Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjo Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-47-305/2014 pagal ieškovo J.R. ieškinį atsakovui M. M., trečiajam asmeniui Lizingo kompanijai „EFL Autoleasing SA“ dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 2 122 Lt advokato išlaidų. Visų pirma pažymėtina, kad ieškovas pateikė tik pinigų priėmimo kvitą apie sumokėtą pinigų sumą, tačiau nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad minėta pinigų suma yra sumokėta būtent už šią civilinę bylą t.y. nepateikta sutartis, nepateikta sąskaita ir išlaidų ataskaita. Minėtas ieškovo atstovas advokatas A. B. ieškovo interesus atstovavo ir kitose bylose, kaip matyti iš byloje esančios 2012-10-16 Kauno apygardos teismo nutarties Nr. 2S- 2030-259/2012, minėtas advokatas ieškovą atstovavo ir minėtoje byloje, todėl spręsti kad išlaidos susidarė šioje byloje nepagrįsta.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą ( b. l. 114 – 115) prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 214-07-11 sprendimą palikti pakeistą, o atsakovo apeliacini skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė bei aiškino teisės aktus bei padarė nepagrįstas išvadas. Teismas pažeidė šalių rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo, teisės į nešališką teismą principus, atmesdamas ir neįvertindamas bei iki galo neištirdamas atsakovo pateiktų argumentų bei įrodymų. Teisėjų kolegija negali sutikti su šiais apelianto argumentais, kadangi civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Šioje byloje šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindė paaiškinimais, rašytiniais įrodymais. Apskųsto teismo sprendimo turinys, atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Tai, kad jame tiesiogiai nepasisakyta dėl kurio nors įrodymo vertinimo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog įrodymai liko neįvertinti, nes visa bylos medžiaga ir apskųsto teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė apskųstą sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė, kad ginčo automobilis buvo prarastas prieš savininko valią ir, kad automobilio savininku iki sandorio tarp šalių sudarymo buvo trečiasis asmuo Lizingo kompanija „EFL Autoleasing S A“, o ne Portugalijos pilietis L. M. G. D. S., gim. (duomenys neskelbtini), iš kurio ir pirko automobilį atsakovas. Taip pat, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neva Portugalijos pilietis ginčo sandorio metu nebuvo baigęs mokėti lizingo įmokų pagal lizingo sutartį (CK 6.567 str. 1 d.), dėl ko neva negalėjo būti savininku bei perleisti automobilio. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pirmos instancijos teismas sprendime rėmėsi baudžiamojoje byloje Nr. 1-436-564/2011 esančiais oficialiais duomenimis iš užsienio valstybės teisėsaugos institucijų apie tai, kad ginčo automobilis priklauso lizingo kompanijai „EFL Autoleasing SA“, automobiliu pagal lizingo sutartį naudojosi L. M. G. D. S., kuris nustojo mokėti įmokas už automobilį bei jo negrąžino teisėtam savininkui, dėl ko pastarasis 2008-04-09 kreipėsi į policijos įstaigą dėl neteisėto automobilio pasisavinimo ir buvo paskelbta minėto automobilio tarptautinė paieška. Remdamasis šiais rašytiniais įrodymais pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad net jei ir būtų tinkamai įforminta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis tarp atsakovo ir minėto Portugalijos piliečio ar jį atstovaujančios automobilių pardavimo firmos, nebūtų pagrindo pripažinti, jog atsakovas įgijo nuosavybės teisę į automobilį iš minėto Portugalijos piliečio, kadangi pats Portugalijos pilietis nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į šį automobilį. Pažymėtina, kad tarp pardavėjo ir pirkėjo kilus ginčui dėl perleisto daikto, pardavėjas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius perleisto daikto nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad jis turėjo nuosavybės teisę į ginčo automobilį, kadangi nei civilinėje byloje, nei baudžiamojoje byloje Nr. 1-436-564/2011 automobilio įsigijimo dokumentų nėra pateikta.

Apeliantas nurodo, kad ieškovas ieškiniu neprašė panaikinti tarp šalių sudarytos sutarties ir grąžinti jam jo sumokėtus pinigus, o prašė žalos atlyginimo dėl ko teismas priimdamas sprendimą peržengė ieškinio ribas, kadangi sprendė dėl sandorio panaikinimo ex officio ir dėl sumokėtų pinigų priteisimo, t.y. dėl restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir laiko juos nepagrįstais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Nagrinėjamu atveju įstatymai nustato, kad pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, kad pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti turėtus nuostolius (CK 6.307 str. 3 d., 6.323 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Tai reiškia, kad galima vienašalė restitucija (CK 1.81 str. 3 d.). Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad sudarant sandorį tarp ieškovo ir apelianto, faktiškai nebuvo įvykdyta pardavėjo prievolė užtikrinti, kad jam priklauso nuosavybės teisė į parduodamą automobilį. Taigi nuosavybės teisė į minėtą automobilį neperėjo ir ieškovui, nes šalių sandorio sudarymo momentu jau egzistavo aplinkybė, jog minėtam automobiliui dar 2008-04-09 buvo paskelbta paieška. Nepriklausomai nuo to, žinojo ar ne apeliantas apie galimą automobilio paieškos faktą, esant konstatuotai aplinkybei, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu automobiliui buvo paskelbta paieška, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Be to, tai, kad automobilis pirkimo-pardavimo santykių pagrindu teisėtai apelianto įsigytas Ispanijoje automobilių pardavimo firmoje iš Portugalijos piliečio L. M. G. D. S., apart apelianto paaiškinimų, tiesiogiai šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nėra. Kai byloje yra pardavėjo nuosavybės teisę paneigiantys įrodymai, yra teisinis pagrindas remiantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi pirkimo-pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2010). Atsižvelgiant į išdėstytą apylinkės teismas pagrįstai savo iniciatyva 2011-02-17 tarp ginčo šalių sudarytą žodinę pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str.) ir taikė vienašalę restituciją.

Tai, kad apelianto teigimu pirmos instancijos teismas rėmėsi CK 6.567 str. 1 d., kuris reglamentuoja lizingo davėjo ir lizingo gavėjo santykius Lietuvos Respublikoje ir kuris nėra taikomas Šveicarijos Respublikoje, nesudaro pagrindo naikinti priimtą sprendimą, kadangi teismas ieškinį tenkindamas iš dalies vadovavosi LR CK 6.307 str. nuostatomis. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl šio skundo argumento nepasisako.

Apeliantas nurodo, kad ieškovui netinkamai veikus nuo 2011-02-17, kada automobilis iš jo buvo paimtas iki 2013-09-09, t.y. daugiau kaip du su puse metų, ieškovui kreipiantis dėl pinigų išreikalavimo, žala padaroma apeliantui. Pažymėtina, kad kiekvienos šalies yra teisė pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad apeliantas nebūdamas daikto tikruoju savininku pardavė ginčo automobilį ieškovui, atsakovas pripažino pinigų gavimo už automobilį faktą. Kadangi tarp šalių kilo ginčas dėl sumokėtos kainos dydžio, teismas pagrįstai ieškinį patenkino iš dalies (CPK 178 str, 185 str.).

Nors apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu paieška automobiliui jau buvo panaikinta ir jis buvo laisvas nuo suvaržymų dėl ko ieškovui jokių kliūčių juo disponuoti nebuvo, tačiau su tokiais argumentais negalima sutikti. Pirmos instancijos teismas savo sprendime teisingai nurodė, kad faktas, kad minėta lizingo kompanija, manytina, neketina susigrąžinti šio automobilio (dėl pernelyg didelių kaštų), nesuteikia pagrindo teigti, kad lizingo kompanija perleido jį nuosavybės teise L. M. G. D. S. ar atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad baudžiamojoje byloje Nr.1-436-564/2011 2011-09-16 priimtame teismo baudžiamajame įsakyme nurodyta, kad įsiteisėjus teismo baudžiamajam įsakymui automobilis ir jo registracijos liudijimas paliekami saugoti jų buvo vietoje (UAB „Tobra ir Ko, (duomenys neskelbtini)) kol bus išspręstas automobilio teisėto savininko klausimas civilinio proceso tvarka. Taigi kolegija pritaria pirmos instancijos teismo pozicijai, kad atsakovui neįrodžius, kad jis turėjo nuosavybės teisę į automobilį bei pripažinus tarp ieškovo ir apelianto sudarytą žodinę pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, ieškovas neturi jokių teisių ir galimybių naudotis nurodytu automobiliu ko pasėkoje įgyja teisę į nuostolių atlyginimą. Todėl taip pat atmestini apelianto argumentai dėl CK 6.323 str. nuostatų netaikymo, nes automobilis iš ieškovo buvo paimtas, jokių teisių į jį neįgijo, automobilis Lietuvoje neįregistruotas.

Apeliantas nurodo, kad teismo buvo prašoma taikyti senatį, tačiau teismas dėl to savo priimtame sprendime nieko nepasisakė. Apelianto nuomone, ieškovo ieškinys negalėjo būti tenkintas ir tuo pagrindu, kad reikalavimams pareikšti praleistas įstatymo nustatytas terminas, kurio taikymo atsakovas prašė. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius laiko nepagrįstais ir su jais nesutinka. Teisėjų kolegijai susipažinus su 2014-05-06 teismo posėdžio garso įrašu nustatyta, kad apeliantą atstovaujantis advokatas (garso įrašo 49.41 min.) teisminių ginčų stadijoje pasakė: „ savininkas gali pareikšti vindikacinį ieškinį, šiuo metu negali kilti ginčai, nes numatyta ieškinio senatis 3 m. nuo daikto praradimo...“. Taip pat susipažinus su bylos medžiaga, matyti, kad nei viename iš apelianto pateiktų procesinių dokumentų reikalavimo taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje nėra pareikšta, todėl teismas neturėjo pagrindo dėl to pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šio apelianto argumento nepasisako.

Atmestini apelianto argumentai, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto ieškovo naudai 2 122 Lt advokato išlaidų, kadangi ieškovas pateikė tik pinigų priėmimo kvitą apie sumokėtą pinigų sumą, tačiau nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad minėta pinigų suma yra sumokėta būtent už šią civilinę bylą t.y. nepateikta sutartis, nepateikta sąskaita ir išlaidų ataskaita. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas reglamentuojamas CPK 98 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tokį reglamentavimą galima paaiškinti įstatymų leidėjo siekiu užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijai susipažinus su 2014-05-06 teismo posėdžio garso įrašu bei bylos medžiaga nustatyta, kad tiek ieškovo atstovas, tiek apelianto atstovas 2014-05-06 vykusiame teismo posėdyje žodžiu pareiškė prašymus priteisti atstovavimo išlaidas bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus ( b. l. 82 – 85). Nagrinėjamoje byloje pateiktas 2014 m. vasario 21 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 666312 (b. l. 82) originalas, byloje pateikta atstovavimo sutartis, LITEKO sistemos duomenimis apie kitas iškeltas civilines bylas nėra, todėl teismas pagrįstai laikė tinkamu įrodymu pagrindžiančiu ieškovo turėtas šias bylinėjimosi išlaidas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas ieškinį tenkindamas iš dalies bei vadovaudamasis į bylą pateiktais bylinėjimosi išlaidas patvirtinančiais įrodymais bylinėjimosi išlaidas tarp šalių paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai: ieškinys tenkinamas 84,88 % ((10185,76 Lt : 12000,00 Lt) × 100 %), todėl ieškovui iš apelianto priteisė 84,88 % visų jo turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 2 d.) pagrįstai.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Kiti apeliacinio skundo teiginiai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Apelianto skunde nurodytais motyvais naikinti sprendimo nėra įstatymo pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.