- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-260-497/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41855-2022-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Audrius Cininas, Gintaras Dzedulionis
- Nuteistasis
- S. B.
- Nukentėjusysis
- T. U.
- Advokatai
- Stasys Zabita
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. (toliau ir – apeliantas), pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL, kas atitinka 5 000 Eur, dydžio bauda.
T. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista T. U. iš S. B. 1 100 Eur turtinei ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
A. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista A. S. iš S. B. 2 290 Eur turtinei ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. S. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis, 2022 m. spalio 27 d. apie 10.00 val., būdamas UAB „A.“, adresu (duomenys neskelbtini), teritorijoje, priėjęs prie M. M. (M. M.), kuris į minėtą įmonę buvo atvykęs su tralu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasakė, kad jam reikia tralo paslaugų, nes jis neva yra gavęs savivaldybės leidimą iš kiemų išvežti apleistus, nenaudojamus automobilius, kuriuos reikia utilizuoti, kurį pažadėjo vėliau jam pateikti, susitarė, kad M. M. už 90 Eur atlygį 18.00 val. iš jo nurodytų vietų pakraus 3 neeksploatuojamus automobilius, t. y. adresu (duomenys neskelbtini), esantį automobilį „Infiniti FX 35“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir adresu Dariaus ir Girėno g. 93, Vilniuje, esančius automobilius „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „VW Passat“ be valstybinių numerių, ir minėtus automobilius nugabens savo tralu į jo nurodytą angarą, adresu (duomenys neskelbtini), vėliau, apie 13.39 val. M. M. su juo susisiekus per „Viber“ programėlę ir paprašius atsiųsti jo žadėtą sutartį su savivaldybe bei pasiteiravus, ar gali automobilius nugabenti valandos bėgyje, o ne sutartu laiku, t. y. 18.00 val., jis atrašė, kad netrukus bus ofise ir paims tuos dokumentus, sutiko, kad jo nurodyti automobiliai į angarą būtų atvežti anksčiau, ir patikino, kad, pristačius automobilius, už paslaugą bus iš karto atsiskaityta, po ko M. M., nesuvokdamas, kad dalyvauja nusikalstamos veikos padaryme, į jo, t. y. S. B., nuomojamą angarą, adresu (duomenys neskelbtini), atgabeno iš jo nurodyto adreso (duomenys neskelbtini), 1 100 Eur vertės T. U. priklausantį automobilį „Infiniti FX 35“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei iš aikštelės, adresu Dariaus ir Girėno g. 93, Vilniuje, – 2 290 Eur vertės A. S. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilį „VW Passat“, be valstybinių numerių, kurio savininkas nenustatytas, o angare buvęs G. P., nežinantis apie automobilių vagystę, jo prašymu sumokėjo M. M. 90 Eur, tokiu būdu pagrobė svetimą turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. U. 1 100 Eur, o nukentėjusiajam A. S. – 2 290 Eur turtinę žalą. Šiais savo veiksmais S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: jį (S. B.) pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Apeliantas pažymi, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, palikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymų, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Šalies argumentai
2.2. Nesutikdamas su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, apeliantas nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad buvo pažeistas įrodymų visumos objektyvaus įvertinimo principas. Vertinant įrodymus dalis išvadų padaryta joms pagrįsti neturint įrodymų, nesiremiant išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių nuostatų nesilaikymas įrodymų vertinimą daro neišsamų, paviršutinišką ir vienpusį, o tai reiškia, kad tokie Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais.
2.3. Nors teismas nuosprendyje nurodo, kad apeliantą pripažįstant kaltu iš dalies rėmėsi ir jo paties ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, tačiau pripažįstant apeliantą kaltu, įvertinti išimtinai jį kaltinantys nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, o apelianto parodymai įvertinti tik kaip pasirinkta gynybinė versija. Tokios teismo išvados neatitinka BPK nurodytų reikalavimų įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidžia in dubio pro reo principą bei rodo teismo šališkumą apelianto atžvilgiu.
2.4. Šioje byloje surinkti įrodymai bei kiti joje esantys duomenys, neabejotinai suponuoja galimai ir apie kito asmens (G. P.) kaltę. Šio asmens parodymai, ką pagrindžia ir teismų praktika - turėjo būti vertinti itin kruopščiai ir atsakingai. Tačiau, kaip matyti iš priimto nuosprendžio turinio, šio asmens parodymai ne tik nebuvo tinkamai vertinti atsižvelgiant į susidariusią procesinę situaciją, tačiau anaiptol, jo parodymai laikyti ne tik patikimais, bet ir iš esmės vien jų pagrindu apeliantas nepagrįstai pripažintas kaltu. Iš nuosprendžio matyti, kad analizuojami patikimumo aspektu būtent liudytojo M. M. parodymai ir jie gretinami su G. P. parodymais, taip grindžiant vieno ir kito asmens parodymų patikimumą, jų vientisumą ir atitikimą buvusioms taktinėms aplinkybėms ir taip paneigiant apelianto nurodytas aplinkybes ir pagrindžiant kaltę, tačiau teismo padaryta dviejų asmenų parodymų turinio analizė, selektyviai atrenkant kaltinimo turinį pagrindžiančias aplinkybes, ir deklaratyviai atmetant be išsamesnės analizės apeliantą teisinančius įrodymus - negali tapti vieninteliu kaltės įrodymu priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
2.5. Atsižvelgiant į tai, apelianto atžvilgiu priimtas skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, nes su šia veika susijusios nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
2.6. Skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir todėl, kad nebuvo nustatyti visi būtinieji BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Vagystės dalykas gali būti tik svetimas turtas. Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/20I3. 2K-11S-746/2016). Apelianto teigimu, byloje neįrodyta, kad jis norėjo pavogti minėtus automobilius ir gauti iš to finansinės naudos. Kvalifikuojant apelianto nusikalstamą veiką, visiškai neatsižvelgta į teismų praktiką, kad nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios užvaldyti negrąžinamą svetimą turtą ir nukentėjusiajam padaryti atitinkamą žalą, laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių. Tokio pobūdžio bylose formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien lik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė.
2.7. Aptariamos veikos (BK 178 straipsnio 1 dalis) kontekste, subjektyviosios pusės dalis liko teismo neaptarta, nemotyvuota. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl apelianto kaltės neatskleidžiant ir neįrodant esant veikoje visus būtinuosius nusikalstamos veikos požymius neatitinka bylos aplinkybių - teismas pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes klaidingai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 178 straipsnio 1 dalį).
2.8. Taip pat apeliaciniame skunde pateikiamos BK 37 straipsnio nuostatos, nurodoma, kad pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose taikant BK 37 straipsnio nuostatas būtina atsižvelgti į: 1) nusikaltimu padarytos žalos dydį: 2) nusikaltimo dalyką; 3) kitus nusikaltimo požymių ypatumus (t. y. atsižvelgtina į visų veikos - objektyviųjų ir subjektyviųjų - požymių išraišką padarant tokio pobūdžio veiką, kai nustatoma, kad šie požymiai egzistuoja tik formaliai), (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007. 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018). Pirmosios instancijos teismas neaptarė BK 37 straipsnio taikymo galimybių, nors apelianto gynėjas baigiamojoje kalboje ir aptarė šio straipsnio taikymo galimybes.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis ginčija padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, proceso dalyvių duotais paaiškinimais ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nuosprendį, konstatuoja, kad S. B. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, detaliai motyvavo kodėl vadovaujasi vienais įrodymais ir atmeta kitus.
7. Apeliantas nesutikimą su skundžiamu nuosprendžiu iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu teismas rėmėsi išimtinai jį kaltinančiais įrodymais, atmesdamas apelianto parodymus kaip gynybinę versiją; 2) apelianto kaltė iš esmės grindžiama vien G. P. parodymais, nors byloje esantys duomenys suponuoja šio asmens kaltę; 3) teismo padaryta G. P. ir M. M. parodymų analizė ir jų pagrindu paneigti apelianto parodymai ir grindžiama kaltė, nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti; 4) nenustatyti visi BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinieji požymiai – neįrodyta, kad jis norėjo pavogti automobilius ir gauti iš to finansinės naudos, o pagal teismų praktiką, nenustačius tyčios užvaldyti svetimą turtą ir nukentėjusiajam padaryti atitinkamą žalą, laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių; 5) teismas nesvarstė BK 37 straipsnio taikymo galimybių.
Dėl S. B. kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį
8. S. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai (2t. b. l. 69-72; 120-121; 3t. b. l. 5-8) išsamiai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl dar kartą detaliai neaprašinėjami. Iš S. B. parodymų matyti, jog jis neginčija jog kaltinime nurodytu metu buvo UAB „A.“ teritorijoje, priėjęs prie M. M. pasakė, kad reikia tralo paslaugų, po ko M. M. į S. B. nuomojamą angarą atgabeno tris automobilius kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, o angare buvęs G. P. sumokėjo 90 Eur. Taip pat nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad M. M. buvo pasakyta, jog tralo paslaugos reikalingos tam, kad neva iš savivaldybės yra gautas leidimas iš kiemų išvežti apleistus, nenaudojamus automobilius, kuriuos reikia utilizuoti. Tačiau S. B. kaltę neigia tvirtindamas, kad kalbėjo su M. M. dėl tralo paslaugų G. P. prašymu, davė M. M. G. P. telefono numerį, po ko šie toliau tarpusavyje ir bendravo, jis net nežinojo, kur stovi automobiliai, aiškindamas kaip pas jį automobilyje atsidūrė telefonas, su kortele, kurios numeris. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad sužinojęs, kas įvyko, išvarė G. P. iš angaro, liepė palikti telefoną ir pasidėjo telefoną į automobilį su kitais daiktais, kitą dieną sustabdė policija ir atliko kratą automobilyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią apelianto versiją.
9. S. B. kaltę patvirtina byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma – liudytojų M. M., A. P., S. S. (S. S.), ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, akistatos, kitų objektų apžiūros protokolai, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, telefono ekrano nuotraukos (iš „Viber“ programėlės) ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, kurie taip pat detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija dar kartą detaliai jų nekartodama toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
10. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apelianto kaltė grindžiama ne G. P. parodymų pagrindu, o byloje ir surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Visų pirma, liudytojo M. M. parodymais, kurie atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus.
11. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. M. parodė, kad atvykus į UAB „A.“ teritoriją su tralu krautis medieną, prie jo priėjo A. P. su S. B. ir šis pasakė, kad gavo savivaldybės leidimą iš kiemų išvežti apleistus automobilius, pasakė, kad reikia iš dviejų vietų nutempti tris nenaudojamus automobilius. Jie apsikeitė telefono numeriais. S. žadėjo atsiųsti sutartį iš savivaldybės, pagrindžiančią pasiūlymo teisėtumą, tačiau taip ir neatsiuntė minėtos sutarties. Tą pačią dieną 13.39 val. jis S. parašė į „Viber“ programėlę, kad atsiųstų pasikrovimo dokumentus. S. atrašė, kad tuoj bus ofise ir paims tuos dokumentus. Jis, nesulaukęs Vilniaus savivaldybės sutarties, pranešė S., kad valandos bėgyje pakraus „Infiniti“ automobilį ir paklausė, ar gerai. S. atrašė, kad gerai, paminėjo, kad iš karto jam apmokės. Jis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), pakrovė automobilį. Krovimo metu prie jo priėjo nepažįstamas vyras, kuris jo paklausė, ką jis čia veikia. Jis atsakė, kad yra gautas iš savivaldybės leidimas pašalinti iš kiemų nenaudojamus automobilius. Jų pokalbis baigėsi. Jis atgabeno automobilį į S. nurodytą vietą, t. y. (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu stovėjo angaras, prie jo jį pasitiko M. A.. Minėtoje vietoje, be M. A., dirbo dar 4 darbuotojai. Jis įvažiavo į angaro vidų, iškrovė „Infiniti“ mašiną, paklausė, ar atvežti jiems dar dvi likusiais mašinas. Jie atsakė „taip“. Tada jis nuvažiavo prie „Litagra“, adresu Dariaus ir Girėno 93, Vilniuje, ten pakrovė „VW Passat“ automobilį be priekinio stiklo, valstybinių numerių neatsimena, vėl atvažiavo į minėtą angarą ir iškrovė ten mašiną. Toliau vėl nuvažiavo prie „Litagra“ ir pakrovė „Audi A6“ automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po to taip pat iškrovė mašiną minėtame angare. Vienas iš šio angaro darbuotojų, vėliau jį atpažino komisariate, sumokėjo jam grynais 90 Eur už 3 mašinas. S. neatsiuntė jam reikiamų dokumentų (1t. b. l. 152-153; 2 t. b. l. 52-54).
12. Iš esmės identiškus parodymus M. M. davė ir pirmosios instancijos teisme 2024 m. lapkričio 21 d. posėdyje, praėjus daugiau kaip 2 metams po įvykio (3 t. b. l. 109-111). Teisėjų kolegija pažymi, kad M. M. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso, taip pat ir akistatos su S. B., metu. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, iki įvykio šis liudytojas nebuvo matęs nei S. B., nei G. P., todėl nėra pagrindo teigti, kad būtų suinteresuotas kažkurį asmenį apkalbėti. Jokių aplinkybių, kodėl M. M. būtų suinteresuotas melagingai apkaltinti S. B. vietoje G. P., skunde nenurodo ir apeliantas.
13. M. M. parodymus, jog automobilius jis nutempė būtent S. B. prašymu, šiam tvirtinant, kad būtent S. B. turi savivaldybės leidimą nutempti nenaudojamus automobilius patvirtina ir kitų įrodymų visuma. Pirma, M. M. pateiktos telefono ekrano nuotraukos (iš „Viber“ programėlės) (2 t. b. l. 55-57), iš kurių matyti, kad M. M. bendrauja su asmeniu, kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), pavadintu „S. Konfiskuotos“; M. M. prašo pateikti savivaldybės leidimą, į ką jam atsakoma, kad tuo atsiųs, taip pat, kad jam bus sumokėta. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis tarnybiniu pranešimu (2 t. b. l. 8), būtent S. B. asmens kratos metu, be kita ko, buvo rastas mobilusis telefonas, kuriame buvo kortelė su numeriu (duomenys neskelbtini), tai yra su telefonu numeriu su kuriuo susirašinėdamas, automobilių nuvežimą derino M. M..
14. Apelianto paaiškinimus, jog jis davė G. P. telefono aparatą, į kurį šis buvo įsidėjęs savo kortelę, o telefonas su šia kortele pas jį atsidūrė išvarius G. P. iš nuomojamų patalpų, paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma: 1) liudytojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino teisme, jog 2022 m. spalio mėnesį, UAB „A.“ teritorijoje jie su S. kartu priėjo prie M. M.. S. pasakė, jis tai girdėjo asmeniškai, kad jam reikia tralo paslaugų, nes turi leidimą iš savivaldybės, jam reikia iš kiemų išgabenti apie 40 neeksploatuojamų automobilių. Leidimo S. nerodė, tik pasakė, kad turi (1 t. b. l. 141-144). Apklaustas teisme A. P. patvirtino, kad S. B. neminėjo apie jokį trečią asmenį (3 t. b. l. 83); 2) 2022 m. lapkričio 21 d. parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, jog M. M. atpažino S. B., kaip asmenį, kuris nurodė turintis savivaldybės leidimą ir paprašiusį tralo paslaugų – pakrauti ir atvežti 3 automobilius (1 t. b. l. 158-164); 3) 2023 m. birželio 20 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame M. M. atpažino G. P. kaip asmenį, kuris 2022 m. spalio 27 d. atsiskaitė su juo, už trijų automobilių atgabenimą į jų angarą, adresu (duomenys neskelbtini) (1t. b. l. 165-170); 5) G. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog tuo laikotarpiu, kai jis dirbo minėtame angare pas S. B., S. tralo paslaugų neprašė ir nesakė jam apie tai, kad jam reikalingos tralo paslaugos bei G. P. teisme duoti paaiškinimai, kad nesikreipė į S. dėl tralo paslaugų, turėjo savo pažįstamus. Remiantis G. P. parodymais, jis turėjo savo telefonus (1 t. b. l. 155-157; 3 t. b. l. 163-164).
15. Taigi, tiek M. M., tiek S. P. nurodė kad dėl tralo paslaugų kreipėsi būtent S. B., joks trečiasis asmuo minimas nebuvo, be to M. M., nepažinodamas S. B. ir G. P. atpažindamas S. B. nurodė, kad būtent jis pageidavo tralo paslaugų ir tvirtino turintis savivaldybės leidimą išvežti nenaudojamus automobilius.
16. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime apeliantui inkriminuotus veiksmus patvirtina ir jo parodymus (toje dalyje, jog tikrasis kaltininkas yra G. P.) paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.
17. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju nebuvo aptarta subjektyvioji BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties pusė, gi remiantis teismų praktika nepakanka nustatyti svetimo turto paėmimo, būtina nustatyti tyčią užvaldyti svetimą turtą. Gi apelianto teigimu, neįrodyta, kad jis norėjo pavogti automobilius ir gauti finansinės naudos. Šis argumentas atmestinas.
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad naujausiose teismų praktikoje, kasacinis teismas nepaneigdamas kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl laikino pasinaudojimo svetimu turtu teisinio vertinimo ir būtinumo nustatyti tyčią, nukreiptą į turto užvaldymą, siekiant patraukti asmenį atsakomybėn pagal BK 178 straipsnį, išaiškino, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pvz., automobilį), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.), be turto savininko sutikimo ar jam nežinant užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp jų nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-212-511/2023; 2K-211-511/2023 2K-2-1073/2025).
19. Nepriklausomai nuo to, kuriais teismų praktikos išaiškinimais dėl laikino pasinaudojimo automobiliu vertinimo, vadovautis, šioje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti, subjektyviųjų vagystės požymių apelianto veikoje buvimu, tai yra aplinkybe, jog jis norėjo pasisavinti kaltinime nurodytus automobilius. Nagrinėjamu atveju akivaizdų siekį automobilius pasisavinti patvirtina nusikaltimo padarymo mechanizmas – tralo pagalba, be nukentėjusiųjų leidimo, pasikrauti svetimi automobiliai, juos nuvežant į angarą. Tai paneigia aplinkybę, kad buvo siekiama tik laikinai jais pasinaudoti, (kita vertus, kaip minėta, laikinas pasinaudojimas taip pat traktuotinas kaip vagystė). Dar svarbiau yra tai, kad remiantis vyresniosios tyrėjos tarnybiniu pranešimu 2023 m. vasario 3 d. angare adresu, (duomenys neskelbtini), buvo surastos ir paimtos pagrobtų automobilių dalys, S. B. pasisakė dėl dviejų automobilių, kad automobiliai yra išardyti ir priduoti į automobilių sąvartyną (t. 2, b. l. 5). Taigi automobiliai ne tik nebuvo grąžinti nukentėjusiesiems, tačiau ir sunaikinti, tokiu būdu nukentėjusiesiems buvo padaryta turtinė žala. Todėl apelianto teiginys, jog neįrodyta, kad jis norėjo pavogti automobilius atmestinas.
20. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldydamas (paimdamas ir pasisavindamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokė, kad užvaldo (paima) svetimą daiktą, numatė, jog nukentėjusieji jo neteks ir bus padaryta turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo.
21. Taigi, byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu, S. B. pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, nustačius tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius minėto nusikaltimo sudėties požymius.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
22. Pagal BK 37 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nagrinėjamu atveju apelianto neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam T. U. padaryta 1 100 Eur, o nukentėjusiajam A. S. – 2 290 Eur turtinė žala. Taigi, padaryta žala (nusikaltimo dalyko vertė) nėra mažareikšmė, turto vertės ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (10 MGL kas atitinka 500 Eur) viršija atitinkamai daugiau kaip du ir keturis kartus.
23. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė atsižvelgti į tai, kad automobilių vertė yra be pagrindo padidinta, automobilis „Infinity“ yra praktiškai metalo laužo krūva. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje pateikti detalūs argumentai kodėl teismas nustatė atitinkamas automobilių vertes. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo nustatyta automobilių vertė nėra ginčijama, todėl minėtas gynėjo argumentas nėra apeliacinio skundo dalykas, todėl plačiau neaptartinas. Teisėjų kolegija tik atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje nustatant automobilio „Infinity“ vertę vadovautasi paties S. B. gynėjo pateikta UAB „B.“ Nepriklausomų autoekspertų agentūros konsultacija dėl likutinės rinkos vertės nustatymo transporto priemonei Infiniti FX35 v/n (duomenys neskelbtini) Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas automobilio „Audi A6“, vertės klausimą vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pažyma, kuri yra tinkamas įrodymas nustatant automobilio vidutinę vertę, nurodė argumentus, kodėl nesiremia minėtos įmonės konsultacinėje išvadoje dėl rinkos vertės nustatymo transporto priemonei Audi A6 v/n (duomenys neskelbtini) nurodyta automobilio verte. Remiantis aptartomis aplinkybėmis, keisti nuosprendžio dėl šio gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakyto motyvo, nėra pagrindo.
24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.