Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui P. J. L. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo UAB „Verkių būstas“, išvadą duodančios institucijos – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

2. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

5. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

6. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovo AB “Vilniaus šilumos tinklai” ieškinį priteisti iš atsakovo skolą, susidariusią už daugiabučiam namui, adresu (duomenys neskelbtini), patiektą ir į apskaitą įtrauktą šilumos energiją, kuri sunaudota šio namo bendrosioms reikmėms per laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1d. iki 2017 m. spalio 31 d. šildyti, pagrįstumo ir teisėtumo.

7. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos). Laikotarpiu nuo 2015-10-01 iki 2017-10-31 už į Patalpas atsakovui patiektą karštą vandenį, šilumos energiją karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) ir šilumą bendrosioms reikmėms ieškovas paskaičiavo 997,40 EUR skolą. Ieškovo teigimu, pastatuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra įrengta vieninga šildymo sistema su bendru šilumos punktu ir įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, todėl šie namai šilumos paskirstymo atžvilgiu laikyti kaip vienas pastatas. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad AB „Vilniaus energija“ nesąžiningai ėmė skaičiuoti atsakovui skolą už šildymą bendrosioms patalpų reikmėms, laikotarpiu nuo 2015-11-01 iki 2017-10-31, ieškovo ieškinį atmetė. Teismo teigimu, atsakovas su (duomenys neskelbtini) gyventojais neturi bendrojo naudojimo patalpų, kurioms būtų skaičiuojama už šildymo paslaugas bendrųjų patalpų šildymo reikmėms, nes atsakovas yra atsijungęs nuo ieškovo teikiamos šildymo sistemos, atsakovo patalpos yra atskiras turto vienetas, o ne bendroji dalinė nuosavybė, stovai esantys bendroje sienoje su gyventojais yra izoliuoti ir atsakovas negauna iš ieškovo šildymo paslaugos. Teismas taip pat pažymėjo, kad šilumos mazgo dalimi naudojasi tik savo reikmėmis namo gyventojai, o ne atsakovas. Stovai yra inžineriniai įrenginiai šiai dienai skirti išimtinai gyventojų poreikiams tenkinti ir neperduodantys šilumos energijos atsakovui. Be to, teismų sprendimai pagrindė, kad šios patalpos buvo ir yra atskiros suprojektuotos nekilnojamojo turto dalys, kurios savo laiku turėjo vieną centralizuotą šildymo sistemą, todėl tai, kad ieškovas traktuoja esamus pastatus kaip vieną, kai faktinė situacija yra priešinga, nesudaro teisėto pagrindo ieškovui reikalauti iš atsakovo skolos už šildymą, kurio jis jam neteikia ir kurio paslaugomis nesinaudoja. Nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas pateikė apeliacinį skundą. Apelianto teigimu, nagrinėjant bylą buvo surinkta pakankamai duomenų, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis pastatas, nepriklausomai nuo to, kad jam suteiktas atskiras adresas ir unikalus numeris, nėra ir negali būti vertinamas kaip atskiras vienetas, nes su sublokuotu pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), turi bendrą sieną, ko pasėkoje skirstant šilumą ir skaičiuojant mokesčius atsijungtam nuo centrinio šildymo sistemos pastatui, adresu (duomenys neskelbtini) ir prijungtam prie šios sistemos pastatui, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovas privalėjo taikyti vienodą teisinį reguliavimą ir vienodą šilumos energijos paskirstymą. Be to, kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Apelianto vertinimu, prie jų priskirtini šildymas už bendras reikmes (tiekiamos šildymo energijos nutekėjimas, kuria šildomos namo pagrindinės konstrukcijos ir kurios įskaitomos į bendrą turtą ir už kurį reikalaujama atsakovo atsiskaityti), todėl teismo argumentai, kad atsakovas nesinaudoja bendromis patalpomis, nepriklausomai nuo to, kad dalis namo gyventojų saugojimo patalpų yra po atsakovo negyvenamosiomis patalpomis yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Teismo išvada, jog ieškovo pateikti skaičiavimai realiai nepagrindžia, kad ieškovas patyrė šilumos perdavimo nuostolius nurodytai sumai, taip pat apelianto nuomone, yra nepagrįsta, kadangi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio prasme visas suvartotas šilumos kiekis turi būti paskirstytas vartotojams. Nepatenkinus ieškovo reikalavimus, ieškovas nepatirtų jokių nuostolių, nes vartotojams privalo būti parduotas visas įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu užfiksuotas šilumos kiekis, kuris vėliau tarp pastatų vartotojų paskirstomas pagal Komisijos rekomenduojamus arba su ja suderintus šilumos paskirstymo metodus, tik pasikeistų pastato, (duomenys neskelbtini), patalpų savininkų mokėtinos sumos, tai yra niekam nepriskirtas šilumos energijos kiekis (atitinkamai ir mokesčiai už jį) bus išdalijami pastato, (duomenys neskelbtini), šilumos energijos vartotojams. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl skolos už šilumą bendrosioms reikmėms priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakovo prievolės mokėti už šilumos energiją bendrosioms reikmėms

9. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka su apelianto (ieškovo) išreikštomis abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovo patalpos yra atskiras turto vienetas, o ne bendroji dalinė nuosavybė. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, tarp jų įrodymų vertinimo taisykles, teisingai analizavo bylos aplinkybes ir įrodymus, ar faktines aplinkybes nustatė pagal byloje esančius įrodymus, pirmiausia pažymėtina, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, kt.).

10. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2018).

11. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, jei jų šaltinis yra asmuo, jis turi būti objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymų visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

12. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Iš esmės tapačiai bendrosios dalinės nuosavybės objektus apibrėžia ir LR Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 punktas, pagal kurį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina, jog minėto įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje taip pat yra įtvirtina pastato bendrojo naudojimo objektų sąvoka, pagal kurią pastato bendrojo naudojimo objektais laikomos bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas.

13. Taigi daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų namo patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne tik namo bendro naudojimo patalpos, bet, taip pat ir kiti bendrojo naudojimo objektai, įskaitant bendrąsias pastato konstrukcijas, bei bendrąsias pastato inžinerines sistemas.

14. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, tad bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių rinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; kt.).

15. Remdamasis bylos duomenimis, tame tarpe ir į bylą pateiktais pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), planais, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad daugiabutis gyvenamasis namas ir negyvenamasis pastatas yra tarpusavyje susieti statybinėmis konstrukcijomis, t. y. daugiabutis gyvenamais namas, adresu (duomenys neskelbtini), 61,67 kv. m. plotu yra pastatytas ant negyvenamojo pastato, adresu, (duomenys neskelbtini); abu pastatai turi dalį bendros sienos per rūsį ir pirmąjį aukštą rytinės pusės. Šie pastatai taip pat tarpusavyje yra susieti ir inžinerinėmis komunikacijomis. Šilumos įvadas įeina į šilumos punktą, kuris randasi atsakovui nuosavybės teise priklausančio negyvenamojo pastato rūsyje. Šilumos punkte yra įrengtas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, apskaitantis šilumos suvartojimą patalpų šildymui ir karšto vandens ruošimui. Iš šilumos punkto išeina vamzdynai daugiabučio gyvenamojo namo ir negyvenamojo pastato šildymui ir karšto vandens tiekimui. Šilumos tiekimo vamzdynai į negyvenamąjį pastatą 1996-09-25 atjungti, sumontuotos aklės ir plombos. Ginčo dėl to byloje nėra. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, per negyvenamojo pastato pirmąjį aukštą vertikaliai praeina dalis šilumos tiekimo (po šilumos punkto) į daugiabučio gyvenamojo namo butų stovus. Šie stovai yra izoliuoti. Karštas vanduo į negyvenamojo pastato pirmo aukšto sanitarinį mazgą tiekiamas iš daugiabučio gyvenamojo namo pusės per bendrą šių pastatų sieną.

16. LR Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje nustatyta, kad pastato šildymo būdas – pastato projektavimo dokumentuose techniniu sprendimu nustatytas būdas pastato patalpoms šildyti, apimantis ir karšto vandens tiekimo sistemoje įrengtus šildymo prietaisus. Pastato šildymo ir karšto vandens sistema – pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti. Nuo tiekėjo tinklų ji atribojama pastato įvadu (LR Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 24 d.). Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus (LR Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 44 d.). Apibendrinęs šias aukščiau pateiktas LR Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjas daro išvadą, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistema, tai pastato projektavimo dokumentuose techniniu sprendimu nustatytas būdas pastato patalpoms šildyti ir karštam vandeniui tiekti, apimantis šilumos punktą su įrenginiais, šilumos pristatymo į patalpų šildymo prietaisus ir karšto vandens tiekimo vamzdynus bei šildymo prietaisus. Taigi akivaizdu, jog apeliantas pagrįstai traktuoja pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) ir pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip turinčius ne tik bendrą sieną, per kurią eina šildymo stovai ir per kurią tiekiamas negyvenamajam pastatui karštas vanduo, bet ir šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemą. Pastebėtina, jog tokios pozicijos laikosi tiek Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, tiek ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kurios 2018-04-12 ir 2018-04-18 išvadose (el. b. b. l. 32-35, 46-47) yra konstatavusios, jog aukščiau minėtuose pastatuose įrengta vieninga šildymo sistema su bendru šilumos punktu ir vienu įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, todėl pastatai, šilumos paskirstymo atžvilgiu, traktuojami kaip vienas pastatas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija taip pat papildomai paaiškino, kad tais atvejais, kai keliams pastatams yra įrengtas bendras šilumos punktas ir vienas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, apskaitantis visą dviem pastatams patiektą šilumos energijos kiekį, nėra galimybės nustatyti, koks konkretus šilumos kiekis buvo suvartotas kiekviename iš pastatų, o nesant tokios galimybės, abejuose pastatuose suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas pastatų gyventojams tik laikant, kad abu pastatais yra vienas objektas, turintis vieną bendrą šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą.

17. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aukščiau išdėstytos aplinkybės iš esmės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovo patalpos yra atskiras turto vienetas, o ne bendroji dalinė nuosavybė. Kaip teisingai pastebėjo apeliantas, atsakovui nuosavybės teise priklausantis pastatas, nepriklausomai nuo to, kad jam suteiktas atskiras adresas ir unikalus numeris, nėra ir negali būti vertinamas kaip atskiras vienetas, nes su sublokuotu pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), turi bendrą sieną, ko pasėkoje skirstant šilumą ir skaičiuojant mokesčius atsijungtam nuo centrinio šildymo sistemos pastatui, adresu (duomenys neskelbtini) ir prijungtam prie šios sistemos pastatui (duomenys neskelbtini), ieškovas privalėjo taikyti vienodą teisinį reguliavimą ir vienodą šilumos energijos paskirstymą.

18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat papildomai pastebi, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu patvirtino, jog jis atsiskaito ne tik už jam tiekiamą karštą vandenį, už sąnaudas karšto vandens temperatūrai palaikyti, už skaitiklio aptarnavimą, bet ir už nepaskirstytas karšto vandens sąnaudas. Taigi akivaizdu, jog pats atsakovas laiko, kad abu pastatai turi vieną bendrą karšto vandens tiekimo sistemą, kas reiškia, jog atsakovas sutinka, kad ieškovas jo atžvilgiu tinkamai skaičiuoja mokesčius už karšto vandens tiekimą atjungtam nuo centrinio šildymo sistemos pastatui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjo vertinimu tai tik papildomai pagrindžia šioje byloje nustatytą faktinę aplinkybę, jog abu pastatai yra tarpusavyje susieti ne tik bendra siena (t .y. statybinėmis konstrukcijomis), bet ir inžinerinėmis komunikacijomis (t .y. tiek šildymo, tiek ir karšto vandens tiekimo sistema).

19. Nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl atsiskaitymo už daugiabučiam namui tiektą šilumos energiją bendrosioms reikmėms aktualus yra ir teisės aktų, reglamentuojančių šilumos paskirstymą vartotojams, aiškinimas.

20. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.76 straipsniu, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalyje, konkretizuojant Civilinio kodekso 4.76 straipsnyje nustatytas pareigas, nurodoma, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.

21. Aiškindamas šių teisės normų taikymą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-11-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 konstatavo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu.

22. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. To paties Šilumos ūkio įstatymo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas.

23. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad kai pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statybos užbaigimo akto surašymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai, vadovaudamiesi Komisijos nustatytais metodais, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį.

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (LAT 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

25. Be kita ko, šiame kontekste taip pat svarbu paminėti, jog kasacinis teismas, spręsdamas dėl daugiabučio namo patalpų, atjungtų nuo centralizuoto šilumos tiekimo, savininkų pareigos mokėti už namui tiekiamą šilumos energiją tais atvejais, kai bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, yra išaiškinęs, kad šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines. Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, reiškia, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; kt.). Bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017).

26. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos teismų praktiką, darytina išvada, kad visi daugiabučio namo bendraturčiai privalo mokėti mokesčius už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms nepriklausomai nuo asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų padėties pastate, jų išorinių atitvarų (lauko sienų) kiekio, šildymo būdo ir kitų aplinkybių. Tais atvejais, kai pastato bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisų nėra, vartotojai privalo apmokėti tik šilumos nuostolius, patiriamus tiekiant šilumą šilumos tiekimo vamzdynais nuo pastato šilumos punkto iki pastato butų (kitų patalpų).

27. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad daugiabutis gyvenamasis namas ir negyvenamasis pastatas turi ne tik bendrą sieną, per kurią eina šildymo stovai ir per kurią tiekiamas negyvenamajam pastatui karštas vanduo, bet ir vieną šilumos įvadą, vieną atskirą šilumos punktą, vieną įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, kas, kaip jau aukščiau šiame apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo konstatuota, yra laikoma, jog pastatai yra tarpusavyje susieti tiek statybinėmis konstrukcijomis, tiek ir inžinerinėmis komunikacijomis, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje atsakovas, kaip ir kiekvienas daugiabučio namo buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti gyvenamojo namo butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo negyvenamąjį pastatą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Taigi atsakovas, kaip ir kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako ieškovui už namo bendrosioms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, jog jam nuosavybės teise priklausantį negyvenamąjį pastatą atsakovas yra atjungęs nuo centrinio šildymo, tačiau kaip jau buvo minėta, net ir atjungus atsakovui priklausančias patalpas nuo visų vamzdynų, jos vis tiek yra šildomos šiluma, sklindančia iš gyvenamojo namo butų, kuriems yra tiekiama centralizuota šilumos energija, bendra su daugiabučiu gyvenamuoju namu, siena. Kitaip tariant, šilumos energiją tiekiant gyvenamojo namo vamzdynu yra šildomos namo konstrukcijos, tame tarpe ir atsakovo negyvenamosios patalpos siena, kuri ribojasi su daugiabučiu gyvenamuoju namu. Be to, kaip jau buvo minėta, bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą. Vadinasi, atsakovas bet kokiu atveju turi mokėti ieškovui už šilumos energiją bendrosioms reikmėms, kas reiškia, jog ieškovas pagrįstai skaičiuoja atsakovo atžvilgiu mokesčius už šilumą bendrosioms reikmėms. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas negali reikalauti iš atsakovo dengti šilumos nuostolius dėl patalpų, kurios priklauso ne atsakovui, o kitiems asmenims, laikytina nepagrįsta, kadangi ieškovas nagrinėjamoje byloje reikalauja padengti išlaidas dėl pastato, kuris yra tiek statybinėmis konstrukcijomis, tiek ir inžinerinėmis komunikacijomis susijęs su atsakovui nuosavybės teise priklausančiu negyvenamuoju pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos. Juolab, kad dalis gyvenamojo namo gyventojų saugojimo patalpų (t. y. rūsiai) yra po atsakovo negyvenamosiomis patalpomis.

28. Apibendrindamas aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, netinkamai taikė ir išaiškino įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles ir nepagrįstai remdamasis faktine aplinkybe, jog atsakovo patalpos yra atskiras turto vienetas, o ne bendroji dalinė nuosavybė, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas nesąžiningai skaičiavo atsakovui skolą už šildymą bendrosioms patalpų reikmėms, kadangi atsakovas yra atsijungęs nuo ieškovo teikiamos šildymo sistemos, stovai izoliuoti ir atsakovas negauna iš ieškovo šildymo paslaugos.

29. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina ir pirmosios instancijos teismo konstatuotą faktinę aplinkybę, jog ieškovo pateikti skaičiavimai realiai nepagrindžia, kad ieškovas patyrė šilumos perdavimo nuostolius 997,40 EUR sumai.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartyje yra išaiškinęs, kad visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Viena dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, antra dalis (pastato bendroms reikmėms, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip suvartota namo bendraturčių. Ši antra dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes, kaip minėta, pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti.

31. Paminėtina, kad ieškovas reikalavimą sumokėti skolą grindė tiek Šilumos ūkio įstatymo, tiek CK 4.76, 4.82 straipsnio normomis. Šilumos ūkio įstatymo, be kita ko, reglamentuojančio šilumos ūkio subjektų santykius su šilumos vartotojais, 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo – pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Taigi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojams ir atsakovui yra suteikiama teisė (byloje duomenų apie tai, jog tokia teise atsakovas yra pasinaudojęs, nėra) savo nuožiūra pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kol jie metodo nepasirenka patys, šiluma tiekiama bendro naudojimo patalpoms šildyti yra tiekiama bei patiektas šilumos kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

32. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, nagrinėjamu atveju atsakovo skolos susidarymo laikotarpiu name, kur yra ir atsakovo patalpos, suvartotas šilumos / karšto vandens kiekis vartotojams (įskaitant ir atsakovui) pagrįstai buvo paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 bei kartu taikomo Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-41 patvirtino (nuo 2015-03-07 galiojusi redakcija) Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taisykles; nuo 207-08-01 pagal Komisijos 2016-06-13 nutarimu Nr. 03-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4, bei kartu taikomo Komisijos 2016-06-13 nutarimu Nr. 03-187 patvirtinto Šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatymo bei paskirstymo metodo Nr. 5 taisykles. Šilumos paskirstymui ir mokesčių skaičiavimui name taikomų šilumos paskirstymo metodų teisėtumą ir tinkamumą yra patvirtinusi ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2016-09-29 rašytine konsultacija.

33. Tuo tarpu kaip matyti iš ginčijamojo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas neatsižvelgęs į teisės aktų pakeitimus, padarė nepagrįstą išvadą dėl klaidingų skaičiavimų ir netinkamo koeficiento taikymo. Pastebėtina, jog pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskirta šilumos kiekio dalis nustatoma pastato šildymui sunaudotą šilumos kiekį padauginus iš šilumos kiekio dalies (Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 3 punktas). Šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientas nustatomas pagal šiame metode pateiktą rekomendaciją ir pagal pastato energijos vartojimo audito duomenis, kai daugiabučio namo butų savininkai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta sprendimo priėmimo tvarka pasirenka jį taikyti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad koeficientas pagal priimtų teisės aktų pakeitimus keitėsi nuo 39.20 iki 55,60, taigi atitinkamai keitėsi ir skaičiavimai. Tai, kad ieškovo skaičiavimai, taikyti metodai ir koeficientai pagrįsti, patvirtino ir institucija teikianti išvadą, t. y. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2016-09-29 raštu, o atsakovas objektyvių įrodymų, kad skaičiavimai turėjo būti atlikti kitaip, nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl klaidingų skaičiavimų ir netinkamo koeficiento taikymo atmestina kaip nepagrįsta ir neįrodyta. Taigi ieškovui kartu su ieškiniu ir dubliku pateikus ne tik mokesčių paskaičiavimo pažymą, mokesčių paskaičiavimo pažymą iš AB „Vilniaus energija“ pardavimų apskaitos ir kontrolės sistemos, AB „Vilniaus energija“ atsakovui pateiktą 2017-03-29 PVM sąskaitą – faktūrą 11703 Nr. 784, kuri buvo perduota ieškovui pagal 2017-06-22 Dokumentų perdavimo - priėmimo akto priedą Nr. 11, PVM sąskaitas - faktūras, kurias atsakovui pateikė ieškovas už jau AB „ Vilniaus šilumos tinklai“ veiklos vykdymo laikotarpį, bet ir detalizuotus šilumos mokesčių paskaičiavimus patalpoms, adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2017-03-30 iki 2017-10-31, nėra jokio pagrindo teigti, kad šilumos energijos paskirstymo ir mokesčio skaičiavimo teisėtumas neįrodytas.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, taip pat nepateikė duomenų, kodėl ieškovo pateikti apskaičiavimai turėtų būti vertinami kaip neteisingi ar neteisėti. Remiantis LR Energetikos ministro 2012-09-07 įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 32 punktu, buitinis šilumos vartotojas pagal šilumos tiekėjo pateiktą mokėjimo už šilumą pranešimą arba sąskaitą ne vėliau kaip iki po ataskaitinio mėnesio kito mėnesio paskutinės dienos sumoka šilumos tiekėjui. Sutiktina su apelianto pateiktais argumentais, jog atsakovo pareiga buvo apmokėti gautas sąskaitas arba nesutinkant su jomis jas ginčyti, nes ginčams dėl sąskaitų yra nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 2 d. asmenų skundus dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimo, dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifų nustatymo, dėl bendrojo naudojimo objektų administratorių įgaliojimų, administruojant pastato bendrojo naudojimo objektus ir įgyvendinant kitas teises, susijusias su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu, nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija. Kitus asmenų skundus nagrinėja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė energetikos inspekcija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymo 34 str. 4 d. taip pat nustatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių ginčus ne teismo tvarka nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija – dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, energijos taupymo paslaugų teikimo, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl prisijungimo, mokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai. Tai reiškia, kad atsakovas nesutikdamas su sąskaitose nurodytomis sumomis turėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka ir kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovas būtų kreipęsis. Iki ieškovo apeliacinio skundo pateikimo, atsakovas nė viename procesiniame dokumente neginčijo sąskaitos dydžio, kėlė ginčą tik apskritai dėl pareigos mokėti buvimo. Kaip minėta, būtent valstybės paskirtos kompetentingos įstaigos pareiga yra pateikti išvadą apie ieškovo sąskaitų pagrįstumą, tačiau pagal teisinį reglamentavimą šios išvados gavimas yra atsakovo, o ne ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Taigi byloje nesant įrodymų, kad ieškovo pateiktuose sąskaitose nurodytų sumų dydis yra apskaičiuotos neteisingai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas įrodė, jog ieškovas nepagrįstai skaičiavo mokesčius atsakovui už pateiktą šilumos energiją ir šilumą bendrosioms reikmėms, paskirstė vadovaujantis netinkamais šilumos paskirstymo metodais.

35. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų tarp šalių kilusiam ginčui tinkamai išspręsti. Taigi bylos duomenimis nustačius, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti 997,40 EUR skolą už suteiktą šilumos energiją bendrosioms reikmėms, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 997,40 EUR skolą tenkintinas.

36. Remiantis CK 6.210 str. 1 d., terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi atsakovas tinkamai nevykdė savo prievolės laiku ir visiškai atsiskaityti su ieškovu, reikalavimas priteisti iš atsakovo 27,63 EUR palūkanų, CK 6.210 str. 1 d. pagrindu taip pat yra tenkintinas.

37. Atsakovui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę ir teismui priėmus dėl to teismo sprendimą, kyla prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės – mokėti ieškovui įstatyme numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017-12-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl tenkintina ir ši ieškinio dalis, priteisiant iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1025,03 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-12-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 2 d.).

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį dėl skolos, susidariusios už daugiabučiam namui, adresu (duomenys neskelbtini), patiektą ir į apskaitą įtrauktą šilumos energiją, kuri sunaudota šio namo bendrosioms reikmėms per laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1d. iki 2017 m. spalio 31 d. šildyti, priteisimo, neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, netinkamai taikė ir išaiškino įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles. Atsižvelgiant į tai, apelianto skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas teismo sprendimas – ieškovo ieškinys dėl skolos už šilumą bendrosioms reikmėms priteisimo tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

39. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str. 1 d.).

40. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl skolos už šilumą bendrosioms reikmėms priteisimo ir apeliacinės instancijos teismui ieškinį tenkinus, aktuali CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

41. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 24,71 EUR bylinėjimosi išlaidų (t. y. 23 EUR žyminis mokestis už ieškinį, 0,87 EUR išlaidos už Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašą ir 0,84 EUR išlaidos už Gyventojų registro duomenų išrašą ), o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – 23 EUR bylinėjimosi išlaidų (t .y. žyminis mokestis už apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo).

42. Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinį patenkinus, apeliacinės instancijos teismas spendžia priteisti ieškovui iš atsakovo 24,71 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 23 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 98 straipsniu, 93 straipsnio 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ iš atsakovo P. J. L. 997,40 EUR (devynis šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 40) skolos, 27,63 EUR (dvidešimt septynis eurus ir 63 ct) palūkanų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1025,03 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ iš atsakovo P. J. L. 24,71 EUR (dvidešimt keturis eurus ir 71 ct.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ iš atsakovo P. J. L. 23,00 EUR (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.