Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo, suinteresuoti asmenys B. K., D. K., antstolė Brigita Tamkevičienė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja pateikė teismui prašymą nustatyti D. K. ir B. K. turto dalis jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiančiame turte ir pripažinti D. K. nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo, vasaros virtuvės, ūkinio pastato, ūkinio pastato, tvarto, žemės sklypo bei į 1/2 dalį B. K. gaunamo darbo užmokesčio ar kitų pajamų.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-01-20 nutartimi nustatė pareiškėjai 7 dienų terminą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus, tai yra pateikti teismui siūlomą nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad CPK 667 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Susipažinęs su pateiktu prašymu ir jo priedais, teismas nustatė, kad pareiškėja nepateikė teismui siūlomos nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarkos. Atskirajame skunde pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo 2017-01-20 nutartį panaikinti ir perduoti prašymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismo išvada ir reikalavimas nurodyti ne tik idealiąją, bet ir realiąją skolininko turto dalį yra nepagrįstas, nes pagal CPK 667 straipsnį nevykdomas bendraturčių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas. Tai daroma ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normos nustatytus reikalavimus, o, pagal formuojamą teismų praktiką, išieškojimas galimas tiek esant nustatytai idealiajai, tiek realiajai daliai, CPK normos neįpareigoja privalomai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendrojoje nuosavybėje dalies. Pareiškėja neturi skolininkei priklausančio turto kadastrinių matavimų bylų, kas užkerta kelią parengti ir pateikti teismui naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo turto (pvz., žemės sklypo) dalimi tvarką. Šiuos įrodymus galima pateikti vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje, be to, skolininkei tokius įrodymus pateikti būtų paprasčiau.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas prašymo dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja prašė nustatyti D. K. ir B. K. turto dalis jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiančiame turte ir pripažinti D. K. nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo, vasaros virtuvės, ūkinio pastato, ūkinio pastato, tvarto, žemės sklypo bei į 1/2 dalį B. K. gaunamo darbo užmokesčio ar kitų pajamų. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti – pateikti siūlomą nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Atskirajame skunde pareiškėja teigia, kad reikalavimas nurodyti ne tik idealiąją, bet ir realiąją skolininko turto dalį yra nepagrįstas, nes, pagal formuojamą teismų praktiką, išieškojimas galimas tiek esant nustatytai idealiajai, tiek realiajai daliai, CPK normos neįpareigoja privalomai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendrojoje nuosavybėje dalies. CPK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Tuo atveju, kai skolininkui priklausanti turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra nustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą su prašymu nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Kiekvienam dalyvaujančio asmens procesiniam dokumentui keliami bendrieji turinio ir formos reikalavimai (CPK 111 straipsnis). Procesiniame dokumente turi būti nurodytos aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismas nustatęs, kad procesinis dokumentas neatitinka formalių reikalavimų, susijusių su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, vadovaudamasis CPK 115 straipsniu, priima nutartį, kuria skiria terminą procesinio dokumento trūkumams šalinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Sutiktina su apeliante, kad išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies, tačiau, kaip minėta teismų praktikoje, dalis turi būti nustatyta taip, kad būtų galima realiai įvykdyti sprendimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 667 straipsnio 2 dalies taikymą, yra suformavęs praktiką, kad teismas, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 667 straipsnio 2 dalyje nurodymas, kad nustatydamas skolininko dalį teismas kartu nustato ir naudojimosi ja tvarką, yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014. Teismų praktika. 2014, 42, p. 22–36). Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, kad teismas neturi diskrecijos teisės spręsti, reikia ar ne nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja prašo nustatyti skolininko turto dalį taip pat ir nekilnojamajame turte, esant suformuotai teismų praktikai, jog CPK 667 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo turto dalimi tvarką, nustatant skolininko dalį nekilnojamame turte, yra imperatyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti, kadangi nepateikus tinkamai parengto naudojimosi skolininkui priklausančia turto dalimi projekto, pirmosios instancijos teismas negalėtų teisingai išnagrinėti bylos (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 115 straipsnis, 667 straipsnio 2 dalis). Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog skolininkei būtų paprasčiau pateikti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką, kadangi jos žinioje yra jai priklausančio turto dokumentai, be to, jos interesas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra didesnis, todėl turi teisę nusistatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką, pažymėtina, kad civilinio proceso įstatymas būtent išieškotojui suteikia teisę kreiptis į teismą dėl skolininkui priklausančios turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, į kurią būtų galima antstoliui nukreipti išieškojimą ir kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Taigi būtent išieškotojas turi būti pirmiausia suinteresuotas ir imtis aktyvių priemonių siekiant nustatyti tokią skolininko turto dalį ir jos naudojimosi tvarką, į kurią būtų galima realiai nukreipti išieškojimą ir įvykdyti teismo sprendimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Pareiškėja atskirajame skunde taip pat teigia, kad neturi suinteresuotiems asmenims priklausančio nekilnojamojo turto kadastrinės bylos, todėl neturi galimybės parengti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, jog pareiškėja faktiškai neturi galimybės pateikti naudojimosi nekilnojamuoju turto tvarkos, teismui nepateikė.Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias skolininko turto dalies nustatymą, ir trūkumų šalinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį.