Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ardeina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3623-656/2015 pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ardeina“ (tretieji asmenys – R. M., SIA „UniCredit Leasing“, veikiantis per SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo teisingumo, viešojo juridinio asmens sandorių pripažinimo negaliojančiais instituto taikymo ir aiškinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje bei to paties straipsnio 1 dalies 4 punkte pažymima, kad pateikiant kartu su apeliaciniu skundu naujus įrodymus, apeliaciniame skunde be kita ko turi būti nurodytos priežastys, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau ir kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Ardeina“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus, pirmosios instancijos teisme neteiktus, įrodymus – UAB „Prime Leasing“ automobilių Hyundai i40 Wagon ir Škoda Octavia Combi nuomos pasiūlymus. Tačiau pateikdama apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, sutrukdžiusių minėtus įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar motyvų, kodėl, apeliantės nuomone, minėtų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik dabar. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmiau minėtų automobilių nuomos protingos ir rinkoje esančius įkainius atitinkančios kainos nustatymas buvo viena esminių šioje byloje įrodinėtų ir teismo vertintų aplinkybių, taip pat į tai, jog byla vyko nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir atsakovei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo suteikta galimybė teikti jos manymu svarbius bylai duomenis, be kita ko, įvertindama tai, kad apeliantė nenurodė jokių prašymo priimti naujus įrodymus motyvų, sprendžia, kad šiuo atveju atsakovės su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepriimtini ir apeliacinės instancijos teismo plačiau nevertintini.

Dėl sandorio, sudaryto kompetenciją viršijusio valdymo organo

CK 1.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, ginčijanti dvi automobilių nuomos sutartis, kaip sudarytas viršijant jas sudarančio valdymo organo kompetenciją ir kaip akivaizdžiai nenaudingas asociacijai, taigi ir prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo normoms, yra viešasis juridinis asmuo (asociacija), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ginčo sutartis nagrinėjo pirmiau nurodytų normų (CK 2.84 straipsnio ir 1.82 straipsnio), o taip pat Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 7 punkto kontekste. Pažymėtina, kad apeliantės akcentuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2012 buvo sprendžiamas generalinio sekretoriaus atleidimo iš pareigų teisėtumo klausimas, taigi minėtos kasacinio teismo nagrinėtos bylos ir šiuo metu analizuojamos bylos aplinkybės nėra tapačios ar analogiškos, todėl nurodyta kasacinio teismo nutartis negali būti laikoma precedentu šiuo metu nagrinėjamai bylai ir minėtoje nutartyje teismo suformuluotos išvados ar esantys pasisakymai negali būti besąlygiškai taikomi šioje byloje. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, teismas, nors ir pripažinęs, kad ieškovės veikloje yra ir privataus intereso, nėra konstatavęs, kad ieškovė iš tikrųjų pagal savo veiklos pobūdį nėra viešasis juridinis asmuo ir / ar šiai asociacijai neturi būti taikomas Asociacijų įstatymas arba pirmiau nurodytos CK normos, susijusios su viešųjų juridinių asmenų sudarytų sandorių galiojimu. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvavo nesivadovavimą pirmiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, aiškiai nurodydamas, kad kasacinio teismo pateikti išaiškinimai minėtoje byloje nesudaro pagrindo apskritai netaikyti Asociacijos įstatymo ar CK normų dėl sandorių negaliojimo ieškovei. Papildomai pažymėtina ir tai, kad pagal ieškovės įstatų 1.4 punktą, nors asociacija ir turi teisę vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę komercinę veiklą, kuri neprieštarauja jos įstatams bei veiklos tikslams ir reikalinga tikslams pasiekti, vis dėlto gauto pelno ji negali skirstyti savo nariams.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir ko iš esmės neginčijo atsakovė, ieškovė pagal įstatus turi du valdymo organus: kolegialų organą – prezidiumą, ir vienasmenį valdymo organą – generalinį sekretorių (įstatų 8 punktas). Prezidiumas vadovauja asociacijai tarp kongresų ir sprendžia reikšmingiausius viešojo juridinio asmens valdymo klausimus, o generalinis sekretorius atsako už kasdienės asociacijos veiklos organizavimą. Pagal byloje esančius duomenis taip pat pagrįstai nustatyta, kad generalinis sekretorius savo veikloje, inter alia sudarydamas sandorius asociacijos vardu, privalo vadovautis ne tik teisė akų reikalavimais bei įstatais, bet ir kito asociacijos valdymo organo (prezidiumo) sprendimais ir nutarimais (įstatų 12.1.2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės įstatus bei kitą bylos medžiagą, nesutinka su apeliantės argumentu, kad 2012 m. vasario 21 d. prezidiumo sprendimas, kuriame nustatyta, kad perkant paslaugas, medžiagas ar kitus dalykus, pasirašyti sutartis, kurių pirkimo metinė suma viršija 20 tūkst. Lt, sekretoriatas privalo gauti prezidiumo sutikimą, prieštarauja ieškovės įstatuose nustatytai prezidiumo kompetencijai. Visų pirma, akivaizdu, kad didelės vertės sandorių sudarymas visada reikšmingas bet kurio juridinio asmens veiklai, o, kaip minėta, svarbiausius asociacijos valdymo klausimus pavesta spręsti būtent prezidiumui. Antra, kaip jau minėta, įstatų 12.1.2. punkte aiškiai nurodyta, kad sekretorius ir sudarydamas sandorius asociacijos vardu vadovaujasi prezidiumo nutarimais, taigi prezidiumas gali priimti nutarimus, susijusius su sandorių sudarymu (jo tvarka) o taip pat tai paneigia atsakovės išsakytą poziciją, kad sandorių su kitais asmenimis sudarymo tvarkos nustatymas priskirtina išimtinei generalinio sekretoriaus kompetencijai. Papildomai atkeiptinas dėmesys į įstatų 9.8.8. punktą, nustatantį, kad prezidiumas svarsto prezidiumo narių ir sekretoriato iniciatyva keliamus klausimus, nekonkretizuojant ir neapribojant tokių keltinų klausimų sąrašą. Pastebėtina ir tai, kad pačioje asociacijoje, kaip pagrįstai pastebėjo ieškovė, nėra iškilęs ginčas dėl prezidiumo kompetencijos ir minėtos prezidiumo sprendimo tariamo prieštaravimo įstatams, tokių argumentų, kaip matyti iš bylos medžiagos, prezidiumo posėdžiuose nekėlė ir pats generalinis sekretorius R. M..

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad prezidiumo 2012 m. vasario 21 d. sprendimas buvo skirtas sekretoriatui, todėl generalinis sekretorius juo neturėjo vadovautis. Ieškovės įstatuose aiškiai nurodyta, kad sekretoriato vadovybę sudaro ir jo darbui vadovauja generalinis sekretorius, sekretoriai ir vyriausiasis finansininkas. Iš įstatų turinio taip pat matyti, kad sudaryti sandorius asociacijos vardu gali tik generalinis sekretorius ( o ne kiti sekretoriai ar vyr. finansininkas), todėl akivaizdu, jog sprendimas susijęs su sandorių sudarymu (paslaugų, medžiagų pirkimu), nors apibendrintai adresuotas sekretoriatui (į kurį, kaip minėta, patenka ir generalinis sekretorius) visų pirma aktualus ir privalomas vykdyti būtent generaliniam sekretoriui.

Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad sandorio vykdymas ar įvykdymas gali būti laikomas nuginčijamo sandorio patvirtinimu tik tuo atveju, kai sandorį patvirtinti galintis asmuo (sandorio šalis) žino ar negali nežinoti, jog tam tikras sandoris prieštarauja teisės normoms ar dėl kitų priežasčių gali būti jos nuginčytas. Taigi priešingai nei supranta apeliantė, vien tik ta aplinkybė, kad asociacijos valdymo organai, jų nariai ar kiti asmenys per ganą ilgą sutarčių vykdymo laikotarpį neteikė jokių prieštaravimų ar pretenzijų dėl minėtų sutarčių galiojimo ir vykdymo, savaime nereiškia, kad juridinis asmuo patvirtino tokį sandorį ir šis sandoris nebegali būti jo ginčijamas, kadangi šiuo atveju esminę reikšmę turi valdymo organų (kitų asociacijos narių) žinojimas tiek apie tokių sutarčių egzistavimą, tiek apie jų neteisėtumą, suteikiantį galimybę ginčyti tokius sandorius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, inter alia į bylą pateiktus 2012–2014 metų prezidiumo posėdžių protokolus, jų priimtus nutarimus, sutinka su skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apie ginčo sandorius (jų nenaudingumą asociacijai) prezidiumui ir kitiems asociacijos nariams tapo žinoma 2014 m. gegužės 9 d., kai kongresui buvo pristatyta revizijos komisijos ataskaita dėl 2013 metų biudžeto vykdymo. Priešingų įrodymų atsakovė nepateikė. Nors, kaip apeliaciniame skunde nurodė atsakovė, 2013 m. rugpjūčio 22 d. prezidiumo posėdyje buvo svarstytas asociacijos 2013 m. pirmo pusmečio biudžeto vykdymas, šį klausimą prezidiumo nariams pristatė būtent R. M., kuris ir sudarė asociacijos vardu ginčo sutartis. Be to, iš posėdžio protokolo turinio taip pat matyti, kad svarstant biudžeto vykdymo klausimus generalinis sekretorius atskirai neteikė informacijos apie ginčo sandorius. Tuo tarpu vienas iš prezidiumo narių posėdžio metų akcentavo, kad prezidiumui pateikta 2013 m. biudžeto vykdymo lentelė neparodo biudžeto sandaros, nariams neaišku pagal kokius straipsnius išlaidos viršytos, o kur sutaupyta. Minėtame posėdyje generalinis sekretorius be kita ko buvo įpareigotas, esant reikalui pritraukiant ir revizijos komisiją, pateikti prezidiumui išsamią biudžeto vykdymo analizę, tačiau kaip matyti iš 2013 m. spalio 15 d. prezidiumo posėdžio protokolo, sekretoriatas neįvykdė prezidiumo prašymo pateikti biudžeto išklotinę pagal atskirus punktus, tuo tarpu prezidiumo nariams pateiktoje 2013 m. biudžeto vykdymo lentelėje (4 t., 113 b. l.) automobilių nuomos sutarčių kaina atskirai neatsispindėjo. 2013 m. lapkričio 21 d. prezidiumo posėdyje vieno iš prezidiumo narių siūlymu į darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas dėl generalinio sekretoriaus R. M. įpareigojimo pateikti revizijos komisijos prašomus dokumentus. Prezidiumo narys minėtame siūlyme paaiškino, kad revizijos komisija negali dirbi savo darbo – kontroliuoti asociacijos biudžeto vykdymo, nes negauna prašomų dokumentų. 2013 m. gruodžio 19 d. posėdyje ir vėl buvo svarstomas 2013 metų biudžeto vykdymas, tačiau ir šiame posėdyje buvo iškeltas klausimas dėl to, kad išsamesni biudžeto vykdymo duomenys buvo pateikti prezidiumo nariams tik išvakarėse prieš posėdį, dėl ko nebuvo sudaryta galimybė išsamiau susipažinti su biudžeto vykdymu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip matyti iš prezidiumui pateiktų duomenų, kai kurie biudžeto punktai buvo viršyti kur kas daugiau nei susiję su automobilių nuoma, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ta aplinkybė, jog 2013 m. gruodžio 19 d. posėdyje prezidiumui pateiktoje informacijoje buvo nurodyta ir automobilių nuomos kaina, tačiau per minėtą posėdį prezidiumo nariai akcentavo ir teikė klausimus dėl kitų biudžeto punktų, taip pat savaime nereškia, kad prezidiumas jau tuo metu žinojo apie nuomos sutarčių nenaudingumą bei neteisėtumą ir pritarė tokiems sandoriams. Ankstesniuose posėdžiuose nepavykus išsiaiškinti visų 2013 m. biudžeto vykdymo ypatumų (neaiškumų) 2014 m. vasario 18 d. posėdyje buvo nutarta įpareigoti generalinį sekretorių pateikti prezidiumo nariams ir revizijos komisijai paaiškinimus dėl 2013 metų biudžeto viršytų punktų. Galiausiai, revizijos komisija 2014 m. balandžio 23 d. rašte prezidiumo nariams (5 t., 162–166 b. l.) nurodė, kad biudžeto vykdymo ataskaita yra „nupiešta‘, t. y. nespindi teisingos situacijos. Nors, kaip teisingai pastebėjo atsakovė, automobiliai Hyundai i40 ir Škoda Octavia (taigi ir ginčo sutartis) nebuvo akcentuotos minėtame rašte, galutinėje revizijos komisijos ataskaitoje, kuri buvo pristatyta 2014 m. gegužės 9 d. kongreso metu, aiškiai išvardyti iš UAB „Ardeina“ nuomojami automobiliai ir nuomos mokesčiai už kiekvieną, kurie net iš pirmo žvilgsnio akivaizdžiai didesni nei už UAB „ALD Automotive“ ieškovei taip pat nuomotos automobilius. Be kita ko, ataskaitoje buvo akcentuota permoka atsakovei Ardeina (152 000 Lt). 2014 m. gegužės 21 d. prezidiumo posėdyje, atsižvelgiant į tai, kad kongreso metu buvo pritarta reivizijos komisijos finansinės veiklos patikrinimo ataskaitai, kurioje konstatuota, jog generalinis sekretorius R. M. nuolat viršijo savo įgaliojimus, savo nuožiūra priimdavo sprendimus, kokiems tikslams išleisti lėšas, vienbalsiai nutarta atleisti R. M. iš generalinio sekretoriaus pareigų.

Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina ieškovės argumentą, kad tol, kol generaliniu sekretoriumi buvo R. M., asociacija negalėjo ginti savo pažeistų teisių, kadangi nežinojo apie pažeidimo faktą, taigi negalėjo ir patvirtinti tokio sandorio. Pašalinus R. M. iš sekretoriaus pareigų bei įvertinus revizijos komisijos ataskaitą, atsirado būtinybę nuodugniau ištirti asociacijos veiklą ir po 2014 m. liepos 22 d. – liepos 30 d. vykusio 2014 m. pirmojo pusmečio asociacijos veiklos tikrinimo, imtis priemonių ieškovėms teisėms apginti, kas ir buvo padaryta, pateikiant ieškinį. Akivaizdu, kad pateikdama ieškinį ir tęsdama bylinėjimąsi teisme, ieškovė išreiškė savo nesutikimą patvirtinti savo kompetenciją viršijusio valdymo organo sudarytus sandorius, taigi vien tik automobilių negrąžinimas dar kurį laiką po ieškinio pateikimo, priešingai nei samprotauja atsakovė, negali būti vertinamas kaip sandorių vėlesnis patvirtinimas, įpareigojantis ieškovę prisiimti prievoles pagal šias sutartis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamam ginčui ir pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumui bei pagrįstumui neturi įtakos ir ta aplinkybė, kad po ginčo sutarčių sudarymo ieškovė pasirašė su atsakove dar vieną automobilio (Lexus GS250) nuomos sutartį ir šia transporto priemone, atsakovės teigimu, naudojosi asociacijos prezidentas. Sutartis dėl Lexus automobilio su atsakove asociacijos vardu buvo sudaryta to paties generalinio sekretoriaus – R. M.. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kad asociacijos prezidentas, naudodamasis minėtu automobiliu žinojo minėtos sutarties sudarymo aplinkybes (be kita ko ir kainą). Be to, naudojimasis asociacijos vardu nuomojama transporto priemone savaime nepagrindžia žinojimo apie kitas asociacijos sutartis dėl automobilių nuomos ir tuo labiau nepatvirtina, kad apie ginčo sutartis ir / ar jų neteisėtumą žinojo kiti prezidiumo nariai.

Dėl sandorio, prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, negaliojimo

Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad asociacijai net įgyvendinant asociacijos įstatuose nustatytus veiklos tikslus draudžiama pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą. Šio imperatyvaus reikalavimo nepaisymas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sukelia CK 1.80 straipsnyje nustatytas pasekmes – sandorio negaliojimą ab initio ir restitucijos taikymą. Be to, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio – niekinio – sandorio juridinis asmuo patvirtinti negali.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir ko šalys neginčija, ieškovė už automobilių Škoda Octavia ir Hyundai i40 nuomą kas mėnesį turėjo mokėti atitinkamai po 3 877,80 Lt ir 4 648,80 Lt. Atsakovės teigimu, tokia kaina nelaikytina akivaizdžiai neprotinga, per didele, visų pirma dėl to, kad atsakovė ieškovei pagal ginčo sutartis teikė ne tik finansavimo, bet ir automobilių priežiūros, remonto ir kitas paslaugas.

Ginčo nuomos sutarčių 2.2 punkte šalys sulygo, kad nuomotojas (UAB „Ardeina“) įsipareigoja pasirūpinti automobilio draudimo, bei suderinus su nuomininku, automobilio eksploatacinėmis išlaidomis. Tačiau eksploatacinės išlaidos pagal minėtą 2.2 punktą neįeina į automobilio nuomos kainą, taigi, net jeigu nuomotojas susitartų su nuomininku šio punkto pagrindu tekti papildomas paslaugas (o tokio susitarimo įrodymų byloje nėra), atsakovės turėtos išlaidos būtų apmokamos atskirai ir todėl niekaip nepagrįstų nuomos mokesčio dydžio adekvatumo nagrinėjamu klausimu. Jokios kitos nuomotojo nuomininkui teikiamos paslaugos, išskyrus pačią finansavimo paslaugą bei automobilių ir valdytojų draudimo, nei šiame punkte, nei kitose sutarčių sąlygose nėra paminėtos, taigi šiuo atveju būtent atsakovei, teigiančiai, kad ji teikė ieškovei ne tik finansavimo ir draudimo paslaugas, bet ir kitas (techninio aptarnavimo, priežiūros, remonto) paslaugas, pirko ratlankius, padangas ir pan., tenka pareiga patekti jos teiginius pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Akcentuotina, kad ginčo sutarčių 6 punkte nustatyta, jog būtent nuomininkas (asociacija) įsipareigoja nuomos laikotarpiu techniškai prižiūrėti automobilį, savo jėgomis ir lėšomis užtikrina automobilių naudojimą ir techninį eksploatavimą, taigi apeliantė, apeliaciniame skunde teigdama, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė neteikė jokių techninės priežiūros, remonto ar kitų paslaugų pagal ginčo sutartis, nepagrįstai bando perkelti šių aplinkybių įrodinėjimo naštą ieškovei, nors, kaip minėta, nesant sutartyje šalių sulygtos sąlygos dėl kitų paslaugų teikimo, būtent atsakovė, teigianti, kad faktiškai pagal šias sutartis ji teikė kur kas platesnį paslaugų paketą, turėjo įrodyti tokių paslaugų teikimo būtent pagal ginčo sutartis faktą ir dydį, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, to nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančios, atsakovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, nes šiose sąskaitose nėra nurodyta, jog paslaugos teiktos būtent pagal ginčo nuomos sutartis, o ne, pavyzdžiui, pagal 2013 m. sausio 7 d. su atsakove sudarytą autoparko valdymo ir priežiūros paslaugų sutartį, tuo labiau, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pats R. M. savo paaiškinimuose, pateiktuose kongresui reaguojant į revizijos komisijos ataskaitos išvadas, nurodė, jog pagal pirmiau minėtą 2013 m. sausio 7 d. sutartį automobilių priežiūros paslaugos buvo teikiamos visoms atsakovės ieškovei nuomotoms transporto priemonėms.

Byloje yra pateikti įrodymai, kad ginčo automobilis Škoda Octavia Combi atsakovei kainavo 77 205 Lt su PVM, tačiau pagal ginčo nuomos sutartį ieškovė atsakovei per visą sutarties laikotarpį būtų sumokėjusi iš viso 232 668 Lt. Savo ruožtu už automobilį Hyundai i40 ieškovė atsakovei sumokėtų 253 384,80 Lt, nors apeliantei minėta transporto priemonė kainavo 84 900 Lt. Nepaisant minėtų sumų atsakovei sumokėjimo, ieškovė, pasibaigus nuomos terminui, nebūtų įgijusi ginčo transporto priemonių nuosavybės teisių. Vien tik šios aplinkybės, atsižvelgus į akivaizdžiai neadekvatų automobilių pirkimo kainos ir nuomos mokesčio bendros sumos skirtumą, nepagrįstą papildomų paslaugų teikimu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, patvirtina ginčijamu sutarčių akivaizdų nenaudingumą ieškovei ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokių sandorių prieštaravimą Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 7 punktui (prekių pirkimas už aiškiai per didelę kainą). Minėtą teismo išvadą papildomai patvirtina ir byloje esantys įrodymai apie analogiškų ar panašių automobilių veiklos nuomos sutarčių kainas analogiškomis / panašiomis sąlygoms.

Nors atsakovė teisi teigdama, kad ieškovės pateiktuose įrodymuose tam tikra dalimi skiriasi įmonių teikiamų paslaugų paketas, pasiūlymų pateikimo datos, taip pat ir automobiliai ne visais atvejais yra tapatūs, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, be kita ko ir atsakovės akcentuojamą kainų svyravimą nuo 743 Lt iki 1 672 Lt su PVM Škoda Octavia atveju ir nuo 870 Lt su PVM iki 1 994 Lt su PVM Hyundai i40 atveju, priėjo išvadą, kad, atsižvelgiant į pagal ginčo sutartis gana siaurą atsakovės teikiamų paslaugų apimtį (tik finansavimas ir draudimas), palyginus su tais pasiūlymais, kurie buvo įkainoti atitinkamai 1 672 Lt ir 1 946 Lt, pirmosios instancijos teismas nustatęs ieškovės prievolę už faktinį naudojimosi automobiliais laiką apmokėti atsakovei 800 Lt su PVM per mėnesį už Škoda Octavia ir 900 Lt su PVM už Hyundai i40, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepažeidė protingumo ir teisingumo principų. Pastebėtina, kad pati apeliantė nepateikė teismui įrodymų, leidžiančių pagrįstai konstatuoti, jog jos išnuomotų transporto priemonių komplektacija ar kitos aplinkybės objektyviai galėjo padidinti nuomos kainą 4–5 kartus, palyginus su kitų įmonių siūlomomis kainomis. Priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ne tik ieškovės, bet ir atsakovės pateiktus įrodymus, ir skundžiamame sprendime pagrindė atsakovės įrodymų atmetimo priežastis (atsakovė pateikė duomenis ne apie ilgalaikės verslo nuomos sutartis, o apie automobilių trumpalaikės nuomos kainas, kurios objektyviai visada didesnės nei verslo nuomos atveju), su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Vien tik ta aplinkybė, kad teismas įvertino byloje esančius įrodymus kitaip nei siekė atsakovė, savaime nereiškia, jog teismas apskritai nevertino atsakovės įrodymų arba, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pažymėtina, kad pagal CPK 328 straipsnį iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi net ir ta aplinkybė, kad teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir jos pagrindu sutikdamas su vienos iš šalių pozicija, savo sprendime remiasi šios šalies procesiniame dokumente išdėstytais argumentais (kaip šiuo atveju – baigiamąja kalba), savaime nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą, atitinkantį tiek byloje nustatytas aplinkybes, tiek nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, sprendimą. Be to, teismo sutikimas su vienos iš šalių argumentais taip pat savaime nelaikytinas pagrindu abejoti teismo nešališkumu, nesant konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių.

Grįžtant prie ginčo sutarčių vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad ginčo nuomos sutarčių akivaizdų nenaudingumą ieškovei pagrindžia ne tik neprotingai didelės automobilių nuomos kainos, bet ir kitos sutartyje įtvirtintos sąlygos, atsižvelgęs į kurias, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, protingas ir rūpestingas juridinio asmens valdymo organas nebūtų sutikęs sudaryti tokią sutartį. Antai pagal pirminį sutarčių (iki pakeitimo) variantą, nuomininkas galėjo nutraukti sutartį prieš terminą tik esant nuomotojo esminiam sutarties sąlygų pažeidimui, o nutraukęs dėl kitų priežasčių, privalėjo sumokėti nuomotojui baudą lygią visai likusiai iki nuomos sutarties galiojimo termino pabaigos mokėtinai nuomos kainai. Tačiau nuomotojui ta pačia sutartimi buvo suteikta teisė bet kada nutraukti sutartį su nuomininku, įspėjus pastarąjį prieš 60 dienų, netaikant nuomotojui už sutarties nutraukimą jokių piniginių sankcijų. Sutarties 8.4 punkte nuomotojui suteikiama teisė iš esmės dėl bet kokių aplinkybių, galinčių daryti įtaką nuomotojo patiriamoms sąnaudoms, vienašališkai keisti nuomos mokestį. Galiausiai, 2014 m. gegužės 12 d. ginčo sutarčių pakeitimais buvo nustatyta, kad išankstinis ieškovės mokėjimas atsakovei iki perduodant automobilius, kuris pagal pradinį susitarimą turėjo būti įskaitomas lygiomis dalimis į kiekvieno mėnesio nuomos mokestį, yra vienkartinė mokėtina suma, skirta sumažinti nuomotojo su sutarties sudarymu ir vykdymu susijusią riziką ir nebebuvo įskaitomas į nuomos mokestį. Minėtame pakeitime pažymėtina, kad pirmiau nurodyta sąlyga yra esminė, be kurios nuomotojas net nesudarytų sutarties, nors, kaip žinoma, sutartys buvo sudarytos daugiau nei prieš metus iki šių pakeitimų.

Dėl restitucijos taikymo

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs, kad ginčo sutartys yra negaliojančios ab initio neturėjo taikyti restitucijos, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra sąžininga sandorio šalis ir tokios restitucijos pritaikymas nepagrįstai pagerintų ieškovės padėtį ir stipriai pablogintų atsakovės padėtį.

Visų pirma pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo sutartis negaliojančiomis, negrąžino šalių į visiškai pirminę padėtį, buvusią iki sutarčių sudarymo, kadangi toks grąžinimas, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė vis dėlto tam tikrą laiką naudojosi automobiliais, faktiškai nėra įmanomas. Būtent dėl to, siekdamas užtikrinti teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimą, teismas nustatė nuomos kainą per mėnesį, kurią ieškovė turėjo sumokėti atsakovei už automobilių nuomą, ir šią kainą padauginęs iš naudojimosi automobiliais laikotarpio (mėnesių skaičiaus), gautą rezultatą atėmė iš tos sumos, kurią atsakovė turėtų grąžinti ieškovei tuo atveju, jei šalys būtų grąžinamos į visišką status quo ante.

Antra, kaip jau minėta, apeliantė neįrodė techninio aptarnavimo ir kitų papildomų paslaugų (išskyrus draudimo paslaugas) teikimo pagal ginčo sutartis ieškovei, todėl atsakovė visiškai nepagrįstai kaip vieną iš restitucijos taikymo nepagrįstumo argumentų nurodo tai, kad taikant restituciją ieškovė negalėtų atsakovei grąžinti naudos gautos iš papildomų paslaugų teikimo ir taip būtų nepagrįstai pagerinta ieškovės padėtis.

Trečia, priešingai nei apeliaciniame skunde įrodinėja apeliantė, vien tik tas faktas, kad atsakovė ,,nevertė“ ieškovės sudaryti ginčo sandorius ir ieškovė gana ilgą laiką vykdė šias sutartis, savaime nepagrindžia atsakovės sąžiningumo nagrinėjamuose santykiuose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia pirmiau nurodytas aplinkybes dėl akivaizdžiai per didelės nuomos kainos, kitų tik atsakovei naudingų ir neužtikrinančių interesų pusiausvyros principo sutarčių sąlygų, apie kurias atsakovė neabejotinai žinojo ir negalėjo nesuprasti tokių sąlygų akivaizdaus nepalankumo ieškovei, taip pat įvertindama aplinkybę, kad apeliantė buvo įsteigta likus mėnesiui iki R. M. tapimo asociacijos generaliniu sekretoriumi ir likus trims mėnesiams iki ginčo sutarčių sudarymo, iki ginčo automobilių nuomos sutarčių pasirašymo su ieškove, atsakovė nevykdė jokios veiklos, be kita ko ir automobilių nuomos veiklos (priešingų įrodymų atsakovė nepateikė) ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir ko neginčijo atsakovė, nuomos sutartyse nurodytus depozitus ieškovė apeliantei išmokėjo dar iki minėtų sutarčių sudarymo, o revizijos komisijos ataskaitoje buvo pastebėta, kad ieškovė yra permokėjusi atsakovei net 152 000 Lt, priėjo išvadą, kad šiuo atveju bylos aplinkybių visuma pagrindžia atsakovės žinojimą ir suvokimą apie sutarčių nepalankumą ieškovei bei atsakovės nesąžiningumą santykiuose su ieškove.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, nors atsakovė iš tikrųjų sudarė lizingo sutartis su lizingo davėju ne pačiomis palankiausiomis atsakovei sąlygomis (ir privalo pastarajam mokėti 340 ir 370 Eur lizingo įmokas), minėti neigiami padariniai, atsiradę dėl pačios apeliantės elgesio ir jos pačios rizika su lizingo davėju aukštomis palūkanomis sudarytų sandorių, negali būti perkeliami ieškovei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors jos, atsižvelgiant į bylos nesudėtingumą, turėjo būti mažinamos pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas iki protingo dydžio.

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 5 835,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 1 164 Eur sudarė žyminis mokestis, 115,85 Eur nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo išlaidos bei 4 555,82 Eur ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė, pagal atsakovės nurodytas Rekomendacijas gali būti vertinamas ir nustatomas tik išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis, tačiau ne ieškovės sumokėtas žyminis mokestis ar vykdymo išlaidos.

Pastebėtina, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, byloje esančias ieškovės atstovo pateiktas klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitas (6 t., 133–137 b. l.), o taip pat tai, kad, teisėjų kolegijos nuomone, byla laikytina sudėtinga dėl didelio kiekio į bylą pateiktos ir analizuotinos medžiagos (2012–2014 prezidiumo posėdžių protokolai, prezidiumo nutarimai, įvairių subjektų veiklos nuomos ir trumpalaikės nuomos pasiūlymai ir kt.), bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo apimties, bei vadovaudamasi Rekomendacijų 8.2, 8.15 8.16 8.17, 8.18, 10 punktus, priėjo išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės didesnes išlaidas advokato pagalbai apmokėti nei Rekomendacijose nustatytas maksimalus tokių išlaidų dydis, todėl ieškovės patirtų ir atlygintinų iš atsakovės išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme dydis, atsižvelgiant į teismo pripažintą bylos sudėtingumą, mažintinas iki maksimalios Rekomendacijose nustatytos sumos, nustatant, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 1 434,39 Eur (3000 Lt (už ieškinio parengimą)+ 310,50 Lt (už atstovavimą teismo posėdžiuose)+ 776,25 Lt (už teisines konsultacijas, pasirengimą bylos nagrinėjimui posėdžiuose, bylos medžiagos ir atsakovės įrodymų analizę) + 517,50 Lt (už atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengimą) + 248,40 Lt (už nuomonės dėl ekspertizės skyrimo tikslingumo ir prašymo dėl įrodymų išreikalavimo rengimą) + 100 Lt (už kitus veiksmus renkant įrodymus) = 4 952,65 Lt) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti suma. Iš viso ieškovei iš atsakovės, įvertinus pirmiau nurodytas žyminio mokesčio ir vykdymo išlaidų sumas, priteistina 2 714,24 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovė taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 378,46 Eur sumą, sumokėtą advokatų profesinei bendrijai už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, remdamasi Rekomendacijų (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo metu aktualios redakcijos) 8.11 punktu bei įvertindama aplinkybę, kad ieškovę apeliacinės instancijos teisme atstovauja tas pats atstovas (tos pačios advokatų profesinės bendrijos advokatas) ir atsiliepime iš esmės atkartojami ieškovės baigiamosios kalbos ir kitų anksčiau pateiktų procesinių dokumentų argumentai, sprendžia, jog ieškovei iš atsakovės priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.

Remdamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, patikslinant sprendimo dalį dėl ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų – nustatyti, kad ieškovei Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ (j. a. k. 121053434) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ardeina“ (j. a. k. 302891125) priteistinas 2 714,24 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų keturiolikos eurų 24 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas.

Priteisti ieškovei Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ (j. a. k. 121053434) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ardeina“ (j. a. k. 302891125) 300 Eur (tris šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.