Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, se­kre­to­riau­jant M. Ž., dalyvaujant prokurorui Virgilijui Lazauskui, vertėjai Veronikai Rybalčenko, nukentė­ju­sia­jai ir civilinei ieškovei A. D., jos ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. D. atstovei advokatei Jelenai Koltakovai, išteisintajai Z. J., jos gynėjai advokatei Vitai Neverauskaitei, viešame teismo po­sė­dy­je ape­liacine tvarka išna­gri­nė­jo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus pro­ku­roro Virgilijaus Lazausko ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. D. ir A. D. ape­lia­ci­nius skundus dėl Kauno apy­linkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo Z. J. ištei­sin­ta pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo ko­dekso (toliau – BK) 281 str. 5 d., nenustačius, jog jos veiksmais pa­da­ry­ta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo po­žy­mių (Lie­tuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dek­so (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiųjų A. D. ir A. D. civiliniai ieškiniai at­mesti.

Panaikintas Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2012-01-03 nutarimas laikinai apriboti Z. J. nuosavybės teises į: transporto priemonę „Renault Clio“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pilkos spalvos, VIN: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančią Z. J., ir 2012-01-03 nutarimas laikinai apriboti Z. J. nuosavybės teises į butą, adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, registro Nr. (duomenys neskelbtini), buto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosa­vy­bės teise priklausantį Z. J..

Vadovaujantis BPK 105 str., proceso išlaidomis pripažintos ir iš valstybės priteistos auto­techninės ekspertizės akto paruošimo išlaidos – 2929,41 Lt, kurias pateikė privatus ekspertas UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. J. buvo kaltinama tuo, kad 2011 m. lapkričio 28 d., apie 17 val., Kaune, Baltų pr., vairuodama automobilį Renault Clio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama pirma eismo juosta nuo Žemaičių pl. link Šilainių pr. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 37, 133 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruo­že pasirinkdama važiavimo greitį, neatsižvelgė į matomumą ir artėdama prie kelio ženklais pa­žy­mėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo greičio bei nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja”, kad praleistų per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją iš kairės pusės pagal transporto priemonės judėjimo kryptį gatvę bebaigiantį pereiti pėsčiąjį A. D., kurį pirmoje va­žiavimo krypties eismo juostoje partrenkė ir mirtinai sužalojo.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu išteisindamas Z. J. dėl veikos, numatytos BK 281 str. 5 d., konstatavo, jog specialistų ir ekspertų išvados dėl nu­ken­tė­jusiojo judėjimo krypties ir partrenkimo vietos yra tikėtino pobūdžio ir prieštaringos. Byloje nesu­rinkta įrodymų, nėra galimybės patvirtinti ar paneigti kurią nors ekspertizę. Tiesiogiai įvykį ma­čiu­sių liudytojų nėra. Nėra objektyviai nustatyta, kad kaltinamoji pažeidė KET 9, 37, 133 punktų rei­ka­lavimus. Nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Teisiamojo posėdžio metu nepavyko pašalinti iškilusių prieštaravimų ir abejonių. Teis­mas vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu ir visas abejones vertino išteisinamosios naudai.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde pra­šo­ panaikinti Kau­no apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. išteisi­namąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo Z. J. pripažinti kalta pagal BK 281 str. 5 d. ir paskirti jai 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 metams įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 68 str. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones trijų metų laiko­tar­piui. Nukentėjusiųjų A. D. ir A. D. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos tenkinti dalinai, priteisiant po 40000 Lt kiekvienam iš kaltinamosios Z. J.. Vado­vau­jantis BPK 105 str. nepripažinti proceso išlaidomis autotechninės ekspertizės akto paruošimo išlaidų – 2929,41 Lt, kurias pateikė privatus ekspertas UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., dėl ko teis­mo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir tai sukliudė teismui priimti tei­­sė­tą ir pagrįstą sprendimą. Išteisinamajame nuosprendyje neana­li­zuo­jami ir nevertinami įro­dy­mai, kuriais grindžiamos teismo padarytos išvados, nenurodomi moty­vai, kuriais įrodymais teismas vadovavosi priimdamas išteisi­na­mąjį nuosprendį ir kokius atmetė. Teismas padarė deklaratyvią ir jokiais duomenimis nepagrįstą išvadą, kad „kaltinamoji objektyviai neturėjo galimybės matyti pės­čiojo, todėl KET reikalavimų nepažeidė, tarp kaltinamosios Z. J. ir 2011 m. lapkričio 28 d. eismo įvykio priežastinio ryšio nėra“. Tačiau baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma pa­­tvir­tina priešingas aplinkybes ir leidžia teigti, kad Z. J. padarė jai inkrimi­nuotą nusi­kalstamą veiką.

Kaip matyti iš Z. J. parodymų, jie nėra nuoseklūs, prieštaringi, nes skirtingai nurodo eismo įvykio kilimo aplinkybes, todėl jie vertintini kritiškai, šie jos parodymai nėra pa­tvir­tinti jokiais kitais faktiniais duomenimis. 2011 m. gegužės 15 d. atlikus komplek­si­nę eismo įvykio tyrimo ir teismo medicininę ekspertizę, remiantis objek­ty­viais duomenimis, nus­ta­tytais eismo įvy­kio vietos apžiūros protokole, transporto priemonės ir tech­ni­nės būklės apžiūros protokole bei Teis­mo medicinos specialisto išvadoje Nr. Ml 165/11(02), eks­pertizės akte Nr. 11-232(12) nustatytas toks eismo įvykio mechanizmas: A. D. būnant ver­tikalioje padėtyje žingsnio pozoje su į kelio paviršių atremta kaire koja iš dešinės į jį atsitrenkė au­tomobilis „Renault Clio“, vairuojamas Z. J.; automobilis į pėsčiąjį atsitrenkė prieki­nės plokštumos dešine puse, ties dešinio ži­binto vidiniu kraštu, po to pėsčiasis buvo užmestas ant au­tomobilio variklio dang­čio bei galvos de­ši­­ne puse atsitrenkė į priekinį dešinį statramstį bei stiklą šalia jo. Po to A. D. buvo nu­mes­tas nuo automobilio į dešinę, ant kelio dangos ir atsi­tren­kė į kelio dešinį bor­diūrą. Prieš pat par­trenkimą pėsčiasis A. D. automobilio „Renault Clio“ atžvilgiu ėjo iš kairės į dešinę.

Teismo medicinos specialistė S. B., LTEC techninių ekspertizių skyriaus vy­riau­siasis ekspertas V. M. patvirtino savo duotas išvadas. Teisminio nagrinėjimo metu buvo paskirta pakartotinė kompleksinės komisinė eismo įvykio – me­di­cininė ekspertizė. 2013 m. rug­pjū­čio 23 d. ekspertizės akte Nr. l 1-1395 (13) duodama išvada, kad tikėtina, jog pėsčiasis A. D. kelio ilgio at­žvil­giu buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos ribose arba šalia jos; kelio pločio atžvilgiu pėsčiasis buvo partrenktas pirmoje eismo juostoje, automobilio „Renault Clio“ važiavimo kryptimi; Auto­mo­bilio vairuotojos Z. J. nurodytas greitis 50 km/h yra tikėtinas; au­to­mo­bilis „Renault Clio“ pės­čiąjį kliu­dy­ti galėjo pėsčiųjų perėjos ribose arba 4 m ats­tu­mu iki pėsčiųjų perėjos; automobilio „Renault Clio“ vairuotoja Z. J., važiuodama 50 km/h greičiu, tu­rė­jo techninę galimybę išvengti per kelio važiuojamąją dalį jai iš kairės pėsčiųjų perėja ėjusio pės­čio­jo A. D. partrenkimo, laiku stabdydama savo vairuojamą automobilį; vairuotojos Z. J. veiksmai – artėdama prie neregu­liuoja­mos pėsčiųjų perėjos, laiku nestabdė savo vai­ruo­jamos transporto priemonės, dėl to partrenkė pės­čių­jų perėja jai iš kairės per kelio va­žiuo­jamąją dalį ėjusį A. D., – tech­ni­niu po­žiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Kompleksinės komisinės eismo įvykio – medicininės ekspertizės atlikime dalyvavęs pri­va­tus ekspertas V. M. pateikė savo 2013 m. rugsėjo 2 d. ekspertizės aktą MV 2013-54. Teis­mi­nio nagrinėjimo metu V. M. parodė, kad atliktos kompleksinės ekspertizės metu buvo nusta­ty­ta, kad kontakto metu pėsčiasis buvo partrenktas ir kontaktavo dešine puse. Atlikdamas tyrimą nustatė, kad galimos dvi versijos – ėjo iš kairės į dešinę automobilio atžvilgiu ir partrenkimo metu buvo pasisukęs dešiniu šonu link automobilio ir ėjo skersai gatvės. Antra versija – priekiu pa­sisukęs link artėjančio automobilio, ėjo šaligatviu keletą neatsargių žingsnių, įžengė į važiuo­ja­mą­ją dalį, pasisuko link kelkraščio ir buvo partrenktas. Tikėtina, kad pėsčiojo partrenkimo vieta 7 metrai iki pės­čiųjų perėjos ir maždaug 90 cm nuo važiuojamosios dalies krašto. Pės­čiasis skiriamųjų žen­klų neturėjo. Šiuo atveju automobilio atstumo nepakanka, kad visiškai sustabdyti iki pėsčiojo par­trenkimo. Šioje situacijoje vairuotoja netu­rėjo galimybės sustabdyti automobilio.

Prokuroras skunde pažymi, kad privatus ekspertas V. M. į procesą buvo įtrauktas kaltinamosios ir jos gynėjos iniciatyva, atlikdamas ekspertizę naudojo ne ekspertų patvirtintą meto­diką ir literatūrą, o pasirinkdamas ją savarankiškai pagal situaciją, todėl ir savo tyrime nau­do­da­mas tuos pačius duomenis kaip ir LTEC ekspertas V. V., padarė skirtingas išvadas. Be to V. M. savo ekspertizės akte vertina kaltinamosios poziciją, atlikinėja tyrimus su tikslu pa­tvirtinti kitą versiją, kad žuvusysis ėjo ne pėsčiųjų perėja, ėjo kitu keliu, nors tokių duomenų byloje nėra. V. M. ekspertizės akte iškelta versija, kad nukentėjusysis A. D. pats šoko po automobiliu, t.y. ėjo priekiu pasisukęs link artėjančio automobilio, įžengė į va­žiuo­jamąją dalį, pa­si­su­ko link kelkraščio ir buvo partrenktas, nėra faktiniais duomenimis pagrįsta ver­si­ja. Todėl kons­tatuotina, kad privataus eksperto V. M. ekspertizės aktas yra nepagrįstas ir neobjektyvus, akte padarytos išvados yra nepatikimos ir prieštaringos. Priešingai LTEC ekspertas V. V., at­likdamas ekspertizę, naudojo Lietuvos teismo ekspertizių centro patvirtintas stan­dar­ti­nes procedūras LTEC-STPA-R-83 „Transporto priemonės stabdymo laiko ir kelio apskaičiavimas“ ir LTEC-STRA-R-252 „Pėsčiojo partrenkimo aplinkybių tyrimas“ ir LTEC ekspertizės atliktos naudojant pa­tvir­tintą metodiką, ekspertizių duomenys ir išvados, nepriklausomai nuo situacijos, nesi­keistų. 2013 m. rugpjūčio 23 d. ekspertizės akto Nr. 11-1395 (13) išvadas patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu at­lik­to eismo įvykio tyrimo Nr. 11-1296 (12) išvados. Teismo padarytos išvados, kad Z. J. veiksmuose nenustatyta prie­žastinio ryšio tarp jos veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra nepa­grįstos jokiais fak­ti­niais duome­ni­mis, yra neobjektyvios ir neatitinkančios tikrovės. Taip pat nėra pa­grįsta teismo nuo­monė ir dėl specialistų ir ekspertų išvadų dėl nukentėjusiojo judėjimo krypties ir partrenkimo vietos tikėtino pobūdžio ir prieštaringumo. Tai, kad nukentėjusysis A. D. buvo partrenktas per pėsčiųjų perėją, patvirtina ir netiesioginiai įrodymai – liudytojų A. D. ir R. K. parodymai.

Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ teismo medicinos gydytojo P. P. teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr.0035/12, kurią jis atliko Z. J. prašymu ir šio tyrimo objektas buvo specialisto išvada Nr. M1165/11(02) ir LTEC ekspertizės aktas Nr. 11-232(12). Šioje konsultacinėje išvadoje duo­da­mos išvados, kad nemotyvuotai yra nustatytas pirminio smūgio pėsčiajam sudavimas, nemotyvuotai nustatytas galvos sužalojimo mechanizmas. Tačiau šioje konsultacinėje specialisto išvadoje padary­tos išvados yra nepagrįstos, neobjektyvios ir neatitinkančios tikrovės, todėl ji laikytina nepagrįsta, nes šio tyrimo objektai yra patys eks­per­tizių aktai, o ne nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai ir jų atsiradimo mechanizmas. P. P., duo­damas išvadas, pats neatliko jokio atskiro tyrimo, jis ver­tino jau esamas specialistų išvadas ir jas kritikavo. Juolab, būdamas teismo medicinos gydytoju išė­jo iš savo, kaip specialisto - teismo medi­ko ribų ir savo išvadose davė išvadas dėl A. D. padarytų sužalojimų susidarymų mecha­nizmo, ką teismų praktikoje gali nustatyti tik teismo me­di­ci­nos specialistas ir eismo įvykio tyrimo specialistas kartu tiriant kompleksiškai. Todėl šio tyrimo re­zultatai pagal LR teismo ekspertizės įsta­tymo 18 str. 2 d. neturi teismo ekspertizės akto statuso. Toks dokumentas pagal BPK 88 str. taip pat nėra nei eks­per­ti­zės aktas nei pagal BPK 90 str. spe­cia­listo išvada, todėl nėra jokio teisinio pagrindo suteikti jam pirmenybės. Be to, P. P. išvados paneigtos net keturių ekspertų atliktos ekspertizės išvadomis.

Remiantis išdėstytais objektyviais faktiniais duomenimis – įvykio vietos apžiūros pro­to­ko­lu, Transporto priemonės ir techninės būklės patikrinimo protokolu, teismo medicinos specialisto iš­va­da Nr. M1165/11(02), kompleksinės eismo įvykio tyrimo ir teismo medicinos eks­pertizės aktu Nr. 11-232(12), Lietuvos teismo ekspertizės centro kompleksinės ekspertizės aktu Nr. 11-1296 (12), Lietuvos teismo ekspertizės centro kompleksinės komisinės ekspertizės aktu Nr. 11-1395 (13), kom­pleksinės komisinės ekspertizės aktu Nr. 11-760 (13)/11-1394(13), ekspertų S. B., J. R., V. M., V. V., gydytojos R. A. parodymais, liudytojų A. D. ir R. K. parodymais, objektyviai nustatyta, kad eismo įvykio metu pės­čia­sis A. D. judėjo kryptimi iš kairės į dešinę automobilio „Renault Clio“ atžvilgiu ir kelio ilgio atžvilgiu buvo par­tren­k­tas pėsčiųjų perėjos ribose arba šalia jos; kelio pločio atžvilgiu pės­čia­sis buvo partrenktas pirmoje eismo juostoje, žiūrint automobilio „Renault Clio“ važiavimo kryp­ti­mi; automobilio „Renault Clio“ vairuotoja Z. J., va­žiuo­dama 50 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti per ke­lio važiuojamąją dalį jai iš kai­rės pėsčiųjų perėja ėjusio pėsčiojo A. D. partrenkimo, lai­ku stab­dydama savo vairuojamą automobilį; vairuotojos Z. J. veiksmai – artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų per­ė­jos, laiku nestabdė savo vairuo­ja­mos trans­por­to priemonės, dėl to partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusį pės­čiąjį A. D. – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Pažymėtina, kad ir privatus specialistas V. M. savo išvadoje jis nurodė, kad jei pėsčiasis ėjo per Baltų pr. važiuojamąją dalį iš kairės į dešinę artėjančio automobilio „Renault Clio“ atžvilgiu, tai šiuo atveju šio eismo įvykio kilimą, sąlygojo tiek pėsčiojo veiksmai – ėjo tamsiu paros metu neapšviesta važiuojamąja dalimi ne pėsčiųjų perėja, sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį ar­tėjančio automobilio „Renault Clio“ vairuotojai; tiek vairuotojos „Renault Clio“ veiksmai – neste­bė­jo kelio situacijos, ir/arba pastebėjus pėsčiąjį gatvės važiuojamojoje dalyje, nestabdė vairuojamo automobilio/neefektyviai stabdė. Net nustačius ir tokią aplinkybę, kad pėsčiasis A. D. būtų ėjęs ne per pėsčiųjų perėją, o šalia jos, ką teisminio nagrinėjimo metu bandė teigti kaltinamoji Z. J. ir jos interesus atstovaujantis privatus ekspertas V. M., teismų praktikoje pripažįstama, kad kelių eismo taisyklės įsakmiai įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam ir imtis atitinkamų veiksmų, būtent: praleisti įžengusius į važiuojamąją kelio dalį pėsčiuosius. Artėdama prie pėsčiųjų perėjos kaltinamoji turėjo numatyti, kad į va­žiuojamąją kelio dalį gali išeiti pėstieji. Nors kaltinamoji Z. J. teigia, kad įvykio vietoje ir įvykio metu nematė pėsčiojo einančio per pėsčiųjų perėją, tačiau tai nepašalina jos kaltės dėl eismo įvykio, nes pagal kelių eismo taisykles ji tokiu atveju privalėjo būti itin atidi: prieš perėją sustoti arba tiek sumažinti greitį, kad prireikus sugebėtų laiku sustabdyti automobilį. Kaltinamoji pati parodė, kad suvokė, jog artėja prie pėsčiųjų perėjos, kad nemato visos važiuojamosios dalies, taigi ji turėjo ir galėjo numatyti, kad jai nematomoje pėsčiųjų perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Z. J. kaltę nulėmė tai, kad kaltinamoji, nebūdama pakankamai atidi, savo veika (KET 9, 37, 133 punktų reikalavimų nesilaikymu) sukūrė situaciją, dėl kurios prarado tech­ninę galimybę automobilį laiku sustabdyti ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K- 189/2005).

Z. J. kelių transporto eismo saugumo pažeidimus, numatytus KET 9, 37, 133 punktuose, padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.) , t. y. ji tamsiu paros metu, neapšviestame kelio ruože, gerai pažįstamoje vietovėje, matydama, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nebuvo pakankamai atsargi, nesilaikė visų bū­ti­nų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, pasirinkdama važiavimo greitį, neat­sižvelgė į matomumą ir artėdama prie kelio ženklais pažymėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perė­jos, nesulėtino važiavimo greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją bebaigiantį pereiti pės­čiąjį, t. y. ji nesuprato daromos veikos rizi­kin­gu­mo ir nenumatė, kad jos padarytas kelių transporto eismo sau­gu­mo ar transporto priemonių eks­ploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvy­kį, dėl ku­rio gali kilti BK 281 str. numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asme­nines sa­vybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Būtent asmens pareiga (turėjimas) ir galėjimas numatyti galimus padarinius leidžia patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už veiką, kurios pa­vojin­gumo jis nesu­vokė ir nenumatė bei nenorėjo galimų padarinių.

Kadangi Z. J. nusikalstamą veiką padarė naudojantis specialia teise, todėl va­do­vaujantis BK 67 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi ir vadovaujantis BK 68 str., uždraustina jai naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.

Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, būtina atsižvelgti į CK 6.250 str. 1 d. Neturtinės žalos atlyginimo atveju turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dva­sinę ir fizinę skriaudą. Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos tenkinti dalinai, pri­teisiant iš kaltinamosios Z. J. kiekvienam po 40000 Lt.

Nors teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. išteisinamajame nuosprendyje autotechninės ekspertizės akto paruošimo išlaidas (t. 2, b. 1. 140-141) – 2929,41 Lt, vadovaujantis BPK 105 str. pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė apmokėti jas UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš valstybės lėšų, tačiau privatus ekspertas V. M. į procesą įtrauktas kaltinamosios Z. J. iniciatyva, jos pra­šy­mu, susijęs sutartiniais santykiais su ja, todėl šios išlaidos nepagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir negali būti priteisiamos iš valstybės lėšų.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. D. ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. D. atstovė advokatė J. Koltakova apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kau­no apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. išteisi­namąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti Z. J. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 5 d. ir skirti sankcijoje numatytą bausmę. Tenkinti nukentėjusiųjų A. D. ir A. D. civilinį ieškinį. Priteisti iš Z. J. A. D. ir A. D. turėtas advokato pagalbos išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose pagal byloje pateiktus kvitus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas objektyviai ir visapusiškai neištyrė ir neįvertino surinktų įrodymų visumą, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Išteisinamasis nuosprendis sukelia nukentėjusiesiems papildomus išgyvenimus ir padidina patirtą neturtinę žalą dėl artimo žmogaus praradimo.

Apeliantė skunde nurodo, kad savo parodymuose Z. J. pripažino aplinkybes, kad matė pėsčiųjų perėją, tačiau artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo kryties eismo juostą įėjusį pėsčiąjį; nepasirinko važiavimo greičio, atsižvelgiant į jos nurodytas važiavimo sąlygas - kelio atkarpa šioje vietoje neapšviesta, buvo tamsus paros metas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties; ji nesulėtino greičio ir nesustojo, kai pajuto smū­gį; pradėjo stabdyti kuomet pėsčiasis užvirto ant automobilio priekinio stiklo ir nukrito ant že­mės, tokiu būdu nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus pėsčiajam ir iš­veng­ti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti. Pateiktoje į bylą Kauno miesto savivaldybės Trans­porto eismo organizavimo skyriaus 2014 m. vasario 28 d. pažymoje nurodyta, kad Z. J. vairuojamos transporto priemonės kryptimi, Baltų pr. atkarpoje nuo Žemaičių pl. iki Baltų pr. (duomenys neskelbtini) pastato, įvykio dieną 2011 m. lap­kričio 28 d. buvo 5 pėsčiųjų perėjos ir maksimalus leistinas greitis 70 km/val. Taigi, Z. J. važiuodama šia eismo kryptimi privalėjo būti atidi, pra­va­žiuodama 5 pėsčiųjų perėjas iki pės­čiųjų perėja ties Baltų pr. (duomenys neskelbtini), esančių perėjose pėsčiųjų atžvil­giu, sumažindama leistiną greitį. Z. J. padaryti KET pažeidimai patvirtinti ekspertų iš­va­dose. Teismas tenkino Z. J. prašymą dėl papildomų ekspertizių, kuriame sumo­de­liuo­ta visai kita nei kaltinamajame akte įvykio versija, tačiau teismui gavus papildomų ekspertizių išvadas neatliko šių išvadų išsamų tyrimą su tikslu nustatyti kiekvienos ekspertizės objektyvumą, jos atlikimo teisėtumą, pagrįstumą ir šiais pa­grindais spręsti – ar būtina šalinti ekspertizių išvadų prieštaravimus. Teismas aukščiau minimų veiks­mų neatliko iš esmės pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Teismas apklausė teisme eks­pertus, kurie išsamiai paaiškino jų duotas išvadas, tačiau teis­mas šių parodymų pagrindu taip pat neatliko ekspertizių išvadų prieštaravimų šalinimo. Eismo įvykio vieta buvo apžiūrėta ir užfiksuota eismo įvykio plane. Ap­klaus­tas teisme liudytoju spe­cia­listas S. K. paaiškino, kad jis užfiksavo įvykio aplinkybes Eismo įvykio vietos plane. Jam nekilo abejonės, kad žmogus buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje. S. K. nu­rodoma Baltijos pr. kelio dalis buvo apžiūrėta antstolės S. V., kuri faktinių ap­lin­kybių konstatavimo protokole už­fik­savo, kad Baltų prospekto dešinėje pusėje nėra šaligatvio ir ėji­mas šia gatvės puse nėra pritaikytas pėstiesiems ir faktiškai neįmanomas dėl didelio automobilio srau­to (į bylą pateikta filmuota me­džia­ga). Eismo įvykio aplinkybes teismas turėjo galimybę nus­ta­tyti ir apibendrinti iš visos aukščiau minimos surinktos medžiagos, tačiau to nepadarė, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

Ekspertai gydytoja R. A. ir kelių transporto priemonių ekspertas V. M. patvirtino atliktos pagal teismo nutartį kompleksinės komisinės medicininės eismo įvykio ekspertizės 2013 m. leipos 23 d. aktą Nr. 11-760(13) (11- 1394 (13), tačiau atsisakė pasirašyti kom­pleksinės komisinės eismo įvykio tech­ni­nės ekspertizės aktą Nr. 11-1395 (13), surašydami 2013 m. rugsėjo 2 d. V. M. vardu įre­gistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertizės aktą Nr. MV2013-54, duodami priešingas nei teismo pas­kir­ta ekspertizės įstaiga – Lietuvos teismo ekspertizės centras, išvadas paneigdami pagrindines eis­mo įvykio aplinkybes, nustatytas surinkta bylos medžiagos visu­ma ir patvirtinta Lietuvos teismo eks­pertizės centro pirminės ir pakartotinės ekspertizių išvadomis. Teismas išsamiai ir objektyviai neištyrė bylos medžiagos, todėl nenustatė objektyvios įvykių sekos, kurios pagrindu galima spręsti apie priežastinio ryšio buvimą, tokiu būdu teismas nepagrįstai iš­ven­gė Z. J. kaltės nusta­ty­mo, todėl neteisingai taikė įstatymą – BK 303 str. ir tai įtakojo neteisingą nuosprendžio priėmimą – Z. J. išteisinimą. Be to, byloje civiliniu atsakovu patraukta draudimo kompanija UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ pilnai patenkino nukentėjusiųjų pareikštus civiliniame ieškinyje reikalavimus dėl draudimo išmokų pagal civilinės atsakomybės draudimo pa­grindus, todėl į apeliacinį skundą neįtrauktas bylos šalimi civilinis atsakovas UAB DK „(duomenys neskelbtini)“.

Nuteistosios Z. J. gynėjos atsikirtimuose į nukentėjusiųjų ir civi­li­nių ieškovų A. D. ir A. D. bei Kauno apygardos prokuratūros Antrojo bau­džiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ape­lia­ci­nius skundus prašoma skundų netenkinti ir pir­mo­sios instancijos teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą.

Civilinio atsakovo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens A. D. atsiliepime į prokuroro ape­lia­ci­nį skun­dą prašoma skundo netenkinti ir Kauno apy­linkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti ir pa­tvir­tino apeliacinio skun­do argumentus.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. D. ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. D. atstovė prašė jų apeliacinį skun­dą tenkinti. Atstovė patvirtino apeliacinio skundo ar­gu­mentus.

Išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroro ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, ir jų atstovės apeliaciniai skundai tenki­na­mi iš dalies.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo nor­mo­je nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pa­grįs­tas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstaty­mas ir kuris priimtas ir sura­šy­tas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kalstamo įvykio, nusi­kals­tamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­pren­dyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įro­dymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, iš dalies sutinka su pro­kuroro apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas netin­kamai įvertino bau­džia­mojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpu­savio sąsają, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tokiu būdu apylinkės teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai įtakojo jo išvadą dėl Z. J. kaltės pada­rius jai in­kri­minuotą nusi­kals­tamą veiką.

Kaltinamoji Z. J. buvo atiduota teismui inkriminuojant jai nusikalstamą veiką numatytą BK 281 str. 5 d., už tai, kad pažeidė KET 9, 37 ir 133 punktų reikalavimus ko pasėkoje partrenkė pėsčiąjį ir mirtinai jį sužalojo. KET 9 punktas nustato bendrąsias eismo dalyvių nuostatas ir nurodo, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuos­to­lingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 37 punkto nuostatos nurodo, jog ar­tė­damas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o ke­liuo­se su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Be to, vai­ruotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti trans­por­to prie­monę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus su­stoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (KET 133 p.).

Pirmosios instancijos teisme kaltinamoji Z. J. kalta neprisipažino ir nurodė, kad 2011 m. lapkričio 28 d. važiuodama tamsiu paros metu Baltų pr., pirma eismo juosta, artėdama prie pėsčiųjų perėjos ir matydama, kad pėsčiųjų perėjoje žmonių nėra, važiavo nestabdžiusi bei nesus­tojusi. Kada įvyko susidūrimas pasakyti negali, tačiau pajutusi smūgį pamatė ant automobilio šešėlį ir sustojo netoli už pėsčiųjų perėjos. Toje vietoje važiavo galbūt 52-55 km/h greičiu, o leistinas buvo 70. Išlipusi iš automobilio pamatė gulintį vyrą. Iškvietė medikus, kurie kons­ta­tavo vyro mirtį.

Nors kaltinamoji kalta neprisipažino, tačiau jos kaltę įrodo byloje surinktų ir ištirtų įro­dymų visuma.

Nukentėjusioji A. D. parodė, kad žuvusysis kas vakarą eidavo parnešti pieno. Užtrukdavo nuo 40 min. iki valandos. Vyras neturėjo jokių sveikatos problemų. Vyras jai yra sakęs, jog visada eina per pėsčiųjų perėją, nes tai buvo artimiausias kelias. Vyras 14 metų tuo keliu vaikščiojo. Jos sūnus tik 40 % darbingas, gyvena kartu su ja, reikia pirkti jam vaistus. Po vyro mir­ties pasikeitė jos finansinė padėtis.

Liudytoja R. K. parodė, kad A. D. pirmadieniais ateidavo pas ją pieno apie 17.00-17.30 val. Ji žino, kad nukentėjusiajam reikia pereiti gatvę ateinant iki jos.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos specialisto išva­do­je Nr. M1165/11(02) (t. 1, b. l. 35-43) konstatuota, kad A. D. mirties priežastis yra eismo įvykio metu patirti kūno sužalojimai.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. T-A 8711/11(01) (t. 1, b. l. 45-46) konstatuota, kad Z. J. kraujyje etilo alkoholio nerasta.

Lietuvos teismo ekspertizės centro akto Nr. 11-232(12) (ekspertai V. M. ir S. B.) (t. 1, b. l. 146-149) išvadoje nurodyta, kad automobilis „Renault Clio“ priekinės plokš­tu­mos dešine puse, ties dešinio žibinto viduriniu kraštu atsitrenkė į pėsčiąjį A. D. iš de­ši­nės jam būnant vertikalioje padėtyje žingsnio pozoje su į kelio paviršių atremta kaire koja. Prieš pat partrenkimą A. D. automobilio „Renault Clio“ atžvilgiu ėjo iš kairės į dešinę.

Lietuvos teismo ekspertizės centro akto Nr. 11-1296(12) (ekspertas V. M.) (t. 1, b. l. 150-154) išvadoje konstatuota, kad pėsčiasis A. D. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, pirmoje eismo juostoje. Tech­ni­niu požiūriu pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo au­to­mo­bi­lio „Renault Clio“ vairuotojos Z. J. veiksmai – artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laiku nestabdė savo vai­ruojamosios transporto priemonės, dėl ko partrenkė pėsčiųjų perėja jai iš kairės per kelio važiuo­ja­mą­ją dalį ėjusį pėsčiąjį A. D..

2013 m. rugpjūčio 23 d. ekspertizės akto Nr. 11-1395(13) (ekspertas V. V.) (t. 2, b. l. 133-138) išvados 11 p. nu­rodyta, kad “automobilio „Renault Clio” vairuotojos Z. J. veiksmai, – artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, laiku nestabdė savo vairuojamos trans­por­to priemonės, dėl to partrenkė pėsčiųjų perėja jai iš kairės per kelio važiuojamąją dalį ėjusį pės­čiąjį A. D., – tech­niniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti”.

2013 m. liepos 23 d. ekspertizės akto Nr. 11-760(13)/11-1394(13) (ekspertai V. V., J. R., R. A., V. M.) (t. 2, b. l. 127-132) išvadoje nu­rodyta, kad susi­dū­rimo metu nukentėjusysis A. D. buvo vertikalioje ar jai artimoje padėtyje, pasisukęs kūno dešiniuoju šoniniu paviršiumi į atvažiuojantį automobilį „Renault Clio“, pėsčiojo kojos buvo „žingsnio“ padėtyje su atramine kaire koja. Eismo įvykio metu pėsčiasis A. D. judėjo (la­biau tikėtina, ėjo, o ne bėgo) kryptimi iš kairės į dešinę automobilio „Renault Clio“ atžvilgiu. Pirminio sąlyčio metu pėsčiajam buvo padaryta kairės šlaunies apatinio trečdalio vidinio paviršiaus poodinė kraujosruva, kairio kelio vidiniame paviršiuje odos nubrozdinimas, plyšo kairio kelio są­nario šalutinio šeivikaulio raištis, buvo padaryti kelnių dešinės klešnės kelio lygyje priekiniame – šo­niniame paviršiuje audinio pažeidimai su kelnių audinio „suvėlimu“. Nukentėjusysis po pirminio kontakto buvo užmestas ant variklio dangčio bei galvos dešiniuoju šoniniu paviršiumi atsitrenkus į automobilio priekinį dešinį statramstį, o liemens dešiniu-šoniniu paviršiumi sudaužius priekinį stiklą, A. D. buvo padaryta muštinė žaizda dešinio momens srityje su masyvia krau­jo­sru­va momens-smilkinio minkštuose audiniuose ir įspaustinis dešinio momenkaulio lūžis, tikėtina, taip pat buvo padaryta odos nubrozdinimai dešinės kojos šoniniame paviršiuje, veido dešinėje pusėje ir dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje su aplinkinėmis kraujosruvomis, dešinės ausies kaušelio krau­josruva. Nuo automobilio bloškiamas į priekį ir į dešinę automobilio atžvilgiu pėsčiasis dėl stipraus kraujavimo iš galvos aptaškė dešinio šaligatvio bordiūrą. Nukentėjusiajam nugariniu pavir­šiu­mi nukritus ant kelio dangos, tikėtina, buvo padarytos kraujosruvos pakaušio minkštuose au­di­niuose ir nugaros kairės pusės minkštuose audiniuose su VI-VII šonkaulių lūžiais. Partrenkimo metu pėsčiojo kojos išsimovė iš batų. Esant tokiom aplinkybėms intensyvių slydimo žymių ant bato galėjo ir nelikti. Konkrečiu atveju, A. D. trasologinis batų tyrimas nebuvo atliktas, o šiam tyrimui batai nepateikti, todėl nurodyti, ar pėsčiojo batuose buvo ar nebuvo mikro slydimo pėdsakų, negalima.

2013 rugsėjo 2 d. ekspertizės akto Nr. MV 2013-54 (specialistas V. M.) (t. 2, b. l. 143-163) išvados 8-9, 11 p. nu­rodoma: „jei pėsčiasis ėjo per Baltų pr. važiuojamąją dalį iš kairės į dešinę artėjančio au­to­mo­bi­lio „Renault Clio“ atžvilgiu, tai automobilio vairuotoja Z. J. turėjo techninę galimybę pastebėjus pėsčiąjį visiškai sustabdyti automobilį iki buvusio partrenkimo vietos, laiku sureagavus ir efektyviai stabdant. Jei pėsčiasis staiga įžengė į Baltų pr. važiuojamąją dalį judėdamas iš dešinės į kairę automobilio „Renault Clio“ krypties atžvilgiu, prieš pat artėjantį automobilį (prieš tai eidamas šaligatviu Baltų pr. prieš automobilio „Renault Clio“ judėjimo kryptį), tai automobilio vairuotoja neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį ir išvengti pėsčiojo partrenkimo.“ ... „Jei pės­čia­sis ėjo per Baltų pr. važiuojamąją dalį iš kairės į dešinę artėjančio au­to­mo­bilio „Renault Clio“ at­žvil­giu, tai šiuo atveju šio eismo įvykio kilimą, sąlygojo (buvo prie­žas­ti­nia­me ryšyje su eismo įvykio kilimu): 1) pėsčiojo veiksmai - ėjo tamsiu paros metu neapšviesta va­žiuojamąja dalimi ne pėsčiųjų perėja, sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį artėjančio automobilio „Renault Clio“ vairuotojai; 2) vairuotojos „Renault Clio“ veiksmai – nestebėjo kelio situacijos, ir/­arba pastebėjus pėsčiąjį gatvės va­žiuojamojoje dalyje, nestabdė vairuojamo automo­bilio/­neefek­ty­viai stabdė.

Jei pėsčiasis staiga įžengė į Baltų pr. važiuojamąją dalį judėdamas iš dešinės į kairę au­to­mo­bilio „Renault Clio“ krypties atžvilgiu, prieš pat artėjantį automobilį (prieš tai eidamas šaligatviu Bal­tų pr. prieš automobilio „Renault Clio“ judėjimo kryptį), tai šiuo atveju įvykio kilimo pagrindine priežastimi buvo pėsčiojo A. D. veiksmai – ėjo tamsiu metu neapšviesta važiuojamąja da­limi ne pėsčiųjų perėja, sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį artėjančio automobilio „Renault Clio“ vairuotojai, nes tokioje susidariusioje kelio situacijoje automobilio „Renault Clio“ vairuotoja netu­rė­jo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo.“

Ekspertas V. M. teismo posėdyje patvirtino savo duotą išvadą. Įvykio vietoje nebu­vo jokių duomenų pagal kuriuos galima apskaičiuoti greitį. Pati vairuotoja nurodo, kad važiavo 50 km/h greičiu, toks ir nurodytas, kaip tikėtinas. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad nukentėjusysis atsi­tren­kė galva. Partrenkus nukentėjusysis buvo bloškiamas nuo 16 iki 22 m. atstumu, todėl galėjo būti par­trenktas pėsčiųjų perėjos ribose, o ne ant šaligatvio. Partrenkimo metu pėsčiasis buvo ei­nan­čio pozoje, ėjo iš kairės į dešinę. Pagal apskaičiavimus žuvusysis buvo partrenktas per perėjos vi­du­rį, perėjos zonoje, arba 4 metrai iki perėjos vidurio.

Ekspertė S. B. patvirtino savo duotą išvadą ir nurodė, kad pagrindiniai žuvusiojo sužalojimai yra galvoje. Vienas kontaktas dešinėje pusėje, kitas – pakaušio kairėje pusėje. Pakaušio kaire puse atsitrenkta į bortelį. Šonkauliai lūžę krentant nuo automobilio. Pirminį sąlytį su auto­mo­bi­liu rodo sužalojimai, esantys kojose. Sužalojimai dominuoja dešinėje pusėje, pirminis smūgis iš de­šinės kūno pusės, kairei kojai krypstant per kelią, į vidinę pusę plyšta išorinis kelio raištis. Žu­vu­sy­sis vairuotojos atžvilgiu ėjo iš kairės į dešinę. Buvo vertikalioje padėtyje, žingsnio padėtyje, pil­nai rėmėsi kaire koja. Pėsčiasis ėjo skersai per gatvę, o ne įstrižai ar išilgai ir jam atsitrenkė į dešinį šoną.

Ekspertas J. R. parodė, kad nukentėjusiojo galvoje užsifiksavę sužalojimai, kurie gali būti paaiškinti 2 trauminiais poveikiais – į dešinę sritį ir į galvos sritį – į pakaušio kairę pusę, kur bu­vo nustatyta poodinė kraujosruva ir minkštuose audiniuose. Pirmas sužalojimas kontaktuojant su automobilio dešinės pusės priekiniu statramsčiu, o antras sužalojimas nukentėjusiajam nugriuvus ir kontaktuojant su kelio danga. Žmogus ėjo, bet ne bėgo, nes jei būtų bėgęs, tai abi kojos trauminio poveikio metu būtų atitrauktos nuo žemės paviršiaus. Žuvusysis buvo vertikalioje padėtyje. Vai­ruo­to­jo atžvilgiu ėjo iš kairės. Pagal kraujo pėdsakus ant bordiūro, padaryta kraujuojančiam objektui ju­dant ore. Pagal padarytus sužalojimus sprendžia, kad žuvusysis turėjo eiti per gatvę, o ne šalia bortelio.

Ekspertas P. P. parodė, kad mediciniškai negali pasakyti, koks žuvusiojo traumos mechanizmas, nes nepilnai ištirta. Duodamas savo išvadą rėmėsi S. B. išvada ir eks­per­ti­zės aktu. Tikėtina, kad žuvusysis bėgo, nes kojose užpakaliniame paviršiuje nėra sužalojimų. Tačiau kojos nebuvo ištirtos. Neatmeta galimybės, kad vairuotoja galėjo užvažiuoti iš nugaros pusės. Vertina, kad buvo du smūgiai. Pakaušio kairė pusė kietu buku daiktu – gali būti bortelis ar stiklas. Antras smūgis gali būti briauna: tiek statramstis, tiek bortelio kampas. Jei veidu liestų stiklą, būtų pjautinės žaizdos, o yra tik nubrozdinimas. Griūnant ant lygaus pa­vir­šiaus šonkaulių lūžtų daugiau.

Specialistas V. M. parodė, kad atliktos kompleksinės ekspertizės metu buvo nu­s­ta­tyta, kad kontakto metu pėsčiasis buvo partrenktas ir kontaktavo dešine puse. Atlikdamas tyrimą nustatė, kad galimos dvi versijos – ėjo iš kairės į dešinę ir partrenkimo metu buvo pasisukęs dešiniu šonu link automobilio ir ėjo skersai gatvės. Antra versija – priekiu pasisukęs link artėjančio au­tomobilio, ėjo šaligatviu keletą neatsargių žingsnių, įžengė į va­žiuo­ja­mą­ją dalį, pa­si­suko link kel­kraš­čio ir buvo partrenktas. Tikėtina, kad pėsčiojo partrenkimo vieta 7 metrai iki pės­čiųjų perėjos ir maždaug 90 cm nuo važiuojamosios dalies krašto. Nustatė, kad vairuotojos grei­tis pėsčiųjų perėjoje partrenkimo metu buvo nuo 53 iki 60 km/h. Negali objektyviai nustatyti pės­čiojo judėjimo trajek­to­ri­jos. Jei pėsčiasis ėjo iš kairės į dešinę, ėjimas užtruko nuo 9 iki 17 sekun­džių, tai vairuotoja, esant 50 metrų atstumui, tamsiu ir neapšviestu keliu, turėjo techninę galimybę jį pa­ma­ty­ti ir automobilį sustabdyti. Bet jei ėjo priešais, staiga nužengė, tai reikalingos 2 se­kun­dės – įžengimas ir pasi­su­kimas. Tai šiuo atveju automobilio ats­tu­mo nepakanka, kad visiškai su­stabdyti iki pėsčiojo par­trenkimo. Pagal atliktus paskaičiavimus pėsčiasis buvo par­trenktas ne ma­žesniu kaip 17-32 atstumu, nes pėsčiojo partrenkimo metu automobilis nebuvo efek­tyviai stab­do­mas. Pa­grin­di­nis kri­terijus – pėsčiojo partrenkimo vieta pagal automobilio suga­di­ni­mo pobūdį – 6,5 metro iki perėjos, ta vieta neprieštarauja ir stiklo šukių išbarstymui. Sprendžia, kad žuvusysis par­trenktas ne pėsčiųjų perėjoje, o prieš pėsčiųjų perėją. Pagal važiuotą greitį sus­tabdymo kelias yra 44 m.

Ekspertas V. V. patvirtino savo išvadą. Keturių ekspertų komisija nustatė, kad pės­čia­sis buvo pasisukęs dešiniu šonu ir judėjo iš kairės į dešinę skersai gatvės. Atsakant į klausimą „ar galėjo eiti šaligatviu?“ nurodė, kad nėra duomenų, kurie leistų tai nustatyti.

Ekspertė R. A. patvirtino savo duotą išvadą. Pėsčiasis turėjo būti pasisukęs dešiniuoju šoniniu paviršiumi į automobilį. Abejose kojose buvo nedideli sužalojimai – nubroz­di­ni­mai, kraujosruvos. Pažeidimas buvo iš dešinės pusės, tempiant išorinį raištį ir tokiu būdu plyštant. Patvirtino, kad ant bortelio esanti dėmė galėjo atsirasti bloškiant kūną. Galvos sužalojimai gavosi atsitrenkus į statramstį. Įvertinus automobilio sužalojimus galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis buvo užmestas ant variklio ir atsitrenkė į statramstį. Šonkauliai lūžę nugariniu paviršiumi nukritus ant kelio dangos.

Iš liudytojo D. N. parodymų matyti, kad atliko įvykio vietos apžiūrą iškart po įvy­kio. Įvykis buvo nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, žuvusiojo kūnas buvo už pėsčiųjų perėjos. Buvo sutrūkęs automobilio stiklas, nuskeltas bamperis, dešinės pusės žibintas pajudėjęs iš vietos. Ant pėsčiųjų perėjos pėdsakų nesimatė. Automobilio vairuotoja buvo šoke. Vėliau ji pasakojo, kad pėsčiasis staiga atsirado jai iš dešinės prieš pat pėsčiųjų perėją, pėsčiąjį pamatė tik tuomet, kai jį par­trenkė. Pagal apžiūrą įvykis galėjo būti pėsčiųjų perėjos ribose. Perėja pažymėta pėsčiųjų ženklu, su geltonu blykčiojančiu žiburėliu, kuris nebuvo netvarkingas.

Iš liudytojo S. K. parodymų matyti, kad braižė eismo įvykio schemą ir rašė protokolą. Jam nekilo abejonių, kad žmogus buvo patrenktas pėsčiųjų perėjoje. Vairuotoja negalėjo pasakyti, iš kurios pusės nukentėjusysis ėjo. Pėsčiųjų perėja pažymėta kaip priklauso, neap­šviesta, bet buvo geltonos spalvos signalai. Pėsčiųjų perėjoje ir prieš ją nieko neužfiksuota, stabdymo neužfiksuota. Nukentėjusiojo kūnas užfiksuotas dešinėje pusėje, prie bordiūro. Automobilis sustojo pravažiavęs už šukių. Automobilio dešinė pusė sugadinta. Šukių perėjoje nebuvo, jos buvo 6 metrus už perėjos.

Iš Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolų su fotolentelėmis ir planu (t. 1, b. l. 3-15, 17-19) matyti, kad eismo įvykis užfiksuotas Kaune, Baltų pr. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), prie pėsčiųjų perėjos. Už perėjos 40 m atstume užfiksuotas automobilis „Renault Clio“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 14 m atstume prie dešinio kelio krašto bortelio – žuvusiojo kūnas, 6 m atstume – automobilio detalių ir stiklinio indo šukių kritimo pradžia, besitęsianti 22 m. Nereguliuojama pėsčiųjų perėja pažymėta horizontaliu kelio ženklinimu – „zebras“ ir iš abiejų gatvės pusių kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“ su blyksinčiu geltonu žibintu. Prieš perėją yra kelio ženklas, draudžiantis važiuoti greičiau, negu 70 km/h.

Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolas bei fotolentelės patvirtina, kad šio įvykio metu buvo apgadintas automobilio „Renault Clio“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinės dalies dešinysis šonas (t. 1, b. l. 20-26).

BK 281 str. 5 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto prie­monę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kadangi BK 281 str. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, be minėtų objektyviųjų požymių, būtina nus­ta­tyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo tai­syk­lių pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. reikia nustatyti, kas – ar išteisintoji Z. J., ar žu­vusysis A. D. – padarė kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus ir, jei padarė, kuris iš padarytų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimų buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Akcentuotina, kad KET paskirtis – užtikrinti tokį transporto priemonių eismo reguliavimą, kad būtų užkirstas kelias žalai padaryti, kad asmuo, vairuojantis didesnio pavojaus šaltinį, nekeltų grėsmės kitiems eismo dalyviams, aplinkai. Taigi, sprendžiant kokie veiksmai (ar neveikimas) sudaro eismo saugumo taisyklių pažeidimą, visų pirma tenka vadovautis atitinkamu teisės aktu, konkrečia jo norma.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje tik išvardijo teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įro­­dymus – nukentėjusiosios A. D., liudytojų R. K., D. N., S. K. paro­dymus, specialisto V. M., ekspertų V. M., S. B., J. R., P. P., V. V., R. A. parodymus apie eismo įvykio mechanizmą ir žuvu­sia­jam padarytų kūno sužalojimų susiformavimo mechanizmą. Taip pat išvardijo ištirtus rašytinius įrodymus – Kelių eismo įvykio vie­tos apžiūros protokolą, ekspertizių aktus ir specialistų išvadas. Tačiau nuos­prendyje šie įro­dy­mai nebuvo pakankamai įvertinti.

Pirmos instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį įžvelgė prieštaravimus ir tikėtinumo pobūdį specialisto ir ekspertų išvadose dėl nukentėjusiojo judėjimo krypties ir par­tren­ki­mo vietos, sprendė, kad byloje nesant įrodymų nėra galimybės paneigti ar patvirtinti kurią nors eks­per­tizę. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas netei­singai įvertino ištirtus įro­dy­mus ir padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad kaltinamoji neturėjo galimybės matyti pėsčiojo, todėl KET 9, 37, 133 punktų reikalavimų nepažeidė. Tokios išvados pagrindu nebuvo nusta­ti­nė­ja­mas priežastinis ryšys tarp kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Skun­džia­mame nuosprendyje taip pat nėra konstatuota, kad KET reikalavimus pažeidė pėsčiasis A. D..

Teismo nutartimi paskirtos kompleksinės komisijinės eismo įvykio – medicininės eks­per­ti­zės išvadoje mo­tyvuotai nurodoma, kad automobilis „Renault Clio“ priekinio bamperio dešine puse kliudė ver­ti­ka­lioje ar jai artimoje padėtyje, kryptimi iš kairės į dešinę automobilio atžvilgiu judėjusį pėsčiąjį A. D., t.y. pėsčiasis buvo pasisukęs kūno dešiniuoju paviršiumi į atvažiuojantį au­to­mobilį. Išvadoje nurodytų A. D. padarytų kūno sužalojimų pobūdis rodo, kad po pirmo kontakto padarytų sužalojimų abiejose kojose iš dešinės pusės nukentėjusysis buvo užmestas ant va­rik­lio dang­čio bei galvos dešiniuoju šoniniu paviršiumi atsitrenkė į automobilio priekinį dešinįjį stat­rams­tį, o liemens dešiniu-šoniniu paviršiumi sudaužius priekinį stiklą jam buvo padaryti su­ža­lo­ji­mai – lūžiai, kraujosruvos ir nubrozdinimai – galvos dešinėje, dešinės kojos šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje. Nuo automobilio bloškiamas į priekį ir į dešinę pėsčiasis krauju aptaškė dešinio šaligatvio bordiūrą. Nukentėjusiajam nugariniu paviršiumi nukritus ant kelio dan­gos, tikėtina, buvo padarytos kraujosruvos pakaušyje ir nugaros kairės pusės minkštuose audi­niuo­se su šonkaulių lūžiais. Partrenkimo metu pėsčiojo kojoms išsimovus iš batų, slydimo žymių ant bato galėjo nelikti. Šioje išvadoje logiškai paaiškinamas nukentėjusiojo kontakto su automobiliu mecha­nizmas ir sužalojimų susidarymo mechanizmas.

Tuo tarpu specialisto V. M. išvadoje daromos prielaidos apie galimas nuken­tė­ju­sio­jo judėjimo kryptis. Šioje išvadoje pateiktų skaičiavimų pagrindu pripažinus, kad Z. J. vairuojamas automobilis važiavo 53-60 km/h greičiu, specialistas sprendė, kad daugiausiai tikė­tina, kad pėsčiasis buvo partrenktas 6,5 m atstumu prieš perėją. Pagal šio specialisto išvadą, jeigu A. D. judėjo pėsčiųjų perėja (įstrižai) iš kairės į deši­nę, pripažįstama, kad vairuo­to­ja turėjo techninę galimybę pastebėjus pėsčiąjį visiškai sustabdyti automobilį. Pagal kitą – jeigu pėsčiasis staiga įžengė į gatvės važiuojamąją dalį judėdamas iš dešinės į kairę prieš pat artėjantį au­tomobilį, tokiu atveju automobilio vairuotoja neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį ir išvengti pėsčiojo partrenkimo. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie automobilio „Renault Clio“ greitį iki susidūrimo. Pirmame paaiškinime Z. J. tvir­ti­no važiavusi apie 50 km/h greičiu. Teismo posėdyje – 52-55 km/h greičiu. Esant tokioms ap­lin­ky­bėms specialisto V. M. akte nurodyti skaičiavimai yra sąlyginiai.

Teisėjų kolegija sprendžia, jeigu ir pripažinus, kad pėsčiasis A. D., eidamas ša­ligatviu priešais atvažiuojantį automobilį, galimai staiga nužengė į gatvę 0,9 m ir pasisuko apie 90⁰ kampu (į automobilį dešiniu šonu) taip užtrukdamas 1,8-2,1 sekundes iki susidūrimo (kaip nu­ro­do­ma specialisto V. M. ekspertizės akte), vairuotoja, automobiliui važiuojant nuo 50 km/h iki 70 km/h greičiu, pėsčiasis turėjo būti apy­tiksliai nuo 25-29 m iki 35-40 m atstumu nuo au­to­mo­bi­lio. Tokiu atveju vairuotoja, vairuodama lai­kantis KET 37 punkto reikalavimų, turėjo ir galėjo pa­ma­tyti į gatvę įžengiantį pėsčiąjį dar iki su­si­dūrimo, nors ir nebūtų spėjusi sustabdyti automobilį. Tuo tarpu vairuotoja Z. J. pir­ma­me paaiškinime nurodė, kad jai susidarė įspūdis, kad pėsčiąjį pastebėjo ir partrenkė pravažiavusi pės­čiųjų perėją (t. 1, b. l. 45). Teismo posėdyje kal­ti­namoji paaiškino, kad negali pasakyti, kaip pės­čia­sis atsidūrė gatvėje, kad tik po įvykio ant au­to­mobilio stiklo pamatė tamsią dėmę ir suprato, kad kažkas įvyko.

Įvertinusi visas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad specialisto V. M. išvada toje dalyje, kad nu­kentėjusysis staiga žengė į gatvę priešais artėjantį Z. J. au­tomobilį, padaryta remiantis visiškai nepagrįstomis prielaidomis, todėl ja nesivadovauja.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad spręsti apie galimą nukentėjusiojo judėjimą šaligatviu priešais artėjantį automobilį ir nužengimą į gatvę prieš pat automobilį, kad jo net nepastebėtų vai­ruotoja, nėra jokio pagrindo ne tik dėl jo nelogiškumo, bet ir todėl, kad A. D. nus­ta­tytiems kūno sužalojimams rodant, kad su automobiliu jis susidūrė dešine kūno puse, staiga nu­žengdamas nuo šaligatvio prieš automobilį iš dešinės, per sekundžių laiką jis turėjo spėti pa­si­sukti į automobilį dešine kūno puse, kas, kolegijos nuomone, yra visiškai neįtikėtina ir dėl nu­ken­tėjusiojo amžiaus.

Net jei ir būtų nustatyta, kad nukentėjusysis ėjo per gatvę ne pažymėta pėsčiųjų perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET (kasacinės nutartys Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009). Be to, pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET esančias nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutarys Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012).

KET 37 punkto laikymosi aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar jis mato pėsčiųjų perėjoje žmogų. Juk gali būti, kai pėsčiasis įeina į pės­čiųjų perėją, o vairuotojas jo dėl įvairių priežasčių dar nemato. Pamatęs pėsčiųjų perėjoje žmogų, vairuotojas privalo stabdyti automobilį, sustoti ir praleisti pėsčiąjį. Šis įpareigojimas transporto prie­monės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje, vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavęs ar sustojęs automobilis ir pan. Toks pasiteisinimas negali pašalinti vairuotojo kaltės. Vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiųjų suža­lo­jimo pėsčiųjų perėjoje nekyla tik nesant KET pažeidimo arba nesant vairuotojo kaltės dėl padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. kai vairuotojas važiuoja leistinu greičiu, o pėsčiasis staiga išbėga į kelio eismo juostą, kuria juda automobilis, greitai bėga per perėją ir dėl to vairuotojas neturi galimybės laiku sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio (kasacinės nutartys Nr. 2K-158/­2009, 2K-127/2010, 2K-185/2012, 2K-416/2012).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuken­tė­jusysis A. D. ėjo per gatvę pėsčiųjų perėja arba jos zonoje iš kairės į dešinę ir gavęs smūgį į dešinį šoną buvo partrenktas automobilio, vairuojamo Z. J.. Byloje nepaneigta, kad Z. J. važiavo leistinu greičiu, tačiau buvo tamsu ir blogas matomumas. Kadangi ji vai­ravo trans­por­to prie­mo­nę, todėl turėjo laikytis visų atsargumo priemonių artėdama prie nere­gu­liuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, ypač tuo­met kai blogas matomumas. Laiku nepra­dė­jusi stabdyti savo automobilio partrenkė pėsčiąjį – kas ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Tokie kaltinamosios veiksmai lėmė mi­nėtus KET pažeidimus bei sukėlė A. D. mirtį. Pažymėtina, kad vairuotoja, vykdydama ir bendro po­bū­džio KET 9 punkto reikalavimus, turėjo būti itin atsargi kelyje ir pasirinkdama va­žia­vimo greitį tu­rėjo reaguoti į kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, įvertinti eismo sąlygas, mato­mu­mą. Ke­lio ženklo ,,Pėsčiųjų perėja“ pas­kir­tis yra informuoti vairuotoją, kad privalo sulėtinti greitį arba su­stoti prieš šį kelio ženklą, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Kad jis turi pa­si­rinkti tokį greitį, kuris leistų jam, atsiradus reikalui, sustabdyti au­tomobilį. Taip pat neabejotina, jog pėsčiasis nepažeidė KET reikalavimų, tai paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 str. turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). BK 16 str. 2 d. nustatyta neatsargios kaltės rūšis – nusikalstamas pasitikėjimas. Esant nusikalstamam pasitikėjimui asmuo supranta, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti pada­ri­niai, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti t. y. tokio pobūdžio bylose nusi­kals­ta­mam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo su­vo­kė rizikingą savo vei­kos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. BK 16 str. 3 d. nus­tatyta kita neat­sargios kaltės rūšis – nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar nevei­ki­mo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vai­ruojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pa­vo­jingumo, nenumatė, kad jo pa­da­rytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Teismų praktikoje galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje si­tua­cijoje suprasti daromos vei­kos rizikingumą, numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusi­kals­ta­mi padariniai (kasacinės nutartys Nr. 2K-472/2014, 2K-160/­2014).

Z. J. KET 9, 37, 133 punktų reikalavimų pažeidimus ir jai inkriminuotą nusikals­ta­mą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.). Jos nerūpestingumas pasi­reiš­kė tuo, tamsiu paros metu, neapšviestame kelio ruože, gerai pažįstamoje vietovėje, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kuri yra pažymėta kelio ženk­lais, nebuvo pakankamai atsar­gi, neat­si­žvel­gė į matomumą ir nesulė­ti­no važiavimo greičio iki saugaus. Spręstina, kad kaltinamoji Z. J. dėl kažkokių priežasčių tiesiog nepamatė nukentėjusiojo. Tai reiškia, kad ji nebuvo pakankamai dėmesinga, juo labiau kad A. D. buvo partrenktas perėjęs antrą eismo juos­tą, t. y. daugiau kaip pusę važiuojamosios dalies. Jokie kiti faktoriai netrukdė vairuotojai pa­ma­tyti nukentėjusiojo, einančio per perėją. Z. J. pati teigė, kad automobilį pradėjo stabdyti po smūgio. Tai reiškia, kad arba ji nematė nukentėjusiojo, arba pradėjo stabdyti pavėluotai ir neefek­tyviai. Taigi KET 9, 37 ir 133 punktų pažeidimai akivaizdūs ir jie buvo būtina sąlyga padariniams kilti. Jei vairuotoja laiku būtų pamačiusi nukentėjusįjį pės­čių­jų perėjoje arba jos zonoje, ir laiku būtų pradėjusi stabdyti, eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Kaltinamoji nesuprato daromos veikos rizikingumo ir nenumatė, kad jos padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplin­ky­bes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.

Įvertinusi ištirtus įrodymus, remdamasi ne tik minėtais ekspertiniais duomenimis, ekspertų išvadomis ir specialistų paaiškinimais teisme, tačiau ir įvertinusi nukentėjusiojo judėjimo pėsčiųjų perėja aplinkybes, jo partrenkimo vietą (bebaigiant kirsti gatvę, pirmoje eismo juostoje), įvykio vie­tos matomumo sąlygas (tamsus paros metas), kaltinamosios nenuoseklius parodymus apie pės­čiojo partrenkimo aplinkybes, nukentėjusiosios A. D., liudytojos R. K. nurodytas aplinkybes (apie nukentėjusiojo įprastinį ėjimo parsinešti pieno maršrutą, jo įprotį pereiti gatvę pės­čiųjų perėja), teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu, kad kaltinamoji Z. J., 2011 m. lapkričio 28 d., apie 17 val., Kaune, Baltų pr., vairuodama automobilį „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama pirma eismo juosta nuo Žemaičių pl. link Šilainių pr., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 9, 37, 133 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruo­že pasirinkdama važiavimo greitį neatsižvelgė į matomumą ir artėdama prie kelio ženklais pa­žy­mėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo greičio bei nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja”, kad praleistų per perėją iš kairės pusės pagal transporto priemonės judėjimo kryptį gatvę bebaigiantį pereiti pėsčiąjį A. D., kurį partrenkė ir mirtinai sužalojo, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d.

Dėl bausmės

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę Z. J., vadovaujasi BK 54 str. numatytais ben­draisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavo­jin­gu­mo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkės asmenybę ir bylos aplinkybes. Kaltinamoji padarė neat­sargų nusi­kal­timą (BK 16 str.), už kurį įstatymas nu­mato tik laisvės atėmimo bausmę. Nusikaltimas susijęs su Z. J. neatsargiais veiksmais, pažeidžiant KET 9, 37, 133 punktų reika­la­vi­mus. Nusikalstama veika sukėlė negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį. Iki šios nusi­kals­tamos vei­kos Z. J. nebuvo teista (t. 1, b. l. 165), administracine tvarka bausta irgi nebuvo (t. 1, b. l. 166). Kaltinamosios atsa­ko­mybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgdama į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, į tai, kad kaltinamosios padaryti KET pažeidimai nelaikytini itin šiurkščiais, jie pasireiškė neapdairumu, siekiant nubaudimo ir tei­sin­gumo prin­cipo įgyvendinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad netgi nesant atsakomybę leng­vi­nan­čių aplinkybių, Z. J. skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatomas mažesnis, negu BK 281 str. 5 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vi­dur­kis.

Atsižvelgiant į jau išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad kaltinamoji po nusikalstamos veikos padarymo daugiau nenusikalto, dirba, todėl teismas turi pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Z. J. ati­dėtinas mini­ma­liam laikotarpiui, skiriant BK 75 str. 2 d. 8 p., numatytą pareigą.

Dėl BK 68 str. taikymo

Visais atvejais, kai padaromas BK 281 str. nurodytas nusikaltimas, teismas turi svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Teismų praktika rodo, kad uždraudimas nau­do­tis specialia teise paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja kelių eis­mo taisykles, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET rei­kalavimus ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką vei­kian­čių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos kelių trans­porto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pa­žei­di­mo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga). Pažymėtina ir tai, kad BK 68 str. nuos­ta­tų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-6/2010). Kolegija, atsi­žvelg­da­ma į BK 68 str. 2 d. nuostatas bei jau minėtas aplinkybes, kad praeityje Z. J. neteista, nebausta administracine tvarka, nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, atsitiktinio pobūdžio, todėl nors ir sukėlė negrįžtamas pasekmes (žmogaus žūtį), teismas daro išvadą, kad kaltinamajai baus­mės tikslai bus pasiekti paskiriant trumpesnės trukmės baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemo­nes atėmimą.

Dėl civilinio ieškinio

Pripažinus, kad pirmos instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl kaltinamosios Z. J. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir apeliacinės instancijos teismui pripažinus ją kalta, kitaip turi būti išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. D. ir A. D. 2012 m. sausio 18 d. civiliniame ieškinyje prašo: priteisti iš Z. J. ieškovei A. D. 95687,50 Lt neturtinės žalos ir prarastą pajamų dalį mokant periodinėmis išmokomis po 1389,14 Lt kas mėnesį nuo A. D. žūties (2011 m. lapkričio 28 d.) iki gyvos galvos; priteisti iš Z. J. ieškovui A. D. 95687,50 Lt neturtinės žalos.

BPK 44 str. 10 d. nustatyta, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos pada­ry­tos žalos atlyginimą. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos pa­ty­ręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kalti­na­ma­jam civilinį ieškinį. Priimdamas apkal­ti­na­mąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl ci­vi­li­nio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, vi­siškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta (BPK 115 str. 1 d.).

Neturinė žala priteisiama remiantis Lie­tuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. Vertindama civilinių ieškovų prašytos priteisti neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsi­žvel­gia į tai, kad nuo 2002 m. ieškovei neterminuotam laikui nustatytas neįgalumas, po vyro žūties jai tenka prižiūrėti neįgalų sūnų A. D. (jam nustatytas 40 proc. darbingumo lygis), kuris serga nepagydoma liga, pasireiškiančia priepuoliais. Priepuolių metu, suteikiant ieškovui A. D.būtinąją pagalbą, reikalinga fizinė jėga. Tai darydavo ieškovės vyras – žuvusysis A. D.. Ieškovės teigimu, jie artimų žmonių, kurie galėtų prižiūrėti ją ir jos neįgalų sūnų, neturi. Visus buitinius ir kasdieninius darbus atlikdavo A. D., kuris buvo ir materialinė parama šeimai, todėl esant šioms aplinkybėms ieškovai patiria išgyvenimus ir vertina, kad jiems padaryta neturtinė žala.

Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodomu teiginiu, jog kaltinamoji turi atlyginti nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą, tačiau pažymi ir tai, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įver­tinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įma­noma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų, tačiau artimo žmogaus netektis negali tapti pasipelnymo šaltiniu ir suteikti nepa­grįs­tą pagrindą praturtėti, tuo labiau, jog, kaip ir minėta, turi būti atsižvelgiama ir į pagrįstus kal­tininkės interesus, tai yra realią galimybę atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į nukentėjusiųjų interesus, jų patirtus išgyvenimus dėl vyro ir tėvo mirties, sveikatos bei finansinės padėties pa­blo­gėjimą, į taip, kad Z. J. padarė neatsargų nusikaltimą (nusikalstamas nerūpestingumas), kilusių padarinių nenorėjo ir jų nesiekė, ir nors kilo negrįžtamos pasekmės, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad padarytas pažeidimas susijęs su itin dideliu kaltininkės neatsargumu ir šiurkščiu KET reikalavimų nesi­lai­ky­mu. Pažymėtina ir tai, kad veikiant tyčia paprastai padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Teismų praktikoje neturtinės žalos atlyginimo sutuoktiniui, kai dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo atimama gyvybė, paprastai priteisiama nuo 20000 Lt iki 100000 Lt (kasacinės nutartys Nr. 2K-204/2013, 2K-377/2012, 2K-496/2011, 2K-195/2011, 2K-553/2010, 2K-539/2010). Siekiant protingos nukentėjusiųjų ir kaltininkės skirtingų interesų pusiausvyros ir neturtinės žalos atlyginimo nepaversti antra – papildoma bausme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiųjų prašomos priteisti sumos (A. D. ir A. D. po 95687,50 Lt) neturtinei žalai atlyginti yra per didelės ir akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei teismų praktikai, todėl ieškovų prašoma suma mažinama.

Nustatant priteistiną sumą atsižvelgiama į nukentėjusiesiems draudimo bendrovės UAB DK „PZU Lietuva“ jau sumokėtus 8632 Lt, po 4316 Lt (2500 Eur) kiek­vienam (t. 2, b. l. 27-28, 31, 32).

Ieškovė A. D. prašo priteisti iš atsakovės Z. J. priteisti prarastą pajamų dalį mokant periodinėmis išmokomis po 1389,14 Lt nuo A. D. žūties (2011 m. lapkričio 28 d.) iki gyvos galvos.

BPK 115 str. 1 d. teismą įpareigoja visais atvejais išspręsti civilinio ieškinio klausimą. Tačiau baudžiamojo proceso pagrindinis tikslas yra susijęs su nusikalstamos veikos išaiškinimu, nusi­kals­ta­mą veiką padariusio asmens išaiškinimu, to asmens teisingu nuteisimu ir teisingumo įgyven­dini­mu baudžiamojoje teisėje.

Byloje išsprendžiamas klausimas dėl Z. J. kaltės dėl nusikalstamos veikos nu­ma­tytos BK 281 str. 5 d., todėl laikytina, kad pagrindinis baudžiamojo proceso tikslas pasiektas. Gi ieškovų civilinio ieškinio klausimo dėl kas mėnesį prašomų priteisti periodinių išmokų teisingam išsprendimui šioje byloje reikalingi papildomi duomenys. Pažymėtina, kad pagal įstatymą nuostolių buvimas nėra pre­ziu­muojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lie­tuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str.). Apskaičiuojant likusio gyvo sutuoktinio pa­tirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgiama į jo gautas pajamas ir statistinę gy­ve­ni­mo trukmę. Tam, kad apskaičiuoti civiliniu ieškiniu prašomas priteisti periodinių išmokų dydžius, būtina nustatyti laikotarpį, kuriuo ieškovė išlaikymą būtų gavusi, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs (ka­sa­cinės nutartys Nr. 3K-3-405/2014, 3K-3-477/2014, 3K-3-552/2014, 3K-3-564/2014). Nesant byloje tokių duomenų nėra galimas tinkamas žalos atlyginimo pagrįstumo ir teisingo dydžio nustatymo prin­cipo realizavimas. Kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neati­dė­jus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuos­pren­dį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klau­si­mą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Todėl teisėjų ko­le­gija sprendžia, kad civiliniam ieškovui A. D. pri­pa­žintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio per­duo­tinas nagrinėti civi­li­nio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Priimant sprendimą perduoti ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, civilinio ieškinio užtikrinimo priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas pro­ku­roro 2012-03 nutarimais (t. 1, b. l. 114, 115), paliktinas galioti iki šis klausimas bus išspręstas iš esmės.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiųjų A. D. ir A. D. atstovė teismui pateikė pinigų sumokėjimo kvitus 10000 litų sumai už nu­kentėjusiųjų atstovavimo pas­lau­gas tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teis­me (t. 2, b. l. 93-98, t. 4, b. l. 70-73). BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pri­pa­žinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nu­kentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nuken­tė­ju­sio­jo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje byloje nukentėjusiųjų turėtos išlai­dos advokatei yra pagrįstos tik iš dalies, nes vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis (toliau – Rekomendacijos) maksimaliai pri­teis­tina suma už šiuo atveju advokato suteiktas paslaugas būtų 6357,75 Lt. Tačiau atsižvelgtina, kad abu nukentėjusiuosius ta pati advokatė atstovavo baudžiamąją bylą nagrinėjant ir pirmosios ins­tan­cijos, ir apeliacinės ins­tan­ci­jos teisme, o tai, be abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas, teikiant tas pačias teisines pas­laugas abiems nukentėjusiesiems. Apeliacinės instancijos teismas atsi­žvelgia ne tik į nuken­tėju­sių­jų atstovei faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pa­grįs­tumą bei į teismų praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms ap­mo­kėti. Kadangi ieš­ko­vų apeliacinis skundas ir civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies, prašoma suma viršija Reko­men­dacijose 7., 8.2., 8. 10. ir 8.18 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti už­mokesčio dydį, todėl dėl šių priežasčių bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir propor­cin­gu­mo principais nuken­tėju­sie­siems A. D. ir A. D. iš kaltinamosios Z. J. priteistinos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti mažinamos.

Autotechninės ekspertizės akto paruošimo išlaidas pirmos instancijos teismas nuos­prendžiu pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė apmokėti jas iš valstybės lėšų. Privatus ekspertas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo paskirtas atlikti ekspertizę teismo nutartimi (t. 2, b. l. 119-123) kaltinamosios ir jos gynėjos prašymu. Šios bendrovės patirtos autotechninės ekspertizės akto paruošimo išlaidos (t. 3, b. l. 36, 37) sudaro proceso išlaidas (BPK 103 str. 103 str. 3 p.). Pripažįstant Z. J. kal­ta, šios proceso išlaidos priteistinos iš nuteistosios (BPK 105 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pri­imti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

Z. J. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d., ir nubausti ją laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 68 str. paskirti Z. J. baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones vienerius metus.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų ci­vilinius ieškinius dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies, priteisti iš kaltinamosios Z. J.: A. D. – 7500 (septynis tūkstančius penkis šimtus) Eur (25896 Lt), A. D. – 7500 (septynis tūkstančius pen­kis šimtus) Eur (25896 Lt).

Priteisti iš nuteistosios Z. J. nukentėjusiesiems A. D. ir A. D. po 700 Eur (2416,96 Lt) proceso išlaidų už advokato teisines paslaugas.

Pripažinti proceso išlaidomis autotechninės ekspertizės akto paruošimo išlaidas – 2929,41 Lt, ir priteisti jas UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš nuteistosios Z. J..

Vadovaujantis BPK 115 str. 2 d., pripažinti nukentėjusiesiems A. D. ir A. D. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl ci­vi­linio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Palikti galioti prokuroro 2012 m. sausio 3 d. nutarimą, kuriuo laikinai apribota Z. J. nuo­savybės teisė į transporto priemonę „Renault Clio“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pilkos spalvos, VIN: (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. sausio 3 d. nutarimą, kuriuo laikinai apribota Z. J. nuosavybės teisė į butą, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) iki nuosprendžio visiško įvykdymo.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.