Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „G.“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „G.“ ieškinį atsakovams A. G. ir L. G. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

7.3. BUAB „G.“ nėra atsiskaičiusi su VMI, bendrovės bankroto bylos duomenimis, BUAB „G.“ negalės patenkinti VMI turtinių reikalavimų, todėl ieškovės prašoma priteisti visa mokestinė nepriemoka vertinama kaip jos patirta žala.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

20. Byloje pagal apeliacinio skundo ribas keliami P. G., kuris yra miręs, neteisėtais veiksmais įmonei sukeltos žalos atlyginimo, susiejant juos su atsakove L. G., klausimai.

21. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „G.“ akcininku ir vadovu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki (duomenys neskelbtini) buvo P. G. (ieškinio priedas Nr. 4). 2016 m. birželio 21 d. P. G. mirė (ieškinio priedas Nr. 56).

22. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2018 m. kovo 2 d., UAB „G.“ iškelta bankroto byla (ieškinio priedas Nr. 1). Bankroto administratorė, susipažinusi su įmonės duomenimis bei Klaipėdos apskrities VMI 2019 m. vasario 14 d. patikrinimo aktu, atliktu dėl pridėtinės vertės mokesčio nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. ir pelno mokesčio nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. G. ir L. G. dėl žalos atlyginimo. Ieškovė teigė, kad patikrinimo akte konstatuota, jog UAB „G.“ neapskaitė pajamų, patikrinimo akte nustatyti pažeidimai susiję su sąmoningu vengimu deklaruoti ir mokėti mokesčius, dėl ko bendrovei buvo apskaičiuota mokėtina 53 274,77 Eur suma. Šią sumą ieškovė laiko įmonei neteisėtais atsakovų veiksmais sukelta žala ir prašė ją priteisti solidariai iš atsakovų.

23. Nustatyta, kad UAB „G.“ direktorius P. G. 2015 m. vasario 19 d. įsakymu pavedė A. G. (savo sūnui) vykdyti direktoriaus funkcijas, todėl ieškiniu buvo prašoma įvertinti jo, kaip faktinio įmonės vadovo veiksmų teisėtumą, ir, nustačius, kad faktinis vadovas pažeidė įstatymais jam nustatytas teises ir pareigas, spręsti dėl jo civilinės atsakomybės taikymo.

24. Reikalavimai L. G. dėl įmonei sukeltos žalos atlyginimo buvo reiškiami kaip P. G. paveldėtojai, kuriai, ieškovės teigimu, kyla pareiga atsakyti už P. G. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 19 d. sukeltos žalos atlyginimą. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirus P. G., palikimą po jo mirties priėmė sūnus A. G. ir sutuoktinė L. G. (ieškinio priedai Nr. 58 ir Nr. 59), tačiau A. G. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po tėvo mirties, padovanojo L. G. (ieškinio priedas Nr. 61).

25. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo A. G. 10 920,42 Eur žalos atlyginimą, o reikalavimus L. G. atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, spręsdamas dėl L. G. atsakomybės taikymo, konstatavo, kad neįrodyti atsakovės, kaip akcininkės, neteisėti veiksmai, kuriais buvo sukelta prašoma atlyginti žala bei nėra pagrindo pripažinti, kad egzistuoja sąlygos P. G., kaip bendrovės vadovo ir akcininko, civilinei atsakomybei taikyti.

26. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė ieškovė. Ji ginčija sprendimo dalį, kuria netenkinti atsakovei L. G. pareikšti reikalavimai, todėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertina bei pasisako tik dėl ginčo objektu esančios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo vertindama apeliacinio skundo argumentus. Ieškovė teigia, kad P. G. veikė kaip įmonės vadovas ir akcininkas, todėl byloje esant įrodymams, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo vengiama PVM mokėjimo, atsakovė turi atlyginti už P. G. neteisėtais veiksmais bei neteisėtu neveikimu sukeltą žalą.

Dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų civilinės atsakomybės pagrindų

27. Kaip minėta, ieškovė siekia, kad atsakovė L. G., kaip P. G. turto paveldėtoja, atsakytų už P. G. veiksmais bei neveikimu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 19 d. sukeltą žalą. Šių reikalavimų pagrįstumui įvertinti visų pirma turi būti nustatyta, ar egzistuoja P. G. teisinės atsakomybės pagrindai.

28. Ginčo laikotarpiu P. G. buvo ne tik įmonės akcininkas, bet ir vadovas. Kadangi juridinio asmens dalyvio ir vadovo teisinė padėtis bei atliekamos funkcijos skiriasi, todėl skiriasi ir jų atsakomybės pagrindai. Bendrovės vadovas atsako tiesiogiai bendrovei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, o juridinio asmens dalyvis – pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas subsidiariai tuo atveju, kai žala atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų ir kreditoriai neturi galimybės savo reikalavimų patenkinti iš bendrovės turto.

29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kvalifikuojant tokio asmens, kuris buvo ir įmonės vadovas ir akcininkas, teisinį atsakomybės pagrindą civilinės atsakomybės bylose, kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-684/2021, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Ieškovė nurodo, kad P. G. neįvykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. nesiėmė jam, kaip įmonės akcininkui, nustatytos pareigos spręsti dėl priemonių atstatyti įmonės neigiamą nuosavą kapitalą arba priemonių įmonei likviduoti (ieškinio 9 puslapis), dėl jo neveikimo įmonė prarado galimybes atsiskaityti su kreditoriais, todėl L. G., kaip P. G. turto paveldėtoja, turi atsakyti už jo neteisėtais veiksmais (neveikimu) sukeltą žalą.

31. Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad ne kiekvienas akcininko nesąžiningas veiksmas užtraukia jam atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį – tam, jog būtų galima taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatyti ne bet kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. tapo nebepajėgus pats patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2014).

32. Bylos medžiagos pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie tai, jog galimas P. G. neveikimas nulėmė UAB „G.“ negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

34. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad įmonės veiklos rodikliai pasiekė aptartus būtent ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 19 d. Nors ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2014 – 2015 metais UAB „G.“ patyrė nuostolį, tačiau tik šios aplinkybės neliudija apie tai, jog įmonės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad P. G. buvo kilusi ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga. Pažymėtina ir tai, kad bendrovei bankroto byla iškelta 2018 m. vasario 19 d., iki nurodytos datos bendrovė vykdė veiklą, be to, 2015 metų pradžioje (2015 m. vasario 19 d.) vadovavimas įmonei buvo perleistas atsakovui A. G., kurio veiksmai, atlikti vadovaujant bendrovei, įvertinti baudžiamojoje byloje (plačiau aptariama nutarties 46-47 punktuose), todėl neįrodyta, kad P. G. neveikimas lėmė bendrovės galimybės vykdyti prievoles praradimą.

35. Ieškovė kėlė klausimą ir dėl atsakovės, kaip UAB „G.“ akcininkės, atsakomybės už ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įsipareigojimų nevykdymą, tačiau šiuo atveju aktualu tai, jog ieškovė įrodinėja, kad atsakovei kyla pareiga atlyginti žalą, kuri apima nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 19 d. priskaičiuotus PVM ir PVM delspinigius. Nurodytu laikotarpiu įmonės akcininku, kaip minėta, buvo P. G.. Atsakovė įmonės akcininke tapo tik po P. G. palikimo priėmimo (atsakovė palikimą priėmė 2016 m. rugsėjo 21 d.) (ieškinio priedai Nr. 61 ir 62), todėl įvertinus laikotarpį, su kuriuo ieškovė sieja žalos atsiradimą bei datą, nuo kurios atsakovei perėjo visos paveldėtų akcijų suteikiamos teisės ir pareigos, tarp jų ir ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatytos, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų, grindžiamų nurodytu pagrindu, atsakovei.

36. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė L. G. turi atsakyti ir už P. G., kaip įmonės vadovo, nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 19 d. atliktus neteisėtus veiksmus ir atlyginti jais sukeltą žalą. P. G. veiksmų neteisėtumą siejo su nurodytu laikotarpiu netinkamai tvarkyta įmonės buhalterine apskaita, netinkamai vykdyta mokesčių apskaita, dėl ko bendrovei buvo priskaičiuoti nesumokėti mokesčiai.

37. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-686/2017).

38. Vertinant P. G., kaip UAB „G.“ vadovo, veiksmų (ne)teisėtumą pažymėtina, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (ABĮ 37 straipsnio 7 dalis). Bendrovės vadovas, be kita ko, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 18 punktai). Jo civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

39. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyvių teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

40. Viena iš sričių, kurioje taikomų imperatyvių nuostatų įmonės vadovas turi laikytis, yra įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, pareigų tinkamas atlikimas. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnio 1, 4 punktus mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

41. Šiuo atveju, kaip minėta, Klaipėdos apskrities VMI atliko UAB „G.“ mokestinį patikrinimą, kuris apėmė laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo metu buvo nustatyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo pažeidimai, kurie lėmė, kad įmonei buvo papildomai apskaičiuota 41 708,08 Eur mokesčių bei 11 566,69 Eur delspinigių.

42. Nustačius, kad VMI patikrinimo metu nustatyti pažeidimai susiję su bendrovės vadovo tinkamu pareigų nevykdymu, o mokestinis patikrinimas apėmė ir tą laikotarpį, kuomet UAB „G.“ vadovavo P. G. (nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. vasario 19 d.), yra pagrindas spręsti dėl jo, kaip vadovo, veiksmų (ne)teisėtumo. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

43. Ieškovė nurodo, kad nustatyti neteisėti P. G. veiksmai lėmė tai, jog bendrovė prarado galimybę įvykdyti mokestinę prievolę. Sprendžiant dėl P. G. civilinei atsakomybei taikyti sąlygų egzistavimo svarbu pažymėti, kad, remiantis mokestinio patikrinimo akto duomenimis, iš papildomai priskaičiuotos 41 708,07 Eur mokesčių sumos dėl P. G. vadovavimo įmonei laikotarpiu netinkamai vykdytos mokestinės prievolės buvo priskaičiuota 9 139,56 Eur papildomų mokesčių (patikrinimo akto 24-25 puslapiai). P. G. vadovavimo bendrovei metu jos gaunamos pajamos viršijo patiriamus nuostolius (2014 metais įmonė apskaitė 4 848 836 Lt pajamų ir 330 524 Lt nuotolį, 2015 metais įmonė apskaitė 786 391 Eur pajamų ir 148 117 Eur nuostolį (patikrinimo akto 4 puslapis).

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 20, 23 punktuose išaiškinta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Tokia situacija gali susiklostyti, kai mokesčių administratorius negalės apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčių nepažeisdamas MAĮ 68 straipsnyje nustatytų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminų dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų konstatavimo ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavimo tiesioginio priklausymo nuo baudžiamosios bylos baigties bei joje teismo konstatuotų faktų, dėl nusikalstamos veikos trukmės, jos tęstinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-380-690/2018; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018). Aptariama atveju tokių sąlygų susiejant jas su P. G. veiksmais (neveikimu) nenustatyta.

45. Be to, kaip minėta, nuo 2015 m. vasario 19 d. vadovavimą įmonei perėmė A. G. ir UAB „G.“ veiklą vykdė iki 2018 m. vasario mėnesio. Pastarojo įmonės vadovo veiksmų, vykdant vadovo funkcijas, teisėtumas buvo įvertintas ne tik aptariamoje civilinėje byloje, pripažįstant, kad jis savo neteisėtais veiksmais sukėlė įmonei žalą, bet ir baudžiamojo proceso tvarka.

46. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-25-307/2022 A. G. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį (dėl didelės vertės jam patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimo ir dėl apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo ir (arba) organizavimo, finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų slėpimo, kai dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros). Taip pat iš A. G. priteista BUAB „G.“ naudai 247 731 Eur turtinei žalai atlyginti.

47. Nuosprendyje nurodyta, kad A. G. nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. apskaitos dokumentais nepagrindė UAB „G.“ priklausančių 157 531,27 Eur grynųjų pinigų ir 90 199,85 Eur gautų už parduotas transporto priemones panaudojimo, dėl ko nurodytu laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti UAB „G.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, neįnešė jų į bendrovės kasą ar banko sąskaitą, ir taip, apgaulingai tvarkydamas UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, pasisavino jam, kaip direktoriui, patikėtą UAB „G.“ didelės vertės – 247 731,12 Eur turtą.

48. Iš UAB „G.“ bankroto bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartimi į bankrutuojančios UAB „G.“ antros eilės kreditorių sąrašą vietoje VMI įtraukta kreditorė VĮ Turto bankas ir patvirtintas jos 1 294,32 Eur finansinis reikalavimas; 2018 m. spalio 1 d. nutartimi UAB „G.“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi į BUAB „G.“ antros eilės kreditorių sąrašą įtraukta VMI bei patvirtintas jos 53 274,77 Eur finansinis reikalavimas.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į aptartas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti apie P. G. civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Nesant duomenų ir įrodymų apie tai, kad P. G. atliko veiksmus, kuriais buvo mažinamas įmonės turtas, ar kitais būdais siekiama sutrikdyti įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir kurie priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su prašoma atlyginti žala, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog būtent P. G. vadovavimo įmonei laikotarpiu atlikti veiksmai sukėlė prašomą atlyginti žalą.

50. Nesant duomenų dėl P. G. atliktų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jų ir prašomos atlyginti žalos, atsižvelgiant į ieškovės nurodytą faktinį reikalavimų pagrindą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nesant įrodytoms visoms P. G. civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, nėra pagrindo spręsti ir dėl atsakovės L. G. pareigos atlyginti palikėjo veiksmais (neveikimu) sukeltą žalą.

51. Nenustačius neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio, ieškovės skundo argumentai dėl žalos dydžio nevertinami kaip neturintys reikšmės ginčo išnagrinėjimo rezultatui.

52. Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sampratą pavedėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, kai įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – materialius ir nematerialius dalykus, palikėjo turtines teises ir prievoles (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo teisiniai padariniai – nuosavybės teisė į paveldėtą turtą ir atsakomybė už palikėjo skolas – kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo, o ne nuo palikimo priėmimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

53. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). CK 5.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Taigi, kaip matyti, be palikėjo teisių (reikalavimų), taip pat yra paveldimos ir palikėjo prievolės (pareigos), tačiau ne visos, o tik tos, kurios nėra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu.

54. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog šiuo atveju neįrodyta, kad P. G., kaip įmonės vadovas ir akcininkas, atliko neteisėtus ar nesąžiningus veiksmus, kurie lėmė ieškovės įrodinėjamą žalą, todėl nesant visų P. G. civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pagrįstai netenkino ir ieškinio reikalavimų dėl žalos iš jo palikimą priėmusios atsakovės L. G. priteisimo.

55. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

56. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

57. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

58. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalys). Kiti proceso dalyviai nereiškė procesinių prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinėje instancijoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.