- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-131-64-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Vidmantas Mylė, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- M. G.
- Nukentėjusysis
- M. K., S. K.
- Civilinis ieškovas
- M. K., S. K.
- Advokatai
- Stasys Lileikis
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. K. ir nuteistojo M. G. apeliacinius skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, M. G. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir 9 dalimi, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-12-30 nuosprendžiu paskirta bausme, M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams ir baudžiamojo poveikio priemonė – 8 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondą, įpareigojant sumokėti šią įmoką per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 ir 7 punktais, 3 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant įpareigojimus – per 1 metus pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Iš M. G. nukentėjusiojo – civilinio ieškovo M. K. naudai priteista 6.726,92 Lt turtinės žalos ir 15.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš M. G. nukentėjusiojo – civilinio ieškovo S. K. naudai priteista 1.452,85 Lt turtinės žalos ir 40.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš M. G. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 4.433,04 Lt gydymo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. G. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009-08-01, apie 3:14 val., prie baro – restorano „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų, tyčia, suduodamas vieną smūgį į galvą M. K., taip padarydamas veido sumušimą, muštinę kairiojo antakio žaizdą, nosies kaulų lūžimą su pertvaros deformacija, nekomplikuotus trijų dantų vainikėlių lūžius, iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė M. K. sveikatą. Tokiais veiksmais M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
Be to, M. G. 2009-08-01, apie 3:14 val., prie baro – restorano „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų, tyčia, suduodamas vieną smūgį į galvą M. K., po ko M. K. griūnant užkliudžius ir pargriovus šalia stovėjusį S. K., kuriam griūnant ir atsitrenkiant į kelio grindinį, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. kaukolės pamato lūžis kairėje pusėje, vidurinės daubos srityje, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sukrėtimas, trauminis perforacinis kairės vidurinės ausies uždegimas, taip dėl neatsargumo sunkiai sutrikdė S. K. sveikatą. Tokiais veiksmais M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalyje.
Be to, M. G. 2009-08-01, apie 3:14 val., prie baro – restorano „(duomenys neskelbtini)“, esančio adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu – suduodamas M. K. vieną smūgį kumščiu į galvą, tuo nukentėjusiam M. K. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą – demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Tokiais veiksmais M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo peržiūrėti bylą, panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, nes yra apkaltintas tuo, ko nėra padarė.
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis S. K. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-04-12 nuosprendį, M. G. nusikalstamą veiką iš BK 137 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 straipsnį. Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje, remiantis medicinos eksperto A. Smalensko išvada G221/09(13) bei eksperto parodymais teisme, buvo nepagrįstai konstatuota, jog jam (S. K.) padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas kilo dėl M. G. smūgio M. K. į galvą, pastarajam griūnant užkliudžius ir parvertus jį (S. K.), dėl ko jo (S. K.) galva atsitrenkė į kelio grindinį. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo duotus nuoseklius parodymus, kad jį parvertus ant žemės, jam buvo suduotas dar vienas stiprus smūgis koja į kairiąją smilkinio pusę, po kurio jis iškart prarado sąmonę. Pažymi, kad aplink kitų asmenų nebuvo, todėl smūgiuoti galėjo tik M. G.. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog sunkus sveikatos sutrikdymas kilo dėl atsitrenkimo galva į kelio grindinį, nes po pirmo smūgio jis griuvo ant nugaros, o ne ant šono, ir parvirtęs nejuto kažkokių neigiamų griuvimo pasekmių, negalėjo taip sutapti aplinkybės, kad sąmonę jis prarado būtent tą pačią akimirką, kai buvo suduotas antras stiprus smūgis koja į kairįjį smilkinį. Teigia, kad medicinos eksperto A. Smalensko išvada G221/09(13) bei eksperto parodymai teisme iš esmės neprieštarauja jo duotiems parodymams. Nurodo, kad eksperto išvadoje konstatuota, jog sunkus sveikatos sutrikdymas kilo nuo vieno trauminio poveikio, ir tai galėjo atsitikti krentant, tačiau neneigiama ir galimybė, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti ir nuo vieno stipraus smūgio koja į kairįjį smilkinį. Juo labiau, kad jam nustatytas kaukolės pamato lūžis kairėje pusėje, t. y. būtent toje pusėje, į kurią jam ir buvo suduota. Teigia, kad nebuvo atsižvelgta į liudytojos I. V. parodymus teisme. Ši liudytoja teigė, kad, atvažiavus policijai ir apklausus vietoje buvusius liudytojus, visi jie nurodė, jog jį (S. K.) sumušė M. G.. Teigia, kad nustačius faktą, jog jam smūgį sudavė M. G., reikia keisti ir nuteistojo padarytų veiksmų kvalifikaciją, jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Perkvalifikavus veiką į sunkesnę, bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas. Nurodo, kad bausmės vykdymo atidėjimas, net ir neperkvalifikavus veikos, neturėtų būti taikomas, nes M. G. asmenybė yra apibūdinama itin neigiamai: jis niekur nedirba, nesimoko, neturi oficialaus pragyvenimo šaltinio, yra baustas administracine tvarka, baudos nesumokėtos, be to, M. G. nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė tuo metu, kai jis jau buvo teisiamas kitoje baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Taigi faktai, jog M. G. yra baustas administracine tvarka, vengia mokėti baudas bei iki teismo nuosprendžio už anksčiau padarytas veikas toliau piktybiškai nesilaiko visuomenėje priimtų elgesio normų ir be jokios priežasties iš chuliganiškų paskatų tyčia smurtauja prieš kitus asmenis, sukeldamas sunkias pasekmes, savo kaltę neigia, neprisipažįsta, nesigaili, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. K. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. K. prašė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. K. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Prokurorė prašė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. K. ir nuteistojo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, M. G. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (BPK 303 straipsnio 1 dalis 1 punktas), iš naujo subendrinus paskirtas bausmes, paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, t. y. panaikinti BK 75 straipsnio taikymą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniai skundai atmestini. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis ar nukentėjusysis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju nuteistajam bei nukentėjusiajam S. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo ar nukentėjusiojo, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama M. G. kaltė. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Pagrindinis nuteistojo ir jo gynėjo argumentas, kad nukentėjusieji M. G. atpažino tik pagal jo aprangą, nors tą vakarą bare – restorane „(duomenys neskelbtini)“ buvo ir daugiau panašiai apsirengusių asmenų, o liudytoja I. V. nurodė jį remdamasi tik aplinkinių asmenų kalbomis, nors pati ir nematė smūgio sudavimo.
Pats M. G. neneigia, kad įvykio metu su draugais buvo bare – restorane „(duomenys neskelbtini)“, kur vartojo alkoholinius gėrimus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad jis buvo apsirengęs tamsios spalvos džinsinėmis kelnėmis ir šviesios spalvos megztiniu su dryžiais. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusieji parodė, kad smūgį M. K. sudavė vaikinas, vilkintis džinsinėmis kelnėmis ir šviesiu su dryžiais megztiniu (1 t. 16-17, 45-46 b. l.). Peržiūrėjus byloje esančią filmuotą medžiagą ir ją sugretinus su byloje esančiu kompaktinio disko su vaizdo įrašu apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis (1 t. 104-107, 108 b. l.), nustatyta, kad bare – restoranas „(duomenys neskelbtini)“ buvo keletas asmenų šviesiai apsirengusių, tačiau filmuotoje medžiagoje užfiksuotą vaizdą sugretinus su ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų (nukentėjusiųjų, nuteistojo, liudytojų) parodymais apie įvykio aplinkybes, apie asmenų aprangą, daroma išvada, kad identiškai apsirengusių asmenų nebuvo. Be to, pirmosios instancijos teisme bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusieji filmuotoje medžiagoje atpažino ne tik save, bet ir nuteistąjį, nors filmuotoje medžiagoje vaizdas nėra aiškus, užfiksuotas vaizdas buvo filmuotas nakties metu, ribotas apšvietimas, dėl ko sudėtinga ne tik atpažinti kai kuriuos asmenis, bet ir įžiūrėti asmenų veidus. Todėl pagrindinis asmenų atpažinimo kriterijus ir buvo apranga. Kadangi nukentėjusieji asmenį, kuris sudavė smūgį M. K., apibūdino dar iki filmuotos medžiagos peržiūrėjimo, o sugretinus filmuotoje medžiagoje užfiksuotus duomenis su apklausų metu užfiksuotais duomenimis, daroma išvada, kad nukentėjusieji nesuklydo nurodydami asmenį, kuris sudavė smūgį M. K.. Filmuotoje medžiagoje taip pat yra užfiksuotas momentas, kai M. K. buvo suduotas smūgis. Tiek filmuotos medžiagos apžiūros protokole, tiek ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad kataloge „Įėjimas“ failo Nr. c0101090801030000 03:02:24 val. aukštą į lauką išeinantį šviesiais rūbais apsirengusį vaikiną nukentėjusysis M. K. atpažįsta, kad tai jis. 03:03:56 val. matyti, kad pravažiuojantis automobilis apšviečia einantį per gatvę vaikiną, apsirengusį šviesios spalvos su tamsesnės spalvos horizontaliais dryžiais megztiniu, kaip nurodo nukentėjusieji – kaltinamąjį M. G.. 03:05:38, 03:09:06 val. automobilis apšviečia lauke prie baro stovintį tą patį vaikiną, apsirengusį šviesios spalvos su tamsesnės spalvos horizontaliais dryžiais megztiniu. 03:13:36 val. lauke prie baro daug žmonių, pravažiuoja taksi automobilis, vaikinas (nukentėjusysis S. K.), šviesiu megztuku, pratrauktu per vidurį kalba telefonu, 03:13:44 val. pravažiuoja taksi automobilis, šalia vaikino kalbančio telefonu vaikšto svirduliuojantis tas pats vaikinas, apsirengęs šviesios spalvos su tamsesnės spalvos horizontaliais dryžiais megztiniu, kurį atpažino nukentėjusieji (kaltinamasis M. G.), 03:13:57 val. prie vaikino kalbančio telefonu prieina aukštesnis šviesiai apsirengęs vaikinas (M. K.), netoli jų yra vaikinas, apsirengęs šviesios spalvos su tamsesnės spalvos horizontaliais dryžiais megztiniu - kaltinamasis, kuris 03:14:19 val. prieina prie šalia vienas kito stovinčių S. K. ir M. K. ir dešine ranka suduoda smūgį, po kurio nuvirsta abu vaikinai - nukentėjusieji, smūgiavęs vaikinas atsitraukia atgal, po kelių sekundžių, tai yra 03:14:27 val. į lauką iš baro išeina šviesių plaukų moteris – liudytoja I. V. ir nueina prie nugriuvusių vaikinų, 03:14:36 val. prie nugriuvusių vaikinų sugrįžta vaikinas su šviesiu dryžuotu megztiniu - kaltinamasis, šalia jo stovi vaikinas, su tamsiu megztuku su balta horizontalia juosta per vidurį, kurį atpažino nukentėjusieji, kad tai liudytojas L. P., 03:14:57 val. nuo žemės atsistoja aukštesnis vaikinas - M. K., ir svirduliuodamas nueina, 03:15:17 val. automobilis apšviečia vaikiną su dryžuotu megztiniu – kaltinamąjį, ir vaikiną su tamsiu megztiniu su horizontaliu dryžiu – L. P., kurie stovi dar su dviem vaikinais, iš viso keturiese, 03:05:22 val. prie baro durų grįžta moteris (I. V.), kuri nuėjusi prie tos vietos kur buvo nugriauti vaikinai pasižiūri ir 03:16:43 val. grįžta į baro vidų. 03:21:50 val. vaikinas dryžuotu megztiniu – kaltinamasis, stovi prie įėjimo į barą, atsiremia į automobilį, svirduliuoja. 03:28:50 val. atvažiuoja policijos automobilis ir 03:28:58 val. greitosios medicinos pagalbos automobilis. Medikai prieina prie policijos automobilio priekio, po to 03:29:33 val. į tą pačią vietą ateina vaikinas dryžuotu megztiniu - kaltinamasis, 03:31:34 val. policijos pareigūnas su geltonos spalvos liemene išeina iš baro ir nusiveda vaikiną, dryžuotu megztiniu - kaltinamąjį, prie policijos automobilio ir įsodina jį į automobilį ir 03:33:12 val. išvažiuoja. 03:36:02 val. greitosios pagalbos automobilis su nukentėjusiuoju išvažiuoja (1t.104-107, 108 b. l., 2 t. 66 b. l.).
Kadangi nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad vaizdo įraše neatpažįsta savęs, byloje buvo paskirtas specialisto tyrimas dėl vaizdo įrašo kokybės tikslu identifikuoti asmenis vaizdo įraše. Tačiau specialisto išvadoje Nr. 140-(3110)-IS1-5158 nurodyta, kad turimomis techninėmis ir programinėmis priemonėmis pateiktų vaizdo įrašų kokybės pagerinti taip, kad galima būtų išskirti ir įvertinti dominančią asmenų išorės bruožų charakteristikas nėra galimybės, nes vaizdo įrašų kokybė yra prasta: vaizdas neryškus, mažai kontrastingas, prastas apšvietimas, naudotas labai didelis vaizdo įrašų suspaudimas, vaizdo įrašai yra mažo detalumo, dominantys asmenys užfiksuoti bendru planu, iš viršaus, yra toli nuo kamerų ir kadre užima santykinai mažą vaizdo įrašų kadrų dalį, be to stebimi pašaliniai trukdžiai, vertikaliai kadro einančios pasikartojančios linijos (2 t. 198-207 b. l.). Taigi, specialisto tyrimo metu nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti nuteistojo tvirtinimo, kad ne jis užfiksuotas vaizdo įraše.
Nepagrįstas nuteistojo argumentas, kad negalima remtis liudytojos I. V. parodymais, kadangi ši liudytoja pati nematė smūgį sudavimo momento, o tik nurodė asmenį remdamasi kitų asmenų kalbomis. Nors liudytoja I. V. nematė paties smūgio M. K. sudavimo momento, tačiau ji į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė tai, ką buvo girdėjusi, t. y., kad aplinkiniai asmenys nurodė konkretų asmenį, kurį matė suduodant smūgį (1 t. 99-100 b. l.). Ši liudytoja taip pat M. G. atpažino parodymo atpažinti iš nuotraukų metu (1 t. 101-102 b. l.). Šio procesinio veiksmo metu I. V. nurodė, kad atpažįsta asmenį pažymėtą Nr. 1, kad tai yra tas vaikinas, kuris 2009-08-01 apie 3 val. buvo lauke ir aplinkiniai jį nurodė kaip asmenį spyrusį vaikinui, kuris gulėjo ant žemės. Taip pat liudytoja parodė, kad tas pats vaikinas, kurį ji atpažino iš nuotraukos, tą vakarą buvo apsirengęs šviesios spalvos su dryžiais megztuku. Taigi, šios liudytojos parodymai kartu su kitais byloje surinktais patvirtina nukentėjusiųjų parodymus.
Nors teisme M. G. visiškai neigė savo kaltę, nurodė, kad tą vakarą bare vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau girtas nesijautė ir viską prisimena, su nukentėjusiaisiais susitikęs iš viso nebuvo, nukentėjusiųjų nemušė, su jais nebendravo, tačiau tai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Tokie nuteistojo parodymai yra paneigti kitais byloje surinktais duomenimis. Ikiteisminio tyrimo metu M. G. parodė, kad kiek buvo valandų, kai jis išėjo į lauką, nepamena, nes tuo metu buvo labai girtas, kad pamena tik tiek, jog lauke apsistumdė su šviesiai apsirengusiu asmeniu, bet jo nepažįsta, o kad būtų sudavęs smūgius, nepamena, nepamena dėl ko lauke apsistumdė, bet, rodos, ėmė jam kažką sakyti vaikinai. Kadangi nepamena, kad būtų su kuo mušęsis ir sudavęs smūgius, dėl to kaltu neprisipažįsta. Taigi, sugretinus šiuos ikiteisminio tyrimo metu M. G. duotus parodymus su nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei su filmuotoje medžiagoje užfiksuotu vaizdu, daroma išvada, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu M. G. duoti parodymai pagrįstai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad liudytojais apklaustų nuteistojo draugų parodymus paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, todėl pagrįstai šių asmenų parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai, siekiant, kad M. G. išvengtų baudžiamosios atsakomybės ar siekiant palengvinti jo padėtį.
Įvertinus visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus visumoje, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų ir pagrįstai nustatė, kad smūgį nukentėjusiajam M. K. sudavė būtent M. G..
Motyvuojamoji dalis
Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties trikdymu paprastai laikomi veiksmai, dėl kurių aplinkiniai asmenys pasijuto pažeminti ar šokiruoti ir pan., pvz., kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Vadovaujantis teismine praktika ir teisės teorija, viešoji vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir ne būtinai jų turi būti daug. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje net nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji sužalojimus patyrė aikštelėje prie baro – restorano „(duomenys neskelbtini)“, t. y. viešoje vietoje, kai buvo baigiamas baro – restorano darbo laikas, baro – restorano lankytojai skirstėsi namo, todėl įvykio vietoje tikrai buvo asmenų, kurie matė nukentėjusiųjų sužalojimą. Šią aplinkybę patvirtina ir vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad įvykio vietoje be nukentėjusiųjų ir nuteistojo buvo pašalinių asmenų. Ir nors byloje nėra nurodyta, kad nustatytą įvykį matę visi asmenys, tačiau byloje nustatyta, kad smūgis M. K. buvo suduotas viešoje vietoje, kad šio smūgio sudavimas sukėlė toje vietoje buvusių asmenų nuostabą, buvo iškviesti policijos pareigūnai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, į lauką išėjo baro – restorano bendrasavininkė I. V., apsaugos darbuotojas. Ir nors byloje nurodyta, kad nebuvo gauta asmenų pretenzijų, kad kaltinime nenurodyta, jog M. K. buvo sužalotas matant pašaliniams asmenims ir tai nepašalina baudžiamosios atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą.
Byloje nustatyta, kad minėtą dieną, įvykio vietoje nukentėjusiajam M. K. smūgį į veidą, jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimo mastą patvirtina byloje esančios specialisto išvados (1 t. 22, 31 b. l.) bei specialisto paaiškinimai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Byloje taip pat nustatyta, kad nuo M. K. suduoto smūgio, pastarasis griūdamas pastūmė už jo stovėjusį S. K., kuris nuo pastūmimo nugriuvo ant žemės ir galva atsitrenkė į grindinį. Specialisto išvadomis nustatyta, kad S. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Niekas iš byloje apklaustų asmenų neparodė, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų lauke ar bare – restorane būtų įvykęs koks nors konfliktas, dėl ko būtų pagrindas manyti, kad tarp jų buvo piktumų ar nesutarimų, todėl pripažįstama, kad M. G. neturėjo jokios priežasties suduoti smūgį nukentėjusiajam M. K..
Kadangi byloje nustatyta, jog smūgis M. K. buvo suduotas viešoje vietoje, kad smūgį sudavė M. G. be jokios priežasties, tuo parodė aiškų visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruodamas niekinantį požiūrį į kitus asmenis, taip pat byloje nustatyta, kad po to į įvykio vietą buvo iškviesti ne tik medikai, bet ir policijos pareigūnai, kad dėl patirto sunkaus sužalojimo S. K. medikų buvo nuvežtas į ligoninę, daroma išvada, kad buvo demonstruota nepagarba aplinkiniams ir sutrikdyta visuomenės rimtis. Kadangi M. G. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei sužaloti nukentėjusieji ir atsirado BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų veiksmų pasekmės, todėl tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Nors byloje nustatyta, kad įvykio metu tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusieji buvo vartoję alkoholinių gėrimų, tačiau tai nesuteikia teisės viešoje vietoje nepažįstamų asmenų atžvilgiu vartoti fizinį smurtą. Be to, ši aplinkybė negali būti pagrindas manyti, kad nuteistasis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad jo suduotas smūgis sukels tam tikras pasekmes.
Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pagrįstai M. G. pripažintas kaltu padarius viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nėra pagrindo dėl šios nusikalstamos veikos priimti išteisinamojo nuosprendžio.
Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako asmuo, kuris nesunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl chuliganiškų paskatų. Pagal teismų praktiką, nusikaltimas laikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pagal teismų praktiką chuliganiškos paskatos paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu ar sužalojimu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį. Byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo M. K. nebuvo kilęs joks konfliktas, nuteistasis ir nukentėjusysis anksčiau nebuvo pažįstami, tarp jų nebuvo jokių pykčių ar nesutarimų. Taip pat nenustatyta, kad M. G. buvo būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo. Taigi, M. G. savo iniciatyva nukentėjusiojo M. K. atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą, todėl pagrįstai konstatuota, kad nuteistojo apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos. Dėl to, kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. G. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo M. K. sveikatą.
Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 137 straipsnio 1 dalį
Nukentėjusiojo S. K. apeliaciniame skunde nurodyta, kad M. G. veika turi būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jam sunkų sveikatos sutrikdymas buvo padarytas M. G. tyčia koja spiriant į kairę galvos pusę. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pripažindamas M. G. kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnis nuo 137 straipsnio skiriasi subjektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais, visų pirma kaltės forma. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo veikė tyčia, t. y. jis suvokė, kad jo daroma veika pavojinga kito asmens sveikatai, numatė, kad dėl jo veikos gali būti sunkiai sužalotas kitas žmogus ir norėjo sunkiai sužaloti kitą žmogų arba sąmoningai leido minėtiems padariniams kilti.
Specialisto išvadoje Nr. G 211/09 (13) ir papildomoje specialisto išvadoje G 18-211/09 (13) dėl S. K. padaryto sužalojimo nurodyta, kad S. K. nustatyta: kaukolės pamato lūžis kairėje pusėje, vidurinės daubos srityje, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sukrėtimas, trauminis perforacinis kairės vidurinės ausies uždegimas, kad kaukolės pamato lūžis su jo pasekmėmis sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., 54, 56 b. l.). Nors specialisto išvadoje Nr. G-18-211/09 (13) nurodyta, kad sužalojimas S. K. buvo padarytas dviejų kontaktų su kietais bukais daiktais metu, tačiau papildomo tyrimo metu bei apklausos metu ekspertas A. Smalenskas patikslino, jog kaukolės pamato lūžis su pakenkimais, galėjo gautis krentant ir galva atsimušus į kietą pagrindą ir sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu.
Papildomai apklaustas nukentėjusysis S. K. paaiškino, kad pirmas smūgis jam buvo panašus į stūmimą peties srityje, o antras smūgis buvo į kairę galvos pusę jam jau gulint ant žemės. Sugretinus šiuos nukentėjusiojo parodymus su eksperto išvadomis dėl sužalojimo pobūdžio, su filmuota medžiaga, daroma išvada, kad nėra byloje surinktų objektyvių duomenų, jog nukentėjusiajam S. K. nukritus ant žemės jam buvo koja spirta į galvos sritį, nes vaizdą užstojo automobilis. Remtis prielaida, kad M. G. nugriuvusiam ant žemės koja dar spyrė vieną kartą į galvos sritį, teismas negali, nes pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kadangi smūgio koja nukentėjusiajam S. K. nepatvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nėra pagrindo manyti, kad M. G. nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą lėmusį sužalojimą padarė veikdamas tyčia, t. y. tyčia sudavė smūgį. Nors nukentėjusysis S. K. skunde nurodo, kad nepagrįstai nebuvo remtasi eksperto parodymais, kurie patvirtina jo parodymus dėl tyčinio smūgio į galvą sudavimo, tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas paaiškino, kad pirmojoje išvadoje nebuvo įvertinta dėl ko išsiliejo kraujas, o antrasis tyrimas parodė, kad ausies būgnelio plyšimas atsirado dėl kaukolės pamato lūžio kairėje pusėje, be to ir medicininiuose dokumentuose nėra kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad buvo suduotas antras smūgis (2 t. 62-63 b. l.), todėl ekspertas konstatavo, kad S. K. kaukolės lūžis galėjo atsirasti nuo kritimo, ausies būgnelio plyšimas atsirado dėl kaukolės lūžio, kad visi sužalojimai S. K. gavosi nuo vieno trauminio poveikio.
Įvertinus šiuos duomenis, kad sužalojimas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, S. K. buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu ir galėjo gautis krentant ir galva atsitrenkus į kietą pagrindą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. G. nukentėjusiajam S. K. sužalojimų tyčia nepadarė, daroma išvada, kad S. K. buvo sunkiai sužalotas ne nuo M. G. smūgio, bet dėl to, kad M. K., būdamas paveiktas M. G. smūgio, griūdamas užkliudė ir pargriovė šalia stovėjusį S. K., kuris nugriuvęs ant žemės galva trenkėsi į grindinį. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad atsiradusių pasekmių (S. K. sužalojimo) atžvilgiu M. G. veiksmai buvo neatsargūs, pasireiškę nusikalstamu nerūpestingumu. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 3 dalyje, nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteistojo veiką kvalifikuodamas pagal Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalį, kuri numato atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Taigi, skundžiamas nuosprendis dėl M. G. nuteisimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį yra teisingas ir pagrįstas, naikinti ar keisti (perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą) jį nėra pagrindo.
Dėl paskirtosios bausmės
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. G. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padaryti du tyčiniai nusikaltimai, priskiriami nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų kategorijoms, taip pat padarytas neatsargus nusikaltimas. Taipogi teismas atsižvelgė į tai, kad nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio), kad nenustatyta M. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei atsižvelgė į nuteistojo asmenybę: nedirba, neturi oficialaus pragyvenimo šaltinio, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teistas, tačiau nusikalstamą veiką padarė būdamas dar neteistas, kad baustas administracine tvarka, kad paskirtų baudų nesusimokėjo. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. G. skirtinos griežčiausios sankcijose už jo padarytas nusikalstama sveikas numatytos bausmės – laisvės atėmimas, kurios savo dydžiais būtų mažesnės nei sankcijose numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas M. G. parinko tinkamas bausmės rūšis ir paskirdamas mažesnes bausmes nei straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmės vidurkiai, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirtas M. G. bausmes subendrino taikydamas bausmių apėmimo principą, nes visos trys nusikalstamos veikos buvo padarytos vienu metu, t. y. esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Pirmosios instancijos teismas teisingai M. G. subendrintą už padarytas nusikalstamas veikas paskirtą bausmę subendrino iš dalies sudėdamas su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-12-30 nuosprendžiu paskirta bausme, t. y. pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatas. taigi, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. G. skundžiamu nuosprendžiu už jo kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per švelnios, todėl nėra pagrindo keisti paskirtos bausmės. Pastebėtina, kad apeliaciniu skundu nukentėjusysis S. K. neprašo griežtinti nuteistajam paskirtų bausmių, jis tik nesutinka, kad bausmės vykdymas nuteistajam buvo atidėtas, kadangi M. G. neigiamai charakterizuojamas.
Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė laisvės atėmimu nuteistam asmeniui ne daugiau kaip trejiems metams atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. G. yra nuteistas subendrinta bausme 3 metams laisvės atėmimo, tarp to ir už neatsargų nusikaltimą. Be to, pirmosios instancijos teismas atidėdamas bausmės vykdymą nurodė, kad M. G. inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė dar nebūdamas teistas ir, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą jam bus suteikta didesnė galimybė atlyginti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytas žalas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, kad, siekiant, jog nukentėjusiesiems ir visiems civiliniams ieškovams kuo greičiau būtų atlyginta padaryta žala, nuteistasis neturėtų būti izoliuotas nuo visuomenės, nes priešingai, realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jis neturės galimybės nukentėjusiesiems atlyginti padarytos žalos, todėl, siekiant užtikrinti nukentėjusiųjų teisę į greitesnį žalos kompensavimą, bausmės vykdymas pagrįstai atidėtas maksimaliam terminui paskyrus M. G. įpareigojimą įsidarbinti arba pradėti dirbti. Pastebėtina, kad taikyti bausmės vykdymo atidėjimą yra teismo teisė, jei teismas mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to, nukentėjusiojo S. K. skundas dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo nuteistajam netenkinamas.
Dėl civilinių ieškinių
Nors apeliaciniais skundais nuosprendis neskundžiamas dėl priteistų civilinių ieškinių, tačiau atsižvelgus į tai, kad nuteistasis neigia kaltę, teisėjų kolegija patikrina skundžiamą nuosprendį ir dėl byloje pateiktų civilinių ieškinių išsprendimo.
Byloje nukentėjusysis M. K. pateikė civilinė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės bei negauto darbo užmokesčio atlyginimo, o nukentėjusysis S. K. – dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei civilinis ieškovas – Valstybinė ligonių kasa – už nukentėjusiųjų gydymą ligoninėje turėtas išlaidas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kuris pareikštas baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Nusikalstama veika gali būti padaroma fizinė, turtinė ir neturtinė žala. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį turtinė žala suprantama kaip turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Turtinė žala atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, kai patirtos turtinės žalos dydis yra nustatytas, pagrįstas rašytiniais įrodymais.
Iš bylos matyti, kad nukentėjusieji pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jie dėl padarytų sužalojimų turėjo turtinių nuostolių – gydymo paslaugos, medicininės paslaugos, kurios teikiamos ir šiuo metu (nukentėjusiajam M. K. sudarytas gydymo planas dėl sužalojimo metu padarytų dantų defekto pašalinimo), negautas darbo užmokestis, išlaidos, kurios buvo patirtos slaugant ir prižiūrint nukentėjusįjį S. K. ligoninėje ir kt. (t. 2., 13, 16, 17-19, 22, 29, 31-34, 57, 188-189). Pripažįstama, kad nukentėjusiųjų turėta turtinė žala yra įrodyta ir pagrįsta rašytiniais įrodymais bei paaiškinimais, todėl skundžiamu nuosprendžiu iš žalą padariusio M. G. pagrįstai priteista: nukentėjusiajam M. K. priteista viso 6726,92 Lt, o nukentėjusiajam S. K. 1452,85 Lt turtinės žalos atlyginimui.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad Valstybinės ligonių kasų patirti nuostoliai dėl suteiktų gydymo išlaidų asmenims laikomi turtinės žalos rūšimi, t. y. išlaidos skirtos pašalinti nusikalstamos veikos pasekmes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnyje suformuluotas bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, pareiga atlyginti žalą atsiranda nepriklausomai nuo neteisėtą veiką padariusio asmens kaltės formos, t. y. tyčios ar neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-494/2005), Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys visiškai pagrįstas, todėl pagrįstai priteistas iš M. G..
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau atlyginti nukentėjusiojo asmens patirtą dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-117/2010).
Pagal CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Nustatant neturtinės žalos dydį, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-422/2009, 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).
Byloje nukentėjusieji pateikė civilinius ieškinius dėl jiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nurodė argumentus, kodėl tokiais dydžiais vertina jiems padarytą žalą. Skundžiame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus dėl nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgus į byloje esančius pateiktus įrodymus, patvirtinančius nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, taikytą gydymą, jų patirtus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, sumažėjusias galimybes įprastai bendrauti su artimaisiais, draugais, dėl patirtų nepatogumų darbe, į padarytų sužalojimų sunkumą, jų pobūdį, liekamuosius reiškinius, į nuteistojo turtinę padėtį, į suformuotą teismų praktiką nagrinėjant tokių pobūdžių bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-117/2010, 2K-534-2009, 2K-434/2009, 2K-77/2009, 2K-115-2007, 2K-303/2006, 2K-527/2008, 2K-194/2008, 2K-235/2007, 2K-26/2011, 2K-545/2010) bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams pirmosios instancijos teismas priteisė teisingą neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo. Todėl skundžiamas nuosprendis dėl priteistų civilinių ieškinių nekeičiamas.
BPK 103-105 straipsniai numato, kad proceso išlaidomis pripažįstama liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėti pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti. Byloje pateiktos pažymos patvirtina, kad nukentėjusiesiems už jų turėtas kelionės išlaidas buvo išmokėti pinigai iš teismo sąskaitos, todėl šios išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 103-105 straipsniais,
nutaria:
nuteistojo M. G. ir nukentėjusiojo S. K. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio atmesti.
Iš M. G. išieškoti proceso išlaidas – 457,02 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt septynis litus 2 ct) už nukentėjusiųjų turėtas išlaidas kelionei.