- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-08
- Bylos Nr.
- 2K-535-222/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00788-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Aldona Rakauskienė, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- Z. J.
- Nukentėjusysis
- A. D.
- Advokatai
- Jelena Koltakova, Vita Neverauskaitė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. J. gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo:
Z. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 68 straipsniu Z. J. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vienerius metus.
Iš Z. J. priteista: nukentėjusiesiems A. D. ir A. D. po 7500 Eur turtinei žalai atlyginti ir po 700 Eur už advokato teisines paslaugas; UAB „Impulsana“ 2929,41 Lt (t. y. 848,41 Eur) už autotechninės ekspertizės akto paruošimą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiesiems A. D. ir A. D. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu Z. J. buvo išteisinta pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiųjų A. D. ir A. D. civiliniai ieškiniai buvo atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, kasatorės gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų ir jų atstovės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Z. J. nuteista už tai, kad 2011 m. lapkričio 28 d., apie 17 val., Kaune, Baltų pr., vairuodama automobilį „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama pirmąja eismo juosta nuo Žemaičių pl. link Šilainių pr., ties namu Nr. 54 pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 37, 133 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože pasirinkdama važiavimo greitį neatsižvelgė į matomumą ir artėdama prie kelio ženklais pažymėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo greičio bei nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų per perėją iš kairės pusės pagal transporto priemonės judėjimo kryptį gatvę bebaigiantį pereiti pėsčiąjį A. D., kurį partrenkė ir mirtinai sužalojo.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistosios Z. J. gynėja advokatė Vita Neverauskaitė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą, BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintas pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas ir netinkamai taikant BK 281 straipsnio 5 dalį. Kasatorės įsitikinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas netinkamai ištyrė bylos įrodymus, o juos vertindamas nepagrįstai daliai įrodymų suteikė prioritetą (didesnę įrodomąją reikšmę), nepašalino prieštaravimų, o esamus aiškino kaltininkės nenaudai.
Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismo išvados abejotinos, iš nuosprendžio neaišku, kodėl iš naujo neištyręs įrodymų šis teismas padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas. Kasatorė mano, kad liudytojų, nemačiusių kaip žuvusysis ėjo įvykio vakarą, parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės, tačiau teismas jais rėmėsi. Kasaciniame skunde cituojami liudytojų – tyrėjų D. N. ir S. K. – parodymai apie tai, kokios sąlygos buvo įvykio vietoje, bei svarstymai, ar nukentėjusysis galėjo eiti per purvyną ar šaligatviu ir pan. Anot kasatorės, minėtų liudytojų parodymai prieštarauja kaltinimo versijai, kuriuo keliu ėjo žuvusysis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kodėl šių liudijimų nevertino.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas savo kompetencijos ribas, nuosprendyje padarė savarankiškas technines išvadas, kad pėsčiajam esant nuo 25–29 iki 35–40 metrų atstumu iki automobilio vairuotoja galėjo ir turėjo pamatyti į gatvę įžengusį pėsčiąjį. Ekspertizės akto išvados šiuo klausimu skirtingos, be to, jose nurodytos tikėtinos nevienareikšmės sąlygos. Teismas privalėjo visas jas argumentuotai įvertinti ir remtis visa jų apimtimi, o ne interpretuoti atskirus ekspertizių išvadose pateiktus skaičius ir pats daryti savarankiškas specialiųjų žinių reikalaujančias išvadas, juolab nesant pakankamai objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų padaryti neabejotinas technines išvadas. Kiekvienoje iš byloje atliktų ekspertizių yra pateikta išvadų, kurios ir paneigia, ir patvirtina galimybę išvengti susidūrimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, suteikė pirmenybę toms, kuriose galimybė išvengti susidūrimo patvirtinta, bet nenagrinėjo nuteistosios kaltę paneigiančių ekspertizės išvadų.
Pasak kasatorės, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja bylos medžiagai ir atkreipia dėmesį į Z. J. parodymus (pirmosios instancijos teisme), kurie nėra vienareikšmiški: pradžioje ji paaiškino, kad mašinos nestabdė, nematė prasmės ant tuščios perėjos sustoti, vėliau – kad prieš perėją pristabdė, sustojusi nebuvo. Iš jų kasaciniame skunde daroma išvada, kad prieš perėją Z. J. sulėtino greitį ir pristabdė, nors nesustojo, kartu teigiama, kad jos parodymai negali būti tinkami įrodymai, nes tai nėra objektyvūs duomenys, jų subjektyvumą parodo prieštaringumas (ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji paaiškino, kad susidūrimas galėjo įvykti tik už pėsčiųjų perėjos, o tai akivaizdžiai prieštarauja objektyviai nustatytiems bylos duomenims), be to, specialistų išvadomis ar kitais objektyviais bylos duomenimis nėra patvirtintos reikšmingos bylai aplinkybės dėl automobilio sustojimo ar važiavimo greičio sulėtinimo artėjant prie pėsčiųjų perėjos, taip pat kokia kryptimi ir kuria kelkraščio ar kelio vieta iki susidūrimo ėjo pėsčiasis, kokiu atstumu iki pėsčiųjų perėjos įvyko pėsčiojo ir automobilio susidūrimas.
Kasatorės nuomone, formuluojant klausimus ekspertams objektyviai nenustatytų aplinkybių buvimas buvo preziumuojamas. Teismas privalėjo tai įvertinti, kai vadovavosi bet kuria iš ekspertizių išvadų. Pvz., Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. rugpjūčio 23 d. akte Nr. 11-1395(13) nurodyta aplinkybė, kad pėsčiasis buvo kliudytas einantis pėsčiųjų perėja, toliau tyrime nagrinėtos eismo įvykio aplinkybės, kuomet pėsčiasis buvo kliudytas einantis pėsčiųjų perėja, arba klausime ekspertams nurodyta, kad pėsčiasis ėjo kryptimi iš dešinės į kairę, tačiau tai prieštarauja byloje esantiems objektyviems duomenims, todėl eismo įvykio aplinkybės – jeigu pėsčiasis ėjo kryptimi iš dešinės – nenagrinėjamos. Pasak kasatorės, taip byloje susidarė situacija, kai dėl klaidingo pirminio išeities taško kai kurios ekspertų išvados nėra paremtos tik objektyviais ir mokslo eksperimento duomenimis, tačiau net ir tokiu atveju ekspertizės išvadų visuma, pateikti skaičiavimai, ekspertų paaiškinimai teisme, paneigia tą dalį įrodymų, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas. Kasaciniame skunde cituojamos ištraukos iš 2013 m. rugsėjo 2 d., 2013 m. rugpjūčio 23 d. ekspertizės aktų ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas nenustatydamas nei pėsčiojo partrenkimo vietos, nei jo judėjimo krypties iki susidūrimo. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. rugpjūčio 23 d. ekspertizės akte Nr. 11-1395 (13) nėra neginčijamai nustatyta nei pėsčiojo partrenkimo vieta, nei automobilio „Renault Clio“ judėjimo prieš eismo įvykį greitis, o padaryta išvada, kad apskaičiuoti koks buvo automobilio greitis iki susidūrimo negalima. Taip pat nurodyta tikėtina automobilio susidūrimo vieta automobiliui važiuojant nuo 50 iki 70 km/h. Remiantis šiomis ekspertizės akto išvadomis automobilis pėsčiąjį galėjo kliudyti nuo 4 iki 25 metrų iki pėsčiųjų perėjos. Ekspertizės akto Nr. 11-1395 (13) 11 punkte padaryta išvada, anot kasatorės, prieštarauja kitiems išvadų punktams. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad specialistų ir ekspertų išvados dėl nukentėjusiojo judėjimo krypties, partrenkimo vietos yra ne tik prieštaringos, bet ir tikėtino pobūdžio, o nustatyti detalesnį pėsčiojo partrenkimo mechanizmą iš byloje turimų duomenų nėra įmanoma.
Šalies argumentai
Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas neobjektyviai, akivaizdžiai šališkai, išnagrinėjo byloje esančius įrodymus. Nors pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis buvo išties lakoniškas, tačiau šis teismas įrodymų tyrimo reikalavimų iš esmės nepažeidė, ėmėsi visų leistinų priemonių esantiems prieštaravimams pašalinti, išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino. Tai, kad išsamiai nepagrindė nuosprendžio, pasak kasatorės, nesukliudė priimti teisingą sprendimą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – KET pažeidimą, bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas Z. J. inkriminuotą KET 37 punkto pažeidimą grindė ne įrodymais, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių citatomis. Kasatorės nuomone, byloje nėra duomenų, kad vairuotoja greičio nesulėtino ir kokia buvo galimybė išvengti įvykio, todėl apeliacinės instancijos teismas neįrodė būtinojo nusikaltimo sudėties elemento – KET pažeidimo, nepasisakė, kad objektyviai nėra galimybės to nustatyti. Tokio pobūdžio bylose išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma tik įvertinus visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-483/2013). Todėl pirmiausia, objektyviais bylos duomenimis, turėjo būti pagrindžiama tai, ar kaltinamoji pažeidė KET ir ar šis pažeidimas buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio pasekmėmis. Tik nustačius tokius pažeidimus gali būti keliamas klausimas dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo. Pasak kasatorės, bylos duomenys paneigia, kad kaltinamoji Z. J. viršijo leistiną tame kelio ruože greitį (70 km/h), nėra nustatyta, kad artėdama prieš pėsčiųjų perėją nesulėtino greičio (KET 37 punktas) ar nesilaikė kokių nors kitų konkrečių būtinų atsargumo priemonių, ką būtų galima pripažinti KET pažeidimu, taip pat neginčijamai nėra nustatyta, kad Z. J. turėjo techninę galimybę pastebėti pėsčiąjį ir (ar) išvengti susidūrimo sustabdant ar atliekant manevrą. Kasatorės teigimu, nėra pagrindo netikėti kaltinamosios parodymais, kad ji iki susidūrimo nematė pėsčiojo, o vertindamas vairuotojos veiksmus apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ji (Z. J.) pažeidė KET 9, 37, 133 ar kitų punktų reikalavimus. Kasatorė pabrėžia, kad negalima iš transporto priemonę vairuojančio asmens tikėtis neįmanomo, kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams, todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojai visada šias kliūtis numatytų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010). Byloje nustatyta, kad A. D. ėjo tamsiu paros metu, neapšviesto kelio ruožu, be atšvaitų ir nesinešė žibintuvėlio, buvo tamsiai apsirengęs, todėl, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti ir kito eismo dalyvio veiksmus, tačiau to nepadarė.
Kasaciniame skunde nurodomos BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintos baudžiamosios atsakomybės pagrindinės nuostatos, atkreipiamas dėmesys į baudžiamojo proceso paskirtį ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįrodė visų nusikaltimo sudėties elementų, kaltinamosios nusikalstamos veikos ir kaltės (kad ir kokia kaltės forma bebūtų) ir pažeidė esminius baudžiamosios atsakomybės principus. Pasak kasatorės, iš kaltinamosios reikalauta objektyviai neįmanomo, taip pat labai šiurkščiai pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių pašalinti akivaizdžius prieštaravimus, o šių prieštaravimų bei tikėtinų išvadų kontekste priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tokių pažeidimų nepadarė ir, išnaudojęs visas galimybes prieštaravimams pašalinti, jiems likus, abejones aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamos Z. J. naudai, kaip to ir reikalauja nekaltumo prezumpcijos principas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios Z. J. gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Kasaciniame skunde nurodyti esminiai argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu nustatant Z. J. kaltę padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, netyręs įrodymų, nors priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kartu pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, o tai lėmė nepagrįstą baudžiamosios atsakomybės taikymą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys).
Pirmiausia pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė neteisingas bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, pats iš naujo įvertino visus byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus. Tai reiškia, kad priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį teismas jį grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinį procesą reglamentuojančios baudžiamojo proceso nuostatos nereikalauja, jog šios instancijos teismas bet kokiu atveju privalo pats tirti įrodymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą; teismų praktikoje pripažįstama, kad papildomai ar pakartotinai tirti įrodymus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prireikia (ir būtina) tais atvejais, kai pirmosios instancijos teisme įrodymai ištirti neišsamiai, kai juos tiriant neišsamiai išsiaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės ir pan. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš jos medžiagos, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teismui neprireikė; tokių aplinkybių, kurios pagrįstų reikalingumą dar kartą tirti įrodymus ar papildyti jų tyrimą, nenurodoma ir kasaciniame skunde, o tik deklaratyviai teigiama, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus arba esą kasatorei neaišku, kodėl jų iš naujo netyrė. Taigi, kasacinio skundo teiginiai dėl įrodymų neištyrimo atmestini kaip nepagrįsti.
Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama byloje atliktų ekspertizių išvadų vertinimui, nurodoma, kad jos prieštaringos, atskirais atvejais – tik tikėtinos, ir akcentuojama, jog apeliacinės instancijos teismas ne tik netinkamai ar neteisingai jas įvertino, bet ir pats ėmėsi daryti specialių žinių reikalaujančias „technines“ išvadas. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje siekiant išsiaiškinti eismo įvykio ir jo dalyvio pėsčiojo A. D. žuvimo aplinkybes buvo atlikta keletas ekspertinių tyrimų. Ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi) paskirtos ir gautos iš Lietuvos teismo ekspertizės centro kompleksinės teismo medicininės eismo įvykio ekspertizės akto Nr. 11–232(12) išvados (ekspertai V. Matusevič, S. Bielevičienė) ir ekspertizės akto Nr. 11-1296(12) išvados (ekspertas V. Matusevič), be to, nuteistoji Z. J. pateikė jos prašymu atlikto tyrimo – medicinos specialisto P. Petreikio konsultacinę išvadą Nr. 0035/12. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2013 m. kovo 8 d. teismo nutartimi paskirta pakartotinė kompleksinė komisijos eismo įvykio medicinos ekspertizė, kurią atliko Lietuvos Teismo ekspertizės centras; gautas ekspertizės aktas Nr. 11-760(13)/11-1394(13), pasirašytas ekspertų V. Venckaus, J. Rybalko, R. Andriuškevičienės, V. Mitunevičiaus. Šį ekspertinį tyrimą atliko ir teismo nutartimi (kuria paskirta ekspertizė) įtraukti nuteistosios bei jos gynėjos prašomi ekspertai V. Mitunevičius ir R. Andriuškevičienė; eismo įvykių ir transporto trasologijos teismo eksperto V. Venckaus bei kelių transporto priemonių eksperto, dirbančio UAB „Impulsana“, aktai su išvadomis Nr. 11-1395(13) ir Nr. MV 2013-54 pateikti surašyti atskirai, nes jų tyrimo rezultatai skiriasi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyti ekspertizių aktai teismų pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), o jų, kaip ir kiekvieno kito įrodymo, vertinimą privalo atlikti teismas (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas ekspertizių aktus, juose pateiktas išvadas vertino kaip tai ir įpareigoja įrodymą reglamentuojančios baudžiamojo proceso nuostatos. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas peržengė savo kompetencijos ribas, nes esą pateikė „technines“ išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas aptarė ekspertizių aktų turinį, jų išvadas gretino su kitais duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais bylai reikšmingas įvykio aplinkybes, ir motyvuotai paaiškino, kodėl vienomis ekspertų išvadomis remiasi, o kitas atmeta. Tai, kad nuosprendyje yra nurodyti laiko ar atstumų apskaičiavimai, nereiškia, jog pats teismas ėmėsi daryti autotechninio pobūdžio išvadas; tokios išvados, paremtos atitinkamais apskaičiavimais, pateiktos ekspertizių aktuose, o iš jų bei kitų įrodymų gautą faktinę informaciją, liečiančią eismo įvykio aplinkybes, teismas analizavo (kartu nurodė kuo remiasi), juo labiau kad dalis ekspertų išvadų susietos su tam tikromis sąlygomis, t. y. faktinėmis aplinkybėmis, kurių buvimas patvirtintas eismo įvykio vietos apžiūros, eismo įvykyje dalyvavusio automobilio patikrinimo ir apžiūros protokolais, iš dalies – pačios nuteistosios Z. J. parodymais, kuriuos teismas taip pat įvertino. Kasaciniame skunde teisingai pastebėta, kad ekspertizių aktų išvados skiriasi; antai nuteistosios ar jos gynėjos nuožiūra ir prašymu įtrauktų ekspertų (V. Mitunevičiaus) išvados dėl pėsčiojo partrenkimo vietos, automobilio vairuotojos galimybės išvengti eismo įvykio, šio įvykio kilimo priežasties (sąlygos) yra priešingos nei kitų ekspertų išvados, pateiktos šiais klausimais. Pavyzdžiui, teismo ekspertizės akto Nr. 11-1296(12) išvadose nurodyta, kad pėsčiasis A. D. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, bet tikslesnės vietos nustatyti negalima; ekspertizės akto Nr. 11-1395(13) išvadoje nurodyta, kad pėsčiasis partrenktas pėsčiųjų perėjos ribose arba šalia jos. Pažymėtina, kad paminėtose ekspertizių aktų išvadose (išskyrus eksperto V. Mitunevičiaus), taip pat ir ekspertizės akte Nr. 11-232(12) nurodytos esminės eismo įvykio mechanizmo aplinkybės: pėsčiais partrenktas vertikalioje (ar jai artimoje) padėtyje, einantis kryptimi iš kairės į dešinę jį partrenkusio automobilio atžvilgiu, pasisukęs į automobilį dešiniuoju šonu; pirmiausia jis atsitrenkė į automobilio priekinę dalį (bamperį, ties žibinto vidiniu kraštu), po to buvo užmestas ant variklio dangčio, atsitrenkė į priekinį stiklą, po to – nukrito ant kelio dangos; pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti nurodyti vairuotojos Z. J. veiksmai. Tai, kad tarp skirtingų ekspertų išvadų yra prieštaravimų arba nesutapimų, savaime nereiškia, jog iš to kyla pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį. Įrodinėjimą nustatančios baudžiamojo proceso taisyklės reikalauja patikrinti ir įvertinti visų įrodymų – tiek teisinančių, tiek kaltinančių – patikimumą, pašalinti prieštaravimus bei abejones ir padaryti argumentuotas išvadas, ar esamų įrodymų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tai ir padarė. Nors kasaciniame skunde nesutinkama su šio teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, tačiau iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad atliktas įrodymų vertinimas grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Be kita ko, kasatorė, vertindama liudytojų D. N., S. K. parodymus kaip prieštaraujančius kaltinimo versijai arba teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi asmenų (pvz. nukentėjusiųjų), nemačiusių įvykio, parodymais, savaip interpretuoja šiais klausimais padarytas teismo išvadas. Iš tiesų liudytojai D. N. ir S. K., atlikę įvykio vietos apžiūrą, surašę protokolą bei sudarę schemą nurodė aplinkybes, liečiančias eismo įvykio užfiksavimą, o atitinkami faktai (dėl automobilio stabdymo žymių nebuvimo, stiklo šukių išsidėstymo už perėjos ribų ir kt.) nustatyti byloje esančių rašytinių įrodymų, gautų atliekant procesinius veiksmus, pagrindu. Taip pat neatitinka tikrovės kasatorės teiginiai dėl nukentėjusiosios ar kitų asmenų, nemačiusių įvykio, parodymams suteiktos įrodomosios reikšmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo procese nepažeidė įrodymams keliamų liečiamumo reikalavimų, jų turinio ryšį susiejo su kitų įrodymų patikrinimu ir su įrodinėtinomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis (BPK 20 straipsnio 3 dalis).
Kasaciniame skunde teigiant, kad Z. J. nepagrįstai pritaikyta atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, pabrėžiama, jog turėjo būti įrodytas jos padarytas KET pažeidimas bei nustatytas priežastinis ryšys tarp tokio pažeidimo ir kilusių padarinių – pėsčiojo A. D. žūties. Šiuo atveju kasatorė nurodo argumentus, susijusius ne su baudžiamojo įstatymo taikymu byloje nustatytoms ir nuosprendyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms, o tiesiog laiko jas neįrodytomis ir tai grindžia įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimais. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, esminių BPK normų pažeidimų nepadarė, o apkaltinamojo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Byloje nustatytos ir apkaltinamajame nuosprendyje pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės: Z. J. vairuodama automobilį pažeidė KET 9, 37, 133 punktų reikalavimus, nes nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui: tamsiu paros metu, neapšviestame kelio ruože, neatsižvelgdama į matomumą, kai artėjo prie kelio ženklais pažymėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja”, kad praleistų per perėją (ar šalia jos) iš kairės pusės pagal jos vairuotos transporto priemonės judėjimo kryptį gatvę bebaigiantį pereiti pėsčiąjį A. D., o tai lėmė, kad jį partrenkė ir mirtinai sužalojo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistosios padaryto KET pažeidimo, jos neatsargios kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) bei priežastinio ryšio tarp KET pažeidžiančių veiksmų ir kilusių padarinių – eismo įvykio, dėl kurio žuvo žmogus, padarė motyvuotas ir teisingas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Be kita ko, spręsdamas apie transporto priemonę vairuojančio asmens pareigą laikytis eismo saugumo taisyklių artėjant prie pėsčiųjų perėjos, kai joje pirmenybė teikiama pėstiesiems, teismas vadovavosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse pateiktais išaiškinimais taikant BK 281 straipsnį baudžiamosiose bylose panašiose situacijose, tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tai nereiškia, kad nusikalstamą veiką atskleidžiančių faktinių aplinkybių buvimą grindė ne įrodymais. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes Z. J. veikai BK 281 straipsnio 5 dalis taikyta tinkamai, esant baudžiamosios atsakomybės sąlygoms (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Tai, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados nepalankios nuteistajai, savaime nereiškia jos nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo ar teismo šališkumo.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį, jis pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios Z. J. gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės kasacinį skundą atmesti.