- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-19
- Bylos Nr.
- 2-76-876/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Judita Sungailaitė
- Pareiškėjas
- G. D.
- Suinteresuotas asmuo
- R. N., V. M.
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant Eglei Macijauskienei, dalyvaujant pareiškėjai G. D., jos atstovui advokatui G. B., suinteresuotam asmeniui R. N., jos atstovui advokatui O. R., suinteresuotam asmeniui V. M., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, R. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja G. D. pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. D., miręs (duomenys neskelbtini) po J. D. mirties (duomenys neskelbtini). priėmė faktiškai valdyti ir tvarkyti savo interesais paveldimą turtą; nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad G. D. po G. D. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė faktiškai valdyti ir tarkyti savo interesais paveldimą turtą.
Pareiškime nurodoma, kad 2003 m. lapkričio 19 d. mirė jos tėvas G. D.. Iki mirties jis gyveno (duomenys neskelbtini). Mirusysis yra suinteresuotų asmenų R. N. ir V. M. brolis, o suinteresuotojo asmens D. D. sutuoktinis. Jos senelis J. D. mirė (duomenys neskelbtini). Senelė D. D. mirė (duomenys neskelbtini). Po senelio J. D. mirties liko paveldimas turtas – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), jo asmeniniai daiktai, dokumentai, namų apyvokos daiktai. 1994 m. gruodžio 27 d. senelis J. D. parašė testamentą, kurį patvirtino Šakių rajono Griškabūdžio apylinkės viršaitė V. L.. Šiuo testamentu J. D. visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų paliko savo sūnui, jos tėvui G. D.. G. D. dėl paveldėjimo į notarą nesikreipė, tačiau savo tėvo J. D. turtą priėmė valdyti faktiškai. Jis liko gyventi tėvo namuose, naudojosi jo daiktais, rūpinosi paliktu turtu, jį saugojo ir prižiūrėjo. Visa tai jis darė viešai ir atvirai, kaip to turto savininkas. Mirus tėvui G. D. jai buvo 7 metai. Iki tėvo mirties ji ir jos tėvas gyveno kartu su senele D. D., tėvo motina. Gyveno (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties ji kartu su senele dalyvavo tėvo laiduotuvėse. Senelė organizavo tėvo laidotuves, jį palaidojo. Po tėvo mirties ji su senele liko gyventi (duomenys neskelbtini) ir joms liko visi tėvo daiktai, asmeniniai dokumentai. Taip pat jai liko tėvo auksinis žiedas. Paskui ji buvo globojama globėjų – nuo 2006 m. kovo 1 d. D. P., o nuo 2008 m. vasario 27 d. S. B., po to apsigyveno VšĮ (duomenys neskelbtini)“ Nė vienas iš buvusių globėjų nesikreipė į notarą dėl mirusiojo G. D. turto paveldėjimo jos, kaip globotinės vardu. Tačiau palikimą po tėvo G. D. mirties faktiškai valdyti ir tvarkyti priėmė ir ji, G. D.. Ji naudojosi senelio nekilnojamuoju turtu, namų apyvokos daiktais, rūpinosi dokumentų sutvarkymu. Visą tai darė ir daro viešai ir atvirai.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. N. atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos G. D. reikalavimais nesutinka visiškai, nes pareiškime nurodytos aplinkybės dėl paveldimo turto tvarkymo ir valdymo neatitinka tikrovės. (b.l. 34).
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo reiškiantis savarankiškus reikalavimus R. N. teismui pateikė pareiškimą, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po J. D. mirties (duomenys neskelbtini)priėmė faktiškai valdyti ir tvarkyti savo interesais paveldimą turtą. Pareiškime nurodo, kad 1996 m. mirė jos tėvas J. D.. Po tėvo mirties liko paveldimas turtas – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), jo asmeniniai daiktai, dokumentai, namų apyvokos daiktai. Po tėvo J. D. mirties jo paliktoje sodyboje liko gyventi jos motina D. D. ir anūkas N. K.. Kadangi jos motina D. D. buvo prastos sveikatos, palaidojus tėvą ji paprašė, kad ji su vaikais persikeltų gyventi pas ją. Taip nuo 1996 m. vasario mėn. pabaigos ji su dviem nepilnamečiais vaikais apsigyveno tėvo paliktoje sodyboje. G. D. tėvas G. D. nuo 1994 m. gyveno pas savo sugyventinę V. V. ir tėvo paliktoje sodyboje nei jis, nei jo duktė G. D. negyveno ir tuo pačiu nepriėmė J. D. palikimo. G. D. su dukra iki savo mirties gyveno pas V. V.. Taigi palikimą po J. D. mirties faktiškai valdyti ir tvarkyti priėmė ji. Ji naudojosi tėvo nekilnojamuoju turto, namų apyvokos daiktais, rūpinosi dokumentų tvarkymu, moka mokesčius. Savo lėšomis suremontavo gyvenamąjį namą, pastatė naują verandą, sudėjo plastikinius langus, iš vidaus apšiltino gyvenamojo namo sienas. Visa tai darė ir daro viešai ir atvirai. 2011 m. gegužės 29 d. mirė jos motina D. D.. Ji pasirūpino mamos palaidojimu, ir toliau liko gyventi tėvų paliktuose pastatuose (duomenys neskelbtini) (b.l. 49-50).
Atsiliepimas
Pareiškėja G. D. atsiliepime nurodė, kad sutinka, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turinti faktas, kad R. N. po J. D. mirties 1996 m. vasario 11 d. priėmė faktiškai valdyti ir tvarkyti savo interesais paveldimą turtą. Atsiliepime nurodoma, kad po senelio J. D. mirties liko paveldimas turtas – gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), senelio asmeniniai daiktai, dokumentai, namų apyvokos daiktai. 1994 m. gruodžio 27 d. senelis J. D. parašė testamentą, kurį patvirtino Šakių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitė V. L., registro Nr. 298. Šiuo testamentu J. D. visą savo turtą kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų paliko savo sūnui, jos tėvui G. D.. G. D. dėl paveldėjimo į notarą nesikreipė, tačiau savo tėvo J. D. turtą priėmė valdyti faktiškai. Jis liko gyventi tėvo namuose, naudojosi jo daiktais, rūpinosi paliktu turtu, jį saugojo ir prižiūrėjo. Visa tai jis darė viešai ir atvirai, kaip to turto savininkas. Mirus tėvui G. D. pareiškėjai buvo 7 metai. Iki tėvo mirties ji ir jos tėvas G. D. gyveno kartu su senele D. D., adresu (duomenys neskelbtini). Po tėvo G. D. mirties, Gintarė kartu su senele dalyvavo tėvo laidotuvėse. Senelė organizavo tėvo laidotuvėse, jį palaidojo. Gintarė po tėvo mirties kartu su senele liko gyventi (duomenys neskelbtini). joms liko visi tėvo daiktai, ir asmeniniai dokumentai. Vėliau nuo 2006 m. kovo 1 d. Gintarė buvo globojama globėjų. Nė vienas iš buvusių globėjų nesikreipė į notarą dėl mirusiojo G. D. turto paveldėjimo G. D. vardu. (b.l. 64-66).
Faktinės aplinkybės:
G. D. yra G. D. ir V. V. dukra (b.l. 6).
1994 m. gruodžio 27 d. sudarytas testamentas, kuriuo J. D. visą savo turtą palieka sūnui G. D.. (b.l. 10).
J. D. mirė 1996 m. vasario 12 d. (b.l. 11).
G. D. mirė 2003 m. lapkričio 21 d. (b.l.16).
Pažymoje apie asmens paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą nurodoma, kad G. D. deklaruota gyvenamoji vietabuvo (duomenys neskelbtini) (b.l. 13).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos G. D. pareiškimas tenkintinas iš dalies, suinteresuoto asmens R. N. pareiškimas tenkintinas visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjos senelis J. D. mirė (duomenys neskelbtini) Taigi, po palikėjo J. D. mirties palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimo klausimus reglamentavo 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtintas CK. Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas (2000 m. CK) taikomas taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (t. y. po 2001 m. liepos 1 d.). Minėto straipsnio 4 dalyje akcentuojama, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. To paties įstatymo 38 straipsnis apibrėžia 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normų taikymą iš esmės tik atvejams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus 2000 m. CK, išskyrus CK 5.8 straipsnio, kuriame nustatytas paveldėjimo teisės ginčijimo terminas, taikymą, kurį susieja su šiame straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo pasibaigimu. Taigi ginčo teisiniams santykiams iš esmės taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos bei 2000 m. CK 1.5 straipsnis, apibrėžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Kartu pažymėtina tai, kad bylai aktualus palikimo priėmimo atvejis, kai palikimas priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, yra įtvirtintas tiek 1964 m. CK 587 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Aplinkybė, kad 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus.
Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo nustatyta, jog „laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti /..../.“ Aiškindamas šią teisės normą (paveldėjimo būdą) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas 1981 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 4 6 punkte nurodė, kad faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą, patvirtinančiu CK 587 straipsnio prasme palikimo priėmimą, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuompinigių ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas tame name ir t. t.). Pagal CK 568 str. palikimas atsiranda mirus palikėjui arba paskelbus jį mirusiu. Kad įpėdinis palikimą įgytų, jis turi jį priimti įstatyme nustatyta tvarka ir terminu. CK 587 str. 2 d. nurodyta, jog yra laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turi būti atlikti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 587 str. 3 d.). Tik pagal aukščiau nurodytas taisykles priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 587 str. 5 d.). Iš to seka, kad savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikras teisines pasekmes. Sandoriu, kaip tam tikru teisiniu veiksmu ir asmens valios aktu, sąmoningai siekiama tam tikro teisinio tikslo (CK 40 str.). Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastimi yra jo ūkiniai, buitiniai ar kiti poreikiai, jie lemia norą sudaryti sandorį. Vienok sandoriui sudaryti nepakanka tik asmens vidinės valios, o būtina asmens valią išreikšti įstatymo nustatyta forma ir terminais, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Tik toks valios išreiškimas gali sukelti civilines teisines pasekmes. CK 587 str. 2 d. nenustato tam tikros konkrečios formos, kokiu būdu išreiškiama valia apie faktišką pradėjimą valdyti paveldimą turtą, tačiau nenumatė, kad valios sudaryti šį sandorį išreiškimu galima laikyti tylėjimą (CK 41 str. 3 d.). Pagal CK 41 str. 2 d. sandoris, kuriam įstatymas nenustato tam tikros formos, laikomas sudarytu taip pat ir tuo atveju, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį. Tuo remiantis teismas konstatuoja, kad palikimo priėmimas, faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti, tai yra įpėdinių valios išreiškimas aktyviais veiksmais per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, patvirtinantis įpėdinių norą ir sutikimą įgyti visas teises į palikimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D., R. D. v. G. P., bylos Nr. 3K-3-800/1999; 2001 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. J. ir kiti v. T. Š., R. M., bylos Nr. 3K-3-7/2001; kt.).
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus. Nuostata, kad, tik esant išvardytų sąlygų visetui, galima nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, nuosekliai atsispindi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-552/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, byla Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. A. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-93/2009). Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams. Palikimo priėmimo faktas nustatomi vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Jeigu fizinis asmuo savo turto arba jo dalies nepalieka testamentu, tada atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą, kada įpėdiniais ipso jure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys, turintys tokią teisę palikimo atsiradimo momentu (CK 5.2 straipsnio 1, 2 dalys, 5.11-5.14 straipsniai). Palikimo priėmimas yra aktyvūs valiniai įpėdinio veiksmai, kuriais įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į visą palikimą, o esant įpėdinių daugetui – į įpėdiniui tenkančią visą jo palikimo dalį sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises). Taigi palikimo priėmimu pripažįstamas įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais sutikimą ir siekį įgyti visas teises į palikimą ir prisiėmimą visų pareigų, kylančių ar galinčių kilti iš palikimo. Įstatymo nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Tačiau jeigu įpėdinis palikimo nurodytais būdais nepriėmė, įstatymo įtvirtintas dar vienas, lygiavertis paminėtiems, palikimo priėmimo būdas – palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis). Palikimo priėmimas faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą – tai įpėdinių valios išreiškimas aktyviais veiksmais, patvirtinantis įpėdinių interesus įgyvendinti teises į visą palikimą. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog siekia priimti palikimą ir turėti į jį nuosavybės teises.
Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, jog palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje E. J., G. G. v. R. M., T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., V. K. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2001, kt.). Taigi asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo mėn. 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).
Dėl G. D. pateikto reikalavimo dėl palikimo priėmimo po J. D. mirties fakto nustatymo
Teismo posėdžio metu apklausus liudytojus, susipažinus su byloje esančiais rašytiniais dokumentais negalima daryti kategoriškos išvados, jog G. D. po jo tėvo J. D. mirties gyveno palikėjui priklausančiame name. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai E. B., T. M., N. K. nurodė, jog G. D. nuo 1994-1995 m. negyveno jo tėvui J. D. priklausančioje sodyboje. Šie liudytojai, o taip pat ir suinteresuoti asmenys byloje nurodė, jog G. D. po J. D. mirties gyveno pas pareiškėjos G. D. motiną V. V.. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog V. V. gyvenamoji vieta buvo šalia D. priklausančios sodybos, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina to, jog G. D. po tėvo mirties tvarkė ir prižiūrėjo likusį tėvo turtą. Byloje apklausta liudytoja V. L. nurodė, kad G. D. po J. D. mirties gyveno tėvui priklausančioje sodyboje, tačiau daugiau jokių įrodymų byloje nėra, kurie patvirtintų šias aplinkybes. Be to, remdamasis teismų praktika, teismas pažymi, kad nepakanka nurodyti, jog įpėdinis palikėjo turtu po šio mirties naudojasi taip pat, kaip ir iki mirties. Vien ši aplinkybė nepatvirtina fakto, kad įpėdinis po palikėjo mirties šiuo turtu pradėjo naudotis kaip savininkas, t. y. kad įpėdinio turėtos teisės persikėlė į kokybiškai naują stadiją – nuosavybės teisę į turtą. Todėl palikimo priėmimo faktui nustatyti teisiškai nėra reikšminga vien aplinkybė, kad įpėdinis ir po palikėjo mirties liko gyventi tame pačiame gyvenamajame name, jei nėra kitų įrodymų apie įpėdinio valios priimti palikimą išreiškimą. Įrodymų apie G. D. veiksmus, liudijančius jo norą sukurti teisines pasekmes, kurias sukelia palikimo priėmimas, byloje nėra. Byloje pareiškėja pateikė 1994 m. gruodžio 27 d. J. D. sudarytą testamentą, kuriuo visas turtas paliktas G. D.. Šis dokumentas atspindi J. D. valią savo turtą palikti sūnui, tačiau įpėdinis privalo palikimą priimti. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, jog G. D. priėmė palikimą, likusį po tėvo mirties. Nėra duomenų, jog G. D. būtų kreipęsis po tėvo mirties į notarą, nėra pakankamai duomenų, kad G. D. būtų priėmęs palikimą pradėdamas jį valdyti. Akivaizdu, jog G. D. žinodamas ar numanydamas, jog jis gali paveldėti turtą po tėvo mirties, galbūt žinodamas apie testamentu jam paliktą turtą, turėjo visas galimybes įgyvendinti savo teises į palikimą. Tačiau nesiimdamas jokių veiksmų, G. D. akivaizdžiai išreiškė savo valią nepriimti palikimo.
Dėl G. D. pateikto reikalavimo dėl palikimo priėmimo po G. D. mirties fakto nustatymo
Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir išklausęs pareiškėjos G. D., taip pat suinteresuotų asmenų, liudytojų paaiškinimų, konstatuoja, jog G. D. po savo tėvo G. D. mirties priėmė plikimą pradėdama jį valdyti. Teismo posėdžio metu nustatyta, kad G. D. savo tėvo mirties dieną buvo tik 7 metų. Pagal pateiktus paaiškinimus galima daryti prielaidą, jog G. D. tėvo mirties metu gyveno su savo mama V. V., tačiau dažnai lankydavosi ir savo močiutės D. D. namuose, kurie buvo šalis jos mamos gyvenamosios vietos. Byloje nėra duomenų, jog D. D. 2003 m. buvo paskirta G. D. globa, tačiau esant artimam giminystės ryšiui, tikėtina, kad mergaitė artimai bendravo su savo močiute. Po tėvo mirties atstovaudami mergaitės interesus tuo metu niekas nesikreipė dėl palikimo priėmimo, tačiau G. D. nurodo, kad ji su močiute sutvarkė tėčio likusius daiktus, jai liko tėvo auksinis žiedas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėja tėvo mirties dieną buvo nepilnametė, teismas konstatuoja, jog šių duomenų pakanka nustatyti, jog G. D. priėmė palikimą pradėdama jį valdyti po savo tėvo G. D. mirties.
Dėl R. N. pateikto reikalavimo dėl palikimo priėmimo po G. D. mirties fakto nustatymo
Suinteresuoto asmens R. N. nurodytos aplinkybės, liudytojų parodymai patvirtina, kad R. N. savo tėvo palikimą priėmė, pradėjusi jį faktiškai valdyti, tai yra kaip ji nurodė po tėvo mirties praėjus apie 3 mėnesiams, ji apsigyveno savo tėvų sodyboje. Persikėlė ten gyventi su savo nepilnamečiais vaikais. Ji tvarkė tėvų sodybą pagal savo poreikius, gyvenamąsias sąlygas pritaikė gyventi sau ir savo nepilnamečiams vaikams. Šias suinteresuoto asmens nurodomas aplinkybes patvirtino posėdžio metu apklausti liudytojai N. K., E. B., T. M., suinteresuotas asmuo V. M.. Liudytojų nurodytos aplinkybės ir byloje nustatyti faktai patvirtina, kad R. N. praėjus neilgam laiko tarpui po tėvo mirties persikėlė gyventi į likusią tėvų sodybą, padėjo D. D. prižiūrėti ir tvarkyti likusį turtą, juo disponavo kaip savo (atliko remontus). R. N. žinodama mamos ketinimą sodybą po mirties palikti būtent jai, ten gyveno ir rūpinosi likusiu turtu, kaip savo. Palikimo atsiradimo metu palikimo priėmimą reglamentuojantys teisės aktai, numatė 6 mėnesių terminą palikimui priimti, tad konstatuotina, kad R. N. šio termino nepraleido. Pradėdama gyventi ir tvarkyti tėvų sodyboje ji išreiškė savo valią valdyti po tėvo mirties likusį turtą, ir tuo metu nei vienas iš brolių ir seserų šiems veiksmams neprieštaravo, nesiėmė jokių veiksmų dėl likusio tėvo turto paveldėjimo, kas laikytina, jog konkliudentiniais veiksmais sutiko su tokia savo sesers R. N. ir motinos D. D. valia. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. N. priėmė palikimą po savo tėvo J. D. mirties pradėdama jį faktiškai valdyti.
Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Kartu teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Šioje byloje teismas mano, jog yra didesnė tikimybė, jog po palikėjo J. D. mirties turtą pradėdama valdyti priėmė R. N., tuo tarpu G. D. nesiėmė jokių veiksmų, kad įgyvendinti savo paveldėjimo teisę.
Ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268 str. 5 d., 444-448 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjos G. D. pareiškimą tenkinti iš dalies.
Suinteresuoto asmens R. N. pareiškimą tenkinti visiškai.
Pareiškėjos G. D. reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. D. po J. D. mirties priėmė faktiškai valdyti ir tvarkyti savo interesais paveldimą turtą, atmesti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. D., po tėvo G. D. mirties (duomenys neskelbtini). priėmė faktiškai valdyti ir tvarkyti savo interesais paveldimą turtą.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. N. po tėvo J. D. mirties (duomenys neskelbtini). priėmė faktiškai valdyti ir tvarkyti savo interesais paveldimą turtą.
Faktai nustatyti dėl turto paveldėjimo.
Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.