- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-23
- Bylos Nr.
- 2A-729/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03336-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- R. W.
- Ieškovas
- A. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. W. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui R. W. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje uždaroji akcinė bendrovė „LLB investicijos“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 414 336 Lt skolą, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas vykdė projektą „T13“ (arba „Totoriai“), kurio esmę sudarė nekilnojamojo turto, esančio Totorių g. 13, Vilniuje, pirkimas, vystymas ir vėlesnis pardavimas. Šio nekilnojamojo turto komplekso pirkimui buvo įsteigta UAB „K1 Investicijos“, kurią įsteigė advokatė K. Č. ir kuri tuo metu teikė teisines paslaugas ieškovui ir atsakovui. Ieškovas pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį tapo vieninteliu UAB „K1 Investicijos“ akcininku. 2009 m. vasario 27 d. ieškovas perleido 99 UAB „K1 Investicijos“ akcijas atsakovui. Pagal bendrą ieškovo ir atsakovo susitarimą jie abu turėjo paskolinti pinigines lėšas UAB „K1 Investicijos“, iš kurių būtų finansuojamas projektas „Totoriai“. Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskolino UAB „K1 Investicijos“ 250 000 EUR. Atsakovas pagal 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutartį paskolino UAB „K1 Investicijos“ 621 504 Lt. Pinigai į UAB „K1 Investicijos“ sąskaitą buvo pervesti iš trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitos, kadangi atsakovas yra ir nuo pat įmonės įregistravimo visada buvo trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ vadovu bei vieninteliu šios įmonės akcininku. Kadangi bendrovei „K1 Investicijos“ atsakovo paskolinta suma buvo mažesnė nei ieškovo, bet atsakovas neturėjo daugiau savo nuosavų lėšų suteikti įmonei didesnę paskolą, atsakovas kreipėsi į ieškovą, prašydamas paskolinti jam 120 000 EUR. Ieškovas pasitikėjo atsakovu kaip verslo partneriu, todėl rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta. 2008 m. spalio 24 d. ieškovas pervedė 120 000 EUR sumą į atsakovo nurodytą UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą, mokėjime pavedime nurodydamas „Loan RW“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Paskola RW“ (t. y. R. W.). Iki šiol UAB „K1 Investicijos“, kuri buvo įkurta vystyti už skolintus pinigus perkamą nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto neturi ir jo niekada neturėjo. Ieškovas teigia, kad šiuo atveju piniginiai santykiai susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo, kaip paskolos teisiniai santykiai, o 120 000 EUR buvo pervesta į atsakovo nurodytą UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą, kaip ieškovo paskola atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 414 336 Lt skolą, 5 procentų procesines palūkanas, 6 000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 8 143 Lt ieškovo sumokėtą žyminį mokestį; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo 33,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas pažymėjo, kad nesant tarp bylos šalių jokių rašytinių susitarimų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti bylos šalių paaiškinimus dėl ieškovo 2008 m. spalio 24 d. pavedimo į trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą priežasčių ar paskirties, svarbią įrodomąją reikšmę įgyja ieškovo mokėjimo pavedimas ir jame pinigų mokėjimo metu nurodyta informacija. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „LLB Investicijos“ vieninteliu akcininku (nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d.) ir generaliniu direktoriumi yra atsakovas, sutiko su ieškovo argumentais, kad ieškovo 2008 m. spalio 24 d. pavedimo į trečiojo asmens angliškai nurodyta „Loan RW“, reiškia „P. R. W.“, t. y. paskola atsakovui. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas, būdamas UAB „LLB Investicijos“ vieninteliu akcininku ir generaliniu direktoriumi, turėdamas teisę vienasmeniškai nuspręsti ir įgyvendinti UAB „LLB Investicijos“ veiksmus, savo asmeninėms prievolėms įvykdyti naudojo UAB „LLB Investicijos“ banko sąskaitą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir pats atsakovas triplike nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties pagrindu jis pats tiesiogiai paskolino UAB „K1 Investicijos“ 621 504 Lt, nors ši suma buvo pervesta iš UAB „LLB Investicijos“ sąskaitos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas yra trečiojo asmens generalinis direktorius, tačiau trečiasis asmuo byloje nedalyvavo ir nei procesinių dokumentų, nei paaiškinimų nepateikė, nors tokią pareigą jam nustato teisės aktai (CPK 42 str. 5 d., 47 str. 2 d.). Atsakovas nepateikė paaiškinimų ar kitų įrodymų, kurie paneigtų ieškovo paaiškinimus, kad 2008 m. spalio 24 d. pavedimą, kuriuo atsakovui paskolinti 120 000 eurų, į trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą ieškovas padarė atsakovo nurodymu. Negalėdamas pateikti tokių įrodymų ar jų nesant, atsakovas, kaip trečiojo asmens generalinis direktorius, turėjo galimybę ir pareigą pateikti į bylą paaiškinimus ar rašytinius įrodymus apie tai, kaip trečiasis asmuo UAB „LLB Investicijos“ panaudojo iš ieškovo gautus 120 000 eurų. Tačiau atsakovas jokių paaiškinimų ar kitų įrodymų apie tai į bylą nepateikė, todėl teismas sprendė, kad 2008 m. spalio 24 d. mokėjimo pavedimu ieškovo suteiktos paskolos gavėju yra atsakovas. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas 2008 m. spalio 24 d. mokėjimo pavedimu į trečiojo asmens sąskaitą grąžino atsakovui šio pagal 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutartį UAB „K1 Investicijos“ paskolintos sumos dalį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nėra 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties tarp atsakovo ir UAB „K1 Investicijos“ šalimi. Ieškovas nėra gavęs jokių pagal šią paskolos sutartį sumokėtų lėšų, todėl teismas darė išvadą, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties pagrindu atsirado paskolos teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo paaiškinimai apie aplinkybes, susijusias su UAB „K1 Investicijos“ ir UAB „Statybų linija“ sudarytos sutarties dėl patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje vykdymu, yra neišsamūs bei neparemti kitais byloje esančiais įrodymais. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytą aplinkybę, kad ieškovas su atsakovu tarėsi kartu finansuoti 2008 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje įvardinto nekilnojamojo turto įsigijimą iš pardavėjo. Atsakovas nepagrindė savo paaiškinimų, kad 2008 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje įvardinto nekilnojamojo turto įsigijimą iš pardavėjo turėjo finansuoti vienas ieškovas. Tokiai atsakovo pozicijai prieštarauja 2008 m. rugpjūčio 13 d. atsakovo paskolos sutarties su UAB „K1 Investicijos“ sąlygos: sutartis sudaryta 10 metų terminui, tačiau palūkanos už paskolą nenumatytos. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties šalys buvo numačiusios kitokį nei palūkanų mokėjimas atlyginimą paskolos davėjui už ilgalaikį naudojimąsi paskolinta pinigų suma. Teismas sprendė, kad šalių santykiai susiję su 2008 m. rugpjūčio 14 d. UAB „K1 Investicijos“ ir UAB „Statybų linija“ sudarytos sutarties dėl patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje vykdymu neturi įtakos teismo sprendimui, nes šalys pateikė neišsamius, prieštaringus ir įrodymais nepagrįstus paaiškinimus, kuriais neįrodė esant kitų, nei teismo nustatytos, svarbių bylos esmei aplinkybių. Patenkinęs ieškovo ieškinį, iš atsakovo priteisė penkių procentų procesines palūkanas (CK 6.210 str., 6.37 str., 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas neįrodė visų sąlygų, patvirtinančių paskolinių santykių su atsakovu egzistavimą: pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija du tūkstančius litų.
2. Teismas neteisingai kvalifikavo ieškovo 2008 m. spalio 24 d. pavedimo, kuriuo ieškovas į trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą pervedė 120 000 EUR, paskirtį, dėl ko padarė klaidingą išvadą, kad ieškovas įrodė, jog suteikė atsakovui 120 000 EUR paskolą.
3. Teismas nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, jog pavedimu ieškovas nesuteikė paskolą atsakovui, tačiau grąžino atsakovo UAB „K1 Investicijos“, kurios vienintelis akcininkas ir direktorius buvo ieškovas, suteiktos paskolos dalį, o tai įtakojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties sudarymo bei 621 504 Lt pervedimo tikslo atskleidimas turėjos esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui. Konstatavus, jog 621 504 Lt pervedimo tikslas buvo paskolos, kurios dėl lėšų stygiaus negalėjo suteikti ieškovas, suteikimas UAB „K1 Investicijos“ (ne investavimas), taptų akivaizdu, kad ieškovo atsakovui per UAB „LLB Investicijos“ pervesti 120 000 EUR yra laikytini dalies paskolos pagal 2008 rugpjūčio 13 d. paskolos sutartį grąžinimas. Paskolos sutarties sudarymo metu vienintelis UAB „K1 Investicijos“ akcininkas buvo ieškovas. Atsakovas neturėjo suinteresuotumo investuoti į UAB „K1 Investicijos“. Atsakovo paskolinti 621 504 Lt buvo reikalingi tam, kad UAB „K1 Investicijos“ galėtų sumokėti avansą pagal 2008 m. rugpjūčio 14 d. preliminariąją sutartį, kuri buvo sudaryta siekiant įgyvendinti projektą „Totoriai“.
4. Aplinkybė, jog atsakovas pavedimo dieną buvo vieninteliu UAB „LLB Investicijos“ akcininku ir generaliniu direktoriumi, negalėjo būti pagrindas konstatuoti, jog ieškovo pavedime nurodytų sumų sumokėjimas į UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą patvirtino paskolos suteikimo faktą atsakovui. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas ne tik kreipėsi dėl 120 000 EUR paskolos suteikimo, bet ir nurodė tokią paskolą pervesti trečiajam asmeniui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 120 000 EUR paskolos suteikimo atsakovui faktą patvirtina pavedime nurodyta 120 000 EUR pervedimo paskirtis - „Loan RW”, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia „Paskola RW“. Žodžiai „Paskola RW“ pavedime gali būti suprasti ne kaip paskolos atsakovui suteikimas, tačiau kaip paskolos atsakovui grąžinimas, todėl žodžiai „Paskola RW“ nepatvirtina, jog pavedimu atsakovui buvo suteikta 120 000 EUR paskola. Ieškovo pateiktas pavedimas nėra pakankamas ir nesudaro pagrindo daryti pagrįstą išvadą apie paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo egzistavimą, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas.
5. 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutartis numatė galimybę grąžinti dalį paskolos atsakovui, kas pagrindžia, jog 120 000 EUR pavedimas buvo atliktas siekiant atsakovui grąžinti dalį jo sutarties pagrindu UAB „K1 Investicijos“ (ieškovui) suteiktos paskolos.
6. Teismas pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Vertindamas įrodymus teismas nesilaikė CPK 185 straipsnyje numatytų taisyklių. Sprendime nebuvo nurodyta, kodėl vieni įrodymai laikomi patikimesniais už kitus, kodėl atmetami atsakovo pateikiami įrodymai ir aplinkybės, susijusios su pavedimo paskirtimi bei paskolinių santykių tarp ginčo šalių neegzistavimu ir pan. Tokiu būdu teismas pažeidė reikalavimą įrodymus tirti objektyviai, nevertino įrodymų visumos ir kiekvieno įrodymo, kurie leido spręsti apie tikrąją pavedimo paskirtį ir ieškovo nurodomos tariamos paskolos nesuteikimo.
7. Teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų pagal vidinį savo įsitikinimą pagrįstą visapusiškų ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, jog pavedimu ieškovas grąžino atsakovo 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties pagrindu paskolintą sumą. Teismas spręsdamas bylą pažeidė įrodymų pakankamumo reikalavimą bei tikimybių pusiausvyros principą, kadangi sprendimą grindė byloje nenustatytomis ir nepakankamai ištirtomis ar net ieškovo neįrodytomis ir rašytiniais įrodymais nepagrįstomis aplinkybėmis.
Atsiliepimas
Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime į jį nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nustatė, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad paskolos dalykas – pinigai – 2008 m. spalio 24 d. mokėjimo pavedimu buvo pervesti atsakovui ir pastarasis juos įsipareigojo grąžinti ieškovui. Priešingai nei nurodo atsakovas, ieškovas pateikė visas aplinkybes ir įrodymus, turinčius esminės reikšmės vertinant paskolos santykių atsiradimą tarp ieškovo, kaip 120 000 EUR paskolos davėjo, ir atsakovo, kaip 120 000 EUR paskolos gavėjo.
Šalies argumentai
2. Ieškovo pateikti įrodymai paneigia atsakovo paaiškinimus, kad jis neva nebuvo suinteresuotas investuoti pinigines lėšas į projekto „T13“ bendrovę UAB„K1 Investicijos“, ir kad atsakovo 621 504 Lt pervedimas į UAB „K1 Investicijos“ buvo paskola ieškovui, o ne UAB „K1 Investicijos“. Ieškovo ir atsakovo susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas kartu tarėsi investuoti į projektą „T13“. Kitą tarp šalių kilusį ginčą nagrinėjant Jungtinės Karalystės teisme, atsakovas savo paaiškinimuose nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. jis suteikė 621 504 Lt paskolą ir apmokėjo įmonės (UAB „K1 Investicijos“) einamąsias išlaidas. Atsakovo paaiškinimai nagrinėjamoje byloje neatitinka faktinių aplinkybių ir yra klaidinantys.
Atsiliepimas
3. Atsakovo paaiškinimus paneigia teismo atliktas atsakovo ir UAB „K1 Investicijos“ paskolos sutarties įvertinimas. Teismas nurodė, kad atsakovo pozicija, jog 621 504 Lt jis skolino ieškovui ir nebuvo suinteresuotas projekto „T13“ vykdymu, prieštarauja 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties tarp atsakovo ir UAB „K1 Investicijos“ sąlygoms. Teismas pagrįstai sprendė, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties šalys buvo numačiusios kitokį nei palūkanų mokėjimas atlyginimą paskolos davėjui už ilgalaikį naudojimąsi paskolinta pinigų suma.
4. Atsakovo teiginys, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo nurodomų aplinkybių, jog pavedimu ieškovas ne suteikė paskolą atsakovui, o grąžino įmonei ,,K1 Investicijos“ atsakovo paskolintų pinigų dalį, yra nepagrįstas. Teismas pasisakė dėl atsakovo pozicijos ir jo paaiškinimų. Teismas pažymėjo, kad tarp atsakovo, kaip paskolos davėjo, ir ieškovo pagal 2008 m. rugpjūčio 13 d. atsakovo ir UAB „K1 Investicijos“ paskolos sutartį neatsirado jokie paskolos teisiniai santykiai ir jokios kitos byloje esančios aplinkybės nesuteikia pagrindo kitokiai išvadai.
5. Ne tik pinigų perdavimo faktas, tačiau ir mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodyti žodžiai patvirtino paskolos suteikimo faktą. Priešingai nei teigia atsakovas, šie žodžiai patvirtina paskolos suteikimo faktą atsakovui, o ne ieškovo nebūtos paskolos grąžinimą. Nors atsakovas teigia, kad mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodyti žodžiai nepatvirtina ieškovo pozicijos, tačiau nepaaiškina, kokiu būdu žodžiai „Paskola RW“ gali patvirtinti atsakovo įrodinėjamas aplinkybes apie tai, kad ginčo pavedimu ieškovas ne paskolinęs, o grąžinęs jam anksčiau įmonei suteiktos paskolos dalį.
6. Atsakovas nepateikia teismo išvadas paneigiančių įrodymų, tačiau tvirtina, kad ieškovas neįrodė sąlygų, patvirtinančių paskolinių santykių su atsakovu egzistavimą, viseto. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, pripažįstama, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Teismas nustatė, kad ieškovas įrodė abi šias aplinkybes, todėl atsakovo argumentai dėl paskolinių santykių įrodymų viseto nebuvimo yra nepagrįsti.
7. Vykdydamas savo procesines pareigas ieškovas pateikė visus įrodymus, patvirtinančius, kad jis suteikė 120 000 EUR paskolą atsakovui. Teismas sprendime įvertino ginčo specifiką, nurodė, kad tarp šalių nėra rašytinių susitarimų, todėl svarbią įrodomąją reikšmę tokioje situacijoje įgyja ieškovo mokėjimo pavedimas ir jame pinigų mokėjimo metu nurodyta informacija, taip pat kitos aplinkybės, galinčios patvirtinti arba paneigti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.
8. Atsakovui net ir nepateikus įrodymų teismas įvertino jo paaiškinimus. Pažymėjo, kad atsakovo paaiškinimai apie aplinkybes, susijusias su UAB „K1 Investicijos“ ir UAB „STATYBŲ LINIJA“ sudarytos sutarties dėl patalpų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje vykdymu, yra neišsamūs bei nepagrįsti kitais byloje esančiais įrodymais, o atsakovo pozicijai prieštarauja atsakovo paskolos sutarties su UAB „K1 Investicijos“ sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas vykdė projektą „T13“ (arba „Totoriai“), kurio esmę sudarė nekilnojamojo turto, esančio Totorių g. 13, Vilniuje, pirkimas, vystymas ir vėlesnis pardavimas, o šio nekilnojamojo turto komplekso pirkimui buvo įsteigta UAB „K1 Investicijos“ (1 t., 18-19 b. l.). 2008 m. rugpjūčio 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas įsigijo 100 paprastų vardinių UAB „K1 Investicijos“ akcijų, kurios sudarė 100 procentų visų įmonės išleistų ir galiojančių akcijų (1 t., 20-23 b. l.). Pagal 2008 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį ieškovas paskolino UAB „K1 Investicijos“ 250 000 eurų (1 t., 28-30 b. l.). 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutartimi atsakovas paskolino UAB „K1 Investicijos“ 621 504 Lt (1 t., 34-36 b. l.). Ši paskolos suma buvo pervesta į UAB „K1 Investicijos“ sąskaitą iš trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitos (1 t., 31-32 b. l.). 2008 m. rugpjūčio 14 d. UAB „K1 Investicijos“ ir UAB „Statybų linija“ sudarė sutartį dėl patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje (1 t., 163-176 b. l.). 2008 m. spalio 24 d. ieškovas pervedė 120 000 EUR į trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą, mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodydamas „Loan RW“ (lietuviškai: „Paskola RW“) (1 t., 37-38 b. l.).
Ieškovas įrodinėja, kad 2008 m. spalio 24 d. pavedimu paskolino atsakovui 120 000 EUR, o atsakovas teigia, kad į UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą pervesti 120 000 EUR yra UAB „K1 Investicijos“ suteiktos paskolos grąžinimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, sprendė, kad ieškovas paskolino atsakovui 120 00 EUR ir šią sumą priteisė atsakovui iš ieškovo. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, teigdamas, kad teismas nepakankamai įvertino tarp šalių susiklosčiusių teisnių santykių ypatumus ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovas paskolino atsakovui 120 000 EUR.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Apelianto manymu, ieškovas neįrodė visų sąlygų, būtinų konstatuoti paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo, buvimo. Apeliantas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005, kurioje nurodyta, kad įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija du tūkstančius litų (jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą) (CPK 6.870, 6.871 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto cituojamoje byloje teismas nagrinėjo paskolos priteisimo reikalavimo pagrįstumą, kuris buvo grindžiamas rašytiniu skolos rašteliu. Šioje byloje rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl ieškovas neturi galimybės pateikti rašytinės paskolos sutarties, t. y. įvykdyti atsakovo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje minimą ketvirtą sąlygą, tačiau tai neatima galimybės ieškovui paskolos sutarties sudarymą įrodinėti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
CK 6.871 straipsnis įtvirtina reikalavimus paskolos sutarties formai – fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 2 d.). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011).
Paskolos sutarties sudarymo faktą ieškovas įrodinėjo mokėjimo pavedimu ir jame nurodyta pinigų pervedimo paskirtimi. 2008 m. spalio 24 d. pavedimu į trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą ieškovas pervedė 120 000 EUR, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Loan RW“ (lietuviškai – paskola R.W.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 06 18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Dėl to atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių tarp šalių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovo jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 str., CK 6.875 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas pinigų gavimo ir priėmimo fakto neginčija, tačiau teigia, kad mokėjimo pavedimu į trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą ieškovo pervesta suma yra atsakovo paskolos, suteiktos bendrovei „K1 Investicijos“, grąžinimas, t. y. ieškovas grąžino atsakovui jo suteiktos paskolos įmonei dalį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas, įvertinęs bylos duomenims, pagrįstai atmetė šiuos atsakovo argumentus, kaip nepagrįstus. Spręsti priešingai neleidžia byloje esančiais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės – šalių bendras siekis investuoti į projektą „T13“, tam tikslui įsteigta UAB „K1 Investicijos“, atsakovo ir UAB „K1 Investicijos“ sudaryta paskolos sutartis, ieškovo mokėjimo pavedime nurodyta pinigų pervedimo paskirtis.
Apeliantas neteisus, kad teismas nepasisakė dėl jo paaiškinimų apie ieškovo trečiajam asmeniui pervestų pinigų paskirtį. Teismas sprendime įvertino atsakovo poziciją ir argumentuotai ją atmetė, kaip nepagrįstą. Teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas nėra 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir UAB „K1 Investicijos“, šalimi, pagal šią paskolos sutartį nėra gavęs piniginių lėšų, todėl pagrįstai sprendė, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties pagrindu tarp ieškovo ir atsakovo atsirado teisiniai paskolos santykiai. Kitaip vertinti atsakovo paaiškinimus apie pinigų iš ieškovo gavimo pagrindą teisėjų kolegija nemato pagrindo.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad atsakovo teiginiams dėl 621 504 Lt paskolos ieškovui suteikimo, o ne investicijos į UAB „K1 Investicijos“ veiklą, prieštarauja atsakovo 2008 m. rugpjūčio 13 d. paskolos sutarties su UAB „K1 Investicijos“ sąlygos: sutartis sudaryta 10 metų, palūkanos nenumatytos. Teismas pagrįstai sprendė, kad paskolos šalys buvo numačiusios kitokį nei palūkanų mokėjimas atlyginimą paskolos davėjui už ilgalaikį naudojimąsi paskolinta pinigų suma. Sutartyje aiškiai nurodyta, kad paskolą suteikia atsakovas, ir suteikia ją ne ieškovui, o UAB „K1 Investicijos“. Aplinkybė, kad paskolos suteikimo metu atsakovas nebuvo UAB „K1 Investicijos“ akcininkas ir direktorius, nepaneigia jo suinteresuotumo nurodyta bendrove. Byloje nustatyta, kad šalys turėjo bendrą tikslą vystyti projektą „T13“, todėl tam tikslui pasiekti įsteigė įmonę. Be to, atsakovas vėliau tapo sprendžiamojo balso teisę turinčiu UAB „K1 Investicijos“ akcininku (įsigijo 99 procentus akcijų). Taigi atmestini atsakovo argumentai, kad jis neturėjo tikslo investuoti į bendrovę, o bendrovei suteikta paskola turėtų būti vertinama kaip ieškovui paskolinti pinigai. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas turėjo įsipareigojimų grąžinti atsakovui šio suteiktą paskolą UAB „K1 Investicijos“. Teisingai teismo konstatuota, kad ieškovas nebuvo atsakovo ir UAB „K1 Investicijos“ sudarytos paskolos dalyvis, todėl jam nekilo pareiga pagal paskolos sutartį gautas sumas grąžinti atsakovui. Tai, kad atsakovo ir UAB „K1 Investicijos“ sudarytoje paskolos sutartyje buvo numatyta galimybė paskolos gavėjui paskolą grąžinti ankščiau sutartyje nustatyto termino, nepatvirtina atsakovo teiginių, kad ieškovas, pervesdamas ginčo pinigus į atsakovo valdomo trečiojo asmens sąskaitą, vadovavosi suteikta teise. Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai dėl pavedime nurodytos mokėjimo paskirties „loan RW“ aiškinimo taip, kad tai yra ieškovo grąžinama paskola atsakovui, nėra pagrįsti.
Apelianto manymu, teismas negalėjo pripažinti, kad į trečiojo asmens sąskaitą ieškovo pervesta pinigų suma laikytina paskolos suteikimu atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas motyvavo savo išvadą, kodėl į UAB „LLB Investicijos“ sąskaitą pervesta suma laikytina paskolos suteikimu atsakovui ir su tokiais teismo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Byloje įrodyta, kad atsakovas, būdamas UAB „LLB Investicijos“ direktorius ir akcininkas, naudojosi šios bendrovės atsiskaitomąją sąskaita savo asmeninėms reikmėms (atsakovo paskola UAB „K1 Investicijos“ pervesta iš šios bendrovės sąskaitos). Atsakovas teigia, kad paskolos įmonei „K1 Investicijos“ pervedimas iš trečiojo asmens UAB „LLB Investicijos“ sąskaitos ir ieškovo reikalaujamos priteisti paskolos pervedimas į tą pačią sąskaitą patvirtina atsakovo įrodinėjamą aplinkybę dėl paskolos dalies grąžinimo atsakovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad paskolą UAB „K1 Investicijos“ atsakovas pervedė iš UAB „LLB Investicijos“ sąskaitos, tik patvirtina, kad atsakovas naudojosi šios bendrovės sąskaita, nes savo asmeninę prievolę paskolinti UAB „K1 Investicijos“ pinigus vykdė būtent iš trečiojo asmens sąskaitos. Tuo tarpu aplinkybė, kad ginčo paskolą atsakovui ieškovas suteikė pinigus pervesdamas į trečiojo asmens sąskaitą, neįrodo, kad ieškovas grąžino atsakovui dalį jo suteiktos paskolos įmonei, nes ankščiau aptartos ir įvertintos atsakovo su UAB „K1 Investicijos“ sudarytos paskolos sutarties sąlygos leidžia spręsti apie tokios ieškovo pareigos nebuvimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo valdoma UAB „LLB Investicijos“ byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, tačiau proceso įstatymo suteiktomis trečiojo asmens teisėmis nepasinaudojo, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, bylos nagrinėjimo teismo posėdžiuose nedalyvavo ir nepaneigė ieškovo įrodinėjamos aplinkybės dėl paskolos atsakovui perdavimo. Atsakovas, būdamas trečiojo asmens akcininku ir bendrovės vadovu, neįrodinėjo, kad ieškovo pervesta pinigų suma buvo skirta įmonei. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog ieškovo į trečiojo asmens sąskaitą pervesti pinigai buvo skirti atsakovui, o ne šiai įmonei.
Atsakovas iš ieškovo gautus 120 000 EUR, kurie jam pervesti kaip paskola (taip nurodyta mokėjimo paskirtyje) priėmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2008 m. vasario 14 d. mokėjimo pavedimą teismas pagrįstai vertino kaip rašytinį įrodymą, kuris ginčo atveju patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą. Atmestini apelianto argumentai, kad ieškovas neįrodė atsakovo ketinimo gauti paskolą ir įsipareigojimo ją grąžinti. Minėta, kad pagal teismų praktiką lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovo mokėjimo nurodymas negali būti laikomas pakankamu įrodymu patvirtinančiu, jog ieškovas suteikė atsakovui 120 000 EUR paskolą, nesant atsakovo įsipareigojimo priimti tokią paskolą ir ją grąžinti. Pažymėtina, kad mokėjimo pavedime buvo nurodyta pinigų paskirtis. Atsakovo atsikirtimus dėl žodžių junginio „loan RW“ reikšmės pripažinus nepagrįstais, šie žodžiai reiškia paskolos suteikimą, kadangi kitos reikšmės šiam žodžių junginiui suteikti negalima. Nors mokėjimo pavedime nenurodyta iki kada paskola turėtų būti grąžinama, tai nereiškia, kad sutartis nesudaryta, kadangi CK 6.873 straipsnio 2 dalyje reglamentuoti paskolos grąžinimo terminai, kuomet sutartyje nėra tikslai apibrėžtas paskolos grąžinimo terminas. Pavedimas, kuriame nurodyta pinigų pervedimo paskirtis, ir kitos byloje teismo nustatytos aplinkybės, buvo pakankamas pagrindas teismui konstatuoti paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo egzistavimą bei atsakovo prievolę grąžinti gautą paskolą.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėdamas bylą teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Teismas išsamiai ir nuosekliai tyrė byloje esančius įrodymus, vertino šalių paaiškinimus, aiškinosi bylai svarbias aplinkybes, o išvadas apie ginčo esmę padarė pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas išsamiai išnagrinėjo atsakovo poziciją dėl ieškovo mokėjimo pavedimu pervestos sumos paskirties ir motyvavo, dėl kokių priežasčių laiko ją nepagrįsta, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių.
Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Šioje byloje rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, sutarties sudarymo faktą ieškovas grindė mokėjimo pavedimu, kurio paskirtyje nurodyta „loan RW“. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką toks dokumentas gali būti pripažįstamas kaip paskolos suteikimą patvirtinantis dokumentas. Atmetęs atsakovo gynybos poziciją, kad mokėjimo pavedimu grąžinta UAB „K1 Investicijos“ suteikta paskola, nesant kitų duomenų apie mokėjimo pavedimu pervestos sumos paskirtį, teismas turėjo pagrindą ieškovo pervestus pinigus kvalifikuoti kaip paskolos suteikimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs paskolos atsakovui suteikimo faktą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo privalomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai laikomasi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Teismas įvertino ieškinį pagrindžiančius įrodymus bei atsakovo atsikirtimus į jį, motyvavo savo išvadas dėl įrodymų pakankamumo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, įrodymus tyrė ir vertino laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių taisyklių, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio byloje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str., 1 d. 1 p.).
Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).
Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 11 515,19 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 9 624,68 Lt už teisines paslaugas ir 1 890,51 Lt vertimo išlaidų.
Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Nurodytų Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į apeliacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 1,5) dauginant iš teisinių paslaugų suteikimo metu buvusios teisės aktais nustatytos 800 Lt minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl sprendžia, kad ieškovui iš atsakovo priteistino užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios sumos – 1 200 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str.).
Byloje nėra duomenų, kad apeliacinio skundo vertimas ieškovui kainavo 1 890,51 Lt. Sąskaitoje už teisines paslaugas 1 890,51 Lt priskirta prie papildomų išlaidų, atliktų darbų sąraše nurodyta „apeliacinio skundo vertimo organizavimas“, tačiau nurodytų išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai nepridėti, todėl šios išlaidos nepriteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. K., paso Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo R. W., paso Nr. (duomenys neskelbtini), 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.