- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-01
- Bylos Nr.
- e2A-516-368/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36302-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. L.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas S. L. (kituose dokumentuose randamos jo vardo variacijos yra I. / J. / H. / J. / Y., ir pavardės variacijos – L. / L. / L.) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Fakto nustatymas reikalingas pareiškėjo teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimui.
2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų (toliau – Migracijos departamentas) su pareiškėjo pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjo tėvas S. L., gimęs (data ir vieta neskelbtina), iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat pažymėjo, kad S. L. ir I. L. nėra tas pats asmuo, o pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių dėl dokumentų gavimo prašomam juridiniam faktui patvirtinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. L. (taip pat žinomas kaip I. L.), gim. (data neskelbtina), iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kad pareiškėjas A. L., gim. (data neskelbtina), galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
4. Teismo vertinimu, iš į bylą pateiktų duomenų labiau tikėtina, kad S. L. yra I. L.. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgdamas į bylos duomenis - abiejų asmenų motinos yra E. Z., kurių abiejų vyrai S., kurios abi tą pačią dieną (data neskelbtina) pagimdė sūnų, apie vieną iš kurių (I.) informacija archyvuose yra, o apie kitą jokios informacijos Lietuvos archyvuose nėra.
5. Teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, asmuo, prie prašymo dėl LR Pilietybės atkūrimo prideda dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis. Kadangi pareiškėjas pateikė PAR (miesto) (pavadinimas neskelbtinas) (žydų konfesinio teismo) išduotus dokumentus, kuriame nurodyta, kad S. L. tėvai yra S. L. ir E. S., kurie atvyko į Pietų Afriką būdami Lietuvos Respublikos piliečiais, teismas konstatavo, kad šie dokumentai gali būti laikomi tinkamu pilietybės patvirtinimu LR pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.
6. Teismas pabrėžė, jog siekdami surinkti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo tėvo iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos pilietybę, pareiškėjas kreipėsi į kompetentingas institucijas, tačiau dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių apie pareiškėjo tėvo turėtą pilietybę nėra išlikę, todėl sprendė, kad tai nepaneigia fakto, jog pareiškėjo pateikti netiesioginiai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo tėvas gimė, gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiu. Kadangi prašomas nustatyti faktas sukeltų pareiškėjui realių teisinių pasekmių, jį patvirtinus, Migracijos departamentas galėtų spręsti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, teismas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pareiškėjo kartu su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad pareiškėjo tėvas S. L., gimęs (data ir vieta neskelbtina) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai aiškino materialias teisės normas, bei pažeidė procesines teisės normas dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.
7.2. Pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui vardo ir pavardės keitimo dokumentų (LR Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalis), kuriuos pateikė (pavadinimas neskelbtinas) (miestas) žydų konfesiniam teismui ir kurių pagrindu buvo padaryta išvada (išduota pažyma), kad S. L. ir I. L. yra tas pats asmuo. Pirmos instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti juridinį faktą, kad S. L. ir I. L. yra tas pats asmuo, patvirtinančių dokumentų, todėl ginčijamas pirmos instancijos teismo sprendimas neatitinka imperatyvių sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, numatytų CPK 445 straipsnyje.
7.3. (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinio teismo pažyma (informacinis pranešimas) nėra valstybės institucijos, pareigūno ar valstybės įgalioto asmens išduotas dokumentas, taip pat nagrinėjamu atveju minėtas dokumentas nėra laikomas įrodymu pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalį (minėta pažyma nėra vardo ir pavardės keitimo dokumentas). Pagal CPK 197 str. 2 d. pateikta oficialių įrodymų sąvoka, nėra jokių duomenų, kad (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinis teismas būtų valstybės ar savivaldybių institucija. Teismas be pagrindo konstatavo, kad tai oficialus įrodymas. Be to, (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinis teismas yra religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime.
7.4. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, kuriuos pateikė (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesiniam teismui, kuris išdavė minėtą pažymą. Minėtų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinis teismas neturi jokių oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Tokios pat nuomonės dėl žydų konfesinio teismo statuso laikosi ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. eI-4916-426/2019. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nustatinėjant juridinę reikšmę turintį faktą, rėmėsi žydų konfesinio teismo pažyma.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliacinį skundą, pareiškėjas A. L. prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
8.1. Į bylą pateiktu Migracijos departamento raštu konstatuota, jog pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjas yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, palikuonis, t. y. nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo tėvas S. L. (taip pat žinomas kaip I. L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti pareiškėjo giminystės ryšiui su I. L., gim. (data ir vieta neskelbtina) Taigi, pats suinteresuotas konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjo tėvas iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis dėl to, kad pareiškėjas nepateikė tiesioginių giminystės ryšio su I. L. įrodymų, neįrodė, kad S. L. ir I. L. yra tas pats asmuo. Tai sudarė sąlygas pareiškėjui kreiptis dėl šių duomenų nustatymo teismo tvarka, remiantis netiesioginiais įrodymais, kaip nurodyta LR Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teismas pagrįstai nustatė procesines sąlygas pareiškėjo pateiktam pareiškimui nagrinėti ir priimdamas sprendimą CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatų nepažeidė.
8.2. Migracijos departamentas nepagrįstai kvestionuoja vieno iš byloje pareiškėjo pateiktų dokumentų - Pietų Afrikos Respublikos (miesto) (pavadinimas neskelbtinas) (žydų konfesinio teismo) 2018-03-27 išduoto rašto įrodomąją galią. Nors Migracijos departamentas ir nurodo, kad minimo dokumento įrodomoji reikšmė nėra aiški, jis nėra valstybės įgalioto asmens išduotas dokumentas, nelaikomas oficialiu įrodymu, tačiau apelianto argumentai yra nepagrįsti dėl sekančių priežasčių. Pirma, sprendime teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, remdamasis ne tik Pietų Afrikos Respublikos (miesto) (pavadinimas neskelbtinas) (žydų konfesinio teismo) nurodyta informacija kaip vieninteliu įrodymu. Teismas vertino visumą byloje esančių įrodymų, jų tarpusavio ryšį, atsižvelgė į tai, kad visi įrodymai nėra prieštaringi ir patvirtina tas pačias aplinkybes - kad pareiškėjo tėvas S. L. (taip pat žinomas kaip I. L.) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas taip pat buvo įrodinėjamas ir kitais netiesioginiais įrodymais, tarp jų ir Lietuvos archyvų išduotais dokumentais. Antra, Pietų Afrikos Respublikos (miesto) (pavadinimas neskelbtinas) (žydų konfesinio teismo) 2018-03-27 išduotas raštas yra tinkama įrodinėjimo priemonė tiek pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį. Trečia, teismas pagrįstai aptariamą rašytinį dokumentą pripažino oficialiuoju rašytiniu įrodymu, kuris turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), kadangi yra Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutarties nustatyta tvarka (pažyma Apostille) legalizuotas oficialusis dokumentas. Taigi akivaizdu, kad šis dokumentas laikytinas patikimu ir tinkamu įrodymu juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.
8.3. Reikšdamas abejones dėl pateikto įrodymo turinio, Migracijos departamentas nepateikė ir nenurodė kitokio teisės turinio nei įrodinėja pareiškėjas. Be to, Migracijos departamentas nėra kompetentingas vertinti kitų (užsienio ar Lietuvos) institucijų įgaliojimų išduoti atitinkamo turinio dokumentus. teismas neturėjo pagrindo abejoti žydų konfesinio teismo pažymos teisėtumu bei įrodomąja galia. Taigi teismas pagrįstai atmetė Migracijos departamento argumentus dėl žydų konfesinio teismo pažymos kaip netinkamo įrodymo. Šio įrodymo turinį teismas įvertino visapusiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir jais remdamasis priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
8. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. L. (taip pat žinomas kaip I. L.), gim. (data neskelbtina), iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. L. yra S. L. (taip pat žinomas kaip: vardo variacijos yra I. / J. / H. / J. / Y. ir pavardės variacijos – L. / L. / L.), sūnus. Asmeniui S. L. (data neskelbtina) Pietų Afrikos Sąjungos Vidaus reikalų departamento Pretorijoje pagal Britų Pilietybės Sąjungoje bei Natūralizacijos ir Užsieniečių statuso 1926 m. įstatymą išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame dokumente nurodyta, kad S. L., gimimo data ir vieta yra (duomenys neskelbtini), pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos, tėvų vardai, pavardės yra S. L. ir E. S., tėvų pilietybė – Lietuvos. Pateiktas S. L. Pietų Afrikos Respublikos identifikacinis dokumentas, kuriame patvirtinami faktai, jog S. L. gimimo vieta ir data yra (duomenys neskelbtini). Taip pat pateikta 2018-03-20 Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. (P1-1474) P2-2688, kurioje nurodyta, kad I. L. (gim. data ir vieta neskelbtina) yra Š. ir E. (iki santuokos Z.) L. sūnus. Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė, kad nėra duomenų apie tokios šeimos kaip L. / L. / L. gyvenimą (miestelyje) tarpukario laikotarpiu. 2018-04-04 Lietuvos centrinio valstybės archyvas pažymoje Nr. R4-864 nurodė, kad I (J) L. (L.) gyveno Lietuvoje bei pateikė duomenis patvirtinančius E (G. E.) L. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė kopijas Šiaulių apskrities viršininko archyviniame fonde, E. (E. G.) Z. (Z.) L. asmens dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančių J. L., Š. gimimo pažymėjimo ir E. Z. L. (duomenys neskelbtini) išduoto paso registracijos kortelės. Nustatyta, kad E. Z.-L., gim. (data neskelbtina), buvo išduotas pasas (paso blanko Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio antrame puslapyje grafoje „Šeimos padėtis“ nurodytas sūnus I., gim. (data neskelbtina) Pagal 2018-03-27 išduotą (miesto) (pavadinimas neskelbtinas) (Žydų konfesinio teismo) raštą S. L. (I. L.) tėvai buvo tėvas S. L. galimos variacijos: vardo – S. [S. / S.], pavardės L. [L. / L.] ir motina E. S. pagal 2018-03-27 išduotą (miesto) (pavadinimas neskelbtinas) (Žydų konfesinio teismo) raštą galimos variacijos: vardo – E. [E. / E.], mergautinės pavardės S. [Z.], santuokinės pavardės – L. [L.].
10. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas teigia, kad pareiškėjo kartu su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad pareiškėjo tėvas S. L., gimęs (data ir vieta neskelbtina) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialias teisės normas, bei pažeidė procesines teisės normas dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantas taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui vardo ir pavardės keitimo dokumentų (LR Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalis), kuriuos pateikė (pavadinimas neskelbtinas) (miesto) žydų konfesiniam teismui ir kurių pagrindu buvo padaryta išvada (išduota pažyma), kad S. L. ir I. L. yra tas pats asmuo. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti juridinį faktą, kad S. L. ir I. L. yra tas pats asmuo, patvirtinančių dokumentų, todėl apelianto nuomone, ginčijamas pirmos instancijos teismo sprendimas neatitinka imperatyvių sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, numatytų CPK 445 straipsnyje. Su šiais apelianto argumentais, apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
11. Pažymėtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.
12. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis nustato, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d.
13. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
14. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).
15. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalimi, galima nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019; kt.). Taip pat akcentuotina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms šioms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo nustatyta tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010; kt.).
16. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos nenurodo konkrečių dokumentų ir jų baigtinio sąrašo, kuriais remdamasis atsakovas gali nustatyti, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, atsakovui suteikta teisė įvertinti kartu su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pateiktus dokumentus. Akcentuotina, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte yra nurodyti ne tik gimimo liudijimai, bet ir kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, o 38 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, jog gali būti pateikti ir kiti dokumentai.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009).
18. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nesant pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjo tėvas iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis dėl to, kad pareiškėjas nepateikė tiesioginių giminystės ryšio su I. L. įrodymų, neįrodė, kad S. L. ir I. L. yra tas pats asmuo, tai sudarė sąlygas pareiškėjui kreiptis dėl šių duomenų nustatymo teismo tvarka, remiantis netiesioginiais įrodymais, kaip nurodyta LR Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje. Išdėstytų argumentų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė procesines sąlygas pareiškėjo pateiktam pareiškimui nagrinėti ir priimdamas sprendimą CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatų nepažeidė.
19. Apeliantas taip pat kritikuoja (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinio teismo pažymą (informacinį pranešimą), nurodo, jog ji nėra valstybės institucijos, pareigūno ar valstybės įgalioto asmens išduotas dokumentas, taip pat laiko, jog toks dokumentas nėra įrodymu pagal LR Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalį, nes minėta pažyma nėra vardo ir pavardės keitimo dokumentas. Teigia, kad pagal CPK 197 str. 2 d. pateiktą oficialių įrodymų sąvoką, nėra jokių duomenų, kad (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinis teismas būtų valstybės ar savivaldybių institucija, todėl teismas be pagrindo konstatavo, kad tai oficialus įrodymas. Anot apelianto, (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinis teismas yra religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime.
20. Atsakant į šį apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Šalies pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, sudaro rungimosi principo esmę (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamų faktų, jis turi teikti kitokius faktus, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus. Aplinkybių, kuriomis atsakovas remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, įrodinėjimo naštos priskyrimas ieškovui neatitiktų šalių rungimosi principo esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Tuo tarpu, apeliantas, kaip teisingai, pažymėjo pirmosios instancijos teismas, reikšdamas abejones dėl pateikto įrodymo turinio, nepateikė ir nenurodė kitokio teisės turinio nei įrodinėja pareiškėjas bei neargumentavo, kodėl šie įrodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Šiuo aspektu, taip pat sutiktina ir su pareiškėjo nuomone, kad Migracijos departamentas nėra kompetentingas vertinti kitų (užsienio ar Lietuvos) institucijų įgaliojimų išduoti atitinkamo turinio dokumentus. Pabrėžtina, kad įrodymų vertinimas – teismo prerogatyva.
21. Kasacinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.).
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau išdėstytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai pareiškėjo pateiktą įrodymą – (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinio teismo pažymą (informacinį pranešimą), vertino kaip pakankamą, remiantis kuriuo laikė, kad S. L. ir I. L. tas pats asmuo ir taip pažeidė teisės aktuose nustatytas įrodinėjimo taisykles. Anot apelianto, (pavadinimas neskelbtinas) žydų konfesinis teismas nėra valstybės ar savivaldybių institucija CPK 197 str. 2 d. prasme, todėl teismas be pagrindo konstatavo, kad tai oficialus įrodymas. Juo labiau, apelianto nuomone, pareiškėjas nepateikė nei suinteresuotam asmeniui, nei teismui dokumentų (vardo ir pavardės keitimo), kuriuos pateikė žydų konfesiniam teismui ir kurių pagrindu buvo nustatyta, kad S. L. ir I. L. tas pats asmuo.
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas įrodė savo pareiškimo pagrįstumą, yra motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsnis). Teismas užtikrino rungimosi principo laikymąsi, visapusiškai ir objektyviai, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įvertino pareiškėjo bei suinteresuoto asmens pateiktus jų procesines pozicijas pagrindžiančius įrodymus ir išsamiai tai motyvavo, dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių pasisakė sprendime.
24. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų visumos, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik Pietų Afrikos Respublikos (miesto) (pavadinimas neskelbtinas) (žydų konfesinio teismo) nurodytą informaciją kaip vienintelį įrodymą, bet byloje esančių įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį, atsižvelgė į tai, kad visi įrodymai nėra prieštaringi ir patvirtina tas pačias aplinkybes - labiau tikėtina, kad S. L. yra I. L., kadangi pagal bylos duomenis abiejų asmenų motinos yra E. Z., kurių abiejų vyrai S., kurios abi tą pačią dieną (data neskelbtina) pagimdė sūnų, apie vieną iš kurių (I.) informacija archyvuose yra, o apie kitą jokios informacijos Lietuvos archyvuose nėra. Pareiškėjas pateikė PAR (miesto) (pavadinimas neskelbtinas) (žydų konfesinio teismo) išduotus dokumentus, kuriame nurodyta, kad S. L. tėvai yra S. L. ir E. S., kurie atvyko į Pietų Afriką būdami Lietuvos Respublikos piliečiais, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. L. (taip pat žinomas kaip I. L.), gim. (data neskelbtina), iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, suformuluota taip pat nepaneigiant ir bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Šie dokumentai gali būti laikomi tinkamu pilietybės patvirtinimu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Ir vertinti padarytos išvados kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Pateikto vertinimo negali pakeisti aplinkybė, kad skundžiamame teismo sprendime ne visi įrodymai turi stiprią įrodomąją galią, nes tai nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir nesudaro pagrindo abejoti teismo išvada dėl tam tikrų faktų pripažinimo neįrodytais.
25. Apeliantas apeliuoja ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė nei jai, nei teismui dokumentų (vardo ir pavardės keitimo), kuriuos pateikė žydų konfesiniam teismui ir kurių pagrindu buvo padaryta išvada, kad S. L. ir I. L. yra tas pats asmuo. Tokie apelianto argumentai, atsižvelgiant į užsienio šalyse vyraujančią praktiką ir laikmetį - privalomos vardo, pavardės keitimo oficialios procedūros daug kur net neegzistavo (galimai jos neegzistuoja ir dabar), ilgos pavardės tiesiog sutrumpintos, pakeistos ar pritaikytos suprantamam kasdieniam naudojimui būtent toje (kitakalbėje/anglakalbėje) gyvenamojoje aplinkoje, vertinti kritiškai ir laikytini kaip neatitinkantis protingumo kriterijų. Juo labiau, įvertinus dar ir tai, kad tai buvo (metai) (asmens S. L. (data neskelbtina) Pietų Afrikos Sąjungos Vidaus reikalų departamento išduotas natūralizacijos liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad S. L., gimimo data ir vieta yra (duomenys neskelbtini), pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos, tėvų vardai, pavardės yra S. L. ir E. S., tėvų pilietybė – Lietuvos). Ir nors apeliantas akcentuoja, jog pirmos instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti, kad S. L. ir I. L. yra tas pats asmuo, patvirtinančių dokumentų, nei per juridinio fakto nustatymo institutą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, logiška, kad praėjus ilgam laiko tarpui nuo (metų), kai S. L. buvo išduotas natūralizacijos liudijimas Pietų Afrikos Respublikoj, nustatinėti tokių aplinkybių, esant pakankamai kitų netiesioginių įrodymų, teismas neturėjo jokio pagrindo.
26. Apeliantas taip pat teigia, kad su jo nuomone dėl žydų konfesinio teismo statuso sutinka ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. eI-4916-426/2019, tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nustatinėjant juridinę reikšmę turintį faktą, rėmėsi žydų konfesinio teismo pažyma.
27. Šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismas, atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto minimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. eI-4916-426/2019 argumentai dėl žydų konfesinio teismo statuso, motyvuojami remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendime C-61/65, Veuve G. Vaassen-Göbbels prieš Direction du Beambtenfonds voor het Mijnbedrijf pateiktais išaiškinimais. Visgi, kaip matyti iš Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1966 m. birželio 30 d. sprendimo C-61/65 įžanginės dalies pirmo sakinio, kuom iš esmės ir pasiremta nustatant žydų konfesinio teismo statusą, jame pateikiami išaiškinimai šiuo metu yra nebeaktualūs, kadangi Europos Ekonominės Bendrijos sutartis ir jos 177 straipsnis yra pakeisti ir nebegalioja, todėl ir šie apelianto argumentai nevertintini kaip sudarantys pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų tinkamumu.
28. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, tuo pačiu nenukrypo nuo procesinių teisės normų ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje pakankamai duomenų įrodyti faktui, kad pareiškėjo tėvas S. L., gimęs (data ir vieta neskelbtina) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl nurodyto, spręstina, kad suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. s?usio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.