Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) PlusPlus Capital AS apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo PlusPlus Capital AS ieškinį atsakovui E. B. dėl įsiskolinimo priteisimo ir atsakovo E. B. priešieškinį atsakovams V. D., PlusPlus Capital AS, uždarai akcinei bendrovei „Lutora“ dėl transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestinėmis ir gavėjo teisių ir pareigų perkėlimo tikrajam gavėjui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

6. Atsakovas pagal priešieškinį V. D. atsiliepimo į priešieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, teismo šaukimas, siųstas tuo pačiu adresu kaip buvo siunčiami procesiniai dokumentai, kurie buvo priimti atsakovo šeimos nario, grįžo neįteiktas. Prašymo atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.2. Teismas taip pat vertino, jog byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotas apgaulės faktas sudarant Sutartį. E. B. tik formaliai pasirašė Sutartį bei Pirkimo–pardavimo sutartį kaip jų šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo V. D., kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Būtent V. D. įkalbėjo E. B. padėti įsigyti automobilį; iš karto po to, V. D. automobiliu nuvežė E. B. prie UAB „Lutora“ ir paprašė E. B. įsigyti savo vardu išsimokėtinai UAB „Lutora“ parduodamą automobilį; kai E. B. sudarė Sutartį ir Pirkimo–pardavimo sutartį, V. D. paėmė iš E. B. automobilio raktelius, dokumentus ir išvyko automobiliu. Teismas padarė išvadą, jog byloje įrodyta aplinkybė, kad faktiškai Sutartį ir Pirkimo–pardavimo sutartį sudarė V. D., o ne E. B., kuris nurodytas kaip Sutarties ir Pirkimo–pardavimo sutarties šalis – gavėjas, todėl šie sandoriai pripažintini apsimestinais subjekto gavėjo dalyje ir perkeltinos gavėjo teisės ir pareigos pagal Sutartį ir Pirkimo–pardavimo sutartį atsakovui V. D. Dėl nurodytų aplinkybių UAB „mogo LT“, kurios reikalavimo teisių perėmėjas yra ieškovas, ir UAB „Lutora“ laikytini asmenims, kurie sąžiningai įgijo teises pagal Sutartį ir Pirkimo–pardavimo sutartį (CK 1.87 straipsnio 2, 3 dalys). Patenkinęs priešieškinį, teismas E. B. iš PlusPlus Capital AS ir V. D. lygiomis dalimis priteisė 1 669 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kadangi UAB „Lutora“ laikytina asmeniu, kuris sąžiningai įgijo teises pagal ginčijamus sandorius, todėl UAB „Lutora“ iš PlusPlus Capital AS ir V. D. lygiomis dalimis priteisė 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10.1. Nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu dalyje dėl bylos nutraukimo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, kad atsakovai nagrinėjamoje civilinėje byloje ir baudžiamojoje byloje yra skirtingi asmenys. Priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, ieškovo civilinis ieškinys atsakovui E. B., nors pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje ir buvo pareikštas, įsiteisėjusiu nuosprendžiu nebuvo nei tenkintas, nei atmestas, t. y. nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Atkreipia dėmesį, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu civiliniu atsakovu esantis asmuo yra pripažįstamas padariusiu nusikalstamą veiką ir jo atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad jokie kaltinimai, baigus ikiteisminį tyrimą, atsakovui E. B. nebuvo pateikti, jo atžvilgiu jokie civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjami.

10.6. Kritiškai vertina ir skundžiamą sprendimą dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų. Atkreipia dėmesį, kad byloje tenkintas atsakovo E. B. priešieškinis atsakovams PlusPlus Capital AS, V. D. bei UAB „Lutora“. Todėl lieka neaišku, kodėl bylinėjimosi išlaidos priteistos tik iš dviejų atsakovų pagal priešieškinį nors priešieškinis tenkintas pilna apimtimi, t. y. ir UAB „Lutora“ atžvilgiu. Taip pat pažymi, kad nė vienas iš atsakovų pagal priešieškinį neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir dėl kurių UAB „Lutora“ būtų kilusios bylinėjimosi išlaidos. Be to, visiškai neaišku, ką turi omenyje pirmosios instancijos teismas teigdamas, kad UAB „Lutora“ laikytina asmeniu, kuris sąžiningai įgijo teises pagal ginčijamus sandorius. Tokie teismo pasisakymai prieštarauja pačiam teismo priimtam skundžiamam sprendimui, kuriuo Pirkimo–pardavimo sutartį, kurios šalimi yra UAB „Lutora“, teismas, neva konstatavęs visų jos šalių taikytą apgaulę, pripažino apsimestine.

11.1. Pažymi, kad apelianto ieškinys ir 2019 m. gegužės 28 d. PlusPlus Capital AS civilinis ieškinys baudžiamajame procese, kuris buvo išnagrinėtas įsiteisėjusiu nuosprendžiu, ieškovo pareikštas tam pačiam asmeniui – atsakovui E. B. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog ginčo šalys yra tos pačios, kadangi šalis pareiškusi reikalavimą yra ieškovas, o šalis kurios atžvilgiu reikalavimas pareikštas – atsakovas E. B. Taip pat mano, kad teismas darė pagrįstą išvadą, jog tiek ieškinio, tiek civilinio ieškinio baudžiamajame procese dalykas yra tas pats, t. y. pagrindinė skola, kurią sudaro nuomos mokestis, sutarties sudarymo mokestis ir nepadengta transporto priemonės vertė bei procesinės palūkanos. Atsakovo vertinimu, ieškinių tapatumą teismas nustatė teisingai.

11.2. Atkreipia dėmesį, kad savo priešieškinyje buvo nurodęs aplinkybes dėl apelianto netinkamai suformuluotų ieškinio reikalavimų, teikė teismui įsiteisėjusį nuosprendį, tačiau apeliantas, matydamas visus šiuos argumentus, pasirinko netikslinti savo ieškinio reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nustačius, jog pagrindinę skolą baudžiamajame procese teismas nuosprendžiu priteisė iš V. D., teismas šioje civilinėje byloje neturi jokio pagrindo iš pagrindinės skolos išvestinius reikalavimus dėl delspinigių, baudos priteisti iš atsakovo, kuris nėra pripažintas solidariu atsakovu su V. D. Atsakovo vertinimu, apeliantas, norėdamas, kad teismas nagrinėtų jo ieškinio reikalavimų dalį dėl išvestinių skolos reikalavimų, baudžiamojoje byloje turėjo reikšti ieškinį dėl E. B. pripažinimo solidariai atsakingu už V. D. padarytą deliktą, solidarią atsakomybę įrodinėjant sutartinės atsakomybės nuostatomis. Tokiu atveju minėtoje apimtyje dėl solidarios atsakomybės nuosprendį priėmęs teismas būtų galėjęs šioje apimtyje civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu ir tai būtų leidę apeliantui reikšti ieškinį dėl solidarios atsakomybės taikymo atsakovo atžvilgiu. Tačiau apelianto pasirinkimas baudžiamojoje byloje netikslinti civilinio ieškinio, atsakovu laikyti vien E. B., nulėmė, jog antrą kartą apeliantas nebegali jam reikšti tokio paties ieškinio civilinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad sutartinės atsakomybės pagrindas buvo nurodytas apelianto civiliniame ieškinyje baudžiamojoje byloje, o nuosprendyje aiškiai nurodyta, dėl kokių konkrečių išvestinių skolos reikalavimų apeliantas gali kreiptis civilinio proceso tvarka. Apeliantas, pasirinkdamas neskųsti nuosprendžio, pasirinko jam tinkantį savo teisių gynimo būdą. Mano, kad byla aptariamoje dalyje buvo nutraukta pagrįstai.

11.4. Laiko pagrįstu ir skundžiamą teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų. Pažymi, kad teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pagrįstai atsižvelgė į tai, kad E. B. priešieškinį reiškė dėl PlusPlus Capital AS pareikšto ieškinio, taigi, tik apelianto ieškinys nulėmė priešieškinio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. B. iš PlusPlus Capital AS ir V. D. lygiomis dalimis priteisė 1 669 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „Lutora“ iš PlusPlus Capital AS ir V. D. lygiomis dalimis priteisė 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, nes UAB „Lutora“ sąžiningai įgijo teises pagal ginčijamus sandorius. Priešingai nei teigia apeliantas, būtent apelianto netinkamai pasirinktas jo teisių gynimo būdas, pareiškus pakartotinį ieškinį atsakovui, ir nulėmė UAB „Lutora“ išlaidas, kadangi E. B. nebūtų reiškęs priešieškinio, jei ne nepagrįstas apelianto ieškinys.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

15. Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, kuriuo civilinė byla dalyje pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl įsiskolinimo priteisimo buvo nutraukta, o atsakovo pareikštas priešieškinis dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais gavėjo dalyje bei gavėjo teisių ir pareigų perkėlimo, buvo patenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

16. Byloje nustatyta, kad 2018 m. liepos 27 d. atsakovas E. B. su pradine kreditore UAB „mogo LT“ sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. RNT27072018/0037 (anksčiau ir toliau – Sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė suteikė atsakovui teisę laikinai valdyti ir naudoti transporto priemonę AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (anksčiau ir toliau – automobilis, transporto priemonė), neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, o atsakovas priėmė transporto priemonę ir įsipareigojo mokėti reguliarias mėnesio nuomos įmokas. Be to, 2018 m. liepos 27 d. UAB „mogo LT“ kaip pirkėja, UAB „Lutora“ kaip pardavėja ir atsakovas E. B. kaip gavėjas sudarė minėtos transporto priemonės Pirkimo–pardavimo sutartį (anksčiau ir toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis), kurios pagrindu transporto priemonę UAB „mogo LT“ nusipirko iš UAB „Lutora“ tam, kad Sutarties pagrindu ją perleistų naudotis atsakovui; 2018 m. liepos 27 d. taip pat buvo pasirašytas priėmimo–perdavimo aktas. Ieškovo pateiktais duomenimis, 2018 m. spalio 15 d. dėl atsakovo padarytų esminių sutarties pažeidimų, nemokėjus įmokų nustatyta tvarka, Sutartis buvo nutraukta. 2017 m. vasario 28 d. Periodinės reikalavimo teisių pardavimo–pirkimo ir perleidimo sutarties pagrindu pradinė kreditorė perleido reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą Risk Management Services OU, kuri 2017 m. kovo 1 d. Periodinės reikalavimų perleidimo sutarties pagrindu minėtą reikalavimo teisę perleido ieškovui; faktinė reikalavimo teisės ieškovui perleidimo data – 2018 m. gruodžio 27 d.; apie reikalavimo teisių perleidimą atsakovas informuotas 2019 m. sausio 2 d. pranešimu.

17. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-87-951/2021, kuris įsiteisėjo 2021 m. vasario 2 d., V. D. pripažino kaltu, be kita ko, už sukčiavimą, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. UAB „mogo LT“ priklausantį turtą – 10 642,50 Eur vertės automobilį AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. D., turėdamas tikslą apgaule įgyti minėtą UAB „Mogo LT“ priklausantį automobilį, nurodė E. B., kad užsienyje dirbantis asmuo ieško žmogaus, kuris padėtų įsigyti automobilį, bei melagingai žadėdamas E. B., kad šiam įsigijus savo vardu automobilį, šis asmuo greitai perims iš E. B. visus finansinius įsipareigojimus, susijusius su automobilio įsigijimu, ir sumokės jam piniginį atlygį už suteiktą paslaugą, įkalbėjo E. B. sutikti su tokiu pasiūlymu, po to V. D. automobiliu nuvežė E. B. prie UAB „Lutora“ ir paprašė įsigyti savo vardu išsimokėtinai UAB „Lutora“ parduodamą minėtą automobilį; po to, kai 2018 m. liepos 27 d. UAB „Lutora“ patalpose E. B. sudarė su UAB „mogo LT“ Sutartį, V. D. paėmė iš E. B. automobilio raktelius, dokumentus ir, pažadėjęs vėliau susisiekti, išvyko automobiliu. Minėtoje byloje V. D. pripažino, kad automobilio pirkimo sutartis buvo pasirašyta E. B. vardu, jis sakė E. B., kad šis sudarytų sutartį savo vardu, o jis mokės už tą automobilį, nors žinojo, kad už tą automobilį nemokės, o automobiliu naudojosi jis pats. Be to, minėtoje baudžiamojoje byloje PlusPlus Capital AS buvo pareiškęs ir civilinį ieškinį E. B. dėl 13 744,84 Eur įsiskolinimo pagal Sutartį (skolos ir delspinigių), procesinių palūkanų priteisimo. Ir teismas minėtu nuosprendžiu PlusPlus Capital civilinį ieškinį tenkino iš dalies, pažymėdamas, jog nusikaltimu padaryta žala yra pagrindas civilinei deliktinei atsakomybei kaip turtinei prievolei atsirasti, todėl, pasisakant dėl kitų civilinio ieškovo reikalaujamų sumų priteisimo, kaip antai, delspinigių, paminėtina, kad civilinio ieškovo reikalavimai šioje dalyje yra kildinami iš sutartinių, t. y. prievolinių teisinių santykių, ir šių galimai patirtų nuostolių negalima laikyti negautomis pajamomis, nes tokios pajamos nebuvo numatytos gauti iš anksto, be to, nebuvo galima pagrįstai tikėtis jas gauti. Taigi, Šiaulių apylinkės teismas minėtu nuosprendžiu civilinio ieškovo civilinį ieškinį dėl 13 744,84 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš V. D. priteisė 12 762,39 Eur civilinio ieškovo naudai bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dalies dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo, o likusioje dalyje, dėl delspinigių priteisimo, civilinio ieškovo reikalavimą paliko nenagrinėtą, be kita ko išaiškindamas civiliniam ieškovui, jog tai neužkerta jam teisės dėl šių sumų priteisimo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

18. Ieškovui kreipusis į teismą dėl įsiskolinimo iš atsakovo pagal Sutartį priteisimo, su kuo atsakovas kategoriškai nesutiko, be kita ko atkreipdamas dėmesį į baudžiamojoje byloje išnagrinėtą ieškovo ieškinį ir nuosprendžiu ieškovui priteistą sumą, ir atsakovui pateikus byloje priešieškinį dėl Sutarties ir Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestinėmis gavėjo dalyje, pirmosios instancijos teismas civilinę bylą dalyje pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl įsiskolinimo pagal Sutartį priteisimo nutraukė, nustatęs šio ieškinio ir baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio tapatumą, o atsakovo E. B. priešieškinį patenkino, pripažinęs abi sutartis apsimestinėmis gavėjo dalyje. Įvertinus bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą vertina kritiškai.

19. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, skundžiamame sprendime konstatavo abiejų ginčijamų sandorių (gavėjo dalyje) apsimestinumą, remdamasis aukščiau minėtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kuriuo buvo konstatuotas apgaulės faktas sudarant Sutartį, ir nusprendęs, kad nagrinėjamu atveju faktiškai Sutartį ir Pirkimo–pardavimo sutartį sudarė V. D., o ne atsakovas E. B., dėl ko abi sutartis ir pripažino apsimestinėmis gavėjo dalyje, perkeliant gavėjo teises ir pareigas pagal abi sutartis atsakovui pagal priešieškinį V. D. Visgi, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nėra pagrindo sutikti.

20. CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys. Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-687/2016; kt.). Sprendžiant klausimą dėl sandorio apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011, 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-687/2016). Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011, 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015; kt.). Atkreipiant dėmesį apskritai į įrodinėjimo civiliniame procese ypatumus, pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti, kas atsakovas nebuvo tikroji ginčijamų sandorių šalis. Neneigiant įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, konstatuoto sukčiavimo fakto prieš atsakovą, manytina, kad aptariamu atveju tai nedaro atsakovo pasirašytų sutarčių jo atžvilgiu negaliojančiomis. Pažymėtina, kad abi sutartis pasirašė būtent atsakovas, pateikė paskolos/ lizingo paraišką, nurodė savo asmens duomenis, kaip papildomą kontaktinį asmenį netgi nurodė savo motiną, taigi ir vertinami buvo būtent jo duomenys ir to jis siekė. Ir nors iš minėtos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad atsakovas ir buvo apgautas V. D., kuris įkalbėjo jį įsigyti jo (atsakovo) vardu automobilį, pažadėdamas atlygį už suteiktą paslaugą ir pan., tačiau iš turimų duomenų negalima spręsti, kad teises ir pareigas pagal abi sutartis įgijo būtent V. D. Iš šio asmens (V. D.) parodymų baudžiamojoje byloje matyti, kad jis iš anksto numatė, kad nusikalstamu būdu perims automobilį, tačiau jokios jo valios būti Sutarties ar Pirkimo– pardavimo sutarties šalimi nebuvo. Taigi, bylos duomenų kontekste nėra jokio pagrindo spręsti, kad minėtas asmuo ketino ar norėjo būti sandorių šalimi, kai tuo tarpu, atsakovas E. B. sandorių sudarymo metu tokią valią (sudaryti sandorius ir prisiimti įsipareigojimus) turėjo, ją aiškiai išreiškė, taigi prisiėmė ir atsakomybę įgyti sutartines teises ir pareigas, nesant byloje jokių objektyvių duomenų, kad asmuo galėjo nesuvokti, jog V. D. nevykdant pažado vykdyti sutartines prievoles už atsakovą, visa atsakomybė už tinkamą sutarčių vykdymą kils būtent sutartį sudariusiam atsakovui. Tikrieji E. B. ketinimai ir buvo sudaryti Sutartį su iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis, tik, kaip paaiškėjo, pats sudaręs susitarimą su kitu asmeniu, tiesiog tikėjosi, kad tas mokės įmokas pagal Sutartį, o E. B. dar už tai gaus atlygį, tokiu būdu ir pats neatskleidė pradinei kreditorei, kad ketina perleisti automobilį tretiesiems asmenims, taip pažeisdamas sutartinius įsipareigojimus (E. B. Sutartimi įsipareigojo neleisti tretiesiems asmenims naudotis savo teisėmis transporto priemonės atžvilgiu; neperleisti transporto priemonės ir neleisti, kad ji būtų perleista; be išankstinio raštiško davėjo sutikimo neperduoti jos panaudai arba kaip nors kitaip neperduoti jos trečiajam asmeniui naudotis ir/ ar turėti, išskyrus, kai transporto priemonė perduodama gavėjo (E. B.) šeimos nariams; neperduoti pagal Sutartį turimų ir prisiimtų teisių, įsipareigojimų arba jų dalies tretiesiems asmenims (Sutarties bendrųjų nuostatų 8.2, 8.4.4, 8.4.11 papunkčiai). Akivaizdu, kad atsakovo E. B. reikalavimas dėl abiejų sandorių pripažinimo apsimestiniais (gavėjo dalyje) kilo ne iš tų sandorių sudarymo aplinkybių, o jų vykdymo pasėkoje, kai savo reikalavimus atsakovui pareiškė ieškovas, o kitu atveju, jei tas kitas asmuo savo pažadus atsakovui būtų vykdęs, tikėtina, klausimas dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais net nebūtų keliamas. Įvertinus jau vien nurodytas sandorių sudarymo aplinkybes, nustačius, kad būtent atsakovas E. B. siekė būti sandorių šalimi, nėra pagrindo juos pripažinti apsimestiniais subjekto gavėjo dalyje. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį tenkino nepagrįstai, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - atsakovo priešieškinis atmestinas. Be kita ko, aptartu aspektu dar atkreiptinas dėmesys, jog visiškai aiški sandorių sudarymo metu dėl sandorius sudariusių subjektų buvo ir kitų sandorių šalių (pradinės kreditorės, UAB „Lutora“) valia, kurios aiškiai ketino sudaryti sandorį būtent su atsakovu.

22. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir kitoje ginčijamo sprendimo dalyje – dėl civilinės bylos pagal ieškovo ieškinį nutraukimo CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, teismui konstatavus šio ieškinio ir minėtoje baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio tapatumą.

23. CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vienas iš bylos nutraukimo pagrindų – teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ši taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą.

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata poveikis. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Antra, teismo sprendimas gali būti reikalavimo ar atsikirtimo pagrindas kitoje civilinėje byloje, tai yra pozityvusis res judicata poveikis (prejudiciniai faktai), t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra naudingi, kitose bylose gali remtis tuo teismo sprendimu, kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024). Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant CPK 293 straipsnio 3 punktą, išaiškinta, kad CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtintu pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą, kuris nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024).

25. Aptariamu atveju minėtoje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas E. B., tačiau pastebėtina, kad baudžiamajame procese jis nebuvo kaltinamasis, ir įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kaip jau minėta (šio sprendimo 17 punktas) turtinė žala ieškovui buvo priteista iš kaltinamojo V. D., kartu atkreipiant dėmesį, kad nuosprendžiu buvo spręstas civilinės deliktinės atsakomybės klausimas, teismui nuosprendyje be kita ko aiškiai nurodžius, kad, pavyzdžiui, reikalavimai dėl delspinigių priteisimo, nuosprendžiu juos palikus nenagrinėtais, spręstini civilinio proceso tvarka. Jau vien iš paminėtų aplinkybių, nesant pagrindo spręsti, kad ginčas abiejose bylose buvo išnagrinėtas dėl tarp tų pačių šalių ar tuo pačiu teisiniu pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje negalėjo būti padaryta išvada dėl ieškinių tapatumo ir šiuo atveju negatyvusis baudžiamojoje byloje V. D. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio res judicata poveikis nagrinėjamoje byloje teismo buvo taikytas nepagrįstai, t. y. pagrindo nutraukti nagrinėjamą bylą, pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą dalyje dėl ieškovo pareikšto ieškinio, nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas ieškinį pareiškė sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu, reikalaudamas priteisti iš atsakovo pagal Sutartį susidariusį įsiskolinimą, tame tarpe ir netesybas, ir pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kilusį ginčą išspręsti civilinio proceso tvarka. Kartu pažymėtina, kad vien tai, jog nėra nagrinėjamoje byloje ir baudžiamojoje byloje išnagrinėto civilinio ieškinio tapatumo, dar nereiškia, kad ieškovo naudai gali būti vykdomas dvigubas žalos atlyginimo ar kitų piniginių sumų išieškojimas, tačiau visa tai turi būti įvertinta sprendžiant ginčą iš esmės. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, nustačius, kad civilinė byla minėtoje dalyje buvo nutraukta nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą šioje dalyje naikina, perduodant bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26. Aptartame kontekste teisėjų kolegija dar atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Taigi, kokiu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis jį grindžia (ieškinio faktinį pagrindą). Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017). Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. CK aiškiai nurodoma, kada atsiranda sutartinė, o kada – deliktinė civilinė atsakomybė. Civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos nedraudžia ieškovui pasirinkti konkretaus savo teisių gynybos būdo – reikšti reikalavimą dėl sutartinės atsakomybės taikymo savo kontrahentui ar reikalauti deliktinės atsakomybės taikymo subjektui, su kuriuo ieškovo nesieja sutartiniai teisiniai santykiai. Tačiau galimybė įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir ginčo išsprendimo rezultatas priklauso nuo pasirinkto teisių gynybos būdo efektyvumo konkrečioje situacijoje, dėl to kiekvienu atveju ieškovo turi būti įvertintos ginčo aplinkybės, šalis siejančios teisės ir pareigos ir šių duomenų kontekste – pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015). Manytina, kad nagrinėdamas byloje pareikštą civilinį ieškinį ir spręsdamas dėl jo pagrįstumo, teismas turėtų atkreipti dėmesį į paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, ieškovo pasiriktą savo pažeistų teisių gynimo būdą, be kita ko įvertinant ir minėtoje baudžiamojoje byloje priimtą procesinį sprendimą dėl pareikšto civilinio ieškinio.

Dėl procesinės bylos baigties

27. Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, dalyje dėl pareikšto ieškinio perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitoje dalyje priimant naują sprendimą – priešieškinį atmetant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

28. Dėl kitų apeliaciniame skunde ar atsiliepimuose į jį nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Teisėjų kolegija be kita ko dar trumpai pažymi, kad šiuo atveju neįžvelgia apelianto nurodyto pagrindo konstatuoti absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, neįtraukus į bylą pradinės kreditorės, nesant pagrindo pripažinti, kad buvo nuspręsta dėl nurodyto asmens materialinių teisių ar pareigų, kad jos buvo tiesiogiai nustatytos, pripažintos, pakeistos ar panaikintos, nenustačius, kad buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

29. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis sprendimas dėl ieškinio reikalavimų byloje nėra priimtas, skundžiamas teismo sprendimas yra panaikintas ir byla, dalyje dėl pareikšto ieškinio, grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas šiame procesiniame sprendime dėl šalių bylinėjimosi išlaidų nepasisako ir palieka šį klausimą galutinai spręsti pirmosios instancijos teismui, priimant galutinį procesinį sprendimą. Nors byloje pareikštas priešieškinis yra atmestas, atsakovų pagal priešieškinį dalyvavimo byloje poreikis neišnyksta, nes nagrinėjant ginčą pagal ieškinį iš naujo, neabejotinai bus vertinamos visos sutartinių santykių susiklostymo aplinkybės, kaip ir nustatinėjama, kokia iš sutartinių santykių ieškovo galimai patirta žala jo pasirinkimu jam buvo priteista ne iš sutartinio kontrahento, o deliktinės atsakomybės pagrindu iš V. D. Taigi tik priėmus galutinį sprendimą dėl ginčo esmės galės būti teisingai paskirstytos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismui paliekamos skirstyti ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Ieškovo „PlusPlus Capital AS apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir dalyje dėl priešieškinio priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti, o kitoje dalyje, dėl pareikšto ieškinio – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.