Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

1. Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“ byloje pareikštu ieškiniu prašė pripažinti 2009 m. sausio 12 d. ir 2010 m. sausio 10 d. autorines sutartis, sudarytas tarp ieškovės ir atsakovų E. V. ir A. V., neteisėtomis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento bei taikyti restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovo E. V. 68 938, 93 Eur, o iš A. V. – 22 300,74 Eur, taip pat priteisti iš abiejų atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad buvęs Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ sekretorius V. G. sudarė autorines sutartis su atsakovais. Pagal šias sutartis autoriniai darbai nebuvo perduoti, be to, net jeigu būtų buvę perduoti, sutartys buvo sudarytos už per didelę kainą. Esant tokioms aplinkybėms, joks protingas ir apdairus asmuo nesudarytų sandorių, pažeisdamas imperatyviąsias Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo normas bei ieškovės, kaip viešojo juridinio asmens, tikslus. Nors, pateikus ieškinį teismui, atsakovai į bylą pateikė knygas „Gyvybės draudimo rinka Lietuvoje“, „Ne gyvybės draudimas“, ieškovė šių knygų neturėjo, jos atsirado tik ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, kas leidžia manyti, kad jos galėjo būti parengtos tik atsakovams gavus ieškinį šioje civilinėje byloje. Iš atsakovų pateiktų knygų matyti, kad tai yra viešai prieinamos informacijos rinkiniai, įvairių draudimo bendrovių taisyklės, statistiniai duomenys ir galimai nuplagijuotos išvados. Taigi, įvertinus į bylą pateiktas knygas, akivaizdu, kad atsakovai netinkamai įvykdė / neįvykdė prievoles pagal ginčijamas autorines sutartis, o ieškovė pagal sudarytas autorines sutartis negavo to, ką pagrįstai tikėjosi gauti. Be to, ginčijamų sutarčių kaina yra akivaizdžiai per didelė, tad pažeista imperatyvi Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (toliau – ir Asociacijų įstatymas ar AĮ) 16 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostata, draudžianti asociacijoms pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą, todėl yra pagrindas ieškovės ir atsakovų sudarytus sandorius pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, nėra jokių duomenų, kad ieškovei apskritai buvo poreikis sudaryti ginčijamas sutartis. Ginčijami sandoriai buvo akivaizdžiai nenaudingi ieškovei, nesuderinami su ieškovės, kaip viešojo juridinio asmens, uždaviniais, dėl to prieštaraujantys ieškovės tikslams, taigi, neteisėti, todėl turi būti pripažintini negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 2 dalies pagrindu.

9. Apeliaciniu skundu ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi sprendime nėra įsigilinta į bylos esmę, jis nėra tinkamai motyvuotas. Sprendime padarytos tiek teisės taikymo ir aiškinimo, tiek įrodymų vertinimo klaidos. Sprendime apskritai liko neįvertintos esminės bylos aplinkybės, o viena iš priežasčių, kuri tai lėmė, galėjo būti teismo sudėties pasikeitimas.

8.2. Teismas klaidingai aiškino ir taikė AĮ 16 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Teismo pozicija neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, kurioje yra aiškiai nurodoma, jog AĮ 16 straipsnio 2 dalies 7 punkte yra imperatyvi nuostata, todėl jos nepaisymas sukelia CK 1.80 straipsnyje nustatytas pasekmes. Teismo aiškinimas, kad AĮ 16 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas draudimas yra taikomas tik vienai sandorio šaliai, prieštarauja ir elementariai logikai.

8.3. Teismas taikė klaidingus akivaizdžiai per didelės kainos buvimo / nebuvimo fakto nustatymo kriterijus, o tai lėmė klaidingą AĮ 16 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymą. Tokia teismo pozicija (taikyti kriterijai) prieštarauja teismų praktikai, kurioje yra nurodoma, kad, vertinant akivaizdžiai per didelės kainos buvimo / nebuvimo faktą, reikia atsižvelgti į analogiškų ar panašių prekių / paslaugų kainą (rinkos kainą) sutarčių sudarymo metu. Būtent LINAVOS generalinis sekretorius V. G., prieš sudarydamas sutartis, privalėjo domėtis bei aiškintis, kokia yra sutartyse numatytų darbų rinkos kaina, tačiau to nepadarė.

8.4. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti įrodymus, tiesiogiai pagrindžiančius, kad sutartyse nustatyta kaina yra akivaizdžiai per didelė. Priešingai nei nurodoma sprendime, apeliantės pateiktos išvados atspindi sutartyse nurodytų darbų rinkos kainą, kadangi šias išvadas pateikė profesionalūs draudimo rinkos atstovai, teikiantys analogiškas paslaugas kaip ir tas, dėl kurių buvo susitarta sutartyse. Atitinkamai, šie subjektai turi kompetenciją nurodyti, kokios kainos vyravo rinkoje sutarčių sudarymo metu.

8.5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės pateiktose išvadose nėra atitinkamos rinkos analizės. Vien jau pateiktos 3 profesionalių draudimo rinkos atstovų išvados tinkamai atspindi to meto padėtį rinkoje ir joje vyraujančias kainas už darbus, dėl kurių buvo susitarta sutartyse.

8.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad siekiant nustatyti, ar sutartyse buvo nustatytos akivaizdžiai per didelės kainos, byloje buvo reikalingos specialios žinios. Apeliantė, siekdama gauti papildomų duomenų dėl ginčo sutartyse numatytų kainų pagrįstumo, savarankiškai kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą bei prašė įvertinti ginčo sutartyse numatytų kainų pagrįstumą bei tai, ar knygos nėra nuplagijuotos, tačiau jai buvo nurodyta, kad tokio pobūdžio kainų pagrįstumo ekspertizės ar vertinimai nėra daromi. Taip pat vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, sprendžiant bylas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais AĮ 16 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu bei vertinant, ar sutartyse nurodyta kaina yra akivaizdžiai per didelė, nėra būtina pasitelkti specialias žinias turinčius ekspertus. Kita vertus, pats teismas, turėdamas abejonių dėl sutartyse numatytų kainų pagrįstumo, galėjo paskirti ekspertizę.

8.7. Atsakovų į bylą pateiktos išvados nepatvirtina, kad sutartyse buvo susitarta dėl rinkos sąlygas atitinkančios kainos. Nesivadovauti šiomis išvadomis leidžia vien tai, kad visos jos yra surašytos akademikų, bet ne draudimo paslaugas teikiančių subjektų, užsiimančių tokių darbų rengimu ir pardavimu, dėl kurių buvo susitarta sutartyse – atsakovų pateiktose išvadose neatsispindi tokių darbų rinkos kaina. Nėra jokio pagrindo vadovautis atsakovų pateiktomis išvadomis ir dėl kitų priežasčių.

8.8. Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas dr. A. V. pripažino, kad įdėmiai neskaitė knygų bei neturi kompetencijos vertinti knygų kainos, anksčiau tokių vertinimų nėra atlikęs. Be to, kainos jo pateiktose išvadose buvo nustatytos vadovaujantis klaidinga informacija.

8.9. Mykolo Romerio universiteto profesorės habilituotos dr. Ž. S. išvada negalima vadovautis dėl to, kad Ž. S., davusi priesaiką, melavo teismui – teikdama paaiškinimus teismui ji turėjo apeliantės į bylą teiktus procesinius dokumentus, nors iš pradžių teigė, kad turi tik bylos medžiagoje esančius savo paruoštus dokumentus. Be to, kaina jos išvadoje buvo nustatyta vadovaujantis klaidinga informacija.

8.10. Vytauto Didžiojo universiteto profesorės dr. A. M. išvada negalima vadovautis, nes kaina joje nustatyta vadovaujantis klaidinga informacija. A. M. pripažino, kad ji net neturėjo galimybės patikrinti knygų autorystės.

8.11. Teismas neįvertino fakto, kad sutarčių pagrindu neva parengtos knygos tėra viešai prieinamos informacijos rinkinys, todėl jos tikrai negalėjo būti vertos 115 848 Eur. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis faktas gali būti reikšmingas tik galimos turtinės atsakomybės taikymo aspektu.

8.12. Tiek 2009 m. sausio 12 d. sutartis, tiek 2010 m. sausio 10 d. sutartis įpareigojo atsakovus parengti būtent kūrinius, tačiau atsakovų byloje pateiktos knygos tėra viešai prieinamos informacijos rinkinys bei tikrai nėra originalios, nes jose yra pateikiama tik daugybė viešai prieinamos informacijos, o tariamos išvados, palyginimai ir rekomendacijos yra išimtinai techninio pobūdžio darbai. Knygų parengimas tikrai nereikalavo didelių atsakovų intelektinių pastangų, todėl knygos negali būti laikomos originaliomis, juo labiau kainuoti 115 848 Eur (400 000 Lt).

8.13. Siekiant nustatyti, ar atsakovų į bylą pateiktos knygos yra originalios, ar tėra viešai prieinamos informacijos rinkinys, jokių specialių žinių nereikia, kadangi knygose viešos informacijos kopijavimas yra akivaizdus. Tai, kad knygos iš tiesų tėra viešai prieinamos informacijos rinkinys, patvirtino ir daugiau nei 30 metų patirtį draudimo rinkoje turintis S. P., kuris nurodė, jog knygos yra viešai prieinamos informacijos rinkinys, kurią Lietuvos bankas teikia nemokamai.

8.14. Apeliantės užsakymu UAB „ACVK“, pasinaudojusi nacionaline plagiato patikros sistema, ištyrė ir vėliau pateikė išvadas, kuriose nurodė, kad knygų plagiato rizika yra net 100 proc. Tokie kūriniai negali (negalėjo) būti verti 115 848 Eur. Be to, rengiant knygas buvo stengtasi bet kokiu būdu padidinti jų apimtį, knygos yra parengtos atmestinai bei nekokybiškai.

8.15. Priešingai nei sprendime nurodė teismas, pagal sutartis parengtini darbai apeliantei sutartyse nustatytais terminais nebuvo perduoti. Apeliantė savo žinioje jokių atsakovų parengtų kūrinių neturėjo, o apie sutartis ir jų pagrindu parengtinus kūrinius (knygas) sužinojo tik po Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atlikto mokestinio patikrinimo.

8.16. Dėl to, kad apeliantė neturėjo, todėl nepateikė kūrinių VMI, ji privalėjo sumokėti daugiau mokesčių, tad apeliantė neturėjo jokio tikslo slėpti kūrinius.

8.17. Teismas visiškai nepagrįstai ignoravo tai, kad tiek 2015 m. vasario 12 d. VMI patikrinimo aktas, tiek 2015 m. balandžio 3 d. VMI sprendimas dėl akto tvirtinimo turi didesnę įrodomąją galią nei kiti byloje esantys įrodymai (šiuo atveju atsakovų paaiškinimai) bei savarankiškai patvirtina kūrinių (knygų) neperdavimo ir neegzistavimo faktą. Tai reiškia, kad teismas, be kita ko, pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles.

8.18. Faktą, kad atsakovai neperdavė apeliantei kūrinių, ir knygos buvo parengtos tik pradėjus nagrinėti bylą, netiesiogiai patvirtina ir atsakovų byloje teikti nenuoseklūs paaiškinimai.

8.19. Fakto, kad pagal sutartis sulygti darbai apeliantei sutartyse nustatytais terminais nebuvo perduoti, nepaneigia ir atsakovų į bylą pateikti dokumentai, kuriais vadovavosi teismas. Darbų priėmimo–perdavimo aktai yra pasirašyti V. G., kurio nesąžiningumas, valdant LINAVĄ, išsamiai aptartas apeliaciniame skunde, o atsakovų į bylą pateikta PVM sąskaita faktūra (serija JUS Nr. 001674) („Sąskaita faktūra Nr. 001674“) ir kasos pajamų orderis (serija JUSK Nr. 10-111) („Kasos pajamų orderis“) yra suklastoti ir parengti tik pradėjus nagrinėti šią bylą.

8.20. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sutartys neprieštarauja apeliantės veiklos tikslams.

8.21. Priešingai nei nurodė trečiasis asmuo V. G., knygos apeliantei nebuvo reikalingos, siekiant įsteigti draudimo bendrovę. Apeliantė sprendimą steigti draudimo bendrovę priėmė tik 2017 metais. Net jeigu apeliantė ir būtų siekusi įsteigti draudimo bendrovę 2009–2010 metais, knygose nurodyta informacija, steigiant draudimo bendrovę, būtų bevertė. Tai patvirtino S. P. – asmuo, steigęs apeliantės draudimo bendrovę. Be to, apeliantei steigiant draudimo bendrovę, tokios analizės už tokią kainą, kuri yra numatyta sutartyse, nebuvo užsakinėjamos, nes tiek sutarčių sudarymo metu, tiek šiuo metu iš esmės visa informacija, nurodyta knygose, buvo ir yra prieinama viešai.

8.22. Priešingai nei nurodė trečiasis asmuo V. G., knygose nurodyta informacija nebuvo reikalinga vežėjams. Draudimo kainos yra nustatomos individualiai, o vežėjams, siekiantiems gauti geriausią draudimo pasiūlymą, yra tikslinga kreiptis į draudimo brokerį, bet ne skaityti atsakovų į bylą pateiktas knygas. Tai patvirtina ir pačiose knygose nurodytos rekomendacijos. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai ir trečiasis asmuo patys patvirtino, kad sutarčių pagrindu neva parengti darbai jokia forma nebuvo pristatyti LINAVOS nariams.

8.23. Apeliantė iki sutarčių sudarymo vykdė veiklą beveik dvidešimt metų ir iki to laiko niekada panašių autorinių darbų nebuvo užsakiusi, nes tam nebuvo jokio poreikio. Atsakovai nepateikė jokių duomenų ar paaiškinimų, kad remiantis atsakovų į bylą pateiktų knygų bei jose esančios informacijos pagrindu buvo peržiūrimos LINAVOS ir jo narių turto draudimo ir gyvybės draudimo sąlygos ar pan. Nesuprantama, kodėl teismas suabsoliutino trečiojo asmens niekuo nepagrįstus paaiškinimus.

8.24. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi būtent atsakovai privalėjo įrodyti, jog sutarčių pagrindu parengtini darbai buvo reikalingi ir naudingi LINAVAI.

8.25. Teismas nevertino sutarčių sudarymo konteksto. Byloje ginčijamos sutartys yra tik kelios iš daugelio LINAVOJE sudarytų fiktyvių, nenaudingų ir visiškai LINAVOS, kaip asociacijos, tikslams prieštaraujančių sandorių. Tokio pobūdžio sandoriai buvo sudaromi laikotarpiu, kai LINAVOS generaliniu sekretoriumi (vadovu) buvo V. G.. Trečiojo asmens vadovavimo laikotarpiu LINAVOS finansiniai ištekliai buvo valdomi neracionaliai ir nesąžiningai. Tai patvirtina teismų sprendimai, priimti kitose bylose.

Šalies argumentai

9.7. Apeliantė, teigdama, kad autorinės sutartys ir pateikti darbai yra prieštaraujantys asociacijos tikslams bei akivaizdžiai per didelės kainos, privalo įrodyti, kad sutartyje nurodyta kaina, atsižvelgiant į darbo rezultato ekonominį efektyvumą, yra per didelė ir 2009–2010 m. jai, kaip juridiniam asmeniui, buvo nepriimtina (CPK 178 straipsnis).

9.8. Atsakovams, fiziniams asmenims, įstatymas nenumato pareigos patikrinti, ar sudaroma sutartis neprieštarauja asociacijos tikslams ir ar sutarties kaina nėra užsakovui, šiuo atveju asociacijai, per didelė.

9.9. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pačios asociacijos veikla sąlygoja išvadą, kad užsakymas tirti draudimo rinką neprieštaravo asociacijos steigimo dokumentams.

9.10. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Tai taikytina ir apeliantės nurodomai teismų praktikai.

9.11. Apeliantė, teigdama, kad autorinių darbų kaina aiškiai per didelė, nepateikia sutarčių sudarymo laikotarpiu (2009–2010 m.) analogiškos paslaugos rinkos kainų ir jų apibendrinimo, o apeliacinį skundą grindžia tik subjektyvia nuomone dėl byloje esančių įrodymų vertinimo.

9.12. Pagal galiojančius norminius aktus, paslaugų pirkimas juridiniam asmeniui, asociacijai LINAVA, nėra draudžiamas ar ribojamas, o atsižvelgiant į asociacijos struktūrą ir veikimo principus, sandoris gali būti sudarytas įgyvendinant kongreso patvirtintus strateginius asociacijos planus ir nustatytą metų biudžetą bei turi būti finansiškai pagrįstas. Asociacijoje LINAVA finansinių lėšų įsisavinimą pagal metinius biudžetus tvirtina kongresas. Kongresas tvirtino 2009–2011 m. metinius biudžetus ir finansinės atskaitomybės dokumentus, tarp jų ir metinių biudžetų įgyvendinimą. Tad sudaryti sandoriai patvirtinti nepriklausomai nuo generalinio sekretoriaus pakeitimo ar prezidiumo sudėties pasikeitimo.

9.13. Apeliantė procesiniuose dokumentuose neneigia, kad asociacija sudarė abi ginčijamas sutartis, ir pateikia išsamius argumentus, kodėl 2008 m. sausio 12 d. sutartis dėl rašymo apsirikimo turėtų būti vertinama sudaryta 2009 m. sausio 12 d. Iš to darytina išvada, kad asociacijoje yra nustatyta vidaus tvarka registruojant sandorius, vykdant jų kontrolę, sandorių finansinių resursų naudojimo kontrolę, galutinio rezultato panaudojimo kontrolę, nustatyti atsiskaitymo už sandorių vykdymą terminai ir atskaitingi asmenys. Asociaciją visą jos veiklos laikotarpį aptarnavo advokatų kontoros, teikdamos kvalifikuotą teisinę pagalbą. Tad juridinio asmens valdymo organai, būdami rūpestingi ir atidūs, atstovaujami profesionalių teisininkų, turėjo visas galimybes pasitikrinti sudaromų sandorių teisinius pagrindus.

9.14. Apeliantės pateiktose specialistų pažymose 2009–2010 m. draudimo rinkos analizės darbų kainos nenurodytos arba grindžiamos nuomone, teiktos kaip komerciniai pasiūlymai, o ne išvados dėl konkretaus darbo, kurio nė viena bendrovė nematė.

9.15. Apeliantės nuoroda dėl UAB „Civitta“ išvadų, vertintina kaip neobjektyvi ir dėl jos sąsajų su apeliante – jas sieja glaudūs bendradarbiavimo ryšiai, kadangi būtent UAB „Civitta“, asocijuotas apeliantės partneris, vertino vežėjų draudimo kompanijos įkūrimo ir atliko vežėjų draudimo bendrovės steigimo galimybių studiją, tačiau šios studijos kainos į civilinę bylą nepateikė. Ši faktinė aplinkybė paneigia apeliantės teiginį, kad draudimo rinkos tyrimas yra asociacijai nereikalinga informacija ir ginčo sutartys dėl tapačių veiksmų turėtų būti vertinamos kaip prieštaraujančios asociacijos įstatams bei tikslams.

9.16. Apeliantės draudimo industrijos ekspertu įvardyto liudytojo, asociacijos LINAVA dukterinės bendrovės UAB „Linavos rizikų valdymas“ vadovo S. P. kvalifikacija kelia abejonių ne tik atsakovams, bet ir pačiai apeliantei.

9.17. Apeliantė nepagrindžia, kodėl teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus šalių įrodymus, o nuoroda apie prof. Ž. S. niekaip nesusijusi su teismo sprendimu ir yra nekorektiška.

9.18. Apeliantė patikslintame ieškinyje nurodė, kad teiks teismui prašymą dėl ekspertizės skyrimo, siekiant nustatyti, ar atsakovų į bylą pateiktos knygos yra autoriniai darbai, tačiau tokio prašymo teismui nepateikė. Pagal CPK 179 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat, kai to reikalauja viešasis interesas. Duomenų, kad civilinė byla būtų susijusi su viešuoju interesu, nėra.

9.19. Apeliantės teiginys, kad, susipažinusi su knygomis, nustatė, jog jos yra paprasčiausias viešai prieinamos informacijos rinkinys, neatitinka tikrovės. Atsakovai, turėdami mokslinį laipsnį ir patys dešimtmečius dirbę aukštojoje mokykloje, teigia, kad darbas atitinka mokslinio darbo – studijos kriterijus ir yra originalus. Draudimo rinkos tyrimas nėra literatūrinis kūrinys, rinkos tyrimo nebuvo galima atlikti nepateikiant galiojančių draudimo taisyklių apžvalgos (draudimo sąlygų ir skirtumų) be objektyvios statistinės informacijos.

9.20. Teigiant, kad atsakovai kopijavo draudimo priežiūros komisijos sukurtą produktą, galima būtų teigti, jog draudimo priežiūros komisija kopijavo kitų institucijų sukurtą produktą ir šaltinius, nes tai bendrieji Europos, JAV, Japonijos statistiniai duomenys, ekonominiai rodikliai, ir draudimo priežiūros komisija nėra šių duomenų originalus šaltinis.

9.21. Siekiant sukurti savo kelių draudimo produktų taisykles, reikia žinoti apie kitų draudimo bendrovių draudimo taisykles. Tą galima padaryti tik analizuojant šias taisykles (jų viešas skelbimas palengvina konkrečių taisyklių suradimo laiką), surenkant informaciją apie jų sąlygas, analizuojant draudžiamuosius / nedraudžiamuosius įvykius, žalų išmokėjimo sąlygas ir taisykles sugretinant (pliusų / minusų lentelė). Atsižvelgiant į užsakovo poreikius, darbe su bendra taisyklių apžvalga ir suvestinėmis pateiktos ir pačios apžvelgtos taisyklės.

9.22. Juridinio asmens įgalioto asmens pasirašytų ir antspaudu patvirtintų dokumentų, susijusių su darbų perdavimu, apeliantė neginčijo jokiais pagrindais.

9.23. Tai, kad apeliantė pripažino atsakovą E. V. draudimo specialistu ir siekė su juo bendradarbiavimo, įrodo 2016–2017 m., jau po VMI patikrinimo ir sprendimų (su nuoroda apie neperduotus darbus) vykęs bendravimas su asociacijos LINAVA vadovais E. M. ir V. M..

9.24. Kad į byla pateikta PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderis yra suklastoti bei parengti tik pradėjus nagrinėti bylą, yra apeliantės nuomonė.

9.25. Sutartimis užsakytų darbų poreikį ir jo aktualumą, asociacijos LINAVA organizacinę veiklą po atsakovo darbų perdavimo patvirtina 2012 m. gruodžio 5 d. viešai skelbta informacija autoreviu.lt, kad dėl privalomų vežėjams automobilių, krovinių, vairuotojų draudimų, dėl savanoriško krovinių draudimo, draudimų skirtumų ES ir ne ES šalyse, dėl draudimo problemų, kylančių vežėjams, tarp jų ir dėl transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įmokų ir išmokėtų žalų santykio viešai pasisakė Nacionalinės vežėjų asociacijos LINAVA specialistas draudimo klausimams G. L.. Tas pats informacinis šaltinis viešai skelbia informaciją, kad 2013 m. kovo 26 d. LINAVA mokymų centre vyko mokymai „Kaip pasirinkti draudimą, kad būtų galima gauti draudimo išmoką“.

9.26. Apeliantės veiksmai 2016–2020 m. kuriant draudimo bendrovę, konsultacijos dėl draudimo bendrovės kūrimo su atsakovu E. V., tik patvirtina, kad draudimo paslaugos vežėjams yra itin aktualios ir tiesiogiai susiję su apeliantės tikslais bei uždaviniais.

9.27. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad darbai nebuvo pristatyti ir svarstyti.

9.28. Nagrinėjama civilinė byla nesutampa ieškinio dalyku ir pagrindu su apeliantės nurodytomis civilinėmis bylomis, kuriose šios bylos atžvilgiu būtų buvę nustatyti prejudiciniai faktai ar prezumpcija dėl V. G. nesąžiningumo.

9.29. Apeliantė nenurodė norminio akto, kurio pagrindu atsakovams kiltų pareiga patikrinti asociacijos generalinio sekretoriaus įgaliojimų ribas.