Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kirtimų logistikos centras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vaisvija“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl jų teisinio vertinimo

3. Byloje nėra ginčo ir tą patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovę (nuomotoją) ir atsakovę (nuomininkę) nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2018 m. liepos 27 d. siejo negyvenamųjų patalpų (sandėlio) nuomos teisiniai santykiai (b. l. 21-36). Įmonių tarpusavio įsipareigojimai buvo apibrėžti 2013 m. gegužės 27 d. pagal ieškovės parengtas sąlygas pasirašytoje Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr. NKP-183. Pasirašydama Nuomos sutartį, atsakovė, be kita ko, pagal Nuomos sutarties 3.8 punktą prisiėmė prievolę, pasibaigus nuomos terminui ar nutraukus sutartį anksčiau termino, grąžinti ieškovei patalpas tokios būklės, kokios jos buvo nuomos termino pradžioje, atsižvelgiant į normalų jų nusidėvėjimą (geros būklės ir be defektų).

4. Nurodytoje Nuomos sutarties nuostatoje taip pat detalizuota, kad patalpų perdavimas iš atsakovės ieškovei turi būti įformintas abiem šalims pasirašant Patalpų perdavimo-priėmimo (grąžinimo) aktą, kurio forma patvirtinta kaip Nuomos sutarties priedas Nr. 3G. Ieškovė su atsakove, be kita ko, susitarė, kad tokiame akte bus pateiktas nuomotų patalpų būklės įvertinimas, suderintas arba bylos šalių bendra valia, arba nustatytas ekspertų.

5. Nuomos sutarties objektu buvusių patalpų grąžinimas ieškovei fiksuotas bylos šalims 2018 m. liepos 27 d. pasirašius Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo (grąžinimo) aktą, parengtą naudojant prie Nuomos sutarties pridėtą formą (b. l. 36). Be kitų aplinkybių, Akte nurodyta, kad atsakovė grąžino patalpas ieškovei su trūkumais: apgadintas pastato fasadas ir vartai, ir įsipareigojo arba pašalinti trūkumus iki 2018 m. rugpjūčio 17 d., arba iki paminėtos datos kompensuoti ieškovei 2 286 Eur plius PVM už patalpų sutvarkymą ieškovės sąskaita. Aktą atsakovės vardu pasirašė įmonės vadovė A. G.. Kaip galima spręsti iš Akto turinio ir teismo posėdyje ieškovės atstovės, A. G. teiktų paaiškinimų, Aktą parengė ieškovė, kuri taip pat atliko patalpų būklės įvertinimą ir nustatė apgadinimų mastą (2019 m. rugsėjo 27 d. teismo posėdžio garso įrašas: 38 min. 1 sek. – 41 min. 22 sek.).

6. Atsakovė priešpriešinio reikalavimo dėl Akto pripažinimo negaliojančiu nereiškė. Vertinti bylos šalis ginčo teisiniuose santykiuose kaip nelygiavertes, o atsakovę laikyti silpnesne ir mažiau informuota, nenustatyta objektyvaus pagrindo. Akto tekstas yra paprastas ir aiškus. Taigi atsakovės vadovė, turėdama patirties sudarant verslo sandorius ir veikdama kaip rūpestingas ir protingas asmuo, turėjo įvertinti Akto pasirašymo teisines pasekmes, t. y. atsakovės prisiimtų įsipareigojimų pobūdį ir apimtį. Įrodymų, kurie patvirtinų, kad atsakovė neturėjo kitos išeities kaip tik pasirašyti Aktą pagal ieškovės pasiūlytas (primestas) sąlygas, byloje nepateikta. Dėl to su tuo susijusi atsiliepime į ieškinį iškelta versija atmestina kaip nepagrįsta. Antra vertus, teikdama paaiškinimus, atsakovės vadovė, be kita ko, paminėjo ir tai, kad Akto sąlygos vis dėlto su ja buvo derintos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Aktas – nepaisant jo pasirašymo aplinkybių, yra abiejų bylos šalių tarpusavio suderintos valios rezultatas.

7. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovė iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. nepašalino Akte nurodytų patalpų apgadinimų.

8. Iš atsakovės vadovės paaiškinimų ir liudytojo R. Š. parodymų galima spręsti, kad tą galėjo lemti užtrukęs skardos, reikalingos pastato fasado remontui, pristatymas. Tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė ir po 2018 m. rugpjūčio 17 d. siekė savo lėšomis atlikti patalpų apgadinimų remontą, kreipėsi dėl to į ieškovę, tačiau pastaroji nemotyvuotai atsisakė leisti tą padaryti. Šioje vietoje pridurtina, kad atsakovė, gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, neįrodinėjo, kad ruošėsi tvarkyti ne tik pastato fasadą, bet ir vartus. Taigi faktiškai atsakovė ketino vykdyti tik dalį Aktu prisiimtų įsipareigojimų. Tai, kad atsakovė ketino tvarkyti fasadą, patvirtina vadovės paaiškinimai, liudytojo R. Š. parodymai, taip pat byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovė rinko informaciją apie tai, kiek gali kainuoti skarda, skirta fasado remontui (b. l. 54, 55, 142, 145). Vis dėlto byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė iš tiesų užsakė tokią skardą. 2019 m. spalio 11 d. prašyme atsakovė paaiškino, kad dėl skardos kreipėsi į tris tiekėjus, o pasirinko UAB „Bikuvos prekyba“ pasiūlymą, nes ši įmonė skardą turėjo pristatyti anksčiausiai. Tačiau iš byloje pateiktos susirašinėjimo elektroniniu paštu medžiagos matyti, kad komercinį pasiūlymą iš UAB „Bikuvos prekyba“ atsakovė gavo tik 2018 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po to, kai buvo pasibaigęs Akte nustatytas terminas patalpų apgadinimams pašalinti (b. l. 80, 81). Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovė nesiėmė visų reikiamų priemonių, jog laiku įvykdytų Aktu prisiimtą įsipareigojimą. Jau pasisakyta, kad įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė po 2018 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į ieškovę dėl remonto darbų atlikimo ar remonto išlaidų atlyginimo, nepateikta (CPK 178 straipsnis). Dėl to ieškovė įgijo teisę ginti savo interesus Akte numatytu būdu – reikalauti priteisti iš atsakovės Akte nurodyto dydžio patalpų remonto išlaidų kompensaciją.

9. Atsikirsdama į ieškovės reikalavimus, atsakovė iškėlė du esminius klausimus, kurie apibrėžia ginčo esmę. Pirma, ar atsakovei turėtų kilti atsakomybė už patalpų apgadinimus. Ir antra, kaip turėtų būti apsprendžiama atsakovės atsakomybės apimtis – ar mechaniškai pagal Akto nuostatas, ar atsižvelgiant į realias remonto sąnaudas. Nurodytų aplinkybių analizei reikšmingas yra Akto teisinės prigimties klausimas.

10. Iš Akto sąlygų aišku, kad bylos šalys susitarė dėl to, jog atsakovė įsipareigoja atlikti nuomotų patalpų remonto darbus, o, atsakovei laiku neįvykdžius savo prievolių, dėl CK 6.61 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo teisinių pasekmių taikymo, t. y. ieškovės teisės reikalauti, kad atsakovė kompensuotų 2 766,06 Eur už patalpų sutvarkymą (1 882,76 Eur už fasado remontą ir 883,30 Eur už vartų remontą) ieškovės sąskaita. Byloje nepateikti išvestiniai dokumentai, remiantis kuriais būtų galima nustatyti, kaip tiksliai buvo apskaičiuotas potencialus ieškovės išlaidų patalpų remontui dydis, taip pat remonto apimtys – akte tik abstrakčiai įrašyta, kad yra apgadintas fasadas ir vartai (apgadinimų mastas ir pobūdis nedetalizuoti). Tokie dokumentai pagal atsakovės vadovės paaiškinimus įmonei, prieš pasirašant Aktą, nebuvo pateikti. Teikdama paaiškinimus, ieškovės atstovė paaiškino, kad dėl remonto išlaidų dydžių, užfiksuotų Akte, ieškovė konsultavusi su darbus atlikusia įmone (2019 m. rugsėjo 27 d. teismo posėdžio garso įrašas: 11 min. 52 sek. – 12 min. 14 sek.). Tačiau preliminarios darbų sąmatos, jeigu tokia ir buvo rengta ar rengtos, į bylą ieškovė nepateikė. Dėl to byloje vienareikšmiškai nustatyti, dėl kokio tiksliai apgadinimų masto pašalinimo bylos šalys Aktu susitarė, negalima (CPK 185 straipsnis). Kita vertus, nurodyta aplinkybė bylos šalims turėjo būti aiški, nes Aktas buvo pasirašytas.

11. Iš Akte vartojamų kalbinių sąlygų formuluočių negalima daryti kategoriškos išvados, ar bylos šalys susitarė dėl to, kad ieškovė turės teisę reikalauti iš atsakovės faktiškai patirtų remonto išlaidų atlyginimo, ar ir dėl to, kad ieškovė turės teisę reikalauti, jog atsakovė avansu sumokėtų Akte nurodytą remonto darbų vertę. Nuomos sutarties – pagrindinio dokumento Akto atžvilgiu, 5.12 punkte, kuriame buvo apibrėžta atsakovės patalpoms padarytos žalos administravimo procedūra, nustatyta, kad, atsakovei laiku neatlikus remonto, ieškovė turi teisę pati pašalinti atsakovės nepašalintus defektus ir pareikalauti, kad atsakovė atlygintų remonto metu ieškovės patirtas išlaidas. Taigi Nuomos sutartyje iš esmės analogiški atvejai įprastai sieti su faktinėmis ieškovės išlaidomis remontui. Aiškinti Nuomos sutarties 3.8 punkto nuostatas atsietai nuo 5.12 punkto sąlygų, kuriose yra įtvirtinta specialioji taisyklė, nėra objektyvaus pagrindo (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Prie tokios išvados prieitina, nes Nuomos sutarties 3.8 punkte detalizuota tik patalpų būklės fiksavimo tvarka jų grąžinimo nuomotojui momentu, o Nuomos sutarties 5.12 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kokia tvarka turėtų būti šalinami dėl nuomotojo (šiuo atveju atsakovės) kaltės padaryti nuomotų patalpų apgadinimai. Įprastai antriniuose dokumentuose dėstomos sąlygos, vartojamos apibrėžtys turėtų būti aiškinamos subordinuojant jas pagrindiniame dokumente suformuluotoms sąlygoms ir panaudotoms apibrėžtims (CK 6.193 straipsnio 2, 3 dalys). Akte kitokių nuostatų, reglamentuojančių remonto išlaidų atlyginimo tvarką, jeigu atsakovė laiku neįvykdys prisiimtų prievolių, nebuvo nustatyta.

12. Vis dėlto iš paminėtų aktualių Nuomos sutarties nuostatų turinio negalima kategoriškai spręsti, kad bylos šalys nutarė, jog patalpų apgadinimų, atsiradusių dėl nuomotojo kaltės, šalinimo atveju nuomotojas neturės teisės reikalauti iš nuomininko suderintų remonto išlaidų sumos avansu, t. y. kaip realios būsimos žalos atlyginimo (CK 6.61 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 3 dalis). Pastarąją išvadą suponuoja Nuomos sutarties išlyga, kad sutarties šalys sutarė kiekvienu nuomininko padarytos žalos atveju fiksuoti konkretų žalos dydį. Nuomos sutarties 5.12 punkto sąlyga aiškinant siaurinamai – taip, kaip siūlo atsakovė, susitarimas dėl žalos dydžio nustatymo netektų prasmės. Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuotina, kad pagal Nuomos sutartį ieškovė, atsakovei neatlikus Akte numatytų veiksmų per nustatytą terminą, turėjo teisę savo teises ginti dviem alternatyviais būdais: arba atlikti remonto darbus savo sąskaita ir reikalauti iš atsakovės realių išlaidų atlyginimo, arba pareikalauti neatliktų darbų vertę, kurios nereikia atskirai įrodinėti, sumokėti avansu. Įvertinus tai, kad Akto tikslas – užfiksuoti ieškovės dėl patalpų apgadinimo patirtų nuostolių dydį, o kartu sukurti teisinį aiškumą tarp bylos šalių dėl atsakovės civilinės atsakomybės apimties, konstatuotina, kad Akte numatytos remonto darbų vertės pagal savo pobūdį ir tikslą yra panašiausios į netesybas, nustatytas konkrečia atsakovės mokėtina suma (CK 6.71 straipsnio 1, 2 dalys). Panašaus pobūdžio susitarimai analogiškai kvalifikuojami ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-969/2018).

13. Pripažinus, kad Aktu susitarta dėl netesybų taikymo, pereitina prie šio sprendimo 9 punkte nurodytų klausimų analizės.

14. Aktu atsakovė prisiėmė konkrečiai apibrėžtą prievolę per nustatytą terminą atlikti apgadinimų šalinimo darbus. Kaip minėta, atsakovė neneigė, kad nurodyto sutartinio įsipareigojimo laiku neįvykdė, t. y. pažeidė savo prievolę. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, jog civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Aktu įforminto susitarimo esmė yra aiški. Taigi ieškovė pagrįstai reikalauja, kad atsakovė atlygintų jos patirtus nuostolius. Kiek tai susiję su atsakovės atsikirtimais, kad įmonė nėra atsakinga už Akte nurodytus apgadinimus, esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, jog, pasirašydama Aktą, atsakovė, be kita ko, pripažino savo pareigą atlikti remonto darbus. Tokios savo prievolės, nenuginčijus Akto, atsakovė nebegali neigti.

15. Konstatavus, kad atsakovė neįvykdė sutartinės prievolės ir dėl to jai kyla civilinė atsakomybė, aktualus tampa antrasis klausimas – kaip turėtų būti apsprendžiama atsakovės atsakomybės apimtis – ar mechaniškai pagal Akto nuostatas, ar atsižvelgiant į realias remonto sąnaudas.

16. Sutarties laisvės principas leidžia šalims savo nuožiūra numatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymų galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarčių pasirašymas ir vykdymas, be kita ko, yra grindžiamas prisiimtų įsipareigojimų privalomumo ir pagarbos savo prievolėms principais. Taigi, pažeidęs savo prievolę, skolininkas turi pareigą mokėti kreditoriui jų tarpusavyje laisva sutarto dydžio netesybas. Vis dėlto tai nereiškia, kad, gindamasis nuo kreditoriaus reikalavimo sumokėti netesybas, skolininkas negali ginčyti iš jo prašomų priteisti netesybų dydžio pagrįstumo, protingumo ir realumo.

17. Aiškindamas netesybų instituto paskirtį ir tikslus, kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kadangi netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą, jos negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

18. Bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti. Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius – jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑562/2013).

19. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik žemutinė netesybų mažinimo riba – netesybos gali būti mažinamos tik tiek, kad netaptų mažesnės už kreditoriaus nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Tačiau tai nereiškia, kad netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Neprotingai didelės netesybos turi būti mažinamos tiek, kad būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek skolininko interesas, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, tačiau taip pat turi būti gerbiamas kreditoriaus interesas, kad netesybos atliktų ir sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl mažinant netesybas neturi būti visiškai pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).

20. Gindamasi nuo ieškovės pareikštų reikalavimų, atsakovė teigia, kad ieškovė siekia pasipelnyti atsakovės sąskaita remdamasi atsakovės vadovės patikliai pasirašytu Aktu. Pasak atsakovės, Akte nurodytas fasado ir vartų remonto dydis yra pagrįstas ne realiais skaičiavimais, bet paimtas „iš lubų“.

21. Visų pirma, byloje nėra ginčo, kad ieškovė atliko ginčo remonto darbus po to, kai buvo iškelta ši byla. Darbų atlikimo faktą patvirtina ir ieškovės atstovės paaiškinimai, byloje pateiktos pagal Nuomos sutartį atsakovei nuomotų patalpų išorės nuotraukos (b. l. 52, 53, 143, 144). Tai, kad ieškovė turėjo realių išlaidų remonto darbams, pagrindžia įmonės į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros: 150 Eur (įskaitant PVM) sumai už vartų remontą ir 2 490,16 Eur (įskaitant PVM) už fasado su pandusu remontą (b. l. 151, 152). Iš sandėlio fasado nuotraukų, darytų prieš remontą ir po, matyti, kad toje vietoje, kur buvo apgadintas pastato fasadas, pakeista ne tik sienų danga (skarda), bet ir atlikti papildomi pakeitimai – suformuoti langai. Taigi ieškovės atliktų fasado remonto darbų mastas yra didesnis nei turėjo būti, kad fasadą grąžinti į padėtį, turėjusią atitikti Nuomos sutarties 3.8 punkte įtvirtintas sąlygas. Tačiau ieškovės išlaidos fasado atstatymo ir kitiems darbams yra didesnės, nei buvo numatyta Akte (2 490,16 Eur / 1 882,76 Eur). Nors fasado remonto darbų atlikta daugiau, nei turėjo būti atlikta pagal bylos šalių susitarimą, tačiau ieškovės už atliktus darbus sumokėta kaina yra didesnė už nurodytą Akte – ieškovė byloje pareikštu ieškiniu ir neprašo iš atsakovės priteisti daugiau, nei šalys susitarė Aktu.

22. Patenkinus atsakovės prašymą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartimi ieškovė buvo įpareigota pateikti statybos darbų sąmatas. Per nustatytą terminą šio įpareigojimo ieškovė neįvykdė, o atsakovė 2019 m. spalio 29 d. teismo posėdyje atsiėmė savo prašymą. Taigi objektyviai patikrinti, kokie tiksliai fasado darbai buvo atlikti pagal ieškovės pateiktą sąskaitą, negalima. Tačiau nurodytas ieškovės procesinis elgesys neteikiant reikalautų dokumentų, juolab, kad pati atsakovė nutarė atsiimti savo prašymą, nėra priežastis netenkinti pareikšto reikalavimo dalies dėl fasado remonto išlaidų atlyginimo ar mažinti jų tenkinimo apimtį. Pirmiausia, teikiant išvadas dėl Akto turinio jau pasisakyta, kad jame nebuvo fiksuoti konkretūs pastato apgadinimai, jų mastas – apsiribota tik abstrakčiais teiginiais apie apgadintas vietas (fasadas ir vartai). Iš atsakovės vadovės paaiškinimų, kurių ieškovės atstovė neneigė, aišku, kad fasado apgadinimai pagal Akto turinį turėtų būti suprantami kaip išorinės skardos sulankstymai, fiksuoti pateiktose nuotraukose (b. l. 52, 53). Ginčydama ieškovės reikalavimo teisę aptariamoje dalyje, atsakovė į bylą neteikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad vidutinė rinkos fasado tvarkymo darbų kaina būtų ženkliai mažesnė, nei įrašyta Akte. Aplinkybė, kad fasado plokštes liudytojas R. Š. tikėtina, jog galėjo pakeisti už 100 Eur, yra nereikšminga (b. l. 141). Šio asmens ir atsakovės tarpusavio ryšių trukmė (pagal liudytojo parodymus jie tęsiasi apie 7?–8 metus) ir pobūdis (buvo įmonės darbuotoju, reguliariai pagal atskirus užsakymus atlikinėja statybos darbus) leidžia teigti, kad nurodyta suma turi būti vertinamos kaip tikėtinos pačios atsakovės sąnaudos darbams atlikti įmonės jėgomis, bet ne kaip reali tokių darbų atlikimo kaina, už kurią būtų galima įsigyti panašius darbus iš kitų statybos darbų rinkoje veikiančių ūkio subjektų.

23. Kita vertus, jeigu atsakovė iš tiesų galėjo atlikti fasado tvarkymo darbus už įmonės nurodytą sumą, negalima logiškai paaiškinti, kodėl atsakovės vadovė pasirašė Aktą, kuriame analogiškų darbų atlikimo kaina yra tris kartus didesnė (1 882,76 Eur / 597,50 Eur). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė į bylą nepateikė įrodymų, remiantis kuriais būtų galima nustatyti, kad vidutinė fasado remonto darbų kaina (įskaitant medžiagas), už kurią ieškovė galėjo susitvarkyti šalių nustatytus apgadinimus, nėra objektyvaus pagrindo mažinti iš atsakovės prašomos priteisti 1 882,76 Eur sumos. Kaip minėta, aplinkybė, kad pati atsakovė galbūt galėjo fasadą savo jėgomis sutvarkyti ženkliai pigiau, negali būti priežastis mažinti ieškovei priteistinų minimalių nuostolių sumos. Priešingu atveju, būtų paneigta Aktu išreikšta abiejų šalių valia, atsakovei tekusi įrodinėjimo našta, o kartu ir susitarimo esmė. Juolab, kad byloje nenustatyta, jog atsakovė dėl nuo įmonės nepriklausiusių priežasčių negalėjo atlikti remonto per Akte nurodytą terminą ir kad po 2018 m. rugpjūčio 17 d. įmonė siekė įvykdyti savo įsipareigojimą (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytą, iš atsakovės ieškovei priteisiamas 1 882,76 Eur nuostolių už fasado remontą atlyginimas, apibrėžtas ginčo Akte.

24. Antrą ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės patalpų apgadinimų atlyginimo dalį sudaro 883,30 Eur už vartų remontą.

25. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė pripažino, kad pagal Nuomos sutartį atsakovei nuomotas patalpas ieškovė yra išnuomojusi naujam nuomininkui. Taip pat 2019 m. spalio 21 d. rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės patvirtino, kad Akte nurodyti apgadinimai yra sutvarkyti. Iš byloje pateiktos UAB „Gemida“ 2019 m. rugpjūčio 12 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros matyti, kad ieškovė už vartų remontą sumokėjo 150 Eur (b. l. 152). Įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB „Gemida“ atliko tik dalį varto remonto darbų, t. y. neatstatė vartų į padėtį, į kurią jie turėjo būti atstatyti pagal Aktą, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl to ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 883,30 Eur kompensaciją už vartų sutvarkymą tenkinamas iš dalies – įmonei iš atsakovės priteisiamas 150 Eur dydžio išlaidų vartų remontui atlyginimas. Šią sumą viršijančios reikalavimo dalies patenkinimas, įvertinus nurodytas aplinkybes, reikštų nepagrįstai didelės atsakomybės taikymą atsakovei, o kartu ir ieškovės nepagrįstą praturtėjimą.

26. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė iš atsakovės taip pat prašo priteisti 890,67 Eur delspinigius, apskaičiuotus nuo pagrindinės ieškiniu prašomos priteisti sumos už 161 dieną, taikant Nuomos sutarties 9.2 punkte įtvirtintą delspinigių normą – 0,2 procento. Pastarasis reikalavimas tenkinamas iš dalies. Gindamasi nuo šio reikalavimo, atsakovė neneigė, kad pagal Nuomos sutarties 4.7 punktą ieškovė formaliai turėjo teisę skaičiuoti delspinigius. Apie savo prievolę sumokėti Akte nurodytas sumas atsakovei neabejotinai buvo žinoma. Sąskaitą dėl remonto išlaidų kompensavimo ieškovė atsakovei išrašė 2018 m. spalio 10 d. (b. l. 35). Byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad nurodyta sąskaita atsakovei iš tiesų buvo išsiųsta elektroniniu paštu ar kitu būdu. Tačiau atsakovės prievolės sumokėti ieškovei kompensaciją atsiradimo momentas yra 2018 m. rugpjūčio 18 d., t. y. kita diena po 2018 m. rugpjūčio 17 d. 2018 m. spalio 10 d. PVM sąskaita faktūra tik įformintas mokestinis įvykis. Taigi atsakovė turi prievolę sumokėti ieškovei delspinigius, pagal Nuomos sutarties 4.7 punkto sąlygas skaičiuotinus ne nuo sąskaitos išrašymo dienos, o nuo 2018 m. spalio 15 d. (einamojo mėnesio 15 dienos) iki 2019 m. kovo 20 d. – už 156 dienas. Savo teises ieškovė teismine tvarka pirmiausia bandė apginti supaprastinta tvarka – prašydama išduoti teismo įsakymą. Pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovė prašė iš atsakovės išieškoti mažesnius, nei nustatyti Nuomos sutarties 9.2 punkte, delspinigius – neviršijančius 8 procentų dydžio metinės normos. Tokiais veiksmais pati ieškovė iš esmės pripažino, kad įmonės minimalius nuostolius, susijusius su atsakovės vėlavimu vykdyti Aktu prisiimtas prievoles, kompensuoja nurodyto dydžio mažesni delspinigiai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, iš atsakovės ieškovei priteisiami 69,50 Eur dydžio delspinigiai (2 032,76 Eur (1 882,76 Eur + 150 Eur) × 8 procentai / 365 dienos × 156 dienos).

27. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ieškinys tenkinamas iš dalies ir ieškovei UAB „Kirtimų logistikos centras“ iš atsakovės UAB „Vaisvija“ priteisiama 2 032,76 Eur skola, 69,50 Eur delspinigiai ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 102,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. vasario 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

28. Kiti atsakovės atsikirtimai į ieškovės reikalavimus neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Gindamasi nuo ieškovės reikalavimo, atsakovė, be kita ko, akcentavo, kad remiantis Nuomos sutarties 6.4 punkto nuostatomis ieškovė turėjo būti apdraudusi atsakovės nuomotas patalpas turto draudimu. Teigdama, kad Akte fiksuoti apgadinimai turėtų patekti į draudimo apimtį, atsakovė tam pagrįsti nepateikė įrodymų, neprašė jų išreikalauti iš ieškovės. Taigi šio savo atsikirtimo atsakovė neįrodė. Antra vertus, jeigu iš tiesų patalpų apgadinimai, dėl kurių šalys susitarė, turėjo patekti į turto draudimo apimtį, logiškai nepaaiškinama, kodėl Akto surašyme nedalyvavo draudimo bendrovė, o prievolę atlikti remonto darbus prisiėmė pati atsakovė. Atsikirsdama į ieškovės argumentus, atsakovė taip pat teigė, kad nuomotose patalpose atliko eilę pagerinimų. Tačiau pastaroji aplinkybė neturi nei teisinio, nei faktinio ryšio su ginčo situacija ir negali turėti reikšmės nustatant, kokią ieškovės išlaidų remonto darbams atlikti dalį atsakovė pagal Akto nuostatas turi kompensuoti.

29. Iš dalies patenkinus ieškinio reikalavimus, bylos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidų tarp jų skirstomos pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Patenkinta 57,49 procentai (3 656,73 Eur (ieškinio suma ieškinyje nurodyta klaidingai – 3 856,73 Eur) / 2 102,26 Eur) ieškiniu pareikštų reikalavimų.

30. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą advokatui sumokėjo 363 Eur, už ieškinio, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje – 415,86 Eur, (b. l., 3, 4, 12, 103). Pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kurio pagrindu pradėtas teisminis procesas šioje byloje, ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 5 248,27 Eur dydžio skolą. Dalį šios sumos sudarė ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 2 103,95 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimą. Reaguodama į tokį ieškovės reikalavimą, atsakovė pateikė įrodymus, kad nurodytą sumą sumokėjo ieškovei 2018 m. rugpjūčio 8 d., t. y. įmonių sutarta tvarka ir terminu (b. l. 51). Taigi dalis pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo pareikštų reikalavimų buvo nepagrįsti.

31. Įvertinus ieškovei suteiktos teisinės pagalbos apimtį ir turinį, ginčo pobūdį, aplinkybę, kad įmonė supaprastinta tvarka dalį reikalavimų atsakovei pareiškė nepagrįstai, įmonės išlaidos advokato ir (ar) advokato padėjėjos teisinei pagalbai pagrįstomis laikytinos 430 Eur sumai (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, iš atsakovės ieškovei priteisiamas 247,20 Eur (430 Eur × 57,49 procentai) teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas. Ieškovė už pareikštą ieškinį taip pat sumokėjo 82 Eur žyminį mokestį, kurio 47,14 Eur (82 Eur × 57,49 procentai) dalis ieškovei priteisiama iš atsakovės. Viso iš atsakovės ieškovei priteisiamas 294,34 Eur (247,20 Eur + 47,14 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

32. Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė advokatei už suteiktą teisinę pagalbą (atsiliepimo į ieškinį, papildomo prašymo parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose) sumokėjo 1 100 Eur (b. l. 96–99, 121, 121, 158, 159). Ši išlaidų suma, įvertinus suteiktos teisinės pagalbos apimtį, vertintina kaip pagrįsta. Atsakovei iš ieškovės priteisiamas 467,61 Eur (1 100 Eur × 42,51 procento) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Vaisvija“ ieškovei UAB „Kirtimų logistikos centras“ 2 032,76 Eur (dviejų tūkstančių trisdešimt dviejų eurų ir 76 ct) skolą, 69,50 Eur (šešiasdešimt devynių eurų ir 50 ct) delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 102,26 Eur (du tūkstančius šimtą du eurus ir 26 ct) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. vasario 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 294,34 Eur (dviejų šimtų devyniasdešimt keturių eurų ir 34 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitų ieškinio reikalavimų netenkinti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Kirtimų logistikos centras“ atsakovei UAB „Vaisvija“ 467,61 Eur (keturių šimtų šešiasdešimt septynių eurų ir 61 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.