Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 243 straipsnį – 30 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. V. skirta subendrinta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 5 metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. V. konfiskuota valstybės naudai automobilio „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 1 260 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. M. V. neginčija Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, savo kaltės, veikų kvalifikavimo bei paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtomis bausmių rūšimis (laisvės atėmimu ir areštu) bei galutine laisvės atėmimo bausme, prašo skirti baudos bausmes ir galutinę bausmę – baudą arba atidėti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu M. V. paskirtos teisingos, apelianto padarytas nusikalstamas veikas ir jo asmenybę atitinkančios bausmės, o taip pat ir galutinė subendrinta bausmė.

7. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo) baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Už BK 243 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą (vengimas atlikti baudžiamojo poveikio priemones) baudžiama bauda arba areštu.

8. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

9. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę apeliantui, atsižvelgė į tai, kad jis padarė dvi nusikalstamas veikas – nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 281¹ straipsnio 1 dalis) ir baudžiamąjį nusižengimą (BK 12, 243 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad abi nusikalstamos veikos baigtos, padarytos tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir tai, kad M. V. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, dirba (vykdo individualią veiklą). Apylinkės teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (dėl abiejų nusikalstamų veikų) – M. V. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). M. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo apylinkės teismas pripažino tai, kad šį nusikaltimą nuteistasis padarė neišnykus teistumui, t. y. kaip recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o atsakomybe sunkinančia aplinkybe dėl BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo apylinkės teismas pripažino tai, kad šią nusikalstamą veiką M. V. padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė skirti apeliantui už kiekvieną nusikalstamą veiką griežčiausią sankcijose numatytą bausmės rūšį: pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį, nei sankcijos vidurkis (BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 7 mėnesiai ir 15 dienų, M. V. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė), o pagal BK 243 straipsnį – areštą, jo trukmę nustatydamas nežymiai didesnę už BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą šios bausmės, kai ji skiriama už baudžiamąjį nusižengimą, vidurkį (pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už baudžiamąjį nusižengimą gali būti skiriamas areštas nuo 10 iki 45 parų, bausmės vidurkis – 27,5 paros; M. V. skirta 30 parų arešto bausmė).

10. Apelianto manymu, jam paskirtos bausmės yra per griežtos, todėl turėtų būti švelninamos, skiriant baudas. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka.

11. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad M. V. anksčiau teistas 4 kartus (Lietuvoje) (1 t., b. l. 142–148, 150–167), ankstesniais teismų sprendimais už padarytas nusikalstamas veikas jam buvo skiriamos baudos ir arešto bausmės. Apeliantas už transporto priemonės vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), anksčiau buvo nuteistas ne tik Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 7 d. baudžiamuoju įsakymu (paskirta 40 parų arešto bausmė ir dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždrausta 2 metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, konfiskuotas automobilis), tačiau buvo teisiamas ir užsienyje – Norvegijos Karalystės (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu už vairavimą ar siekį vairuoti motorinę transporto priemonę, apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, M. V. buvo skirta 25 dienų laisvės atėmimo bausmė, uždraudžiant vairuoti 3 metus (1 t., b. l. 147, 156–159). Ankstesni teistumai bei už padarytas nusikalstamas veikas apeliantui skirtos bausmės (bauda, areštas) ir net paskirta laisvės atėmimo bausmė užsienio valstybėje nepakeitė jo elgesio, nes, atlikęs bausmes, M. V. ir toliau darė nusikalstamas veikas. Apeliantas naują tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą už anksčiau įvykdytus tyčinius nusikaltimus, todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra recidyvistas. Visos šios aplinkybės rodo, kad nusikalstamos veikos, už kurias M. V. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytos ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo požiūrio į teisės normas ir visuomenėje priimtas elgesio taisykles, kas rodo didesnį apelianto asmenybės pavojingumą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad M. V. pagrįstai, nepažeidžiant bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų, už padarytas nusikalstamas veikas buvo paskirtos laisvės atėmimo ir arešto bausmės, kurios yra ne per griežtos ir atitinka padarytų nusikalstamų veikų bei apelianto asmenybės pavojingumą. Bendrindamas bausmes pirmosios instancijos teismas BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes sudaro idealiąją sutaptį (padarytos tais pačiais veiksmais ir tuo pačiu laiku), todėl bausmės, paskirtos už šias veikas, pagrįstai buvo subendrintos apėmimo būdu, taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas, ir M. V. buvo skirta subendrinta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kadangi baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas šią subendrintą bausmę, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, pagrįstai sumažino vienu trečdaliu, iki keturių mėnesių laisvės atėmimo. Šią apeliantui paskirtą galutinę sumažintą keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą pagrindo nėra.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad visiškai prisipažino dėl padarytų nusikalstamų veikų ir nuoširdžiai gailisi, tačiau prisipažinimas dėl padarytų nusikalstamų veikų ir nuoširdus gailėjimasis skundžiamame nuosprendyje buvo pripažintas M. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tai jau buvo įvertinta, paskiriant nuteistajam mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę ir areštą, nežymiai viršijantį įstatyme numatytą šios bausmės rūšies vidurkį. Tai, kad M. V. dirba, vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 139, 140; 2 t., b. l. 34–52), apylinkės teismo taip pat buvo įvertinta nuteistojo asmenybę apibūdinančių duomenų kontekste. Apeliantas kartu su sutuoktine augina dvi mažametes dukras (2 t., b. l. 28, 29–30), pagal pateiktus duomenis su šeima gyvena nuomojamame bute, skunde nurodo, kad vienintelis išlaiko šeimą, dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės gali nutrūkti ryšiai su šeima, darbinė veikla, kiti socialiniai ryšiai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, dėl kurių M. V. už įvykdytas nusikalstamas veikas galėtų būti paskirtos švelnesnės, jo pageidaujamos, bausmių rūšys – baudos. Apeliantas nurodo, kad galėtų realiai sumokėti baudas, nes vykdo individualią veiklą ir gauna nuolatines pajamas, tačiau kaltininko reali galimybė sumokėti baudą nelemia būtent šios rūšies bausmės paskyrimo. Nagrinėjamu atveju, minėta, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios tiek nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę, nelemia baudos bausmių M. V. skyrimo. Nuteistasis dėl ankstesnių teistumų turėjo suprasti ir, teisėjų kolegijos vertinimu, suprato savo tolesnio galimo neteisėto elgesio padarinius, tačiau tai jo neatgrasė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Nuo nusikalstamų veikų M. V. nesulaikė nei šeima, nei mažamečiai vaikai, nei darbinė veikla, todėl jis turi prisiimti dėl tokio savo veikimo kylančius neigiamus padarinius. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantui nepadarius reikiamų išvadų ir nenustojus elgtis nusikalstamai, sprendimas paskirti jam švelnesnes bausmių rūšis – baudas ir galutinę subendrintą bausmę – baudą neužtikrintų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės skyrimo tikslų įgyvendinimo. Jokių naujų reikšmingų aplinkybių, galinčių turėti įtakos nuteistojo teisinės padėties švelninimui, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, M. V. nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Sprendimas dėl apeliantui paskirtų bausmių už atskiras nusikalstamas veikas ir dėl galutinės subendrintos bausmės yra teisingas ir priimtas įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes.

13. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus (nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį), bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste (BK 41 straipsnio 2 dalis). BK 75 straipsnyje nenustatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Tačiau tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į įvykdyto nusikaltimo padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, Nr. 2K-106-511/2017, Nr. 2K-22-628/2018, Nr. 2K-277-495/2019, Nr. 2K-64-495/2020).

14. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėdamas nuteistajam M. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

15. Minėta, kad M. V. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas ne tik Lietuvoje (4 kartus), bet ir užsienyje (1 kartą); apeliantas už transporto priemonės vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo, teisiamas nebe pirmą kartą, nagrinėjamoje byloje neblaivus vairavo transporto priemonę, nepasibaigus teismo anksčiau paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones) terminui. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padarytas neišnykus ankstesniam teistumui, dėl to pripažintas nusikaltimų recidyvas (atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte). Tai patvirtina M. V. polinkį nusikalsti ir nenorą keistis. M. V. baustas ir administracine tvarka (1 t., b. l. 137–138).

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytas aplinkybes, atsižvelgusi į nuteistojo asmenybę ir nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog M. V. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados dėl bausmės vykdymo atidėjimo M. V. negalimumo.

17. Nesant BPK 328 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo pagrindų, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

18. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. vasario 6 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuria prašoma priteisti valstybei iš M. V. 90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 64–67). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam/nuteistajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-218-1073/2020, Nr. 2K-41-697/2021).

19. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 22 d. nuosprendį apskundė nuteistasis. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). M. V. pats gynėjo nepasirinko, todėl jam Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė Naina Lanzbergienė (2 t., b. l. 60). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, kad išieškoti prašoma suma nėra neprotinga ar neproporcinga suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, o M. V. yra darbingas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą tenkina visiškai ir nusprendžia išieškoti valstybei iš nuteistojo M. V. 90 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš M. V. 90 Eur (devyniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.