Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-01-17 nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal BK 227 str. 4 d. 10 MGL (1300 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad jis 2011-11-01, apie 14.20 val., Šilutės m., Gluosnių ir Klaipėdos gatvių sankryžoje, Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK tarnybiniame automobilyje „Ford Tranzit“, valst. Nr. CGB 353, tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 litų (vieną kupiūrą Nr. AG 4426766) kyšį savo įgaliojimus vykdantiems valstybės tarnautojams – Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiajam patruliui Žygimantui Maselskiui ir Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio postiniui Laimondui Bendžiui, minėtą kupiūrą (kyšį) padėdamas tarnybiniame automobilyje ant stalo, siekdamas neteisėtos šių valstybės tarnautojų veiklos, t. y. kad jis nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-01-17 nuosprendį ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kupiūros pametimą – nesąmoningai ir nevalingai atliktą veiksmą – pareigūnas vertino kaip mėginimą papirkti, teismas tai įvertino kaip pakankamą pagrindą jį laikyti nusikaltėliu, traukti baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroras kategoriškai atsisakė tikrinti visus įrodymus. Jis rėmėsi tik vieno įvykio dalyvio – pareigūno – parodymais, kad buvo siekiama duoti kyšį, nors šis asmuo yra tiesiogiai suinteresuotas bylos eiga, tarp jų prieš tai buvo kilęs konfliktas, nes buvo kalbėtasi pakeltu tonu, pareigūnas buvo supykęs dėl jo, V. S., išreikštų pastebėjimų apie kitus pažeidėjus, kurie netrukdomai važiavo toliau. Prokuroras teikė akivaizdžiai melagingus duomenis, tuo klaidindamas teismą – prokuroras teigė, kad nebuvo gautas jo prašymas dėl papildomų liudytojų apklausų, nors jis tokį prašymą buvo pateikęs raštu. Teismas neturėjo galimybės patikrinti, kuri – kaltinimo ar gynybos – šalis sako tiesą. Tokie prokuroro veiksmai kelia pagrįstą abejonę dėl jo nepriklausomumo vykdant procesines pareigas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis prašė iškviesti ir apklausti kitus liudytojus (su juo kartu mašinoje važiavusius žmones, tuo metu sustabdytus kitus pažeidėjus), kurių parodymai svarbūs nustatant tiesą šioje byloje. Tačiau jie nebuvo iškviesti ir apklausti, įvykio aplinkybės objektyviai ir visapusiškai neištirtos. Taip buvo šiukščiai pažeistos BPK 2 str., 78 str. nuostatos, įpareigojančios imtis visų įstatymo numatytų priemonių nusikalstamai veikai atskleisti, proceso dalyvių lygiateisiškumo principas.

Teismas, grįsdamas jo kaltę, rėmėsi policijos pareigūnų Ž. Maselskio, L. Bendžiaus parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu. Pareigūnų parodymuose matyti akivaizdūs prieštaravimai, tačiau į juos teismas nekreipė jokio dėmesio ir vadovavosi pareigūnų parodymais. Teismas visas abejones aiškino jo nenaudai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir foto nuotraukų matyti, kad ant staliuko buvo padėti tik pinigai. Kyla klausimas, kur visą tą laiką buvo laikomi iš jo paimti dokumentai, kur buvo pinigai, kai prie to paties staliuko buvo sodinami kiti KET pažeidėjai ir jiems buvo rašomi administracinių teisės pažeidimų protokolai, ar jie nepastebėjo besimėtančių pinigų, nebandė jų nuo savęs nustumti. Ž. Maselskis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė skirtingas pinigų davimo aplinkybes. Iš L. Bendžius teisme duotų parodymų darytina išvada, kad jis nematė, kokiu būdu pinigai atsirado ant stalo, matė, tik kaip ant stalo buvo padėta 50 litų kupiūra. Tarnybiniame pranešime šis pareigūnas nurodė matęs, kaip jis, V. S., dėjo ant stalo 50 litų kupiūrą. Taigi liudytojas L. Bendžius nenurodė, kad jam jis, V. S., tiesiogiai siūlė ir davė 50 litų kyšį, negalėjo nurodyti kupiūros atsiradimo ant stalo aplinkybių, nes to nematė. Ignoruojant tokius šio pareigūno parodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados, kad jis, V. S., tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 litų kyšį savo įgaliojimus vykdantiems valstybės tarnautojams. Be to, tyrimo metu surinkta pakankamai medžiagos, patvirtinančios, kad tarp jo ir pareigūnų kilo konfliktas, tad neracionalu ir nelogiška teigti, kad konflikto metu jis galėjo siūlyti kyšį ir taip dar labiau komplikuoti savo padėtį. Apelianto teigimu, jis neturėjo jokio tikslo duoti kyšį, tai patvirtina byloje surinkta medžiaga. Prielaidomis, intuicija, o ne objektyviu surinktos ikiteisminio tyrimo medžiagos vertinimu ir įrodymais grindžiamas visų nusikalstamos veikos požymių buvimas.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nors nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytą išvadą dėl jo kaltės pagal BK 227 str. 4 d., teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir V. S. kaltės klausimo išsprendimu. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 20 str. įtvirtintų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 227 str. 4 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą. Teismas, vykdydamas BPK 301 str. 1 d. reikalavimus, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, laikydamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nuteistojo pateikiama įvykio aplinkybių versija, kuria jis neigia savo kaltę, yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo, kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų Ž. Maselskio, L. Bendžiaus parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, gretino juos tarpusavyje, atskleidė jų tarpusavio ryšį, tinkamai juos įvertino, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriais bei dėl ko nesirėmė. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis išskiria ir akcentuoja tam tikrus policijos pareigūnų parodymų fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą jų ir kitos įrodomosios medžiagos kontekstą, daro sau naudingas, tikrovės neatitinkančias išvadas. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo V. S., pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamame nuosprendyje rėmėsi policijos pareigūnų parodymais. Tarp policijos pareigūnų parodymų nėra jokių esminių prieštaravimų, kaip teigia apeliantas, jie iš esmės vienodai, nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, jų parodymai yra aiškūs, išsamūs, kaip tik patvirtina, papildo vieni kitus, kartu su kitais byloje surinktais, teismo ištirtais bei įvertintais rašytiniais įrodymais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo. Byloje nenustatyta jokių priežasčių, dėl kurių policijos pareigūnai būtų galėję apkalbėti nuteistąjį, nėra jokių galimą policijos pareigūnų suinteresuotumą nepagrįstai apkaltinti V. S. nusikalstamos veikos padarymu patvirtinančių duomenų. Nors V. S., sustabdytas policijos pareigūno, reiškė nepasitenkinimą ir priekaištus dėl tokio veiksmo, bylos duomenys nepatvirtina, kad nuteistojo reikštas nepasitenkinimas būtų išaugęs į konfliktą tarp jo ir jį sustabdžiusio pareigūno, kad policijos pareigūnas būtų su juo konfliktavęs, reiškęs jam kokius nors priekaištus. To nepatvirtino ir pats apeliantas. Todėl nėra pakankamo pagrindo manyti, kad policijos pareigūnai galėjo būti šališki. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto prašymu kaip liudytoja apklausta kartu su juo automobilyje važiavusi jo žmona V. St. parodė nemačiusi kupiūros iškritimo fakto. Jos parodymai, įvertinus juos kitos įrodomosios bylos medžiagos kontekste, nepaneigia V. S. kaltės įrodymų, jų pagrindu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nesudaro pagrindo kitaip spręsti jo kaltės klausimą. Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Šilutės rajono PK su prašymu pranešti, ar aptariamo įvykio metu policijos tarnybiniame automobilyje buvo daromi garso bei vaizdo įrašai, jei taip, pateikti vaizdo ir garso įrašus, buvo gautas atsakymas, kad 2011-11-01 tarnybiniame automobilyje „Ford Tranzit“, valst. Nr. CGB 353, garso ir vaizdo įrašymo įrangos nebuvo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepakenkė bylos išnagrinėjimo išsamumui ir objektyvumui, skundžiamo nuosprendžio išvadų teisėtumui ir pagrįstumui. Nagrinėjamu atveju surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka neabejotinai išvadai, kad V. S. veikoje yra BK 227 str. 4 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą byloje, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Skundžiamas nuosprendis, kaip jau anksčiau minėta, surašytas tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, – teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia jokių bent kiek pagrįstų abejonių, padarytos išvados pagrįstos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y. kuo remiantis vieni duomenys buvo pripažinti turintys įrodomąją vertę, o kiti atmesti. Procesinių pažeidimų, nagrinėjant ir vertinant įrodymus, nenustatyta, nuosprendyje veika, pripažinta įrodyta, aprašyta tinkamai, įvardijus visas būtinas jos padarymo aplinkybes bei jas pagrindus byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir priimti V. S. išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Tačiau nuteistasis teisingai apeliaciniame skunde pastebi, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl to, kad jis tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 litų kyšį dviems savo įgaliojimus vykdantiems valstybės tarnautojams – Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiajam patruliui Ž. Maselskiui ir Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio postiniui L. Bendžiui, siekdamas neteisėtos šių valstybės tarnautojų veiklos, neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma liudija, kad V. S. tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 litų kyšį tik vienam savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui – Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiajam patruliui Ž. Maselskiui, siekdamas neteisėtos šio valstybės tarnautojo veiklos, pareigūnas L. Bendžius sėdėjo tarnybinio automobilio vairuotojo vietoje ir su V. S. tiesiogiai nekontaktavo. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 str. 3 p. numatytu pagrindu, iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalinant aplinkybę, kad V. S. tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 litų kyšį savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui – Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio postiniui L. Bendžiui, siekdamas neteisėtos šio valstybės tarnautojo veiklos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-01-17 nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio nustatomosios pašalinti aplinkybę, kad V. S. tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 litų kyšį savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui – Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio postiniui Laimondui Bendžiui, siekdamas neteisėtos šio valstybės tarnautojo veiklos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.