Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. B. atstovo advokato M. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. spalio 17 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė.

1. R. B. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) 2025 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 85-ANR-N-2573-2025 (ROIK:25274414843) nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 4 dalyje, padarymą 500 Eur bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones 8 mėnesiams už tai, kad jis 2025 m. gegužės 30 d. apie 16 val. 30 min. vairavo transporto priemonę – automobilį BMW X3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti, kai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-10714-24), tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kadangi teismas skundą vertina iš esmės visų duomenų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nusižengimo bylose 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022, 2AT-4-511/2023).

8. ANK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis, 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-693/2018, 2AT-9-976/2020). Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, taip pat būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-78-788/2016, 2AT-10-693/2018, 2AT-9-976/2020). Asmens kaltumas administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuotas tik tada, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pagal administracinių nusižengimų teisenoje galiojantį nekaltumo prezumpcijos principą (ANK 566 straipsnio 1 dalis), būtent Institucijai tenka pareiga įrodyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikos neteisėtumą (ANK 567 straipsnis).

9. Kartu pažymėtina, kad in dubio pro reo principas negali būti aiškinamas atsietai nuo teismo pareigos išsamiai išnagrinėti administracinio nusižengimo bylą. ANK 567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Pagal konstitucinės jurisprudencijos nuostatas, teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-9-976/2020). Aktyvaus teismo vaidmens įgyvendinimą užtikrina ir ANK 632 straipsnio 5 dalies nuostata, leidžianti bylą nagrinėjančiam teismui atlikti bet kokį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame ir penktajame skirsniuose nurodytą proceso veiksmą, taip pat 640 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, leidžianti teismui šalių prašymu arba savo iniciatyva, nustačius, kad byloje trūksta įrodymų, juos išreikalauti arba įpareigoti administracinį nusižengimą tyrusią instituciją ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų įrodymus pateikti teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-43-387/2022). Taigi, prieš nuspręsdamas, jog dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių liko abejonių, teismas turi dėti protingas pastangas šioms abejonėms pašalinti. O vadovaujantis in dubio pro reo taisykle, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis įstatymuose nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis.

13. Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Plaškių pasienio užkardos jaunesniojo specialisto G. J. tarnybinio pranešimo dėl administracinio nusižengimo nustatyta, jog pranešta apie tarnybos metu patikrintą transporto priemonę BMW X3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog ją vairavo R. B.. Tarnybiniame pranešima nurodyta, jog patikrinus duomenų bazėje buvo nustatyta, kad vairuotojas R. B. neturi galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Tarnybiniame pranešime pažymėta, jog kartu buvo keleivė S. K.. R. B. prašant pateikti vairuotojo pažymėjimą, jis jo nepateikė, po to R. B. ir S. K. apsikeitė sėdimomis vietomis automobilyje, vėliau išlipo iš transporto priemonės, buvo iškviesta policija. Nurodyta, jog, atvažiavus policijos pareigūnams, asmenys jau teigė, kad R. B. nevairavo, o vairavo S. K.. Tokias pat faktines aplinkybes nurodė ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Plaškių pasienio užkardos jaunesnysis specialistas A. J.. Pirmosios instancijos teisme Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Plaškių pasienio užkardos jaunesnieji specialistai G. J. ir A. J. patvirtino aplinkybes, kurias nurodė tarnybiniuose pranešimuose.

14. Apygardos teismo vertinimu, apelianto R. B. teiginiai, jog nėra įrodymų, jog jis automobilį vairavo, nepaneigia byloje nustatytų ir tarpusavyje sutampančių oficialių duomenų. Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad transporto priemonė buvo sustabdyta tarnybos metu, o kaip jos vairuotojas aiškiai identifikuotas R. B.. Ši aplinkybė nustatyta ne remiantis subjektyviomis prielaidomis, o tarnybinio patikrinimo metu, patikrinus duomenų bazes ir pareigūnams tiesiogiai bendraujant su transporto priemonės vairuotoju R. B.. Pareigūnai nurodė, kad būtent R. B. buvo paprašyta pateikti vairuotojo pažymėjimą, tačiau jis to padaryti negalėjo. Tik po šio teisėto reikalavimo R. B. ir keleivė S. K. automobilyje apsikeitė sėdimomis vietomis, o tai objektyviai rodo bandymą pakeisti pirminę situaciją ir sudaryti kitokį įspūdį apie faktinį automobilio vairuotoją. Abiejų tarnybinius pranešimus surašiusių pareigūnų – G. J. ir A. J. – nurodytos aplinkybės sutampa, tarpusavyje neprieštarauja ir sudaro nuoseklų įvykių vaizdą. Pažymėtina, jog byloje nepateikta argumentų ir faktų, jog pasienio pareigūnai G. J. ir A. J. turėjo pagrindą melagingai teigti, jog automobilį vairavo R. B.. Vertindamas S. K. parodymus, apygardos teismas pažymi, jog S. K. parodymai atsirado tik vėliau, jau po sėdimų vietų apsikeitimo ir policijos iškvietimo, todėl jie pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertinti kritiškai, kaip suinteresuoto asmens, t. y. R. B. sugyventinės, kuri nori pakeisti faktinę situaciją. Atsižvelgiant į tai, apelianto R. B. argumentai dėl tariamo įrodymų nepakankamumo nepagrįsti. Byloje esantys oficialūs duomenys ir nuoseklūs pareigūnų paaiškinimai patikimai patvirtina, kad automobilį iš tiesų pasienio pareigūnų tikrinimo metu vairavo R. B..

15. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, S. K. teiginys, jog ji visą kelionę vairavo automobilį, negali būti laikomas patikimu ir atitinkančiu objektyvią situaciją. Visų pirma, asmens nurodomos aplinkybės turi būti vertinamos ne izoliuotai, bet visame įrodymų kontekste. Svarbu pažymėti, jog pats faktas, kad iki tam tikros vietos automobilį galbūt vairavo S. K., savaime nepatvirtina, kad ji automobilį vairavo ir patikrinimo momentu. Vertintina tik situacija tikrinimo metu, kadangi būtent tuo momentu fiksuojamas galimas teisės pažeidimas. Būtina įvertinti, kad pasienio pareigūnai, atlikdami patikrinimą, nustatė, jog už vairo buvo R. B., ir būtent ši faktinė aplinkybė yra objektyviai patvirtinama pareigūnų tarnybiniais paaiškinimais, kurie, pagal teismų praktiką, laikomi patikimu ir didesnį įrodomąją galią turinčiu įrodymu, nebent yra tiesiogiai paneigiami kitais objektyviais duomenimis. S. K. teiginiai negali paneigti tarnybinio patikrinimo metu užfiksuotos padėties vien dėl to, kad ji tvirtina buvusi vairuotoja visos kelionės metu. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog automobilį iki kontrolės vietos galbūt vairavo S. K., neatmeta galimybės, kad prieš pat sustabdymą vairuotojas galėjo pasikeisti. Byloje nustatyta, kad pareigūnai būtent R. B. identifikavo kaip faktinį vairuotoją. Atsižvelgiant į tai, S. K. pareiškimas, jog ji vairavo visą kelionę, laikytinas neatitinkančiu tikrinimo metu nustatytos faktinės situacijos. Šis teiginys negali eliminuoti galimybės, kad vairuotojai pasikeitė iki sustabdymo, o R. B. buvo tas asmuo, kuris faktiškai valdė transporto priemonę patikrinimo metu. Taigi S. K. nurodytos aplinkybės nėra pakankamos paneigti pareigūnų nustatytą faktinę padėtį.

16. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino argumentų dėl tariamo vaizdo fiksavimo pareigos pažeidimo, kadangi byloje nėra duomenų, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai būtų sąmoningai išjungę ar nepagrįstai neįjungę vaizdo registratorių. Priešingai – liudytojas G. J. paaiškino, kad filmavimo kamera tuo metu neveikė dėl techninių priežasčių, todėl įvykio aplinkos užfiksuoti nebuvo galimybės. Tą patį patvirtino ir liudytojas A. J., nurodęs, jog vaizdo įrašų nėra būtent dėl to, jog kamera neveikė, o ne dėl pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad vaizdo medžiaga negalėjo būti pateikta ne dėl pareigūnų kaltės, bet dėl objektyvių techninių priežasčių, kurios nepašalina kitų byloje surinktų įrodymų vertės. Be to, iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų į bylą vaizdo įrašų matyti, kad fiksuota tik ta įvykių dalis, kuri prasidėjo po policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą. Tai patvirtina, kad policijos įrašai chronologiškai neapima Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų veiksmų iki jų iškvietimo momento, todėl savaime negali būti vertinami kaip visos situacijos atspindys. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad pareigūnai nesilaikė Aprašo reikalavimų ar kad dėl to būtų paneigtas kitų įrodymų patikimumas. Pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, vaizdo įrašai nėra vienintelis ar lemiamas įrodymas, kurio nebuvimas savaime paneigtų administracinio nusižengimo faktą. Vaizdo įrašas yra tik vienas iš galimų įrodymo šaltinių, o bylą teismas privalo spręsti remdamasis visuma – pareigūnų paaiškinimais, liudytojų parodymais, dokumentais ir kitais byloje esančiais duomenimis. Šioje byloje nustatyta, kad vaizdo medžiagos nėra dėl to, jog kameros neveikė, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma pagrindu abejoti pareigūnų parodymų patikimumu ar paneigti nustatyto fakto, jog R. B. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, ypač kai kiti byloje esantys įrodymai yra išsamūs, nuoseklūs ir vieni kitus patvirtinantys.

17. Apygardos teismas, peržiūrėjęs byloje esančius vaizdo įrašus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu detaliu jų vertinimu ir jį papildo. Pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotos pasienio pareigūnų pastangos atvykusiems policijos pareigūnams paaiškinti, jog automobilio vairuotojas buvo R.. Vaizdo įrašuose matyti, kaip R. ? surašomas administracinio nusižengimo protokolas ir jam aiškinamos bylos nagrinėjimo datos bei procedūros. Be to, užfiksuotas S.? K. pasisakymas, kad ji vairavo automobilį, tačiau kartu ir komentarai apie „žmoniškumo faktorių“, „galima prisikabinti prie ko nori“, kurie parodo S.? K. požiūrį į įvykį. Iš vaizdo medžiagos girdėti, kad pareigūnė įspėja R. B. dėl pareigūnų įžeidinėjimo, o toks įspėjimas leidžia daryti aiškią išvadą, kad R. B. bendravimo tonas ir elgesys su pareigūnais buvo konfrontacinis, nepagarbus ir galbūt peržengiantis leistinas ribas, todėl pareigūnė turėjo pagrindą jį drausminti. Tai rodo ne atsitiktinę emocinę reakciją, o tam tikrą R. B. požiūrį į pareigūnus ir bendradarbiavimo stoką, kas teismui reikšminga vertinant jo elgesį įvykio metu ir jo pozicijos patikimumą aiškinantis įvykio aplinkybes.

18. Administracinio nusižengimo protokolo surašymo aplinkybės savaime nepažeidžia ANK 608 straipsnio reikalavimų, nes ši norma nereikalauja, kad visa įmanoma tyrimo medžiaga būtų surinkta iki protokolo surašymo momento. Protokolas yra pradinis procesinis dokumentas, kuriuo fiksuojama nustatyta veika ir duomenys, pakankami prielaidai pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Pabrėžtina, jog tyrimas gali būti papildomas ir po protokolo surašymo, o nauji dokumentai, tarnybiniai pranešimai ar kiti duomenys gali būti įtraukiami iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo. Todėl tai, kad tarnybiniai pranešimai buvo surašyti 2025 m. birželio 2 d., savaime nereiškia protokolo neteisėtumo ar šališkumo – tai yra įprasta tyrimo eiga, kuri neprieštarauja nei ANK nuostatoms, nei teismų praktikai. Be to, sprendimas dėl administracinio nusižengimo buvo priimtas tik 2025 m. liepos 28 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po papildomos medžiagos gavimo. Tai patvirtina, kad Institucija turėjo pakankamai laiko įvertinti tiek pirminius, tiek vėliau surinktus duomenis, o galutinis nutarimas buvo priimtas remiantis visa byloje esančia informacija, o ne vien tik pirminiu protokolu. ANK nenumato, kad protokole turi būti surašyti visi įrodymai, – jų vertinimas atliekamas nutarimo priėmimo metu, o ne protokolo surašymo metu. Todėl teiginys, kad protokolas buvo surašytas neturint objektyvių duomenų, nepagrįstas, nes objektyvūs duomenys vertinami išsamiai tik nagrinėjant bylą, o ne pradinėje stadijoje. Taip pat nepagrįstas argumentas, kad tarnybiniai pranešimai, surašyti po įvykio dienos, negali būti laikomi patikimais. Pažymėtina, jog tarnybinių pranešimų surašymo laikas neturi lemiamos reikšmės jų įrodomajai galiai, svarbu jų turinys, logiškumas, nuoseklumas, tarpusavio suderinamumas ir kitų bylos duomenų visuma. Įstatymuose nėra reikalavimo, kad pareigūnai pranešimus turėtų surašyti būtent įvykio dieną, pakanka, kad jie būtų surašyti netrukus po įvykio ir atspindėtų pareigūnų tarnybinę patirtį bei objektyvius faktus. Todėl pats tarnybinių pranešimų surašymo faktas 2025 m. birželio 2 d. neeliminuoja jų patikimumo ir nesuponuoja šališkumo. Galiausiai, minimi principai – nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo – taikomi tik tuo atveju, kai byloje iš tiesų lieka nepašalintų abejonių dėl faktinių aplinkybių. Tačiau šie principai nereiškia, kad administracinė atsakomybė negali būti taikoma tais atvejais, kai nėra vaizdo įrašų. Administracinėse bylose įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, remiantis visuma turimų duomenų, ir jokia įrodymų rūšis nėra privaloma. Tarnybiniai pranešimai, kiti dokumentai, pareigūnų paaiškinimai bei netiesioginiai duomenys gali sudaryti pakankamą įrodymų visumą, leidžiančią padaryti teisines išvadas. Todėl negalima teigti, kad procesas buvo šališkas ar kad asmuo buvo patrauktas atsakomybėn neturint įrodymų. Nutarimas, priimtas 2025 m. liepos 28 d., buvo pagrįstas visa tuo metu surinkta ir įvertinta medžiaga, todėl protokolo surašymo data ir dalies dokumentų surašymas po jo neturi įtakos nei proceso teisėtumui, nei galutinio sprendimo pagrįstumui.

19. Esant šios aplinkybėms, skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, panaikinti ar pakeisti ją nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.