Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-706/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-30
Bylos Nr.: 2A-706/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Donatas Šernas, Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas: E. V., A. V., B. V.
Ieškovas: akcinės bendrovės „SEB lizingas“

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
50.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-706/2014Procesinio sprendimo kategorija: 36.2; 50.10. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų E. V., A. V. ir B. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1296-619/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams E. V., A. V. ir B. V. dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo, kur trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Eitransa“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. V., A. V., B. V., prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovų 21 824,19 Lt skolos, 7488,70 Lt delspinigių, 403 087,49 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad AB „SEB lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „Eitransa“ sudarė lizingo sutartis Nr. L2007-070055, Nr. L2007-070056, Nr. L2007-100112, Nr. L2007-100113 ir prie kiekvienos iš jų mokėjimo grafikus – sąskaitas, nustatančias eilinių mokėjimų dydžius ir terminus. Iš Lizingo sutarčių kylančių UAB „Eitransa“ prievolių vykdymui užtikrinti tarp ieškovo ir atsakovų E. V., A. V., B. V. buvo sudarytos laidavimo sutartys Nr. LS L2007-100113/1, Nr. LS L2007-100113/2, Nr. LS L2007-100112/1, Nr. LS L2007-100112/2, Nr. L2007-070055, L2007-070055, L2007-070056, Nr. L2007-070056, L2007-070056, L2007-070055, pagal kurias atsakovai neatlygintinai įsipareigojo, kaip solidarūs bendraskoliai, atsakyti ieškovui, jei skolininkas (trečiasis asmuo UAB „Eitransa“) neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Lizingo sutartis. Nurodė, kad UAB „Eitransa“ nuo 2009 m. sausio mėn. pradėjo netinkamai vykdyti savo pinigines prievoles lizingo sutartyse ir mokėjimo grafikuose-sąskaitose nustatyta tvarka. UAB „Eitransa“ nemokant privalomųjų mokėjimų, ieškovas 2009 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 02-2230 informavo, jog UAB „Eitransa“ iki 2009 m. gegužės 28 d. nepadengus savo įsiskolinimų, lizingo sutartys bus nutrauktos nuo 2009 m. gegužės 29 d. Nurodė, kad esant esminiam sutarčių pažeidimui, t. y. UAB „Eitransa“ laiku nemokant privalomų mokėjimų, remiantis CPK 6.574 straipsniu ir lizingo sutarčių bendrosios dalies 18.6., 18.6.4. punktais, ieškovas turi teisę nutraukti sutartį, susigrąžinti turtą, išsiieškoti sumas, kurias lizingo gavėjas (t.y. UAB „Eitransa“) privalėjo sumokėti iki lizingo sutarties nutraukimo dienos bei faktiškai patirtus lizingo davėjo nuostolius, kurie lizingo davėją atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį. Nutraukęs sutartis ir susigrąžinęs turtą, ieškovas jį realizavo ir patyrė 403 087,49 Lt nuostolių, iš kurių 387 656,72 Lt nuostolių iš turto realizavimo ir 15 430,77 Lt turėtų papildomų išlaidų, susijusių su turto saugojimu, valdymu, pardavimu ir kt.

Nurodė, kad UAB „Eitransa“ nevykdant savo piniginių prievolių, ieškovas taip pat kreipėsi į atsakovus - solidariuosius skolininkus-laiduotojus dėl nesumokėtų privalomųjų mokėjimų bei delspinigių padengimo už skolininką. Tačiau nei skolininkas, nei laiduotojai gera valia savo sutartinių įsipareigojimų ieškovui neįvykdė, nebuvo suderintas ir kitoks prievolių vykdymo būdas. Pažymėjo, kad 2009 m. rugpjūčio 26 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį iškelti UAB „Eitransa“ bankroto bylą. Kadangi atsakovai, pasirašę laidavimo sutartis, ieškovo atžvilgiu tapo solidariaisiais bendraskoliais kartu su UAB „Eitransa“ (Laidavimo sutarčių 1.1. - 1.2. p.), ieškovo teigimu, jie yra solidariai atsakingi už trečiojo asmens neįvykdytas prievoles – t. y. sumokėti susidariusią skolą, delspinigius, nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 17 d. ieškinį tenkino iš dalies ir:

Priteisė solidariai iš atsakovų E. V., A. V., B. V. ieškovui AB „SEB lizingas“ 21 824,19 Lt nesumokėtos skolos, 3971,96 Lt delspinigių, 403 087,49 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 428 883,64 Lt sumos nuo bylos iškėlimo (2010-10-10) iki sprendimo visiško įvykdymo;

Priteisė iš atsakovų E. V., A. V., B. V. ieškovui AB „SEB lizingas“ lygiomis dalimis po 2746,92 Lt žyminio mokesčio iš kiekvieno;

Priteisė iš ieškovo AB „SEB lizingas“ atsakovams E. V., A. V., B. V. 300 Lt advokato išlaidų (kiekvienam po 100 Lt).

Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai su ieškovu buvo sudarę laidavimo sutartis, pagal kurias neatlygintinai įsipareigojo, kaip solidarūs bendraskoliai atsakyti ieškovui, jei skolininkas trečiasis asmuo UAB „Eitransa“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Lizingo sutartis, taip pat vadovaudamasis CK 6.76 straipsnio 2 dalies ir 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatomis, padarė išvadą, jog atsakovams laidavimo sutarčių pagrindu atsirado prievolė apmokėti ieškovo reikalaujamas sumas pagal lizingo sutartį, ir ši prievolė pasibaigs tik padengus įsiskolinimus, atsiradusius lizingo sutarties pagrindu. Taip pat padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą laiduotojams, tol kol bus pilnai atsiskaityta pagal laidavimo sutartis, nes laiduotojai laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas ir laidavimas galios tol, kol lizingo bendrovei bus įvykdytos visos prievolės pagal lizingo sutartį. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad laidavimo sutartyse buvo nurodyta, kad laidavimo sutartis pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį (Laidavimo sutarčių 6.2. p., CK 6.123 str. 1 d.), o UAB „Eitransa“ prievolės ieškovui nėra pasibaigusios, nes nėra įvykdytos (CK 6.123 str. 1 d.).

Teismas, vadovaudamasis CK 6.574 straipsnio nuostata, Finansinio lizingo sutarties 18.6, 18.6.4 punktais, laidavimo sutarčių 2.2, 5 punktu, atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovo patirti nuostoliai yra laikytini paties ieškovo verslo rizikos rezultatu ir jų reikalauti ieškovas negali. Teismas atmetė atsakovų keliamas abejones dėl ginčo turto pardavimo nuostolių, t. y. teismas atsakovų argumentus, kad ginčo turto – vilkikų su priekabomis vertė buvo didesnė, kad turtas parduotas tik po pusės metų, laikė nesudarančiais pagrindo pripažinti ieškinį dėl šios dalies nepagrįstu. Nurodė, kad sprendžiant dėl konkretaus turto rinkos kainos jo pardavimo momentu, tam turi įtakos daugelis veiksnių (techninė būklė, nusidėvėjimas ir kt.), pažymėjo, kad ieškovas pateikė teismui duomenis apie tai, kokiu būdu ir verte buvo realizuotas turtas. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovai neįrodė, jog susigrąžintą turtą ieškovas AB „SEB lizingas“ pardavė (pasinaudodamas profesionalo UAB „Autoverslas“ paslaugomis) už nepagrįstai mažą kainą, nepateikė duomenų, įrodančių kitokią ginčo turto realizavimo kainą. Pažymėjo, kad ieškovas neužsiima tokio pobūdžio veikla, kaip automobilių pardavimas, todėl jo laikymas ir saugojimas neatitiktų ieškovo interesų. Be to, vilkikų pardavimą ieškovas buvo pavedęs sutartimi UAB „Autoverslas“, kuris už savo paslaugas gauna atlygį, todėl teismas sprendė nesant pagrindo teigti, jog turtą buvo siekiama parduoti kuo mažesne kaina, ar pusės metų turto realizavimo terminas yra akivaizdžiai neprotingas, įrodymų, kad iš šio turto eksploatavimo ieškovas gavo pajamų, nėra pateikta. Teismas ieškovo sąžiningumą ir rūpestingumą vertino, atsižvelgęs į tai, kad automobilių vertė krenta pakankamai sparčiai, jų realizavimas priklauso nuo daugelio veiksnių, ieškovas privalo mokėti atitinkamą užmokestį tarpininkui, neturėdamas jokių garantijų, jog atsakovas šias išlaidas padengs. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovų būtų įrodyta, kad ieškovas pardavė turtą už mažesnę kainą negu jo vidutinė rinkos vertė, teismo vertinimu, kitos šioje byloje nustatytos aplinkybės neįrodo ieškovo nerūpestingumo, siekimo padidinti nuostolius, praturtėti ar pan. Teismo vertinimu, atsakovų argumentai apie tai, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai, nesiekė parduoti turtą maksimalia kaina, yra neįrodyti, todėl juos atmetė. Todėl teismas tenkino ieškovo ieškinio dalį dėl 15 430,77 Lt papildomų išlaidų ir 387 656,72 Lt nuostolių iš turto pardavimo priteisimo.

Teismas sprendė esant pagrindui iš atsakovų priteisti ir 21 824,19 Lt, nes atsakovai neįrodė, kad trečiasis asmuo būtų tinkamai vykdęs mokėjimus pagal lizingo sutartis. Teismas tenkino atsakovų prašymą dėl ieškinio senaties taikymo priteisiant delspinigius, ir nusprendė iš atsakovų ieškovui priteisti 3971,96 Lt delspinigių.

Teismas sprendė nesant pagrindo teigti, kad buvo sukurtos vien ieškovui palankios verslo sąlygos, sprendė nesant įrodyta, kad ieškovas būtų ekonomine prasme spaudęs trečiąjį asmenį UAB „Eitransa“ plėsti verslą dėl kitų transporto priemonių įsigijimo, kad ieškovas tokiu būdu siekė susikurti vien tik sau palankias verslo sąlygas. Atsakovų triplike išdėstyta nuomonė, kad ieškovo taikomos nuolaidos buvo spaudimas trečiajam asmeniui plėsti verslą, anot teismo, nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o nuolaidų taikymas rinkoje nelaikytina spaudimu plėsti verslą.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė esant pagrindui ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant solidariai iš atsakovų 403 087,49 Lt nuostolių, 21 824,19 Lt nesumokėtos skolos, 3971,96 Lt delspinigių, iš viso 428 883,64 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai E. V., A. V. ir B. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir paskirti byloje ekspertizę. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Teismas priteisė nuostolius, apsiribojęs tik atsakovų veiksmų, susijusių su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, analize, tačiau nevertino paties ieškovo veiksmų, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tai padaryti turėjo. Anot apeliantų, nuostolių ieškovui atsiradimą nulėmė būtent paties ieškovo veiksmai, todėl remiantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, atsakovams civilinė atsakomybė negali būti taikoma arba jie turi būti visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Teismui netaikius CK 6.253 straipsnio 1 dalies, buvo nenustatytos visos ginčui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės.Anot apeliantų, tai, kad ieškovas nesprendė trečiojo asmens prašymo dėl lizingo įmokų atidėjimo, laikytina akivaizdžiu ieškovo bendradarbiavimo pareigos pažeidimu. Ieškovui vykdžius bendradarbiavimo pareigą tinkamai, objektyviai būtų buvę išvengta nuostolių, kuriuos sukėlė lizingo sutarčių nutraukimas ieškovo iniciatyva. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.Pažymi, kad ieškovas trečiąjį asmenį 2009 m. gegužės 21 d. raštu buvo įpareigojęs padengti susidariusį įsiskolinimą per 7 dienas – t. y. iki 2009 m. gegužės 28 d., tačiau lizingo sutarčių objektus iš trečiojo asmens pasiėmė 2009 m. gegužės 22 d., tokiu būdu atimdamas vienintelį trečiojo asmens pajamų šaltinį. Tai taip pat įrodo ieškovo nebendradarbiavimą ir nesąžiningumą. Be to, 7 dienų terminas laikytinas nesąžiningu ir neatitinkančiu protingumo kriterijų.Ieškovas apie 2009 m. gegužės 21 dienai susidariusį trečiojo asmens įsiskolinimą atsakovų, kaip laiduotojų, neinformavo. Atsakovai negavo jokio raginimo. Šis ieškovo neveikimas, anot atsakovų, patvirtina ieškovo nebendradarbiavimą.Ieškovas turėjo galimybę pasinaudoti laidavimo sutarčių 3.2 punkte numatyta teise ir tokiu būdu išvengti lizingo sutarčių nutraukimo ir nuostolių atsiradimo. Tačiau šia teise ieškovas nepasinaudojo.Ieškovas, nutraukęs lizingo sutartis ir susigrąžinęs lizingo sutarčių objektus, nenurodė atsakovams, jog susigrąžintas turtas bus pardavinėjamas, nepasiūlė atsakovams ieškoti pirkėjų lizinguotam turtui įsigyti.Ieškovas nesiėmė jokių veiksmų turto, buvusio lizingo sutarčių objektu, rinkos kainai nustatyti. Kaina turėjo būti nustatoma pasitelkiant specialistus. Ieškovas turto kainą nusistatė savarankiškai. Pažymi, kad pirmame pardavimo etape lizingo sutarčių objektu buvusio turto pardavimo kaina buvo nustatyta mažesnė, nei likutinė lizinguoto turto vertė.Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas, pardavinėdamas lizinguotą turtą buvo pakankamai sąžiningas ir rūpestingas, t. y. kad lizingo sutarčių objektus pardavinėjo individuliai, viešai skelbiant, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovo veiksmai ir iš turto realizacijos atsiradę nuostoliai turėtų būti laikomi būtent ieškovo veiklos rizika, todėl atsakovai objektyviai negali būti atsakingi už ieškovo prisiimtos rizikos rezultatus.387 656,72 Lt nuostoliai iš turto realizavimo ieškovui kilo ne dėl to, kad ieškovas pažeidė lizingo įmokų mokėjimo grafiką, o dėl to, kad pats ieškovas delsė realizuoti turtą, buvusį lizingo sutarčių objektu - tą padarė po 6 mėnesių perimus turtą ypatingai žemomis kainomis.Teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius dėl turto, buvusio lizingo sutarčių objektu, pardavimo žemomis kainomis. Padarydamas minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Būtent ieškovas, o ne atsakovai turėjo įrodyti, kad turtas, buvęs lizingo sutarčių objektu, buvo parduotas už rinkos kainą. Tokį įrodinėjimo paskirstymą, anot apeliantų, suponuoja CK 6.574 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas. Teismas, matydamas, jog byloje trūksta įrodymų, kurie yra svarbūs aiškinantis nuostolių, kurių priteisimo yra reikalaujama ieškiniu, dydį, privalėjo šalims pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus, nes tokia pareiga teismui kyla iš CPK 179 straipsnio 1 dalies reguliavimo. Minėtas pažeidimas objektyviai gali būti pašalinamas apeliacinės instancijos teismui paskyrus byloje retrospektyvinę ekspertizę turto, buvusio lizingo sutarčių objektu, rinkos vertei nustatyti turto pardavimo metu. Teismas nevertino, ar prašomi priteisti nuostoliai yra apskaičiuoti teisingai. Atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tvirtino, jog nuostoliai yra apskaičiuoti neteisingai, nes į likutinę vertę nėra įtraukta lizingo gavėjo (BUAB „Eitransa“) sumokėta pradinių įmokų suma. Anot apeliantų, ieškinio kaina turėtų mažėti 122 956 Eur arba 424 542,47 Lt suma. Sprendime nėra jokios motyvacijos dėl tokių atsakovų argumentų atmetimo, nors tokie argumentai atsakovų atstovo buvo išdėstyti bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje.Teismas nesiaiškino aplinkybių dėl papildomų išlaidų už tarpininkavimą, transportavimą (15 430,77 Lt) priteisimo. Teismo vertinimu, vien pats faktas, jog į bylą yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros įrodo ieškovo patirtas papildomas išlaidas, kurias turi kompensuoti atsakovai. Atsakovų vertinimu, ieškovas iš atsakovų turi teisę reikalauti ne visų papildomų išlaidų, o tik būtinųjų. Be to, būtinosios išlaidos turi būti protingo dydžio.Teismas neatsižvelgė į atsakovų argumentus, jog skola nepriteistina. Ieškovas ieškiniu reikalavo nuostolių priteisimo iš turto realizavimo, todėl skola, kaip atskiras reikalavimo dydis, negali atsirasti. Atsakovų vertinimu, teismas be pagrindo tenkino ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nes priteisė baudines netesybas, kurių CK 6.71-6.75 straipsnis nenumato.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „SEB lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Lizingo sutartys buvo nutrauktos teisėtai - įmonei laiku nevykdant piniginių prievolių, be to, atsisakymas atidėti įmokų mokėjimą, ieškovo įsitikinimu, negali būti vertintinas kaip bendradarbiavimo pareigos pažeidimas iš ieškovo pusės, kadangi lizingo sutarčių nutraukimo inicijavimo metu buvo akivaizdu, jog įmonė nesugeba ir ateityje neturės galimybių tinkamai ir laiku vykdyti sutartinių įsipareigojimų.Priešingai nei teigia laiduotojai, jiems buvo išsiųsti 2009 m. gegužės 21 d., 2009 m. rugpjūčio 27 d. raštai „Dėl laidavimo sutarties vykdymo“, kuriuose aiškiai buvo nurodyta, jog UAB „Eitransa“ nevykdo piniginių prievolių ir reikalavimas padengti rašte nurodytą įsiskolinimą nukreipiamas į laiduotojus (atsakovus). Be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir šias aplinkybes patvirtino patys laiduotojai, jog 2009 m. gegužės 26 d. atsakovė B. V. buvo įteiktas AB „SEB lizingas“ raštas dėl laidavimo sutarties vykdymo, atsakovai patys patvirtino, jog neturėjo galimybių vykdyti sutartinių įsipareigojimų, atsakovų vardu atidarytose atsiskaitomosiose sąskaitose esančių piniginių lėšų nepakako padengti įsiskolinimą.Atsakovai, sudarydami laidavimo sutartis, patvirtino, jog yra susipažinę su lizingo sutarčių sąlygomis (Laidavimo sutarties 2.1. p.), tame tarpe ir šios sutarties nutraukimo teisinėmis pasekmėmis, įskaitant, tačiau neapsiribojant nuostolių, patiriamų dėl sutarties netinkamo vykdymo, atlyginimu. Todėl atsakovai, žinodami apie BUAB „Eitransa“ piniginių prievolių nevykdymą ir dėl to susidariusią skolą bei atsiradusį lizingo bendrovės reikalavimo nukreipimą į laiduotojus, ir būdami atidūs, rūpestingi ir apdairūs civilinių santykių dalyviai turėjo teisę gauti visą reikiamą informaciją dėl tolesnio laidavimo sutartimis prisiimtų prievolių vykdymo ir galinčių iš to kilti pasekmių (t. y. aktyviai domėtis lizinguoto turto realizavimo eiga, teikti konkrečius ir racionalius pasiūlymus dėl šio turto realizavimo, pvz., siūlyti savo pirkėjus, išsipirkti turtą ir pan.), tačiau to nedarė.Priešingai nei teigia apeliantai, į bylą buvo pateikti įrodymai, kaip buvo realizuojamas turtas. Pažymi, kad byloje esantys duomenys įrodo, kad turto realizavimo procesas užsitęsė tik dėl to, kad turto nepavyko realizuoti pradinėmis didesnėmis kainomis.Atsakovai neįrodė, jog turtas galėjo būti parduotas už žymiai didesnę kainą.Priešingai nei teigia apeliantai, teismas nagrinėjamos bylos atveju neturėjo būti aktyvus, nes byla nėra susijusi su viešuoju interesu. Atsakovų teiginiai dėl būtinybės skirti byloje retrospektyvinę ekspertizę apeliacinės instancijos teisme, anot ieškovo, laikytini nemotyvuotais ir turėtų būti atmesti, nes tokio pobūdžio prašymus atsakovai galėjo reikšti pirmosios instancijos teisme, tačiau to nedarė (CPK 314 str.).Visiems ieškinyje nurodytiems reikalavimams (skolos, nuostolių, delspinigių priteisimui) pagrįsti buvo pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių akivaizdžiai matyti skolos, delspinigių, nuostolių dydis, detaliai nurodytas nuostolių apskaičiavimo būdas, kuris laikytinas pagrįstu ir kuriam pritariama šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, taip pat nurodytos konkrečios CK bei lizingo sutarčių nuostatos, iš kurių kildinami minėti reikalavimai. Tuo tarpu vadovaujantis bylos medžiaga lieka neaišku, kokiais teisiniais motyvais atsakovai remiasi teigdami, jog reikalavimas priteisti 21 824,19 Lt dydžio skolą negali atsirast, kai byloje yra aiškiai nustatyta, jog: „atsakovai nepateikė duomenų apie tai, kad trečiasis asmuo tinkamai vykdė mokėjimus pagal lizingo sutartis, todėl yra teisinis pagrindas priteisti neapmokėtus privalomus mokėjimus pagal mokėjimo grafikus - sąskaitas - 21 824,19 Lt“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimas keistinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Eitransa“ sudarė keturias lizingo sutartis: Nr. L2007-070055, Nr. L2007-070056, Nr. L2007-100112, Nr. L2007-100113 (15-58 b. l., 1 t.). Taip pat ieškovas sudarė su atsakovais laidavimo sutartis (59-78, 102-107 b. l., 1 t.), pagal kurias atsakovai neatlygintinai įsipareigojo, kaip solidarūs bendraskoliai, atsakyti ieškovui, jei skolininkas (trečiasis asmuo UAB „Eitransa“) neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Lizingo sutartis.

Ieškovas savo įsipareigojimus trečiajam asmeniui įvykdė tinkamai, tačiau trečiasis asmuo savo įsipareigojimų neįvykdė, todėl 2009 m. gegužės 21 d. pranešimu ieškovas įspėjo trečiąjį asmenį, jei jis nepadengs susidariusio įsiskolinimo, jis lizingo sutartis nutrauks nuo 2009 m. gegužės 29 d. (79-80 b. l., 1 t.). UAB „Eitransa“ susidariusio įsiskolinimo nepadengė.

Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad ieškovas UAB „Eitransa“ atsiėmė lizinguotą turtą 2009 m. gegužės 22 d. ir 28 dienomis (200-205 b. l., 1 t.). UAB „Autoverslas“, remdamasis bendradarbiavimo sutartimi Nr. 2009-01/28, sudaryta su AB „SEB lizingas“ (t.2., b.l. 20-29), minėtą turtą saugojo ir prižiūrėjo bei įsipareigojo ieškovui teikti asmenų, pageidaujančių įsigyti turtą, paieškos ir konsultavimo paslaugas. Turtas buvo realizuotas iš viso už 581 964,01 Lt (3 b. l., 80-81 b. l., 2 t.).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-172-159/2012 UAB „Eitransa“ iškėlė bankroto bylą, 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi UAB „Eitransa“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2012 m. kovo 16 d. nutartimi pripažinta, kad šios įmonės veikla pasibaigė bei patvirtinti nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai. Iš patvirtintų nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sąrašo matyti, jog AB „SEB lizingas“ kreditorinis reikalavimas 435 550,08 Lt sumai yra nepatenkintas.

Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovų solidariai priteisti 21 824,19 Lt skolos, 7488,70 Lt delspinigių, 403 087,49 Lt nuostolių, kurie susideda iš 387 656,72 Lt nuostolių iš turto pardavimo ir 15 430,77 Lt papildomų išlaidų.

Skundžiamu sprendimu teismas ieškovo prašomą priteisti skolą, nuostolius priteisė visa apimtimi, reikalavimą priteisti delspinigius tenkino iš dalies – t. y. priteisė mažesnę delspinigių sumą, atsižvelgęs į ieškinio senaties terminą.

Atsakovai apeliaciniame skunde tvirtina, jog skundžiamąjį sprendimą priėmęs teismas apsiribojo tik atsakovų veiksmų, susijusių su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, analize, tuo tarpu visiškai nevertino analogiškų paties ieškovo veiksmų. Atsakovų teigimu, nuostolių atsiradimą nulėmė būtent paties ieškovo veiksmai. Anot apeliantų, ieškovui vykdžius bendradarbiavimo pareigą tinkamai, objektyviai būtų išvengta ir nuostolių, kuriuos sukėlė būtent lizingo sutarčių nutraukimas ieškovo iniciatyva, t. y. ieškovas pasirinko nutraukti lizingo sutartis, o ne atidėti lizingo įmokų mokėjimą. Atsakovų įsitikinimu, patenkinus trečiojo asmens prašymą dėl lizingo įmokų atidėjimo, trečiojo asmens finansinė situacija būtų stabilizavusis ir trečiasis asmuo vėl būtų pajėgus mokėti lizingo įmokas ir kitus privalomus mokėjimus lizingo sutartyse nustatytais terminais.

CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės.

Nagrinėjamu atveju atsakovai įrodinėja, jog ieškovas nuostolius patyrė dėl jo nebendradarbiavimo su skolininku UAB „Eitransa“. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų nurodyti motyvai nesudaro pagrindo sutikti su tokia jų apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija.

2012 m. spalio 16 d. teismo posėdžio metu duoti atsakovo E. V. ir liudytojo R. K. paaiškinimai patvirtina, jog iš tiesų į AB „SEB lizingas“ buvo kreiptasi su prašymu atidėti UAB „Eitransa“ mokėjimus (97, 100 b. l., 2 t.). Liudytojas R. K. parodė, jog buvo priimtas sprendimas atidėti mokėjimus su tam tikrom sąlygom. Parodė, jog skolininkas atsiskaitymo problemų turėjo nuo 2009 metų pradžios, pašalinti šias problemas ieškovas suteikė laiko nuo sausio iki gegužės mėnesio, tačiau nebuvo padengtos net palūkanos (100-101 b. l., 2 t.). Pats atsakovas E. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2009 m. buvo nevykdomos sutartys, nes nebuvo apyvartinių lėšų (97 b. l., 2 t.). Kaip matyti iš informacinės teismų sistemos Liteko duomenų, dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Eitransa“ kreipėsi pats atsakovas E. V. 2009 m. liepos 24 d. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje, kuria UAB „Eitransa“ iškelta bankroto byla, nurodė, kad E. V. patvirtino, kad įmonė neturi galimybių atkurti mokumo ir atsiskaityti su kreditoriais. Teismas iš 2009 m. birželio 30 d. balanso duomenų nustatė, kad įmonė turi turto už 42 150 Lt, įsipareigojimų kreditoriams – už 360 180 Lt. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutarties (4 b. l., 2 t.) matyti, jog skolininkas įsiskolinimų turėjo ne tik ieškovui bet ir kitiems kreditoriams, tarp jų Klaipėdos AVMI net 300 963,98 Lt dydžio įsiskolinimą, VSDFV Klaipėdos skyriui – 7693,28 Lt dydžio įsiskolinimą.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodytos aplinkybės paneigia atsakovų teiginius, jog ieškovas elgėsi nesąžiningai, nesutikdamas atidėti skolininkui mokėjimus. Tiek atsakovo E. V. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, tiek kiti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, jog skolininkas UAB „Eitransa“ buvo susidūręs ne su laikinais finansiniais sunkumais, todėl ieškovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog skolininkas nesugebės ir ateityje įvykdyti visus sutartinius įsipareigojimus. Be to, finansinio lizingo sutarčių bendrosios dalies 18.1.3 punktas ieškovui numatė teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino, jeigu klientas ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo remiantis sutartimi nustatomos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas). Šia teise ieškovas ir pasinaudojo, o finansinio lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo klausimas nepatenka į ginčo objektą. Taip pat sutarčių nutraukimas nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovai teigia, kad 2009 m. gegužės 22 dieną iš skolininko paėmus du autovežius buvo atimta iš bendrovės galimybė gauti pajamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas iš skolininko lizinguojamą turtą pasiėmė 2009 m. gegužės 22 ir 28 dienomis (200-205 b. l., 1 t.). 2009 m. gegužės 22 d. turtas buvo perduotas dalyvaujant skolininko UAB „Eitransa“ atstovui. Taigi, skolininkas savo valia perdavė lizinguotą turtą. Kita vertus, atsakovai nėra pateikę į bylą duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog 22 dieną iš bendrovės paimtas turtas buvo vienintelė priemone gauti pajamas. Be to, byloje nėra duomenų, įrodančių, jog UAB „Eitransa“ iki ieškovo nurodyto termino (2009 m. gegužės 28 d.) būtų įvykdęs nors dalį savo įsipareigojimų, o pagal finansinio lizingo sutarčių bendrosios dalies 18.6.4 ir 19.1 punktą, nutraukus finansinio lizingo sutartį klientas privalo grąžinti ieškovui lizinguojamą turtą. Todėl teisingam ginčo išsprendimui apeliantų minėti teiginiai neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo daryti kitokias nei padarė pirmosios instancijos teismas išvadas.

Apeliantai ieškovo nebendradarbiavimą įrodinėja ir ta aplinkybe, jog ieškovas apie 2009 m. gegužės 21 dienai susidariusį trečiojo asmens įsiskolinimą jų, kaip laiduotojų, neinformavo. Teigia, kad jie negavo jokio raginimo.

Ieškovas į bylą yra pateikęs 2009 m. rugpjūčio 27 d., 2010 m. birželio 3 d. raštus, kuriais, ieškovo teigimu, atsakovai buvo informuoti apie tai, kad UAB „Eitransa“ nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, ir buvo raginami padengti skolininko susidariusius įsiskolinimus (81-84 b. l., 1 t.). Ieškovas taip pat pateikė duomenis, anot jo, patvirtinančius 2009 m. gegužės 21 d. nutraukimo rašto Nr. 02-2230, adresuoto UAB „Eitransa“, 2009 m. gegužės 21 d. rašto, siųsto laiduotojui A. V., Nr. 02-2261, 2009 m. gegužės 21 d. rašto, siųsto laiduotojai B. V., Nr. 02-2262, 2009 m. gegužės 21 d. rašto, siųsto laiduotojui E. V., Nr. 02-2263, taip pat papildomų 2010 m. birželio 3 d. dienos raštų, siųstų kiekvienam iš laiduotojų, Nr. 3518, 3519, 3520, išsiuntimą ir įteikimą/neįteikimą (71-79 b. l., 2 t.). Nors į bylą nėra pateikti patys atsakovams adresuoti 2009 m. gegužės 21 d. raštai, įvertinus tai, kad trečiajam asmeniui buvo siųstas 2009 m. gegužės 21 d. raštas (pasiuntinių pašto skyriui įteiktas 2009 m. gegužės 25 d.; 73-74 b. l., 2 t.), informuojant apie 2009 m. gegužės 21 d. susidariusį įsiskolinimą ir įspėjant apie lizingo sutarčių nutraukimą, nepadengus įsiskolinimą (79-80 b. l., 1 t.), tikėtina, kad tą pačią dieną siųstais raštais atsakovai taip pat buvo informuoti apie bendrovės 2009 m. gegužės 21 dienai susidariusius įsiskolinimus pagal lizingo sutartis. Be to, 2009 m. gegužės 25 d. pasiuntinių pašto skyriui įteikta korespondencija, adresuota atsakovams, buvo įteikta 2009 m. gegužės 26 d. (77 b. l., 2 t.).

Šie duomenys įrodo, kad ieškovas ėmėsi veiksmų informuoti tiek trečiąjį asmenį, tiek atsakovus apie susidariusius įsiskolinimus ir apie lizingo sutarčių nutraukimą. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantais, jog ieškovas nebendradarbiavo su jais.

Šiuo atveju neturi esminės reikšmės, ar atsakovai atskirai buvo informuoti apie ieškovo 2009 m. gegužės 21 dienai susidariusį trečiojo asmens įsiskolinimą, nes vienas iš atsakovų, t. y. E. V., buvo vienintelis UAB „Eitransa“ akcininkas ir vadovas ir jam turėjo būti žinoma apie bendrovės susidariusius įsiskolinimus, o kadangi kitų atsakovų gyvenamoji vieta sutampa su E. V. gyvenamąja vieta, tikėtina, kad ir šie atsakovai žinojo apie bendrovės susidariusius įsiskolinimus. Be to, atsakovų atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad laiduotojams apie sutarties nutraukimą ir transporto priemonių realizavimo nuostolių padengimo reikalavimą buvo pranešta 2010 m. birželio 3 d. raštais (130 b. l., 2 t.). Tai taip pat įrodo ieškovo bendradarbiavimą informuojant atsakovus apie susidariusius bendrovės įsiskolinimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų atsakomybės nepašalina ir ta aplinkybė, kad laidavimo sutarčių 3.2 punktas numatė ieškovui galimybę laiduotojui delsiant sumokėti mokėjimus kreiptis į bankus, kuriuose laiduotojai turi sąskaitas, kad jie pagal ieškovo pateiktą vieną ar daugiau debeto pervedimų nurašytų piniginių lėšų sumas nuo visų laiduotojo sąskaitų litais ir/arba užsienio valiuta ir pervestų jas ieškovui įsiskolinimams pagal laidavimo sutartį dengti. Visų pirma, laidavimo sutarčių 3.2 punkte yra numatyta ieškovo teisė, o ne pareiga. Visų antra, ieškovo nepasinaudojimas šia teise nepašalina atsakovų, kaip laiduotojų, prievolės vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį, tačiau duomenų, įrodančių, jog atsakovai būtų dengę trečiojo asmens susidariusius įsiskolinimus, byloje nėra.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas, nutraukęs lizingo sutartis ir susigrąžinęs lizingo sutarčių objektus, nenurodė atsakovams, jog susigrąžintas turtas bus pardavinėjamas, nepasiūlė atsakovams ieškoti pirkėjų lizinguotam turtui įsigyti.

Tačiau šiuos teiginius paneigia paties atsakovo E. V. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai – atsakovas parodė, jog jie bendradarbiavo, kad vilkikai būtų parduoti kuo brangiau (96 b. l., 2 t.). Be to, laidavimo sutarčių 2.1 punktu patys laiduotojai patvirtino, jog jie yra susipažinę su lizingo sutarčių sąlygomis, o lizingo sutarčių 18.6.4 punkte buvo nurodytos lizingo sutarčių nutraukimo pasekmė, kad klientas privalo laikantis sutarties 19 skirsnyje nustatytos tvarkos grąžinti turtą ieškovui ir atlyginti ieškovo nuostolius, kurie ieškovą atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu klientas sutartį būtų tinkamai įvykdęs.

Byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog ieškovas dėjo maksimalias pastangas realizuoti turtą už kuo didesnę kainą, taip pat duomenų, paneigiančių apeliantų teiginius, jog ieškovas buvo nesąžiningas ir nerūpestingas, realizuodamas turtą, kad delsė parduoti turtą.

Ieškovas pateikė teismui duomenis, įrodančius, jog 2009 m. sausio 28 d. ieškovas sudarė su UAB „Autoverslas“, profesionaliu tarpininku, bendradarbiavimo sutartį Nr. 2009-01/28 (20-29 b. l., 2 t.). Šios sutarties 5 punkte nustatytas sėkmės mokestis, priklausantis nuo turto realizavimo kainos, įrodo ieškovo teiginį, kad įmonė buvo suinteresuota transporto priemones parduoti kuo greičiau ir už kuo didesnę kainą, nuo kurios priklausytų ir sėkmės mokesčio dydis, todėl būtų visiškai nelogiška delsti realizuoti turtą ir dirbtinai mažinti jo kainą. Be to, pažymos apie turto realizavimą taip pat įrodo, kad pirminės transporto priemonių kainos buvo didesnės, tačiau už tokias kainas parduoti turto nepavyko, todėl pardavimo kaina palaipsniui buvo mažinama (80-81 b. l., 2 t.). Taigi, turto realizavimo procesas užsitęsė ilgesnį laiką tik dėl to, kad nepasitaikė norinčiųjų juos įsigyti už didesnę kainą.

Taigi, ieškovas pateikė duomenis, įrodančius, jog už didesnę kainą turtą realizuoti galimybių nebuvo. Todėl atsakovai, norėdami paneigti šią aplinkybę, turėjo pareigą įrodyti, jog buvo galimybių realizuoti lizinguotą turtą už didesnę kainą (pvz., kad buvo potencialių pirkėjų, norinčių pirkti turtą už didesnę kainą ir pan.), tačiau tokių įrodymų nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, byloje nėra duomenų (išskyrus paties atsakovo E. V. teiginius), įrodančių, jog atsakovai ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami padėti ieškovui parduoti lizinguotą turtą kaip galima už didesnę kainą (pvz., suradę pirkėjus ir pan.), byloje taip pat nėra (CPK 178 str.).

Įvertinusi turto pardavimo kainą ir pardavimo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo teigti, kad transporto priemonių pardavimo procesas buvo nepagrįstai užtęstas ar turtas buvo parduotos už nepagrįstai mažą kainą. Tuo tarpu apeliantai, teigdami jog ginčo turto pardavimo kaina buvo nepagrįstai maža, o ieškovas nepagrįstai vengė parduoti šį turtą už kuo didesnę kainą, šių aplinkybių neįrodė, jas grindė prielaidomis (CPK 178 str.). Kita vertus, pažymėtina, kad ieškovas, sudarydamas finansinio lizingo sutartis, veikia kaip finansuotojas, t.y. jis, lizingo davėjas, finansuoja lizingo gavėjo priimtą investicinį sprendimą, įsigydamas pastarojo išsirinktą daiktą. Todėl lizingo davėjas, būdamas tik finansuotoju, tikisi atgauti visas į lizingo gavėjo sprendimą investuotas pinigines lėšas ir neprisiima su lizinguojamo daikto kainos pasikeitimu susijusios rizikos. CK 6.571 straipsnio 1 ir 2 d. numato, kad lizingo gavėjui tenka visos lizinguojamo daikto išlaikymo išlaidos bei jo praradimo rizika. CK 6.574 straipsnis numato lizingo gavėjo pareigą atlyginti nuostolius, kurių nebūtų buvę, jei būtų buvusi tinkamai vykdoma sutartis.

Apeliantai nurodo, kad teismas, matydamas, jog byloje trūksta įrodymų, kurie yra svarbūs aiškinantis nuostolių, kurių priteisimo yra reikalaujama ieškiniu, dydį, privalėjo šalims pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus, nes tokia pareiga teismui kyla iš CPK 179 straipsnio 1 dalies reguliavimo. Anot apeliantų, minėtas pažeidimas objektyviai gali būti pašalinamas apeliacinės instancijos teismui paskyrus byloje retrospektyvinę ekspertizę turto, buvusio lizingo sutarčių objektu, rinkos vertei nustatyti turto pardavimo metu.

Aiškindamas CPK 179 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, kasacinės instancijos teismas formuoja praktiką, kad teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė (ne pareiga). Teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis). Todėl CPK 179 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip atimanti teismui galimybę konstatuoti, jog tam tikros bylos aplinkybės yra neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo, jei byloje nenustatoma aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-60/2011).

Nėra ginčo, kad nagrinėjama byla dėl sutartinės atsakomybės nepatenka tarp tų kategorijų bylų, kuriose teismas turi būti aktyvus ir pagal CPK turi teisę ex officio rinkti įrodymus. Todėl šioje byloje taikytinos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, o būtent, kad šalims tenka pareiga įrodyti jų teiginius (CPK 178 str.). Todėl teigti, kad šioje byloje teismas nepagrįstai netaikė CPK 179 straipsnio, suteikiančio teisę pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju negali būti tenkinamas atsakovų prašymas skirti byloje retrospektyvinę ekspertizę. Visų pirma kaip teisingai nurodė ieškovas, CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tuo tarpu atsakovai teise prašyti teismo skirti byloje ekspertizę pirmosios instancijos teisme nepasinaudojo (tokio prašymo nebuvo pateikę), nors tokią galimybę turėjo. Antra, eksperto išvada yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl atsakovai bylos aplinkybes galėjo įrodinėti kitų įrodinėjimo priemonių pagrindu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, turto kainai turi įtakos ir tokie veiksniai, kaip turto techninė būklė, nusidėvėjimas ir pan. Kadangi ginčo turtas jau yra parduotas, šiuo metu nebūtų įmanoma nustatyti ginčo turto nusidėvėjimo laipsnį ir techninės būklės jų pardavimo metu.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovų argumentai apie tai, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai, nesiekė parduoti turtą maksimalia kaina, yra neįrodyti, todėl pagrįstai teismas juos atmetė.

Dėl priteistų sumų

CK 6.574 straipsnyje nustatyta, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kaip minėta, ši nuostata įtvirtinta ir lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 18.6.4 punkte.

Dėl lizingo davėjo patirtų nuostolių apskaičiavimo būdo, nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).

Remiantis CK 6.81 straipsniu ir laidavimo sutartimi, atsakovai, kaip laiduotojai, atsako tiek pat, kaip ir skolininkas.

Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovų priteisti 21 824,19 Lt skolos, 7488,70 Lt delspinigių, 387 656,72 Lt nuostolių iš turto pardavimo ir 15 430,77 Lt papildomų išlaidų (9-14 b. l., 1 t.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš atsakovų ieškovui priteisė visą prašomą priteisti skolą, nuostolių sumą, taip pat priteisė dalį prašomos priteisti delspinigių sumos.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovų apeliacinio skundo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo abejoti ieškovų pateikto nuostolių iš turto pardavimo paskaičiavimo teisingumu. Palyginus paskaičiavimo lentelėse nurodytas įsiskolinimo sumas, turto likutinės vertės dydžius ir lizingo sutarčių grafikuose nurodytą turto kainą bei nurodytus mokėjimus (9-10, 14, 16-23, 28-36, 42-45, 51-54 b. l., 1 t.), akivaizdu, jog ieškovas atsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo dalį įmokų yra sumokėjęs.

Apeliantai, nesutikdami su teismo priteistomis papildomomis išlaidomis 15 430,77 Lt sumai, nurodo, kad teismas nevertino, ar prašomos priteisti papildomos išlaidos buvo būtinos.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis, susigražinęs lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą, turėjo 15 430,77 papildomų išlaidų, susijusių su turto saugojimu, valymu, pardavimu ir kt. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė PVM sąskaitas-faktūras, vietinio mokėjimo nurodymus (90-95 b. l., 1 t.), bendradarbiavimo sutartį Nr. 2009-01-28 (20-29 b. l., 2 t.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad visiško nuostolių atlyginimo principą, nagrinėjamu atveju turi būti atlyginamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos ir neišvengiamos parduodant nuosavybės teisėmis valdomą turtą. Tačiau ieškovas ieškinyje papildomų išlaidų nedetalizavo, o apsiribojo nebaigtinio papildomų išlaidų sąrašo nurodymu. Iš pateiktos 2010 m. rugsėjo 28 d. pažymos ir pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų, išskyrus PVM sąskaitą – faktūrą Serija AV 046012 (90, 92, 94 b. l., 1 t.), nėra aišku iš kokių konkrečiai išlaidų susideda ieškovo prašomos priteisti papildomos išlaidos. Kaip matyti iš PVM sąskaitų – faktūrų: Serija AV 049469 ir Serija AV 049461; jos yra išrašytos už tarpininkavimo paslaugų teikimą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovas, kurio vienas iš ūkinės veiklos objektų yra ne tik finansinė išperkamoji nuoma (lizingas), bet ir turto pardavimas (variklinių transporto priemonių), išlaidos turto pardavimo tarpininkams nėra būtinos ir negali būti pripažįstamos pagrįstomis. Todėl ieškovui nedetalizavus iš kokių išlaidų susideda papildomos išlaidos ir nepateikus šias išlaidas detalizuojančių duomenų, negalima nustatyti, ar ieškovo prašomos priteisti papildomos išlaidos ieškovui buvo būtinos. Įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas iš atsakovų ieškovui priteisti tik 1428,26 Lt papildomų išlaidų, nes iš PVM sąskaitos – faktūros Serija AV 046012 turinio matyti, jog šios išlaidas ieškovas patyrė UAB „Autoverslas“ sumokėjus už suteiktas transportavimo ir paruošimo transportavimui paslaugas, o šias išlaidas yra pagrindas pripažinti būtinomis ir pagrįstomis (94 b. l., 2 t.).

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovais, kad ieškovui priteisus nuostolius, atskirai negali būti tenkinamas reikalavimas priteisti 21 824,19 Lt skolą.

Kaip matyti iš ieškinio ir pateiktų paskaičiavimų, ieškovas 21 824,19 Lt skolą paskaičiavo, vadovaudamasis finansinio lizingo sutarčių 18.6.3 punktu, ir ją sudaro pradelsti neapmokėti privalomieji mokėjimai pagal mokėjimo grafikus – sąskaitas.

Kaip matyti iš lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 18.6.3 ir 18.6.4 punktų, šalys susitarė, jog ieškovui nutraukus finansinio lizingo sutartį, klientas privalo ne tik atlyginti nuostolius, kurie ieškovą atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu klientas sutartį būtų tinkamai vykdęs, bet ir per vieną savaitę nuo sutarties nutraukimo dienos sumokėti ieškovui visus iki sutarties nutraukimo dienos kliento turėtus sumokėti mokėjimus. Todėl nepagrįstai atsakovai teigia, jog ieškovas, reikalaudamas iš jų priteisti nuostolius, numatytus lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 18.6.4 punkte, nebeturėjo teisės papildomai reikalauti 21 824,19 Lt skolos (t. y. nesumokėtų mokėjimų), kuri susidarė iki lizingo sutarčių nutraukimo (9-10 b. l., 1 t.). Nagrinėjamos bylos atveju, ieškovas reikalauja sumokėti pradelstas įmokas iki sutarčių nutraukimo, t. y. už laikotarpį kai atsakovas naudojosi lizingo sutarties dalyku (šiuo atveju automobiliais). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino šį ieškovo reikalavimą.

Apeliantų teigimu, skundžiamu sprendimu buvo priteistos baudinės netesybos.

Atsižvelgdama į šį apeliantų teiginį, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.73 straipsnio 1 dalyje ir 6.258 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Ieškovas byloje pareiškė tiek reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, tiek reikalavimą atlyginti nuostolius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata dėl netesybų įskaitymo panaikina teisinį pagrindą kreditoriui iš skolininko reikalauti baudinių netesybų, t. y. ir nuostolių, ir netesybų visos sumos tuo pat metu, bet neatima teisės į protingo dydžio sutartines netesybas, joms viršijant byloje įrodytus kreditoriaus nuostolius. Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007).

Nagrinėjamu atveju ieškovas iš atsakovų prašo priteisti delspinigius, paskaičiuotus remiantis finansinio lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 3.7 punktu, kuris numato, kad laiku nesumokėjus sutartyje numatytų mokesčių, klientas už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,1 proc. dydžio laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad ieškovui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais jo nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Netesybų paskirtis yra dvejopa – prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas bei civilinės atsakomybės forma. Teismų praktikoje nurodoma, kad netesybų įskaitymo esmė ta, kad, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, iš atsakovų ieškovui priteisė 3971,96 Lt delspinigių. Tokiu atveju prašomų priteisti delspinigių suma (3971,96 Lt) yra mažesnė už ieškovo patirtus nuostolius, todėl tikslinga ieškovo paskaičiuotus delspinigius įskaityti į nuostolių sumą ir ieškovui iš atsakovų atskirai nebepriteisti 3971,96 Lt delspinigių.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti, sumažinant iš atsakovų ieškovui priteistas papildomas išlaidas iki 1428,26 Lt ir atmetant ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų atskirai delspinigius (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalies nuostatą, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje numatytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), konstatuoja, kad bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje pateiktais įrodymais, o visus sutikimo ir nesutikimo motyvus ir išsamius argumentus byloje dalyvaujantys asmenys galėjo pateikti procesiniuose dokumentuose. Taigi bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliacine tvarka pakeitus teismo sprendimą, yra pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 8240,76 Lt išlaidų, susijusių su žyminio mokesčio mokėjimu (7-8 b. l., 1 t.), atsakovė B. V. - 4500 Lt išlaidų advokatės R. D. pagalbai apmokėti (210-211 b. l., 1 t.; 30-32, 90 b. l., 2 t.). Kadangi už pirmosios instancijos teisme advokato suteiktas paslaugas išlaidų turėjo būtent B. V., o ne visi atsakovai, yra pagrindas šias išlaidas, atsižvelgiant į atmestų ieškovo reikalavimų dydį, iš ieškovo priteisti būtent šiai atsakovei.

Kadangi apeliacine tvarka priimta nutartimi teisėjų kolegija nustatė, jog yra pagrindas tenkinti 95 proc. ieškovo pareikštų reikalavimų, iš atsakovų ieškovui yra pagrindas priteisti 7828,72 Lt, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 2609,57 Lt pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.).

Todėl apeliacine tvarka nutarus pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš atsakovų ieškovui priteisiant mažesnę sumą, yra pagrindas iš ieškovo atsakovei B. V. priteisti 360 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.).

Atsakovė B. V. už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo iš viso 500 Lt (161, 243 b. l., 2 t.), atsakovas A. V. – 500 Lt (245 b. l., 2 t.), E. V. – 500 Lt žyminio mokesčio (244 b. l., 2 t.). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi atleido atsakovus nuo 6789 Lt žyminio mokesčio mokėjimo.

Patenkinus tik dalį apeliacinio skundo reikalavimų, yra pagrindas iš ieškovo atsakovams priteisti po 20 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su žyminio mokesčio mokėjimu už apeliacinio skundo padavimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš atsakovų E. V., a.k. (duomenys neskelbtini) A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) B. V. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB „SEB lizingas“, į.k. 123051535, 21 824,19 Lt nesumokėtos skolos, 389 084,98 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 410 909,17 Lt sumos nuo bylos iškėlimo (2010-10-10) iki sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui AB „SEB lizingas“, į.k. 123051535, iš atsakovų E. V., a.k. (duomenys neskelbtini) A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) B. V. a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 2609,57 Lt pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo AB „SEB lizingas“, į.k. 123051535, atsakovei B. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 360 Lt pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti iš ieškovo AB „SEB lizingas“, į.k. 123051535, atsakovams E. V., a.k. (duomenys neskelbtini) A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) B. V., a.k. (duomenys neskelbtini) po 20 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Konstantinas GurinasDonatas ŠernasEgidija Tamošiūnienė