Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Ilonai Kovger, Galinai Lavrinovič,

atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei L. Č. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. S. , E. G. , M. S. , P. S. , J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos (procesinių teisų perėmėja Nacionalinės žemės tarnyba) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-477-230/2009 pagal ieškovų V. S. , E. G. , M. S. , P. S. ir J. S. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities viršininko administracijos (procesinių teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) ir Vilkaviškio rajono savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims J. J. ir V. V. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

3. Teismas nustatė nepagrįstai mažą negražintosios sklypo dalies (5,75 ha) vertę. Reikalaujant atlyginti 836 289 Lt turtinę žalą, pateikta išsami ir pagrįsta turto vertinimo ataskaita, kurioje negrąžintoji žemės dalis buvo įvertinta pagal realius jos dislokacijos, rekreacinės paskirties aspektus ir remiantis realiomis rinkos kainomis. Teismas neturėjo pagrindo remtis Marijampolės apskrities viršininko administracijos pateikta nominalios negrąžintosios žemės dalies vertės nustatymo medžiaga, nes atsakovas pateikė vertinimą, kurį atliko nuo jo užsakymų priklausantis suinteresuotas subjektas UAB „Hidroprojektas“. Esant tokiam vieno objekto kainų skirtumui, teismas privalėjo skirti byloje ekspertizę (CPK 212 str.), tačiau to nepadarė.

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4-65-2004 yra išaiškinęs, kad nei Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatyme (V. žin., 1994, Nr.101-2015), nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 401 patvirtintuose Tipiniuose apskrities viršininko administracijos nuostatuose (V. žin., 2002, Nr. 32-1216) nėra tiesioginių įgalinimų kreiptis apskrities viršininkui ar jo vadovaujamai administracijai į teismą su reikalavimais, ginant kitų asmenų, valstybės ar kitus viešuosius interesus. Nei apskrities viršininko administracija, nei jos viršininkas neįgalioti įstatymo ginti teisme valstybės ir viešąjį interesus bei kitų asmenų teises, susijusias su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Nei Apskrities valdymo įstatyme, nei Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 401 patvirtintose Tipinėse apskrities viršininko administracijos nuostatuose nėra tiesioginių įgaliojimų kreiptis apskrities viršininkui ar jo vadovaujamai administracijai į teismą su reikalavimais, ginant kitų asmenų, valstybės ar kitus viešuosius interesus. Todėl Marijampolės apskrities viršininko administracija, siekdama tinkamai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, galėjo inicijuoti neteisėtų aktų panaikinimą ir šiais veiksmais apginti ieškovų teises tik tokiu atveju jei būtų kilęs dėl to ginčas, t. y. jei ieškovai būtų kreipęsi į Marijampolės apskrities viršininko administraciją dėl jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo, tačiau jie to nepadarė. Ieškovams už natūra negrąžintą turtą yra atlyginta įstatymo numatyta tvarka ir nepažeidžiant lygiavertiškumo principo. Ieškovai šių sprendimų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais neskundė, todėl darytina išvada, jog sutiko su tokiu kompensavimo būdu, t. y. faktiškai sutiko, jog jiems už negrąžintą žemę yra atlyginta tinkamai.

2. Nesant nustatytiems neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, negali atsirasti ir civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju. Sprendžiant ieškovų reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar valstybės institucija – šiuo konkrečiu ginčo atveju Marijampolės apskrities viršininko administracija, veikė ne taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius teisės aktus. Marijampolės apskrities viršininko administracija tinkamai atliko teisės aktais jai priskirtas funkcijas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog minėta institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nesant neteisėtų Marijampolės apskrities viršininko administracijos veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, ir teismo sprendimas dalyje dėl šio atsakovo pareigos atlyginti ieškovams neturtinę žalą naikinamas, ieškinys šioje dalyje atmetamas.

Ieškovų apeliacinis skundas iš esmės netenkinamas, tačiau, sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, iš dalies keičiami teismo sprendimo motyvai – dėl V. V. žemės valstiečių ūkiui skyrimo teisėtumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantams (ieškovams) neatkurta nuosavybės teisė į Žirgėnų kaime (Vilkaviškio rajono Vištyčio seniūnija) esantį 5,75 ha žemės sklypą, kurį iki nacionalizacijos valdė asmeninės nuosavybės teise ieškovų tėvas. J. S. , natūra dėl to, kad 4,85 ha minėto žemės sklypo buvo paskirta ir 1994 m. gegužės 19 d. parduota atsakovui P. J. , o 0,90 ha šio sklypo (iš viso 8,42 ha) – 1991 m. birželio 28 d. paskirta ir 1994 m. rugsėjo 22 d. parduota atsakovui V. V. , pažeidžiant, apeliantų nuomone, tuo metu galiojusius nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bei žemės reformos procesą reglamentuojančius teisės aktus. Byloje nėra ginčo dėl negrąžinto natūra žemės sklypo ploto ir vietos, t. y. dėl to, kad ginčo žemė buvo Žirgėnų kaime ir ją iki nacionalizacijos valdė ieškovų tėvas. Individualūs administraciniai aktai, kuriais skirta atsakovams ginčo žemė, ir žemės pirkimo-pardavimo sutartys, nenuginčyti, nes ieškovai (apeliantai) šiems aktams ginčyti yra praleidę ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių, ir šis terminas nebuvo atnaujintas. Tai pripažino ir Lietuvos Aukščiausias Teismas 2004 m. kovo 24 d. nutartyje, nagrinėdamas šioje byloje ieškovų kasacinį skundą. Tačiau, nagrinėjant žalos atlyginimo klausimą, minėtų aktų teisėtumo analizė galima ir šių aktų nenuginčijus.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai pretendavo atkurti nuosavybės teises į visą jų tėvo J. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę Vištyčio II lauko ir Žirgėnų kaime. Tai matyti iš ieškovų 1991 m. spalio 16 d. ir spalio 18 d. paduotų prašymų atkurti nuosavybės teise į žemę turinio (4 t., b. l. 74,75) bei jų vėlesnių veiksmų (juridinę reikšmę turinio fakto, kad Žirgėnų kaime pretendentų tėvas valdė 10,63 ha žemės, nustatymo; žemės pasidalinimo). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dalis ginčo žemės, esančios Žirgėnų kaime – 4,85 ha, atiteko atsakovui P. J. 1994 m. gegužės 19 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, sudarytoje tarp pastarojo ir Vilkaviškio rajono valdybos. Šia sutartimi P. J. buvo parduota iš viso 11,73 ha žemės valstybės vienkartinėmis išmokomis privačiam ūkiui steigti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. J. pateikė prašymą Vilkaviškio rajono Vištyčio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. kovo 3 d. (1 t., b. l. 112), prašydamas suteikti jam Vištyčio žemės ūkio bendrovės naudojamą 21,3 ha žemės sklypą Žirgėnų kaime. Į dalį šios žemės – 9,57 ha, P. J. pretendavo atkurti nuosavybės teisės, o 11,73 ha ketino pirkti. Iš prašymo turinio sprendžiama, kad P. J. ketino steigti privatų ūkį: auginti javus, gyvulius. Minėto prašymo padavimo metu jau galiojo 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymas (daliniai keistas ir pildytas 1992-01-16, 1992-05-07, 1993-07-15, 1994-04-24, 1994-04-26, 1996-06-3 ir t. t.), įsigaliojęs 1991 m. rugsėjo 1 d., sustabdžius žemės skyrimą pagal 1989 m. liepos 4 d. Valstiečių ūkio įstatymą. Minėto Žemės reformos įstatymo tikslas – įgyvendinti Lietuvos piliečių teisę į žemės nuosavybę, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę ir perkant ją: sudaryti teisines ekonomines ir organizacines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybai laisvai pasitrenkant ūkininkavimo formas. Byloje nėra duomenų, kad P. J. būtų gavęs žemės Valstiečių ūkio įstatymo ar 1990 m. liepos 26 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo pagrindu, todėl Žemės reformos įstatymo pagrindu jis galėjo prašyti tik pirkti 11,73 ha žemės privačiam ūkiui steigti (6 str. 2 d.). Tačiau toks P. J. prašymas galėjo būti realizuotas laikantis Žemės reformos įstatymo nuostatų bei jo įgyvendinimą nustatančių poįstatyminių aktų. Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvardijo šią žemę asmeninio ūkio žeme, nes ji nei plotu, nei skyrimo tvarka neatitiko Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimų: 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos ir 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervavimo nustatymo tvarkos patvirtinimo. Kaip jau minėta, byloje yra P. J. prašymas, o taip pat 1992 m. kovo 27 d. Vilkaviškio rajono Vištyčio apylinkės agrarinės reformos tarnybos posėdžio protokolas Nr. 8 su nutarimu patenkinti P. J. prašymą įsigyti žemę privačiam ūkiui steigti, o taip pat šios institucijos 1992 m. kovo 27 d. išvada apie perkamos bei grąžinamos natūra pagal Atkūrimo įstatymą žemės vietą (Vištyčio žemės ūkio įmonė), P. J. asmeniniai duomenys bei žemės, taip pat ir perkamos (11,73 ha) vietą (Žirgėnų kaimas). Iš byloje esančio 1992 m. kovo 31 d. akto matyti, kad ginčo sklypas (ir perkamas, ir grąžintinas natūra) apžiūrėtas vietoje, o 1992 m. balandžio 6 d. žemės sklypo ribos šioje vietoje paženklintos (t. 5, b. l. 148-151), o 1992 m. lapkričio 30 d. P. J. atkurtos nuosavybės teisės į 9,57 ha žemė sklypą Žirgėnų kaime (t. 5., b. l 152). 1994 m. gegužės 19 d., remiantis Vilkaviškio rajono valdybos 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 216 (nors tokio potvarkio byloje nėra, yra tik potvarkio priedas, t. 5, b. l. 154), Vilkaviškio rajono valdyba su P. J. sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pastarasis įsigijo 11,73 ha žemės sklypą, esantį Žirgėnų kaime, asmeninės nuosavybės teise, sumokėdamas valstybės vienkartinėmis išmokomis (t. 5, b. l. 155-156). Būtent į šios žemės dalį – 4,85 ha, buvusioje iki nacionalizacijos vietoje, pretendavo atkurti nuosavybės teises ieškovai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino žemės reformos procesą reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad žemė P. J. (11,73 ha) suteikta ir parduota pažeidžiant Žemės reformos įstatymo nuostatas. Šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustatė, kad privačiam ūkiui steigti žemė parduodama pasirengusiems ūkininkauti asmenims, ir tai turi įvertinti agrarinės reformos tarnyba Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka. Išvados apie P. J. pasirengimą ūkininkauti byloje nėra. Žemės reformos įstatymas nustato, kad žemės reforma kaimo vietovėje vykdoma pagal žemės reformos projektus ir įsigyjama pagal šiuos projektus laikantis įstatyme nustatytos eilės (10 str.). Kompleksiniai žemės reformos projektai parengiami žemės įmonės arba apylinkės teritorijai, kurie svarstomi pretendentų gauti žemes susirinkimuose, dalyvaujant apylinkės agrarinės reformos tarnybai, ir suderinant su suinteresuotomis valstybinėmis institucijomis. Po to tokius projektus turi patvirtinti rajono valdyba. Tik patvirtinus žemėtvarkos projektą, valstybinis žemėtvarkos institutas paženklina žemės sklypų ribas vietovėje ir parengia žemės nuosavybės ir žemės naudojimo teisės dokumentus (4, 17-22 str.). Apie tai, kad ginčijamu laikotarpiu buvo rengiamas, svarstomas ir tvirtinamas kompleksinis planas, byloje duomenų nepateikta. Nors atsakovo ginčo sprendimuose minimas preliminarus projektas, tačiau tokių projektų byloje taip pat nėra, o Kauno valstybinio vandens ūkio projektavimo instituto Žemės reformos skyriaus titulinis lapas su duomenimis apie atliekamų darbų rūšį nėra projektas. Byloje yra vienas projektas su ginčo žemių vieta ir ribomis, patvirtintas tik 1999 m. gruodžio 9 d. Nr. 460 žv, t. y. jau po ginčijamų aktų priėmimo. Kitokių projektų byloje nėra. Atsakovo tuometinės Vilkaviškio rajono valdybos 1993 m. gruodžio 8 d. potvarkio Nr. 216 (jei toks buvo priimtas), visos minėtos teisės normos galiojo ir turėjo būti taikomos. Tai, kad žemė galėjo būti parduodama tik parengus kompleksinius žemėtvarkos projektus, o ne pagal preliminarius projektus, nustatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarime Nr. 423 Dėl Žemės reformos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo, 1992 m. liepos 14 d. nutarime Nr. 536 Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų žemės reformos ir žemės grąžinimo klausimais dalinio pakeitimo (iš dalies pakeičiant minėto 1991 m. spalio 12 d. nutarimo nuostatas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 525 Dėl tolesnio žemės reformos ir žemėtvarkos projektavimo darbų vykdymo pirmenybė suteikta nuosavybės teisių atstatymui (2 p.). Taip pat šiuo nutarimu nustatyti terminai tam tikriems būtiniems darbams žemės reformai įgyvendinti atlikti: pateiktų prašymų apsvarstymui, išvadų dėl jų parengimui, žemės kiekio ir poreikio balanso nustatymui ir t. t. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 137 Dėl neatidėliotinų žemės reformos darbų 1993 m. buvo pakeistas 1991 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 423 Dėl Žemės reformos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo, nustatant, kad iki bus parengtas kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos projektas, žemės ūkio paskirties žemė, nesugrąžinta arba įstatymų nustatyta tvarka neperduota privatinėn nuosavybėn, suteikiama naudotis rajonų valdybų potvarkiais, apylinkių tarybų sprendimais suteikti žemę asmeniniam ūkiui arba sudarius valstybinės žemės nuomos sutartis. Šiuo nutarimu akcentuota, kad žemės pardavimas galimas tik parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą. 1993 m. spalio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 785 Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai apibrėžti kaimo vietovėje vykdytini žemės reformos darbai, apimantys duomenų, būtinų projektavimui, rinkimą (žemės užstatytą, jos naudojamą, laisvą žemę t. t.). Kaip jau minėta, atsakovo ginčo aktais žemė P. J. buvo parduota, pažeidžiant žemės įsigijimo asmeninei nuosavybei (ūkininkavimui) tvarką, o ieškovai jau 1991 m. spalio mėnesį nurodė pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į žemę Žirgėnų kaime, 1993 m. gruodžio 23 d. teismas nustatė juridinę reikšmę turinį faktą, kad ieškovų tėvas iki nacionalizacijos valdė ginčo vietoje 10,63 ha žemės. Apie tai atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybei turėjo būti žinoma, o ir ginčo žemė tuo metu dar nebuvo parduota P. J. , todėl spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę ieškovams nebuvo kliūčių. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės pareigūnai pažeidė ieškovų nuosavybės teises ir dėl to ieškovai neteko galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje – 4,85 ha žemės plotą Žirgėnų kaime.

Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybė apeliacinio skundo nepadavė, nors atsiliepime į ieškovų ir atsakovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos (procesinių teisų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) apeliacinius skundus neigia savo kaltę bendro pobūdžio teiginiais, t. y. tuo, kad atsakovo darbuotojų neteisėtų veiksmų, atkuriant ieškovams nuosavybės teises į žemę, nėra ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas nebuvo vilkinamas. Atsakovo nuomone, atsakovas Marijampolės apskrities viršininko administracija, perėmęs žemės reformos vykdymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 451 Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams, tapo atsakingas už nuosavybės teisių atkūrimą ir galėjo keisti Vilkaviškio rajono valdybos priimtus potvarkius, jei jie buvo neteisėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepagrįstai vadovaujasi minėtu teisės aktu, nes juo, vykdant 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo, buvo patvirtintas vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų, perduodamų apskričių valdytojams, sąrašas. Šiame teisės akte nėra nustatyta apskrities valdytojo pareigos peržiūrėti jau priimtus ir įsigaliojusius vietos savivaldos institucijos aktus. Be to, apeliantai (ieškovai) savivaldybės pareigą atlyginti žalą kildino iš šios institucijos (Vilkaviškio rajono savivaldybės) priimtų neteisėtų individualių aktų, o valstybės pareigą atlyginti žalą – iš apskrities viršininko administracijos priimto 2005 m. spalio 26 d. sprendimo atkurti nuosavybės teises į dalį žemės natūra, likusią dalį kompensuojant akcijomis, nesutikdami su nustatytu kompensavimo būdu. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad po 1995 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 451 Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams, tapusi atsakinga už žemės reformos vykdymą, ši institucija galėjo inicijuoti neteisėtų aktų panaikinimą ir taip apginti ieškovų teises, išėjo iš ieškinio ribų. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, jei šių institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, t. y. dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai ir t. t.) (CK 6.271 str.). Byloje nustatyta, kad ginčo aktų priėmimo metu, tokia valstybės institucija kaip apskrities valdytojas dar neegzistavo. Apskrities valdymo įstatymas buvo priimtas 1994 m. gruodžio 15 d. ir įsigaliojo tų pačių metų gruodžio 30 d. Todėl neegzistuojanti institucija niekaip negalėjo įtakoti savivaldybės vykdytos žemės reformos veiksmų bei ginčo sprendimų. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto atsakovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos (procesinių teisių perėmėja Nacionalinės žemės tarnyba) teiginiu, kad šis apeliantas neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovams neatkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės natūra. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo šį atsakovą atlyginti ieškovams neturinę žalą, atsiradusią dėl kito atsakovo – Vilkaviškio rajono savivaldybės, neteisėtų aktų, nesugrąžintos dalies žemės natūra savivaldybės neteisėtais veiksmais.

Apeliantai (ieškovai) nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad 0,90 ha žemės, esančios ginčo žemės sklype Žirgėnų kaime, suteikta V. V. valstiečių ūkiui steigti teisėtai. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta teisingu.

Žemės suteikimą valstiečių ūkiams nustatė 1989 m. liepos 1 d. įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos Valstiečių ūkio (toliau – Valstiečių ūkio įstatymas) ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 161 Dėl priemonių Valstiečių ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti. Žemės skyrimas pagal minėtą įstatymą sustabdytas 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. Minėtų teisės aktų pagrindu žemė asmenims, pageidaujantiems ūkininkauti ir pateikusiems prašymą tuo metu veikusiam rajono Deputatų tarybos vykdomajam komitetui, buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamo žemės fondo, į kurį žemė paimama iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų įmonių bei organizacijų (Valstiečių ūkio įstatymo 7 str.). Pirmumo teisė steigti valstiečių ūkį priklausė teisėtiems žemės paveldėtojams, gyvenantiems ar dirbantiems toje vietoje (7 str. 3 d.). Klausimams dėl žemės suteikimo valstiečių ūkimas spręsti turėjo būti sudarytos centrinės ir rajonų žemės skyrimo komisijos. Valstiečių ūkio įstatyme numatyta, kad Centrinės komisijos sprendimas yra galutinis ir galėjo būti pakeičiamas ar panaikinamas tik teismine tvarka (7 str. 5 d.). Taip pat nustatytas ir skiriamo valstiečių ūkiui žemės sklypo dydis – jis negalėjo būti mažesnis kaip 10 ha ir didesnis kaip 50 ha. Išimtis (gali būti skiriamas mažesnis sklypo dydis nei numatyta) taikytina tik specializuotam valstiečių ūkiui. Nagrinėjamoje byloje nustatytas, kad V. V. 8,42 ha žemės sklypas valstiečių ūkiui skirtas 1991 m. birželio 28 d. Vilkaviškio rajono valdybos potvarkiu Nr. 50 (4 t., b. l. 129). Prašymo skirti žemę, o taip pat ir duomenų, kad V. V. prašymą svarstė rajono ir centrinė žemės skirstymo komisijos ir priėmė atitinkamus sprendimus, byloje nėra. V. V. skirtas žemė sklypas – 8,42 ha neatitinka mažiausio skirtino žemės sklypo dydžio (10 ha). Duomenų, kad V. V. steigia specializuotą valstiečių ūkį, taip pat nėra. Kaip jau minėta, Valstiečių ūkio įstatymas nustatė pirmumo teisę steigiant ūkį teisėtiems žemės paveldėtojams, gyvenantiems ar dirbantiems toje vietovėje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. V. žemės skyrimo metu gyveno Vilkaviškyje, Rožių gatvėje, žemės, grąžinamos pagal Atkūrimo įstatymą neturėjo. Duomenų, kad dirbo ginčo žemės vietoje nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visų šių faktinių aplinkybių pakanka išvadai, kad V. V. žemė skirta valstiečių ūkiui steigti ir parduota pažeidžiant ginčo aktų priėmimo metu galiojusius teisės normas. Į V. V. skirtą žemės sklypą pateko 0,90 ha žemės sklypas į kurį ieškovai pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra. Kadangi neteisėti aktai lieka galioti, kaip jau paminėta, dėl praleisto ir neatnaujinto termino juos ginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl teisėjų kolegija tik konstatuoja, kad šiais aktais atsakovas – Vilkaviškio rajono savivaldybė, pažeidęs pareigą veikti teisėtai, padarė ieškovų nuosavybės teisių pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. V. valstiečių ūkis įsteigtas teisėtai, nes neįsigilino į žemės skyrimą ir valstiečių ūkio steigimą reglamentuojančius teisės aktus, juos netinkamai taikė ir aiškino, o taip pat neįvertino visų byloje esančių rašytinių įrodymų.

Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliantai (ieškovai) įrodė atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės neteisėtus veiksmus, jais padarytą neturtinę žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.250, 6.271 str.). Pirmosios instancijos teismas nustatė visas sąlygas būtinas civilinei atsakomybei atsirasti. Neteisėtais atsakovo veiksmais pažeistas teisėtų lūkesčių principas, ieškovai prarado galimybę atkurti nuosavybės teises į dalį žemės sklypo natūra buvusioje vietoje. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl užsitęsusio nuosavybės teisių grąžinimo bei bylinėjimosi proceso, siekiant susigrąžinti neteisėtai prarastą turtą, ieškovai patyrė išgyvenimus, nepatogumus, nusivylimą savivalda, valstybe. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino savivaldybės veiksmų neteisėtumą tik dėl P. J. suteiktos ir parduotos žemės sklypo, tačiau padidinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį (25 000 Lt) dėl apeliacinės instancijos teisme nustatytų atsakovo padarytų pažeidimų suteikiant V. V. žemės sklypą valstiečių ūkiui, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovai neteko teisės atkurti nuosavybės teises į dalį žemės buvusioje vietoje ir dėl pačių neveikimo. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantai (ieškovai) nepagrįstai delsė ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka, t. y. ginčyti neteisėtus individualius aktus, sandorius teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2004 nustatyta, kad ieškovai, žinodami apie savo teisių pažeidimą, be svarbių priežasčių praleido terminą ginčyti potvarkius ir sandorius. Kadangi atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės apeliacinio skundo nėra, todėl nėra pagrindo svarstyti dėl pirmosios instancijos teismo priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti mažinimo, nes priimti blogesnį sprendimą dėl apeliantų (ieškovų) draudžiama (CPK 313 str.). Taigi priteistas neturtinės žalos dydis pripažįstamas teisingu.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Apeliantai (ieškovai) nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo nepatenkintas ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad apeliantai neįrodė turtinės žalos.

Apeliantai turtinę žalą sieja su neatkurtu natūra 5,75 ha žemės sklypu Žirgėnų kaime, teigdami, kad už šį sklypą jiems turi būti atlyginta 836 289 Lt. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantams (ieškovams) 2005 m. spalio 26 d. Marijampolės apskrities viršininko administracijos sprendimu ieškovams atkurtos nuosavybės teisės į išlikusią žemę natūra, už likusią žemės dalį atlyginant vertybiniais popieriais (akcijomis). Atkūrimo įstatymo 19 straipsnis nustato, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Apeliantai minėto sprendimo įstatymo nustatyta tvarka neskundė, jo neskundžia ir šioje byloje. Tai gi 2005 m. spalio 26 d. sprendimas galioja ir kol įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas, pripažįstamas teisėtu. Revizuoti šį sprendimą žalos atlyginimo byloje galima būtų tuo atveju, jei ieškovai būtų pasinaudoję įstatymo nustatyta teise apskųsti šį sprendimą, tačiau jo teisėtumas dėl vienų ar kitų priežasčių būtų nenagrinėtas, neišspręstas ar dėl kitų priežasčių užkirsta galimybė jį (sprendimą) ginčyti. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai negali pasinaudoti įstatymo nustatyta teise skųsti minėtą sprendimą. Todėl nagrinėjamoje situacijoje vertinti 2005 m. spalio 26 d. sprendimo teisėtumą nėra pagrindo. Iš šio sprendimo turinio akivaizdu, kad apeliantams (ieškovams) nuosavybės teisės į žemę atkurtos natūra ir už kitą žemės dalį atlyginant įstatymo nustatytu būdu. Reikalaudami iš valstybės ir piniginio atlygio už natūra neatkurtą žemės sklypo dalį, apeliantai siekia papildomos turinės naudos, t. y. už 5,75 ha sklypą – 836 289 Lt.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino apeliantų (ieškovų) paaiškinimus, jų pateiktus rašytinius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantai (ieškovai) neįrodė turtinės žalos. Ieškovai nepagrįstai reikalauja priteisti jiems priklausiusio grąžinti natūra viso 10,63 ha sklypo Žirgėnų kaime ir jiems grąžinto sklypo dalies (4,07 ha) rinkos verčių skirtumą, teigdami, kad sklypo vientisumas lemia rinkos vertę, nes suskaidžius jį – sklypo dalių vertė mažėja ir ieškovams grąžintos natūra sklypo dalis dėl jo dislokacijos ir kitų savybių, netenka vertės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks žalos paskaičiavimas nepagrindžia realiai patirtos (tikėtina) žalos dydžio ir dėl ieškovų pateiktų to paties (vientiso masyvo) sklypo vieno aro, viso sklypo bei jo dalies verčių akivaizdžių disproporcijų. Teismas pagrįstai nesirėmė ieškovų pateikta Turto vertintojo ataskaita (t. 10, b. l. 13-37) kaip prieštaraujančia kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams (pvz. Marijampolės apskrities viršininko pateikti negrąžintos sklypo dalies nominalios žemės vertės UAB ,,Hidroprojektas“ paskaičiavimai, kur viso sklypo vertė – 7 047, o ieškovams negrąžinto natūra – 4 566 Lt.). Apeliantai nepateikė kitokių įrodymų reikalaujamai žalai pagrįsti (CPK 178 str.). Todėl vertinti byloje esančius įrodymus kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

Nepagrįstas apeliantų teiginys, kad teismas, konstatavęs sklypo kainų skirtumus, privalėjo skirti ekspertizę. Įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, privalo bylos šalys, teikdamos įrodymus. Jei tokių įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso nustatytais atvejais (CPK 178-179 str.). Tokių atvejų nagrinėjamoje byloje nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad šalims buvo išaiškintos jų procesinės teisės, taip pat ir teisė bei pareiga teikti įrodymus. Apeliantai naudojosi kvalifikuota teisine (advokato) pagalba, todėl turėjo visas galimybes teikti tinkamus įrodymus, prašyti teismą juos išreikalauti, jei patys gauti reikiamų įrodymų neturėjo galimybės. Apeliacinės instancijos teisme ieškovams taip pat buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti teisine pagalba ir dėl to buvo atidėtas bylos nagrinėjimas. Nors apeliantai teisine pagalba pasinaudoto, tačiau apeliacinės instancijos teisme jokių papildomų, žalą pagrindžiančių įrodymų neteikė, skirti ekspertizę neprašė. Iš esmės apeliacinis skundas dėl turtinės žalos atlyginimo grindžiamas panašiais ieškinio teiginiais apie atsakovų veiksmų neteisėtumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantai (ieškovai) sumokėjo už apeliacinį skundą 1 000 Lt, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo prašė atleisti dėl blogos turtinės padėties. Visa mokėtina žyminio mokesčio suma – 13 113 Lt (ginčijama suma apeliaciniu skundu 911 289 Lt). Pirmosios instancijos teismas šio prašymo neišsprendė. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių (ieškovų) amžių, turtinę padėtį (pensininkai), sprendžia, kad yra pagrindas atleisti apeliantus nuo likusios dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovams E. G. ir P. S. N. S. N. S. J. S. J. S. J. S. dalį jų prašytų bylinėjimosi išlaidų. Apeliantai su tuo nesutinka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo reikšmingumą, bylos apimtį, sudėtingumą, taikytinų teisės aktų kiekį, ilgą bylos nagrinėjimo laikotarpį, bei į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos tvarka teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovų apeliaciniu skundu dėl V. V. skirtos žemės valstiečių ūkiui, nustatė papildomą galiojusių teisės aktų pažeidimą, suteikiant žemę trečiajam asmeniui, ir keitė pirmos instancijos teismo sprendimo motyvus, sprendžia, kad minėtiems apeliantams priteistinos didesnės jų patirtos bylinėjimosi išlaidos: E. G. ir P. S. papildomai priteisiama po 500 Lt iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės. Taip pat iš šio atsakovo P. S. priteisiama 1 000 Lt sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93, 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Sprendimo dalį, kuria iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilkaviškio rajono savivaldybės solidariai priteista ieškovams E. G. , V. S. , N. S. , P. S. J. S. ir J. S. 25 000 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai litų) kiekvienam po 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir priteisti ieškovams E. G. , V. S. . S. , N. S. , P. S. ir J. S. šią sumą – 25 000 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius litų), kiekvienam po 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės.

Sprendimo dalį, kuria priteista ieškovams E. G. 1 000 Lt ir P. S. V. S. V. S. 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilkaviškio rajono savivaldybės panaikinti ir priteisti ieškovams: E. G. 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) ir P. S. 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.