Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

civilinės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Mindaugui Dūdai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. G. ir jos gynėjo advokato Tomo Jurgelionio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 250 MGL dydžio (9415 Eur) bauda.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jai iš E. G. bei R. L. solidariai priteista 36 750,82 Eur turtinės žalos atlyginimo ir po 4401,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. L., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nepateiktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistosios E. G. ir jos gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir E. G. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl E. G. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde kvestionuojamas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos įrodytumas, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl E. G. kaltės. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus, savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. E. G. kaltę dėl minėto nusikaltimo padarymo patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, sukalstojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Taigi, baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai padaroma bent viena iš alternatyvių veikų: 1) netikro dokumento pagaminimas; 2) tikro dokumento suklastojimas; 3) netikro ar suklastoto dokumento laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas. Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tada, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, o tikras suklastotas dokumentas – tada, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, taip tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404/2013).

Nagrinėjamu atveju E. G. nuteista už tai, kad suklastojo dokumentus ir juos panaudojo, t. y. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore ir turėdama teisę įmonės vardu sudaryti sandorius bei priimti sprendimus: 1) nenustatytam asmeniui kompiuteriu atspausdinus 2015 m. liepos 7 d. statybos rangos sutartį tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ (rangovas) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (užsakovas) dėl lauko ir vidaus inžinerinių tinklų įrengimo darbų daugiabučiuose namuose Nr. 12 ir Nr. 13 Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., (toliau – ir Sutartis) ir šios sutarties lydinčiuosius dokumentus – Vidaus inžinerinių tinklų įrengimo atliktų darbų aktą už 2015 m. 12 mėnesį, Lauko inžinerinių tinklų atliktų darbų aktą už 2015 m. 12 mėnesį (toliau – ir Aktai), žinodama, kad jokių Sutartyje ir Aktuose nurodytų darbų UAB „(duomenys neskelbtini)“ neužsakė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatliko, pasirašė Sutartį ir Aktus bei patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu; 2) tęsdama nusikalstamą veiką, R. L. nurodymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei V. P., nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, kompiuteriu atspausdinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą 420 815,17 Eur sumai (toliau – ir PVM sąskaita faktūra) ir 2015 m. gruodžio 3–18 d. kasos pajamų orderius bendrai 130 000 Eur sumai (toliau – ir Orderiai), kuriuose buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 130 000 Eur pagal Sutartį, žinodama, jog PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti darbai nebuvo atlikti ir pinigai pagal Orderius nebuvo sumokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“, pasirašė PVM sąskaitą faktūrą (grafoje „Prekes/paslaugas gavo“) ir Orderius (grafoje „Priimta iš“), patvirtindama tikrovės neatitinkančią informaciją, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko 420 815,17 Eur vertės darbus pagal Sutartį, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš dalies atsiskaitė su UAB „(duomenys neskelbtini)“; 3) tęsdama nusikalstamą veiką, visus minėtus suklastotus dokumentus panaudojo – 2016 m. balandžio 12 d. pateikė juos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai (V. J.), tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, kad jie būtų įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą.

Byloje nėra ginčo, kad E. G., nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. sausio 28 d. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laikotarpiu pasirašė ir patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu Sutartį ir Aktus, taip pat pasirašė PVM sąskaitą faktūrą ir Orderius. Apeliantai neginčija ir aplinkybės, kad Sutartyje ir Aktuose nurodyti darbai nebuvo užsakyti bei atlikti bei pagal PVM sąskaitą faktūrą ir Orderius nebuvo apmokėti.

Dokumentų klastojimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatytos aplinkybės, patvirtinančios ne tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, bet ir tai, kad asmuo suvokė klastojantis dokumentą ar panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-697/2022). Apeliantės teigimu, ji nesuprato, kad patvirtina (pasirašo) minėtus dokumentus, kuriuose įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, nes ją suklaidino P. P., pateikęs jai šiuos dokumentus pasirašyti. Pasak E. G., P. P. įtikino ją, kad visi darbai pagal Sutartį yra atlikti ir apmokėti, juos tik reikia įforminti, o jis pats to padaryti negali, nes nebėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Ji neturėjo pagrindo abejoti P. P., kadangi jis dalyvavo įmonės veikloje ir buvo faktinis jos vadovas.

Pirmosios instancijos pagrįstai atmetė šią E. G. versiją ir konstatavo, kad ji, pasirašydama Sutartį kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ (užsakovas) vadovė ir kitus minėtus dokumentus, suprato, kad tokiu būdu patvirtina tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (rangovas) dėl Sutartyje nurodytų statybos darbų atlikimo, taip pat suprato, kad patvirtina tikrovės neatitinkančias aplinkybes, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko šiuos darbus ir perdavė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ priėmė darbus, ir tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad pagal Sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalo sumokėti 420 815,17 Eur ir yra sumokėjusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ 130 000 Eur.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė E. G. parodymus, kad ji tebuvo formali UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, o visus klausimus spręsdavo P. P., kuris buvo faktinis įmonės vadovas. Nepaisant to, kad ji darbo sutarties pagrindu užėmė įmonės direktorės pareigas, visi jos veiksmai buvo daromi tik P. P. nurodymu. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nesutinka su šiais argumentais. Skundžiamame nuosprendyje teisingai atkreiptas dėmesys į pačios E. G. parodymus apie atliekamas funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu apie savo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės darbo pobūdį E. G. parodė, kad dėl darbo kalbėjo su P. P., kuris prisistatė įmonės akcininku ir vadovu bei kuris paaiškino, jog nespėja atlikti darbų ir jam reikalingas žmogus, galintis atlikti dalį darbų, t. y. direktorius. UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinė buveinė buvo Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Jos darbo vieta buvo bendrame kabinete, turėjo darbo stalą, dirbo visą darbo dieną. Žinojo, kad įmonės pagrindinė veikla buvo nekilnojamojo turto pardavimas. Jai įsidarbinus, buvo likę neparduoti keli butai, todėl ji vykdė šių butų pardavimus, bendravo su nekilnojamojo turto agentūromis, įmonės klientais. Eidama direktorės pareigas bendravo su savivaldybės institucijomis, darbų rangovais, įrašydavo įmonių rekvizitus į rangos sutartis, notariškai įformindavo butus, rengdavo įmonės vidinius dokumentus (18 t., b. l. 150–153). Papildomai parodė, kad visus dėl apskaitos tvarkymo iškylančius klausimus derindavo su B. M. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorė), telefonu bendravo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė) vadove dėl įmonės balansų, bet tik dėl to, kad P. P. jos paklausdavo, ar pateikti balansai (18 t., b. l. 156–157). Apklausiama teisme patvirtino, kad jos darbai buvo įvairūs, buvo keli neparduoti butai, įvairių nesusipratimų su gyventojais, reikėjo važiuoti pas notarą dėl butų pardavimų, spręsti reikalus su savivaldybe (21 t., b. l. 177–180). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantės akcentuojama aplinkybė, jog ji būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore gaudavo P. P. nurodymus, savaime neįrodo, kad ji buvo tik fiktyvi direktorė, nebuvo susipažinusi su įmonės veikla, o pasirašinėdavo tik tai, ką jai pateikdavo P. P.. Aplinkybę, kad ji nebuvo tik fiktyvi direktorė, visų pirma, paneigia pačios E. G. parodymai apie jos realiai atliekamas funkcijas įmonėje. Antra, aplinkybes apie jos realiai, o ne fiktyviai, einamas direktorės pareigas patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai duomenys, kurie išsamiai aptarti skundžiamo nuosprendžio 49–50 lapuose (2016 m. vasario 4 d. vidinių dokumentų perdavimo-priėmimo aktai, iš kurių matyti, kad E. G. perdavė naujai įmonės direktorei B. M. įmonės dokumentus, banko sąskaitų valdymui naudojamus kodų generatorius ir prisijungimo slaptažodžius, E. G. žinioje buvo daugybė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, įmonės spaudas; sąskaitų aktyvumo ataskaita; E. G. pasirašyti teismui teikiami įmonės kaip proceso dalyvės procesiniai dokumentai; kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog E. G. buvo gerai žinoma įmonės veikla. Net ir darant prielaidą, kad P. P. turėjo tam tikrą įtaką UAB „(duomenys neskelbtini)“, tai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, jog E. G. nebuvo tik formali įmonės vadovė, ji taip pat realiai vykdė vadovės pareigas, valdė įmonę, sprendė jos kasdienius klausimus.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų Sutarties ir su ja susijusių kitų dokumentų pasirašymo aplinkybių, t. y. kad šiuos dokumentus E. G. pateikė pasirašyti P. P., kuris, apeliantės teigimu, buvo šios idėjos sumanytojas, o ji neturėjo pagrindo abejoti P. P. teiginiais, jog visi darbai yra atlikti ir apmokėti, pažymėtina, kad E. G., jos pačios teigimu, yra įgijusi aukštąjį teisinį išsilavinimą (magistro), penkerius metus dirbo eismo įvykių tyrėja, vėliau konsultante pas notarą. Bylos duomenimis, E. G. turi ir vadovavimo įmonėms darbo patirties. Taigi, apeliantės argumentai, kad ji pasitikėjo jokių pareigų UAB „(duomenys neskelbtini)“ neinančių P. P. ir buvo jo suklaidinta, yra neįtikinantys ir prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Pažymėtina, kad Sutartis buvo pasirašyta dėl dviejų namų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., t. y. Nr. 12 ir 13, lauko ir vidaus inžinerinių tinklų įrengimo darbų. Lauko inžinerinių tinklų įrengimo darbų pradžia pagal Sutartį – 2015 m. spalio 1 d., pabaiga – 2016 m. gruodžio 1 d. Vidaus inžinerinių tinklų įrengimo darbų pradžia – 2015 m. lapkričio 1 d., pabaiga – 2016 m. vasario 1 d. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad šie namai buvo pradėti statyti be statybos leidimo dar iki 2013 m. liepos 12 d., kai buvo surašytas pirmas savavališkos statybos aktas (13 t., b. l. 136). Savavališkos statybos darbai buvo tęsiami 2013–2014 m., t. y. 2015 m. namai jau buvo pastatyti ir šių namų statytojas buvo ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaip matyti, būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pateikusi ieškinį prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Civilinė byla buvo užbaigta patvirtinus taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1491-110-2015, 14 t., b. l. 27–30). Atkreiptinas dėmesys, kad prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir pačią 2015 m. gegužės 21 d. taikos sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė direktorė E. G. Prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo ir pati taikos sutartis teismui pateikti 2015 m. gegužės 21 d., o Sutartį (joje nurodyta jos sudarymo data – 2015 m. liepos 7 d.), E. G. teigimu, ji pasirašė netrukus po to, t. y. 2015 m. liepos mėn. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju E. G., pasirašydama Sutartį ir su ja susijusius dokumentus, patvirtinančius UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip statytojos, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip rangovo, susitarimą dėl tų pačių namų, t. y. Nr. 12 ir 13, statybos darbų, šių darbų atlikimo faktą, šių darbų kainą ir dalinį atsiskaitymą, žinojo, kad šių (dar iki 2015 m. pastatytų) namų statytoja buvo ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o kita įmonė – UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. suprato, kad Sutartyje ir su ja susijusiuose dokumentuose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvuotai išvadai, kad E. G., turėdama aukštąjį teisinį išsilavinimą, teisinio ir vadovavimo įmonės įmonėms darbo patirties, suprato, jog pasirašydama Sutartį ir kitus su ją susijusius dokumentus, ji patvirtina neegzistuojančias faktines aplinkybes, tokiu būdu klastoja dokumentus. Apeliantai kelia klausimą, ar E. G. turėjo priežastį klastoti dokumentus. Pagal apeliaciniame skunde nurodytą teismų praktiką, nors motyvas ir tikslas nėra privalomi nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, tačiau jie gali būti svarbūs sprendžiant apie asmens kaltę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-302/2011). Pažymėtina, kad, priešingai nei kito kaltinamojo R. L. atveju, E. G. veikos motyvas ir tikslas nėra akivaizdus. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamajai atsakomybei už dokumento suklastojimą kilti nėra būtina nustatyti motyvo ir tikslo, šių požymių nenustatymas nepaneigia E. G. kaltės padarius šį nusikaltimą.

E. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteista ir už tai, kad, tęsdama nusikalstamą veiką, suklastotus dokumentus panaudojo, t. y. jau nebūdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore pateikė juos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai (V. J.), tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad skundžiamo nuosprendžio motyvai, kuriuose iš pradžių nurodoma, jog E. G. suklastotus dokumentus panaudojo juos pateikdama MB „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau nurodoma, kad pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, riboja teisę į apeliaciją dėl šių motyvų nekonkretumo. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad E. G. kaltinama tuo, jog 2016 m. balandžio 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, pateikė minėtus suklastotus dokumentus įtraukimui į įmonės buhalterinę apskaitą. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas „įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės“). Bylos duomenimis, V. J., kuriai E. G. pateikė suklastotus dokumentus, dirbo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantų minimas nekonkretumas pirmosios instancijos teismo motyvuose galimai buvo nulemtas tuo, kad, kaip matyti iš apklausto UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo Š. M. parodymų, MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudariusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri veikė pagal MB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimą. Priešingai nei teigia apeliantai, šis nekonkretumas neriboja E. G. teisės į apeliaciją.

Apeliaciniu skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad E. G. 2016 m. balandžio 12 d. pateikė suklastotus dokumentus V. J., apeliantams teigiant, jog ši aplinkybė nustatyta remiantis vien prieštaringais ir nepatikrintais liudytojos V. J. parodymais. Iš tiesų, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą (2018 m. kovo 30 d.) liudytoja V. J. parodė, kad, kai E. G. buvo atleista iš direktorės pareigų, papildomai jokių dokumentų ar jų kopijų nebuvo pateikusi (1 t., b. l. 75–76). Apklausiama papildomai (2020 m. vasario 17 d.) parodė, kad, kai E. G. nebebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, ji (E. G.) atnešė jai Sutartį, Aktus, PVM sąskaitą faktūrą ir Orderius. Šiuos dokumentus jai 2019 m. spalio 30 d. parodė ir davė susipažinti advokatas M. Dūda. Juos peržiūrėjusi, pastebėjo, kad ant PVM sąskaitos faktūros yra uždėtas spaudas „Gauta 2016-04-12“, iš to sprendžia, jog būtent tą dieną ir buvo gauti dokumentai iš E. G., kuri tuo metu nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Ji prisimena, kad E. G., jau nebūdama direktore, atnešė jai minėtus dokumentus, tačiau tikslią datą atsiminė tik tada, kai advokatas jai parodė dokumentus, ant kurių buvo spaudas. Prisimena, kad tą spaudą uždėjo būtent ji. Tuo metu darbo vietoje buvo bendradarbiai T. M. ir Š. M.. Pirmos apklausos metu parodė, kad E. G. daugiau dokumentų nebuvo pateikusi, nes apklausos metu jai nebuvo rodomi konkretūs dokumentai (7 t., b. l. 82–84). Analogiškas aplinkybes parodė ir apklausiama teisme (21 t., b. l. 160–162).

Kaip matyti, liudytojos V. J. parodymų keitimo priežastys buvo aiškinamos ir pirmosios instancijos teisme, dėl jų pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, pagrįstai V. J. nurodytas priežastis laikant logiškomis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad liudytojos V. J. bendravimas po pirmos apklausos su advokatu M. Dūda, atstovaujančiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir dirbančiu toje pačioje kontoroje, kurioje dirba kitas advokatas, vėliau atstovavęs liudytoją kitoje apklausoje, gali kelti tam tikrų klausimų, tačiau tai nėra pagrindas nesivadovauti V. J. antroje apklausoje ir teisme duotais parodymais. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad iš V. J. pirmos apklausos turinio matyti, jog jos metu buvo aiškinamasi bendra tvarka, susijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymu, dokumentų pateikimo tvarka, sandoriais ir pan. Bendro pobūdžio aplinkybė, kad E. G., kai buvo atleista iš direktorės pareigų, papildomai jokių dokumentų nebuvo pateikusi, užfiksuota apklausos protokolo paskutiniame sakinyje. Be to, iš protokolo turinio matyti, kad apklausos metu liudytojai nebuvo pateikti susipažinti kokie nors dokumentai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, logiška, kad tam tikras aplinkybes, susijusias su konkrečių dokumentų pateikimu, liudytojai V. J. padėjo prisiminti susipažinimas su šiais dokumentais, nepaisant to, kad šį supažindinimą atliko suinteresuoto asmens – UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nelaikomi savarankišku įrodymų šaltiniu. Nagrinėjamu atveju liudytoja V. J. pakeitė ir kartu papildė savo parodymus dar ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino jų keitimo (papildymo) priežastį, vėliau juos patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, todėl nėra pagrindo šiuos parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti.

Pažymėtina, kad apeliantų ginčijamą aplinkybę, kad būtent E. G. 2016 m. balandžio mėn. pateikė aptariamus dokumentus V. J., patvirtina ir kiti liudytojai, t. y. T. M. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas), kuris parodė, kad galimai 2016 m. balandžio mėn. matė E. G. pas V. J., ji atnešė kažkokius dokumentus įtraukimui į apskaitą (7 t., b. l. 31–32; 21 t., b. l. 141–142), R. M. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja), kuri parodė, kad, kai E. G. nebebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, pateikė įtraukimui į apskaitą įmonės dokumentų (7 t., b. l. 40–41; 21 t., b. l. 139–140). Priešingai nei teigia apeliantai, šių liudytojų parodymai nėra visiškai išvestiniai iš V. J. parodymų, kuriuos apeliantai kritikuoja. Tai yra parodymai apie aplinkybes, kurias jie sužinojo būtent tuo metu, kai E. G. pateikė tuos dokumentus. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad netrukus po šių dokumentų pateikimo dėl jų kilo diskusija, nes buvo gautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas neįtraukti į apskaitą šių dokumentų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybę dėl E. G. suklastotų dokumentų pateikimo V. J., pagrįstai vadovavosi šios liudytojos ir kitų minėtų liudytojų parodymais.

Grįžtant prie apeliantų akcentuojamų aplinkybių, susijusių su P. P. realiu vadovavimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir privalomų nurodymų E. G. davimu, taip bandant paneigti E. G. kaltę dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo (pasak E. G., po to, kai jis pasirašė aptariamus dokumentus, P. P. juos pasiėmė), pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į P. P. ir advokato M. Kazlausko, kuris pasiūlė P. P. įdarbinti E. G., konfliktinius santykius. Apklausiamas P. P. neigė bet kokias aplinkybes dėl faktinio vadovavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Į bylą pateikti apeliaciniame skunde akcentuojami susirašinėjimai, apeliantų teigimu, paneigiantys P. P. parodymus, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti minėtų P. P. ir advokato M. Kazlausko, kuris rekomendavo E. G. skirti įmonės direktore, konfliktinių santykių kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad tiek P. P., tiek E. G. turėjo pakankamai motyvų apkalbėti vienas kitą, o į bylą pateiktų elektroninių susirašinėjimų kilmė, kontekstas ir aplinkybės, dėl kurių jie atsirado, nėra aiškūs ir negali patvirtinti to, kad būtent P. P. priiminėjo visus sprendimus UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad P. P. visgi turėjo tam tikrą įtaką E. G. jai einant įmonės vadovės pareigas, minėtos aplinkybės dėl jos išsilavinimo, ankstesnės patirties, žinojimo, kad Sutartyje nurodyti namai realiai buvo pastatyti kito statytojo, įrodo, kad ji suprato, kad pasirašydama Sutartį ir su ja susijusius dokumentus ji įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu šiuos dokumentus klastoja bei norėjo taip veikti. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, E. G. pagrįstai pripažinta kalta padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant E. G. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Dėl civilinio ieškinio

Teisminio bylos nagrinėjimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė civilinį ieškinį kaltinamiesiems (civiliniams atsakovams) R. L. ir E. G. dėl 36 760,82 Eur turtinės žalos atlyginimo. Ieškinio reikalavimas grindžiamas tuo, kad R. L. ir E. G. suklastotų dokumentų pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 290 815,17 Eur skolos ir 26 173,37 Eur delspinigių. Ieškinio reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšas ir turtą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei lėšas 316 988,54 Eur sumai. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo sutrikdyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, atsiskaitymas su kreditoriais ir tiekėjais, iškilo grėsmė įmonės mokumui ir veiklos tęstinumui. UAB „(duomenys neskelbtini)“, argumentuodama tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio reikalavimą pagrindžiantys dokumentai yra suklastoti, apeliacine tvarka apskundė teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau nesėkmingai. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinio pagrįstumas bus vertinamas civilinę bylą nagrinėjant iš esmės. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. spalio 6 d. kreipėsi į teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdančią antstolę B. P. su prašymu nutraukti vykdomąją bylą, savo prašymą grįsdama analogiškais argumentais dėl suklastotų dokumentų, tačiau prašymas buvo atmestas. Nepaisant UAB „(duomenys neskelbtini)“ aktyvių pastangų, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės liko galioti. 2017 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ padėtis dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tapo kritinė, ji negalėjo vykdyti įprastinės veiklos, kai kurie kreditoriai dėl sutrikusių atsiskaitymų informavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie ketinimus kelti jai bankroto bylą. Dėl šių priežasčių UAB „(duomenys neskelbtini)“ teko spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių alternatyvų. Ji buvo priversta kreiptis į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad ši laiduotų už UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2017 m. rugpjūčio 28 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pasirašyta atlygintinė laidavimo sutartis, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo už atlyginimą atsakyti UAB „(duomenys neskelbtini)“, jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“, už kurią laiduojama, neįvykdys UAB „(duomenys neskelbtini)“ palankaus teismo sprendimo, jeigu toks būtų priimtas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, vadovaudamasis, be kita ko, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugpjūčio 28 d. laidavimo raštu, tenkino UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą ir panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Minėta laidavimo sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo sumokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 10 proc. nuo laiduojamos sumos, t. y. 31 698,22 Eur, atlyginimą. Ši suma buvo sumokėta pasirašant 2017 m. rugsėjo 7 d. reikalavimų įskaitymo aktą. Tokiu būdu, pasak UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl R. L. ir E. G. nusikalstamų veiksmų ji patyrė 31 698,22 Eur turtinės žalos. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atmestas. Atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iš ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistos 5 052 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurios nėra išieškotos, kadangi R. L. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. gruodžio 18 d. buvo bankrutuojanti, o 2021 m. kovo 3 d. likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tokiu būdu, pasak UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl R. L. ir E. G. nusikalstamų veiksmų ji dar patyrė 5 052 Eur turtinės žalos.

Skundžiamu nuosprendžiu šis civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys patenkintas ir jai iš R. L. ir E. G. solidariai priteista 36 750,82 Eur turtinei žalai atlyginti.

Apeliantai, teigdami, kad šioje baudžiamojoje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikšto civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindą sudaro tik aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinėje byloje pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo ir pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiam ieškiniui užtikrinti, kurių (ieškinio ir prašymo) E. G. neinicijavo, neteisingai interpretuoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio pagrindą. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindą sudaro ne tik apeliantų nurodyta aplinkybė. Civilinė ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo grindžia ne tik aplinkybe, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama R. L., civilinėje byloje pateikė ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriam užtikrinti prašė taikytinas laikinąsias apsaugos priemones, bet ir aplinkybe, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys, kaip ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, buvo akivaizdžiai nepagrįsti, nes reikalavimas dėl skolos ir delspinigių priteisimo buvo grindžiamas R. L. ir E. G. suklastotais dokumentais. Nagrinėjamoje byloje abu šie asmenys pripažinti kaltais dėl šių dokumentų suklastojimo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad nėra įrodyti E. G. neteisėti veiksmai, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Iš civiliniame ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtos žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“ jai iškeltoje civilinėje byloje ir šias aplinkybes pagrindžiančių priedų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė turtinę žalą, kurią sudaro už UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotą laidavimo raštą, kuriuo pagrindu buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, sumokėta suma – 31 698,22 Eur ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos – 5 052 Eur, kurios jai realiai nebuvo atlygintos, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra likviduota dėl bankroto. Apeliantai be pagrindo abejoja tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš tikrųjų patyrė 31 698,22 Eur žalą, nes, kaip galima spręsti iš apeliantų argumentų, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atsiskaityta ne pinigais, o atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad priepriešinių reikalavimų įskaitymas yra įprasta praktika tarp verslo subjektų, vykdant tarpusavio atsiskaitymus. Šiuo atveju kartu su ieškiniu yra pateiktas 2017 m. rugsėjo 7 d. reikalavimų įskaitymo aktas. Abejoti juo nėra pagrindo. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, sprendžiant civilinį ieškinį nustatyti ne tik E. G. neteisėti veiksmai, bet ir kita būtina sąlyga civilinei atsakomybei kilti – žala.

Kita apeliantų ginčijama būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju, kalbant apie E. G., nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir minėtos žalos. Pažymėtina, kad apeliantai akcentuoja būtent tiesioginio priežastinio ryšio nebuvimą. Priežastinio ryšio nustatymas skirstomas į du būtinuosius etapus: faktinio ir teisinio priežastinio ryšio nustatymą. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, taikant būtinosios priežasties (lot. conditio sine qua non) testą, t. y. nustatoma, ar atsakovo veiksmai yra būtina žalos atsiradimo sąlyga ir ar be jo veiksmų žala nebūtų atsiradusi. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad be E. G., kaip ir R. L., neteisėtų veiksmų klastojant Sutartį ir kitus su ja susijusius dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebūtų pagrindo kreiptis į teismą dėl skolos ir delspinigių priteisimo (primintina, kad šis reikalavimas buvo grindžiamas būtent minėtais suklastotais dokumentais) ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiam reikalavimui užtikrinti, dėl kurių panaikinimo, siekiant išvengti neigiamų pasekmių įmonės veiklai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo priversta dėl laidavimo kreiptis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir patirti išlaidų. Taigi, šiuo atveju šios išlaidos nebūtų patirtos, jeigu nebūtų buvę suklastotų dokumentų, todėl faktinis priežastinis ryšys laikomas nustatytu. Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo. Kaip nurodoma kasacinėje praktikoje, nustatant teisinį priežastinį ryšį vertinamas žalos numatomumas protingam asmeniui, pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtis ir vertė, pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginis tikslas, atsakomybės prigimtis bei įprasta gyvenimiška rizika (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). BK 300 straipsnyje įtvirtintos veikos pavojingos tuo, kad suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-628/2023). Kaip minėta, E. G. suprato, kad pasirašydama aptariamus dokumentus patvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis. Akivaizdu ir tai, kad E. G. suprato, jog tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus gali sukelti teisiškai reikšmingas pasekmes ir pažeisti asmenų teises ar interesus, kaip šiuo atveju ir atsitiko – suklastotų dokumentų pagrindu buvo inicijuota civilinė byla prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią nagrinėjant pastaroji patyrė turtinės žalos.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog E. G. žinojo apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujama R. L., ketina kreiptis į teismą su ieškiniu UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos pagal Sutartį priteisimo. Kaip ir nėra duomenų, kad ji inicijavo šį kreipimąsi. Tačiau apeliaciniame skunde akcentuojamas būtent tiesioginio priežastinio ryšio E. G. veiksmuose nebuvimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priežastinis ryšys gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015). Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Netiesioginis priežastinis ryšys yra nustatomas, kai žala padaryta keleto asmenų veiksmais, ir apima dvi skirtingas teisines situacijas. Pirma, kai bendra žala kyla dėl vieno asmens tiesioginio veiksmo ir antrojo asmens neveikimo (sąlygų sudarymo žalai kilti), šiuo atveju netiesioginis priežastinis ryšys nustatomas tarp sudariusio sąlygas žalai kilti asmens veiksmų ir žalos, o nustačius tokį ryšį bendrininkams kyla solidarioji atsakomybė. Antra, netiesioginis priežastinis ryšys gali būti konstatuojamas, kai dėl asmens veiksmų ar neveikimo jau padaryta žala tik padidėja, ir padidėjimas gali būti atribotas nuo pirminės žalos. Šiuo atveju bendrininkams taikoma dalinė atsakomybė, nes žala yra dali. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatant netiesioginį priežastinį ryšį taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir tiesioginio priežastinio ryšio nustatymo atveju – nustatoma, ar asmens veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (faktinis priežastinis ryšys), bei tai, ar neteisėtas veiksmas nėra per daug teisiškai nutolęs nuo kilusios žalos (teisinis priežastinis ryšys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. apžvalga „Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje“). Šis išaiškinimas aktualus pasisakant dėl apeliantų argumentų, susijusių su E. G. ir R. L. solidariąja ar daline civiline atsakomybe.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (kasacinė nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-144/2014, Nr. 3K-3-665-969/201, Nr. 3K-3-132-695/2016).

Nagrinėjamu atveju konstatuotinas objektyvusis E. G. ir R. L. bendrininkavimas. Byloje nėra nustatytas jų tarpusavio susitarimas sukelti žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“, pareiškiant jai ieškinį civilinėje byloje dėl skolos ir delspinigių priteisimų, grindžiamą minėtais suklastotais dokumentais, tačiau E. G. neabejotinai prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės – be E. G. neteisėtų veiksmų, pasirašant Sutartį ir kitus su ja susijusius dokumentus, kuriuose įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, t. y. šiuos dokumentus klastojant, minėta žala apskritai nebūtų atsiradusi. Kadangi ieškinio civilinėje byloje pareiškimas ir jo pagrindimas, be kita ko, E. G. suklastotais dokumentais vienas nuo kito priklauso, atsižvelgiant į šią priklausomybę konstatuotinas padarytos žalos nedalomumas ir E. G. bei R. L. veiksmų bendrumas objektyviąja prasme. Kitaip tariant, be E. G. neteisėtų veiksmų klastojant dokumentus R. L. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu nebūtų galėjęs kreiptis į teismą su ieškiniu UAB „(duomenys neskelbtini)“, jį (ieškinį) grįsdamas suklastotais dokumentais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti E. G. ir R. L. solidariąją žalos atlyginimo prievolę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Minėta, kad skundžiamu nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirta žala iš nuteistųjų priteista solidariai.

Apeliantų prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija išsprendė žodine nutartimi, įrašyta į 2022 m. gruodžio 5 d. teismo posėdžio protokolą, t. y. jį atmetė. Reaguodama į apeliantų argumentus dėl rungimosi principo pažeidimo, pirmosios instancijos teismui sprendžiant civilinį ieškinį, neapklausiant civilinės ieškovės atstovo ir nesuteikiant galimybės nuteistajai (jos gynėjui) užduoti klausimus atstovui, teisėjų kolegija apeliacinėje byloje atliko dalinį įrodymų tyrimą ir suteikė galimybę nuteistajai (jos gynėjui) užduoti klausimus atstovui. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš tikrųjų pirmosios instancijos teisme civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas nebuvo apklaustas įrodymų tyrimų metu (jis savo poziciją išdėstė tik baigiamųjų kalbų metu), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad E. G. pirmosios instancijos teisme buvo išaiškintos teisės, tarp jų ir teisė užduoti klausimus. Tai, kad nuteistoji, kuri turėjo gynėją, t. y. naudojosi profesionalia teisine pagalba, viso įrodymų tyrimo metu nepasinaudojo tokia teise, nereiškia rungimosi principo pažeidimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nuteisė E. G. už dokumentų klastojimą ir jų panaudojimą, jai paskyrė teisingą bausmę, tinkamai išsprendė civilinį ieškinį ir pagrįstai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė padarytą žalą solidariai iš abiejų nuteistųjų. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistosios E. G. ir jos gynėjo advokato Tomo Jurgelionio apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.