Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovui L. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas tarp ieškovės akcinės bendrovės ,,Energijos skirstymo operatorius“ ir atsakovo L. Š. dėl skolos priteisimo, už atsakovui tiektą elektros energiją, adresu (duomenys neskelbtini).

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas.

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo pareigos apmokėti skolą už rezervuotą 142 kW leistinąją naudoti galią. Atsakovas savo pareigą apmokėti už galią, rezervuotą objekte, ginčija tuo, jog skolos susidarymo laikotarpiu jis elektros energija nesinaudojo, rašytinės sutarties su ieškove nesudarė, todėl ir galios dedamosios mokestis jam neturėjo būti skaičiuojamas. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovo pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.

19. Teismas vertindamas abiejų šalių pateiktus įrodymus, vadovaujasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, kurios suformuluotos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

21. Energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos septintojo skirsnio normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent elektros energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai: 2010 m. vasario 11 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-38 (skolos sudarymo laikotarpiu galiojusi redakcija) patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės).

22. CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo-pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus.

23. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 54 dalyje nustatyta, kad elektros energijos vartotojas yra asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams, o 107 dalyje reglamentuojama, kad vartotojo objektas yra vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomas objektas (įrenginys, statinys ar kita), kuriame vartojama elektros energija.

24. Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi, sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

25. Pažymėtina, jog energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuojantis CK šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis nenustato specialių taisyklių energijos tiekimo sutarties formai. Tai reiškia, kad šios sutarties sudarymui pakanka veiksnių šalių susitarimo ir valios išreiškimo. Tokią valią šalys gali išreikšti ir sudarydamos rašytinės formos sutartį, ir žodžiu, ir konkliudentiniais veiksmais. Aplinkybė, kad asmenys nėra sudarę rašytinės formos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, nesudaro pagrindo teigti, kad jie nėra saistomi energijos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių. Tokiu atveju būtina nustatyti, ar asmenys nėra išreiškę valios sudaryti sutartį kita forma, įskaitant ir valios išreiškimą konkliudentiniais veiksmais. Atsižvelgiant į elektros energijos tiekimo ypatumus ir į energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip viešosios sutarties, pobūdį, tokia sutarties šalių valia yra išreiškiama energijos tiekėjui ir vartotojui sutikus nustatyta tvarka prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų. Taigi vartotojo valia, kuria išreiškiamas sutikimas prijungti vartotojo įrenginius prie energijos tiekimo tinklų, yra teisiškai reikšminga aplinkybė, nulemianti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Tokiu atveju sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenustatyta ko kita (CK 6.384 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė, jei šalys nėra susitariusios kitaip, taikytina ir tuo atveju, kai elektros energijos pirkimo–pardavimo šalis yra ne buitinis Vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2021-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-701/2021).

26. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl elektros energijos sutartinių santykių kvalifikavimo, kai nėra sudarytos rašytinės formos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, pripažįstama, kad tokio pobūdžio sutartys laikomos sudarytomis esant dviejų teisiškai reikšmingų faktų visumai: 1) elektros energijos tiekėjas tiekia elektros energiją, 2) vartotojo elektros energiją naudojantys įrenginiai yra prijungti prie elektros tinklų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019, 16 punktas). Ši juridinę reikšmę turinčių faktų visuma suteikia pagrindą daryti išvadą, kad tarp šalių susiklostę santykiai atitinka elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, kurių samprata įtvirtinta CK 6.383 straipsnio 1 dalyje.

27. Remiantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 100 punktu, tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai nėra sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, už patiektą energiją pareiga atsiskaityti tenka savininkui, neužtikrinusiam, kad jam priklausančiame objekte elektros energija būtų vartojama tik sudarius sutartį su energijos tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2014).

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė tiekė elektros energiją į atsakovui nuosavybės teise priklausančias komercinės paskirties patalpas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kurių atsakovas nenuginčijo ir nepaneigė, atsakovui 2018-06-05 buvo paruošta ir 2018-06-11 išsiųsta tipinė Elektros energijos persiuntimo (persiuntimo paslaugos) sutartis (toliau – Sutartis) Nr. 147778-51112/180771 atsakovo elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Siunčiant sutartį atsakovui, lydraštyje buvo nurodytas vienas iš Sutarties patvirtinimo būdų – apmokėjimas pateiktos sąskaitos faktūros. Kartu su ieškiniu ieškovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus apie atliktą mokėjimą, t. y. pateiktame ieškovės sąskaitos, esančios SEB Bankas išraše matyti, kad 2019-06-21 yra atliktas lėšų įskaitymas: mokėtojo kodas 147778, mokėtojas L. Š., mokėtojo sąskaita (duomenys neskelbtini), iš sąskaitos esančios LUMINOR BANK AS LIHUANIEN BRANCH, asmens kodas (duomenys neskelbtini) nurodytas operacijos numeris ir pervedama suma – 155,50 Eur. Atliktas pavedimas atsispindi ir kartu su ieškiniu pateiktoje sąskaitoje faktūroje 2019-06-30 serija EASP Nr. 00107962, išrašytoje jau sekantį mėnesį po atlikto mokėjimo.

29. Taigi remiantis aukščiau išdėstytu, akivaizdu, jog šiuo atveju šalis siejo faktiniai sutartiniai santykiai, nes atsakovo nuosavybės teise valdomo objekto elektros įrenginiai buvo prijungti prie ieškovo skirstomųjų tinklų, o elektros apskaitos prietaisas ir elektros atvadas skolos susidarymo laikotarpiu nebuvo demontuoti, todėl atsakovo objektui buvo rezervuota galia.

30. Pažymėtina, jog jeigu objekto, kuris prijungtas prie energijos tiekimo tinklų, savininkas aiškiai neišreiškia valios (nesiima aktyvių veiksmų) dėl tokio objekto atjungimo nuo energijos tiekimo tinklų (pavyzdžiui, nesikreipia į operatorių dėl atjungimo nuo energijos tiekimo tinklų), tai yra pagrindas spręsti, kad tarp energijos tiekėjo ir objekto, kuris yra prijungtas prie tiekimo tinklų, savininko egzistuoja sutartiniai santykiai dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo, savininkui valią išreiškus konkliudentiniais veiksmais.

31. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo grindžia, tuo, kad turto savininkas buvo rezervavęs 142 kWh leistinąją naudoti galią ir už šį galios rezervavimą pareiga atsiskaityti tenka įsiskolinimo susidarymo metu objekto savininkui – atsakovui. Atsižvelgiant į tai, kad objektas, kuriam yra teikiama elektros energija, yra komercinės paskirties, jam, vadovaujantis taisyklių reikalavimais, skaičiuojamas galios dedamosios mokestis. Elektros energijos persiuntimo paslaugos kainų ir jų taikymo tvarkos, tvirtinamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 3 punkte galios dedamoji apibrėžiama vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo, elektros energijos pirkimo-pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Taigi, net ir nesant sutarties, galios dedamosios mokestis yra skaičiuojamas kiekvieną mėnesį. Jokių šios nuostatos taikymo išimčių nėra numatyta.

32. Kaip minėta, objektas yra komercinės paskirties, kuriam yra rezervuota 142 kWh galia ir priskiriamas prie antrosios grupės vartotojų, privalantis mokėti galios dedamosios mokestį (Tvarkos VI skyrius) net ir tuo atveju, kai elektros energija faktiškai nevartojama (Tvarkos 3 punktas).

33. Pagal CK 6.385 straipsnio 4 dalį energijos kaina (tarifai) nustatomi įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo metu galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainos reguliuojamos Tarybai nustatant viršutines kainų ribas. Konkrečias perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomenines elektros energijos kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugos teikėjas.

34. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo straipsnio 7 dalyje reglamentuojama, kad Tarybai nustačius viršutines kainų ribas, paslaugų teikėjai turi teisę diferencijuoti paslaugos kainas pagal objektyvius požymius. Paslaugų teikėjai, diferencijuodami kainas, privalo laikytis nediskriminavimo principo ir tinkamai atsižvelgti į energijos vartojimo efektyvumo didinimo principą. [...] Perdavimo paslaugos kaina, persiuntimo paslaugos kaina, skirstymo paslaugos kaina visais atvejais, išskyrus viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainos dalį, gali būti diferencijuojamos į galios ir elektros energijos dedamąsias.

35. Kaip teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose paaiškino ieškovė, leistinoji naudoti galia – didžiausia galia, kurią vartotojas gali naudoti iš operatoriaus tinklo bet kuriuo metu. Nepaisant to, kad vartotojas nepasinaudoja galimybe naudotis jam priklausančiam objektui rezervuota leistinąją galia, elektros energetikos įmonės visą laiką turi prižiūrėti, remontuoti bei atnaujinti elektros tinklus pagal vartotojų maksimalią galią, kad būtų užtikrintas patikimas elektros energijos tiekimas ir paslaugų kokybės reikalavimai. Kuo vartotojų užsakyta maksimali galia didesnė, tuo yra laikomi didesni pajėgumai sistemos pikinės apkrovos atvejui ir didėja elektros energetikos įmonių išlaidos brangesnei tinklo įrangai, investicijoms bei eksploatacijai.

36. Taigi, kaip matyti iš aukščiau pateikto teisinio reglamentavimo, kaina už elektros energiją, kaip visuma, susideda iš atskirų dedamųjų – elektros energijos dedamosios ir galios dedamosios, o pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, galios dedamoji mokama nepriklausomai nuo abonento suvartotos elektros energijos kiekio ir elektros energijos vartojimo fakto, todėl atsakovo byloje įrodinėjamos aplinkybės, kad atsakovas nenaudojo elektros energijos, nepašalina atsakovo prievolės atsiskaityti su ieškove už suteiktą galimybę naudotis 142 kW galios elektros energija, jos neperskirstant kitiems vartotojams. Teismo vertinimu, atsakovas galėjo atsisakyti šios galimybės, atjungdamas elektros įrangą ir apskaitos prietaisus (prašydama nutraukti tiekimą ir anuliuoti apskaitą) iki skolos susidarymo pradžios, tačiau to nepadarė, todėl privalo prisiimti atsiradusias pasekmes. Taigi atsakovo teiginiai, jog ieškovė kaip elektros energijos teikėja įgyja pareigą teikti elektros energiją vartotojui tik sudarius rašytinę sutartį dėl elektros energijos tiekimo, o jos nesudariusi ieškovė neprivalėjo tiekti elektros energijos atsakovui ir atitinkamai skaičiuoti kokius nors mokesčius, atmesti kaip nepagrįsti iš neįrodyti.

37. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2 straipsnyje numatyta, jog elektros energija yra prekė, kuri pateikiama elektros energijos vartotojui bei numatyta vartotojo prievolė sumokėti už suvartotą elektros energiją arba jos persiuntimą ir su tuo susijusias paslaugas. Ta pati nuostata įtvirtinta minėtose Taisyklėse, jog vartotojas privalo pagal galiojančias kainas bei tarifus atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už elektros energiją, elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas ir (ar) galią (Taisyklių 58.5 punktas). Taisyklių 105 punkte nurodyta, kad už patiektą elektros energiją, suteiktą elektros energijos persiuntimo, kitas su tuo susijusias paslaugas ir už reaktyviąją elektros energiją atsiskaitoma pagal tiekėjo arba operatoriaus išrašomus mokėjimo dokumentus arba kitais Taisyklėse nurodytais būdais. Taisyklių 100 punkte taip pat numatyta, jog tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.

38. Nagrinėjamu atveju ieškovės į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad iš atsakovo prašoma priteisti 1751,83 Eur skola skaičiuojama už laikotarpį nuo 2018-06-01 iki 2021-09-30. Ginčo dėl pačios skolos apskaičiavimo ir jos dydžio byloje nėra. Esant nustatytoms aplinkybėms, vadovaujantis byloje esančiais įrodymais, bei nurodytu teisiniu reglamentavimu konstatuotina, kad ieškovės ieškinys yra įrodytas, pagrįstas, todėl tenkintinas – ieškovei iš atsakovo priteistina 1751,83 Eur skola.

39. Atsakovas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose taip pat reiškia nesutikimą dėl ieškovės prašomų delspinigių, nurodydamas, kad ieškovė skaičiuoja delspinigius nuo 2018 m. liepos mėnesio. Delspinigių išieškojimui taikytinas sutrumpintas šešių mėnesių terminas iki pirminio ieškinio pareiškimo (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-994/2001; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovė dublike patikslino ir nurodė, jog vertinant, kad ieškovė 2021 m. gegužės 12 d. su pareiškimu kreipėsi į teismą, apskaičiuotas delspinigių dydis yra už paskutinius šešis (balandis, kovas, vasaris, sausis, gruodis ir lapkritis) mėnesius iki pareiškimo teismui dienos, kas sudaro 25,85 Eur sumą. Kadangi atsakovas neginčijo ieškovės teikiamų paslaugos ir jos kokybės bei bylos duomenimis aiškiais veiksmais neatsisakė minėtų paslaugų, tai pagal Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties 25 punktą įsipareigojo mokėti 0,02 proc. dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną. Todėl ieškovės reikalavimas dėl 25,85 Eur (1751,83 Eur x 0,02 proc. x 180 d.) delspinigių priteisimo pagrįstas ir tenkintinas.

40. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 1777,68 Eur (1751,83 Eur + 25,85 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

41. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

42. Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro - 40 Eur žyminis mokestis, 1,57 Eur išlaidos už teisines paslaugas ir 0,23 Eur banko komisinis mokestis. Pateikti mokėjimų dokumentai patvirtina, kad ieškovė realiai patyrė šias bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad ieškovės pareikšti reikalavimai yra pagrįsti ir ieškovės ieškinį patenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistina 41,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

43. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 11,34 Eur, t. y. išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur). Atsižvelgiant į tai, valstybei iš atsakovo yra priteistina 11,34 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei ,,Energijos skirstymo operatorius“, juridinio asmens kodas 304151376, iš atsakovo L. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1751,83 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų penkiasdešimt vieno euro ir 83 ct) skolą, 25,85 Eur (dvidešimt penkių eurų ir 85 ct) delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1777,68 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 41,80 Eur (keturiasdešimt vieno euro ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo L. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 11,34 Eur (vienuolikos eurų ir 34 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo įteikimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.