Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo antstolio J. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų P. P. ir J. P. ieškinį atsakovams antstoliui J. P. ir V. A., trečiajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

12. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

13. Civilinėje bei vykdomoje byloje esančiais įrodymais, šalių paaiškinimais nustatyta, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. VRE_SP2-11898 nusprendė priverstine tvarka iš individualios P. P. įmonės bei jos savininko P. P. išieškoti 198,80 Eur įmokų. 2018 m. balandžio 5 d. aktu Nr. (8.1)VI-5976 nustatė, kad P. P. individualios įmonės savininkui P. P. priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 2018 m. birželio 11 d. antstoliui pateiktas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2018 m. gegužės 25 d. teikimas Nr. VIA_N9-409 dėl priverstine tvarka būtinų išieškoti 198,80 Eur iš P. P. individualios įmonės pagal priimtą sprendimą. 2018 m. birželio 12 d. patvarkymu priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-18-172-4240 priėmė vykdymui bei tą pačią dieną P. P. (duomenys neskelbtini), išsiuntė raginimą įvykdyti sprendimą bei apskaičiuotas vykdymo išlaidas, tačiau raginimas grįžo neįteiktas 2018 m. birželio 12 d. Gyventojų registro duomenimis, antstolis buvo informuotas, kad P. P. ir J. P. yra deklaravę išvykimą į Jungtines Amerikos Valstijas ir yra vedę.

14. 2018 m. liepos 5 d. patvarkymu P. P. buvo siūloma pateikti duomenis apie turtinę padėtį ir nurodyti tikslią jo buvimo vietą, areštuotas turto arešto aktu žemės sklypas (duomenys neskelbtini), dokumentai siųsti (duomenys neskelbtini), tačiau patvarkymas nebuvo įteiktas. 2019 m. birželio 19 d. patvarkymu Nr. S19-16081 „Dėl pasiūlymo išieškotojui kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo“ antstolis siūlė išieškotojai kreiptis į teismą dėl turto dalies nustatymo, nes skolininkas yra susituokęs su J. P. 2021 m. birželio 28 d. patvarkymu paskiriama ekspertizė turto rinkos vertei nustatyti, skiriamas ekspertas, informuojamas P. P. ir išieškotojas. 2021 m. liepos 5 d. patvarkymu Nr. S21-2564 paskelbtos pirmosios turto – žemės sklypo (duomenys neskelbtini),– pardavimo varžytynės, turto kaina – 4 560 Eur, skolininkui ir kreditoriui išaiškinta teisė siūlyti pirkėją, tačiau dokumentai skolininkui P. P. grįžo neįteikti. Varžytynės įvyko, laimėtoju paskelbtas V. A., pasiūlęs 4 560 Eur.

15. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovų reikalavimas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją natūra, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Akcentuotina, jog CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu, kuris gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas klausimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, teismas turi įvertinti, ar toks pripažinimas yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, taip pat teismas, vertindamas CPK 602 straipsnio nuostatas, jas turi taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktas dėl realizuoto skolininkui nepriklausančio turto, kartu vertintinas su CPK 667 straipsnio nuostatomis).

17. CPK 602 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais: 1) jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas; 2) jeigu turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse; 3) jeigu kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių; 4) jeigu buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; 5) jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; 6) jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; 7) jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui.

19. Apeliaciniu skundu antstolis iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino faktinės aplinkybės, jog viešajame registre žemės sklypo savininku nurodytas tik P. P. ir turtas nepažymėtas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Antstolio nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, jog jis privalo remtis viešojo registro duomenimis ir negali nesivadovauti viešojo registro informacija, o teismas, spręsdamas dėl atsakovo antstolio veiksmų teisėtumo, be kita ko, turėjo įvertinti, ar, atsižvelgiant į ginčo turto pobūdį bei byloje surinktų įrodymų visetą, šis turtas gali būti pripažintas P. P. asmenine nuosavybe, tačiau tokio vertinimo neatliko. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentais, jog viešajame registre žemės sklypo savininku nurodytas tik P. P., o antstolis privalo remtis viešojo registro duomenimis, tačiau šiuo atveju atkreipia dėmesį, jog kiti byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, kad viešajame registre esantys duomenys nėra teisingi.

20. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

21. Nors apeliantas pagrįstai teigia, jog viešajame registre ginčo žemės sklypo savininku nurodytas P. P., o turtas nepažymėtas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir į bylą pateiktoje Klaipėdos rajono sodininkų bendrijos „Vaiteliai“ 1992 m. balandžio 20 d. sodo sklypo Nr. V-439 schemoje nurodyta, jog sodininkų bendrijos „Vaiteliai“ narys ir sodo sklypo savininkas yra P. P., kad sodo sklypą P. P. skyrė Klaipėdos prekybos uostas, kad 1995 m. balandžio 1 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 4521 Klaipėdos rajono valdyba tik P. P. pardavė 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 5‑439, esantį Klaipėdos rajono sodininkų bendrijoje „Vaiteliai“, tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ginčo žemės sklypas P. P. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad viešajame registre ginčo žemės sklypo savininku nurodytas P. P., tačiau šiame registre nėra užfiksuota, koks turto teisinis režimas nurodytam žemės sklypui yra taikomas. Dar daugiau, aplinkybės, kad sodininkų bendrijos nariu nurodytas tik P. P. ar kad ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tik su P. P., nereiškia, jog ginčo turtas būtinai privalo būti asmeninė jo nuosavybė.

22. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, jog, be anksčiau išdėstytų įrodymų, byloje, be kita ko, nustatyta, jog ieškovas P. P. nuo 1987 m. spalio 31 d. yra sudaręs santuoką su ieškove J. P., o ginčo žemės sklypas įgytas 1995 m. balandžio 1 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 4521. Akcentuotina, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos ar vieno sutuoktinio veiklos, bei pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslines išmokas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktai). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje numatyta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Duomenų, kad būtų sudaryta vedybų ar povedybinė sutartis, kad santuoka tarp sutuoktinių būtų nutraukta, nėra. Dar daugiau, vykdomojoje byloje esantis 2019 m. birželio 19 d. patvarkymas Nr. S-19-16081 patvirtina, jog nurodytos aplinkybės antstoliui buvo žinomos dar iki varžytynių paskelbimo, kadangi minėtu patvarkymu antstolis siūlė išieškotojui kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo. Taigi, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o ne tik selektyviai atsirenkant tuos įrodymus, kurie patvirtina antstolio atliktų vykdymo veiksmų teisėtumą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo žemės sklypas ieškovams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

23. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei remiantis juo priimtų kitų teisės aktų nustatytos vykdymo proceso tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad priverstinio vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires (lot. už įgalinimų ribų) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012). Todėl vykdymo procese privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai.

24. Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Skolininkui nepateikus antstoliui CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo <...>, taip pat jeigu per nustatytą terminą antstoliui nepateikiamas notarine tvarka patvirtintas susitarimas dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo, antstolis pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo (CPK 667 straipsnio 2 dalis). Išieškotojo reikalavimu teismas nutartimi nustato skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje (CPK 667 straipsnio 2 dalis, 4 dalis). Taigi įstatymas leidžia nukreipti išieškojimą į skolininko turto dalį, esančią jungtinėje nuosavybėje.

25. Skolininko turto dalis nustatoma tik areštuotame bendrame turte. Skolininko bendraturtis, nesvarbu, tai sutuoktinis ar kitas asmuo, neatsako už skolininko prievoles, todėl, areštavus bendrą turtą, priverstinis išieškojimas galimas tik po to, kai bus nustatyta skolininko dalis bendrame turte (CPK 667 straipsnis).

26. Pažymėtina, kad antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus, nustatė, jog ieškovas P. P. nuo 1987 m. spalio 31 d. yra sudaręs santuoką su J. P., todėl 2019 m. birželio 19 d. patvarkymu dėl pasiūlymo išieškotojui kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo Nr. S-19-16081 pasiūlė išieškotojai per 6 mėnesius nuo šio patvarkymo gavimo dienos kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko P. P. ir jos sutuoktinės J. P. turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis dalies nustatymo. Be to, minėtu patvarkymu antstolis išaiškino išieškotojai, kad jei per nustatytą terminą šis prašymas teismui nepateikiamas, antstolis išieškojimą iš to turto nutraukia. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog antstoliui buvo žinoma, kad ginčo žemės sklypas ieškovams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl išieškojimo nukreipimas šio sklypo neatidalijus iš esmės pažeidžia ieškovės J. P. teises į nuosavybę, kadangi buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Apeliaciniu skundu taip pat labai išsamiai analizuojamos aplinkybės, susijusios su tinkamu ieškovų informavimu apie vykstantį išieškojimo procesą. Apelianto teigimu, ieškovai vėliausiai 2018 m. balandžio 5 d. jau turėjo žinoti apie pritaikytą turto areštą ir jo pagrindą, tačiau tuo visiškai nesidomėjo. Akcentavo, kad registrų duomenys atlieka išviešinimo funkciją, todėl laikė, jog yra akivaizdu, kad įregistravus ieškovo P. P. turto areštą šiame viešajame registre, ieškovams objektyviai turėjo tapti žinoma ir apie šio arešto įregistravimo pagrindą. Nors ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą šiuos skundo argumentus ginčija, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su antstolio skunde dėstomais argumentais. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 23 d. VSDFV Klaipėdos skyrius priėmė sprendimą Nr. VRE_SP2-11898 Dėl priverstinio P. P. individualios įmonės ir savininko skolos išieškojimo priverstine tvarka. Ieškovų teigimu, jiems išvykus iš Lietuvos, įmonė nevykdė jokios veiklos, todėl buvo nuspręsta ją likviduoti, o šias funkcijas vykdė įgaliota vadovė N. J. (ieškovės J. P. mama). 2004 m. liepos 29 d. įmonė įgijo likviduojamos įmonės statusą, tačiau apie tai, kad būtų užbaigta likvidavimo procedūra, byloje duomenų nepateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas P. P., būdamas įmonės savininku, privalėjo elgtis kaip bonus pater familias (racionalus, protingas asmuo), t. y. pagal tam tikrą atidumo, apdairumo ir rūpestingumo laipsnį, tinkamai domėtis įmonės likvidavimo procesu. Dar daugiau, šiuo atveju įvertintina ir tai, kad įmonės likvidatore buvo paskirta ieškovės J. P. mama, tai suponuoja išvadą, kad tarp ieškovų ir įmonės likvidatorės egzistavo artimi tarpusavio santykiai, todėl sutiktina, jog ieškovo teiginys, kad jis nežinojo, ar įmonės likvidavimo procedūros yra užbaigtos, laikytinas nepagrįstu.

28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nors ieškovas turėjo pareigą domėtis įmonės likvidavimo procesu ir jam turėjo būti žinomos aplinkybės dėl priverstinio skolos išieškojimo, tačiau šios aplinkybės nepaneigia antstolio pareigos griežtai laikytis CPK nuostatų bei remiantis juo priimtų kitų teisės aktų nustatytos vykdymo proceso tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Tai reiškia, jog, nepaisant to, kad ieškovui turėjo būti žinoma apie prasidėjusį išieškojimo procesą, antstolio veiksmai pažeidžiant CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nėra pateisinami, todėl ši aplinkybė nėra pakankama pripažinti, jog turto pardavimas iš varžytynių buvo atliktas teisėtai.

29. Remiantis kasacinio teismo praktika, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko lieka nebaigtas; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (buvusio iš varžytynių parduoto turto savininko) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

30. Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto ir VSDFV Klaipėdos skyriaus pastebėjimais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, kuriuo nuspręsta taikyti restituciją natūra, grąžinti ieškovams P. P. ir J. P. nuosavybės teises į iš varžytynių parduotą žemės sklypą, o atsakovui V. A. grąžinti varžytynėse sumokėtas pinigines lėšas, ne iki galo išsprendė klausimą dėl restitucijos taikymo tvarkos, kadangi dalis iš pirkėjo V. A. gautos sumos (198,80 Eur) jau yra pervesta išieškotojui VSDFV Klaipėdos skyriui.

31. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo patikslintina, nurodant, kad taikytina restitucija natūra – grąžintinos ieškovams P. P. ir J. P. nuosavybės teisės į iš varžytynių parduotą žemės sklypą, o atsakovui V. A. priteistina dalis, t. y. 4 361,20 Eur, varžytynėse sumokėta piniginių lėšų suma iš antstolio J. P., o likusi atsakovo V. A. varžytynėse sumokėta piniginių lėšų suma, t. y. 198,80 Eur, kuri buvo pervesta išieškotojui VSDFV Klaipėdos skyriui, priteistina iš skolininko P. P.

32. Apeliaciniu skundu, be kita ko, teigiama, kad susipažinus su ieškovų atstovo teismui pateiktais finansiniais dokumentais, antstoliui kilo abejonė, ar tikrai ieškovai turėjo realias išlaidas. Teigia, kad ieškovų atstovo teismui pateiktame pinigų priėmimo kvite LAT Nr. 597083 nurodyta, kad 2021 m. gegužės 2 d. J. sumokėjo, o advokatas V. K. gavo 1 210 Eur. Teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. VK/21-XV su P. P. sudaryta 2021 m. lapkričio 16 d., teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. VK/21-XVII su J. P. sudaryta 2021 m. gruodžio 7 d., nagrinėjama byla pradėta 2021 m. gruodžio 14 d., o pinigus J. advokatui sumokėjo 2021 m. gegužės 2 d. Taip pat pinigų priėmimo kvite visiškai neįrašytas teisinės pagalbos sutarties, už kurios vykdymą advokatui sumokėta kvite nurodyta pinigų suma, privalomai nurodytinas numeris. Mano, kad nei ieškovas P. P., nei ieškovė J. P. neturėjo jokių išlaidų nagrinėjamoje byloje, todėl ieškovų atstovo deklaruojamos jo išlaidos iš antstolio ieškovų naudai priteistos nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

33. CPK 98 straipsnis reglamentuoja išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Jo pirmoje dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

34. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. – qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. A. v. D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2009). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, jog tai, kad už ieškovus advokato išlaidas sumokėjo R. J., nereiškia, kad ieškovai jokių išlaidų byloje nepatyrė, todėl nutarties 30 punkte išdėstytus apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovų atstovas 2022 m. gegužės 10 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašė priteisti iš atsakovo antstolio J. P. 1 419,32 Eur. Taip pat į bylą kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t. y. PVM sąskaitas faktūras, mokėjimo nurodymus bei pinigų priėmimo kvitus. Nors apeliantas pagrįstai teigia, kad pinigų priėmimo kvite LAT Nr. 597083 nurodyta, jog pinigai advokatui sumokėti 2021 m. gegužės 2 d., nors procesas šioje byloje pradėtas tik 2021 m. gruodžio 14 d., tačiau šiuo atveju yra akivaizdu, jog surašant pinigų priėmimo kvitą buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad kartu su minėtu kvitu į bylą buvo pateikta 2022 m. gegužės 2 d. PVM sąskaita faktūra, serija VK Nr.2022/05-03, o ginčijamame pinigų priėmimo kvite, be kita ko, nurodyta, kad: „už P. ir J. P.“ ir nurodytas civilinės bylos Nr. e2-111-838/2022. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos susidarė būtent šioje byloje, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nei ieškovas P. P., nei ieškovė J. P. neturėjo jokių išlaidų nagrinėjamoje byloje, atmestini kaip nepagrįsti.

36. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir skundo argumentai, jog bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme buvo priteistos tik iš atsakovo antstolio J. P., tačiau nepriteistos iš atsakovo V. A. Akcentuotina, jog vienas iš CPK įtvirtintų bylinėjimosi (tarp jų – ir atstovavimo) išlaidų paskirstymo taisyklių, grindžiamų principu „pralaimėjęs moka“, tikslų – užkirsti kelią nepagrįstam bylinėjimuisi, taip apsaugant tiek valstybės, tiek privačių subjektų interesus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas V. A. neginčijo ieškiniu keliamų reikalavimų, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo priteisti iš jo byloje susidarius ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

37. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovams iš atsakovo yra neaiški, todėl ši sprendimo dalis patikslintina, nurodant, kad iš atsakovo antstolio J. P. ieškovams P. P. ir J. P. lygiomis dalimis priteistina po 709,66 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

38. Įvertinus visus apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai jas ištyrė, tinkamai vertino teisės normas, susijusias su vykdymo procesu, tačiau nepilnai išsprendė klausimą dėl restitucijos taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

41. 2023 m. spalio 4 d. teisme gautas ieškovų atstovo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 750 Eur. Kartu su prašymu ieškovės atstovas į bylą pateikė šias išlaidas įrodančius dokumentus, t. y. PVM sąskaitą faktūrą, serija VK Nr. 2022/08-13, bei 2023 m. rugpjūčio 23 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 597086, iš kurio matyti, jog už apeliacinio skundo surašymą ieškovai patyrė 750 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovų atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kliento konsultavimą, taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad ieškovų prašoma priteisti 750 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovams P. P. ir J. P. lygiomis dalimis priteistina iš atsakovo antstolio J. P. po 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

42. Atsakovo antstolio J. P. apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti.

2021 m. spalio 6 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-172-415 pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją natūra – grąžinti ieškovams P. P. ir J. P. nuosavybės teises į iš varžytynių parduotą žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovui V. A. priteisti dalį, t. y. 4 361,20 Eur, varžytynėse sumokėtos piniginių lėšų sumos iš antstolio J. P., o likusią atsakovo V. A. varžytynėse sumokėtą piniginių lėšų sumą, t. y. 198,80 Eur, kuri buvo pervesta išieškotojui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, priteisti iš ieškovo (skolininko) P. P..

Iš atsakovo antstolio J. P. ieškovams P. P. ir J. P. lygiomis dalimis priteisti po 709,66 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Iš atsakovo antstolio J. P. priteisti 29,04 Eur už procesinių dokumentų įteikimą. Priteistas bylinėjimosi išlaidas valstybei ieškovas privalo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje Nr. e2-191-838/2023, įmokos kodas 5662.“

Priteisti ieškovui P. P. iš atsakovo antstolio J. P. 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovei J. P. iš atsakovo antstolio J. P. 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.