Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1623-653/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-29
Bylos Nr.: 2A-1623-653/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-01167-2013-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjas: Jelena Šiškina
Atsakovas: "ERGO Lietuva" ERGO Insurance SE
Ieškovas: T. U.

Kategorijos

44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1623-653/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01167-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 44.2; 73.2.5.5; 73.2.6.1; 121.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. liepos 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ERGO Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. U. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teismas, išnagrinęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas, atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo išdavimo, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovo 2 286,90,00 Lt draudimo išmokos, 127,19 Lt įstatyminių palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011-02-19 su atsakovu sudarė transporto priemonės draudimo sutartį (kasko), liudijimo Nr. 851-0356963, kuria apdraudė automobilį BMW 530, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) 2011-12-05 automobilį ieškovas rado jį apvogtą bei apgadintą, todėl pareikalavo atsakovą draudimo sutarties pagrindu apmokėti automobilio, kurį ieškovas remontavo UAB „VipAuto“, išlaidas, sudarančias 10 663,88 Lt. Atsakovas sutiko padengti tik dalį, t. y. 7 846,88 Lt, išlaidų ieškovui, neapmokėdamas išlaidų, kurios susidarė už variklio gaubto ir priekinio bamperio remontą. Atsakovui pateikta UAB „VipAuto“ išrašyta PVM sąskaita-faktūra patvirtina šių prekių įsigijimą, todėl papildomi šių dalių įsigijimą patvirtinantys dokumentai neprivalo būti teikiami, o atsakovas turi įrodyti savo atsisakymo išmokėti dalį draudimo išmokos pagrįstumą. Ginčas dėl dalies žalos sumos tęsiasi daugiau nei 3 mėnesius, todėl pagal LR draudimo įstatymo 96 str.5 d., atsakovas privalėjo išmokėti ieškovui 1 210,00 Lt, t. y. sumą, kurios iš esmės neginčija, tačiau atsakovas to nepadarė.

Dėl transporto priemonės komplektacijos nurodė, jog draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovo pasiūlytomis sąlygomis pagal atitinkamas draudimo taisykles, nustatančias baigtinį papildomos įrangos sąrašą; automobilio detalės nėra nei apdailos detalės, nei aksesuarai - jos priskirtinos prie kėbulo dalių, gaminamų BMW automobilių gamintojo atskiriems pagerintos komplektacijos BMW automobilio modeliams. Ieškovas draudimo sutartį sudarė tarpininkaujant draudimo brokeriui UADBB „Legator“, kuris individualiai vertino ieškovo automobilį, todėl nėra pagrindo ginčyti aplinkybę, kad automobilis draudimo sutarties sudarymo metu nebuvo su pagerintos „M paketo“ komplektacijos bamperio apvalkalu ir kapotu.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinio netenkinti. Rėmėsi Transporto priemonių draudimo taisyklių 14.1.1. p., numatančiu, jog būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) rinkos dalių įkainius. UAB „VipAuto“ pateiktoje sąmatoje automobilio variklio gaubto ir priekinio bamperio kainos neatitinka rinkoje esančių kainų, kilo abejonės ar ieškovo automobiliui sumontuotos detalės yra gamyklinės komplektacijos ir nėra pagerintos. Prieš pasirašant sutartį ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su draudimo taisyklėmis, kurios nustato, jog transporto priemonė yra laikytina tokia, kokia sukomplektuota gamyklos gamintojo, o tokia sąlyga gali būti keičiama tik specialiu susitarimu, ko nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, todėl laikytina, jog draudimo sutartimi buvo apdrausta tik gamyklinės komplektacijos transporto priemonė, įskaitant jos detales. Automobilio apžiūros tikslas – patikrinti automobilio identifikacinį numerį bei užfiksuoti automobilio defektus, o ne nustatyti transporto priemonės komplektaciją. Automobilio pagerintos detalės draudimo sutartimi nebuvo apdraustos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo ieškovui T. U. 653,40 Lt draudimo išmokos, 127,19 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 780,59 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013-01-16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 675,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas taikė CK 6.193 str. įtvirtintą taisyklę, kad sutarties, sudarytos prisijungimo būdu, sąlygos aiškinamos prisijungusios šalies naudai. Teismo vertinimu, pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių 1.19. p., įtvirtinantį transporto priemonės papildomos įrangos apibrėžimą , ieškovo automobilio detalės, dėl kurių kilo ginčas, nepatenka į papildomos įrangos apimtį, nes pagal atsakovo draudimo taisyklių Transporto priemonės papildomos įrangos apibrėžtį, automobilio detalės – variklio gaubtas ir priekinis bamperis – nėra nei apdailos detalės, nei aksesuarai. Variklio gaubtas ir priekinis bamperis yra priskiriamas prie transporto priemonės kėbulo dalių, o ne apdailos dalių („Kelių transporto vertinimo instrukcijos“ patvirtintos LRsusisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymo 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101, 59.1 p., 59.3 p.). Byloje nėra ginčo, jog nuo ieškovo automobilio pavogta ginčo detalė (priekinio bamperio apvalkalas) yra skirta specialios „M-Sport“ komplektacijos BMW automobiliams ir taip pat yra gaminama automobilių gamyklos gamintojos, todėl nėra pagrindo šią detalę vertinti kaip ne gamyklos gamintojos pagamintą detalę ar ją laikyti automobilio papildoma įranga ar aksesuaru Taisyklių 1.19 p. prasme.

Sistemiškai aiškinant minėtus taisyklių 7.2.1 ir 13.1.4 punktus, teismas konstatvo, jog įvykus konkrečiam draudžiamajam įvykiui draudikas turi pareigą apskaičiuoti išlaidas, reikalingas konkrečios apdraustos transporto priemonės ar jos dalių vertei, kuri buvo draudžiamojo įvykio metu, atkurti, o ne tik gamyklos gamintojos serijiniu būdu sukomplektuotos transporto priemonės ar jos dalių vertei atkurti. Priešingas taisyklių bei draudimo (kasko) sutarties aiškinimas paneigtų ne tik turto draudimo sutarties tikslus, bet ir kasko draudimo sutarties dalyko (draudimo objektas) - turtinio intereso (apsaugos nuo neigiamų turtinių draudžiamojo įvykio padarinių) teisinės apsaugos imperatyvą, kylantį iš teisėtai sudarytos sutarties įstatyminės galios jos šalims bei įpareigojimo atlikti visa tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.).

Įstatyme nustatyta draudiko teisė prieš sudarant draudimo sutartį, įvertinti konkretaus draudžiamo daikto vertę ir pagal ją apskaičiuoti draudimo sumą reiškia tai, kad aiškia draudimo suma sutarties šalys teisiškai apibrėžia apdraustųjų turtinių interesų apimtį (CK 6.994 str. 1 d.). Atsižvelgiant į šalių sulygtas sutarties sąlygas, taip pat dėl teisinio apibrėžtumo ir nuspėjamumo draudiminio įvykio atveju draudimo išmoka turi būti apskaičiuojama laikantis sutartyje įrašytos draudimo sumos ir kitų sutarties sąlygų dėl draudimo išmokos dydžio.

Draudimo sutartį ieškovas su atsakovu sudarė per draudimo brokerį UADBB „Legator“. Draudimo brokeris individualiai įvertino ieškovo automobilį. Byloje nėra ginčo, jog draudimo sutarties sudarymo metu atsakovo draudimo agentui, taip pat draudikui (atsakovui) buvo žinoma, jog draudžiama transporto priemonė yra su „M-Sport“ modifikacijos priekinio bamperio apvalkalu. Draudimo įstatymo 164 str. 1 ir 4 dalys draudimo brokeriui numato pareigą veikti išimtinai draudėjo interesais bei atskleisti draudėjui visą draudimo sutarties sudarymui reikšmingą informaciją. Individualiai vertindamas ieškovo turtą, draudimo brokeris turėjo pareigą išaiškinti klientui, kad į sudaromos draudimo sutarties apimtis nepatenka ieškovo automobilio BMW su „M-Sport“ modifikacijos priekinio bamperio apvalkalo rinkos vertės draudimas, o draudžiama tik gamyklos gamintojos serijiniu būdu pagamintos transporto priemonės įranga. Byloje nėra įrodymų, kad draudimo brokeris būtų pateikęs draudėjui tokią informaciją, todėl draudėjas prisiėmė draudimo riziką, įvertino konkretų draudžiamą turtą su tokiomis jo detalėmis, kokias faktiškai ta transporto priemonė draudimo metu turėjo, o ieškovas, kaip silpnesnioji teisinių santykių šalis, sudarydamas draudimo sutartį pagrįstai tikėjosi draudiminės apsaugos, apimančios pagerintos „M-Sport“ komplektacijos automobilio detales, ir neturėjo pagrindo manyti, jog dėl specialios komplektacijos privalo sudaryti atskirą susitarimą su draudimo bendrove.

Byloje buvo atlikta minėtos transporto priemonės variklio gaubto ir priekinio bamperio rinkos vertės ekspertizė. Atsakovas sutiko su ekspertizės išvada ir jos pagrindu 2014-07-04 išmokėjo ieškovui 1 633,50 Lt draudimo išmoką, t. y. eksperto A. L. nurodytą 2003 m. gamybos automobilio BMW 530 dėvėtų originalių gamyklinės komplektacijos detalių – variklio gaubto ir priekinio bamperio apvalkalo – vidutinę rinkos vertę 2011-12-06 dienai.

Ginčas kilo dėl automobilio detalės –BMW automobilio „M-Sport“ komplektacijos priekinio bamperio apvalkalo– rinkos vertės, tačiau atliekant ekspertizę į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta ir ekspertizės išvadoje yra nurodyta serijiniu būdu gamyklos gamintojos sukomplektuotos transporto priemonės detalės rinkos vertė. Ekspertizės metu nebuvo vertinta, kokia buvo nurodyto automobilio „M-Sport“ komplektacijos priekinio bamperio apvalkalo vidutinė rinkos vertė, todėl tokius ekspertizės rezultatus dėl šios ginčo detalės vertės nustatymo teismas vertino kaip ydingus.

Teismas vertino ne tik teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvadas dėl ginčo detalių rinkos vertės įvykio dienai, bet vertino ir ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t.y. turto vertintojo E. L. kelių transporto priemonės ekspertizę Nr. L140701 dėl atsarginių detalių vertės, įmonių UAB „Automaksas“, UAB Arondora“, UAB „Bemsta“ raštuose nurodytą informaciją dėl 2003 m. gamybos automobilio BMW 530, dėvėtų originalių gamyklinės komplektacijos detalių (variklio gaubto ir priekinio bamperio apvalkalo) vidutinės rinkos vertės 2011-12-06 dienai. Visuose ieškovo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose automobilio BMW 530 nurodytos gamyklinės komplektacijos priekinio bamperio apvalkalo ir variklio dangčio, įvertinus nuvertėjimą, vertės yra didesnės, nei teismo ekspertizės akte eksperto A. L. nurodytos vertės.

Byloje surinkti įrodymai, kuriuose yra padarytos skirtingos išvados dėl serijiniu būdu pagaminto automobilio ginčo detalių vidutinės rinkos vertės bei ieškovo nurodyti argumentai dėl teismo eksperto A. L. atliekant teismo ekspertizę nepagrįstai pasirinkto ginčo detalių vertinimui lyginamojo metodo, teismui leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismo ekspertizės aktu nepaneigta galimybė ginčo detalių rinkos vertę nustatyti kitu metodu, t. y. išlaidų (kaštų) metodu ir tokio metodo taikymas ginčo atveju atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei 2012-04-27 d. Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos leistinumo reikalavimus. Iš ieškovo pateikto rašytinio įrodymo turto vertintojo E. L. Kelių transporto priemonės ekspertizės matyti, kad apskaičiavus ginčo detalių vidutinę rinkos vertę išlaidų metodu, jų vertė yra didesnė, nei savo išvadose nustatė ekspertas A. L., taikydamas lyginamąjį metodą. Teismo ekspertizės akte ekspertas A. L. nurodė, jog vertinant transporto priemonės ginčo detales buvo naudotas išlaidų ir lyginamasis metodas, kaip labiausiai tinkantys ginčo turto vertinimui. Ekspertizės akte ekspertas A. L. nenurodė argumentų, kodėl, darydamas išvadas dėl ginčo detalių vertės, jis pasirinko būtent lyginamuoju, o ne kaštų metodu paskaičiuotų ginčo detalių vertę. Teismas taip pat vertino ir Turto vertintojo E. L. ekspertizės (rašytinio įrodymo) išvadas. Vertinant byloje esančius įrodymus dėl ginčo detalių vidutinės rinkos vertės, matyti, kad UAB „VipAuto“ 2011-12-27 remonto sąmatoje nurodyta ieškovo automobilio BMW priekinio bamperio apvalkalo vertė – 800 Lt (be PVM) ir variklio dangčio vertė – 1 300 Lt (be PVM) atitinka vidutines rinkos kainas ir yra žymiai mažesnės nei jas paskaičiavo teismo ekspertas A. L. ir turto vertintojas E. L. išlaidų (kaštų) metodu.

Teismas sprendė, jog UAB „VipAuto“ 2011-12-27 remonto sąmatoje nurodytos ginčo dalių kainos yra objektyvios ir pagrįstos, todėl atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovui išlaidas, reikalingas transporto priemonės ar jos dalių vertei, kuri buvo draudžiamojo įvykio metu atkurti, t. y. išmokėti likusią neišmokėtą 653,40 Lt draudimo išmokos dalį (Taisyklių 13.1.4 p., Draudimo įstatymo 6.987 str.).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas ieškovui sumokėjo dalį draudimo išmokos, t. y. 1 633,50 Lt, todėl ieškovo ieškinio reikalavimas šioje dalyje atmestas.

Teismo vertinimu, draudiko atlikta išskaita pranešimo rengimo metu faktiškai reiškė atsisakymą išmokėti dalį draudimo išmokos, be to, draudikas pažeidė savo pareigą išmokėti sumą, lygią šalių neginčijamai draudimo išmokai, kadangi tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsė ilgiau kaip 3 mėnesius, o teismui nustačius didesnį už draudiko išmokėtą draudimo išmokos dydį, darytina išvada, kad draudikas netinkamai įvykdė sutartinę prievolę išmokėti draudimo išmoką per sutartyje nustatytą terminą, taigi yra pagrindas draudiko sutartinei civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.256 str. 2 d.), todėl ieškovui iš atsakovo priteistos 127,19 Lt palūkanos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (II t., b.l.77-83), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas (ekspertizės ir žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidas). Nurodo, jog prieš sudarant draudimo sutartį ieškovas su Draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo. Draudikas informavo UAB „VipAuto“, kad sąmatoje įtrauktos keistinų detalių kainos neatitinka dėvėtų detalių rinkoje esančių gamyklinės šio automobilio komplektacijos detalių kainų, tačiau „VipAuto“ neatsižvelgė į šias draudiko pastabas.

Taisyklių 1.12 p. nustatyta, kad apdraudžiama tokia transporto priemonė, kokia ji yra pagaminta ir sukomplektuota gamyklos gamintojos. Taisyklių 7.2.1 p., 13.1.4 p. formuluotės neprieštarauja Taisyklių 1.12 p. bei neduoda pagrindo pastarojo punkto netaikyti ir/ ar daryti išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Draudimo sutartimi buvo apdrausta ne gamyklinės komplektacijos, o vėliau kitų asmenų perkomplektuotos sudėties transporto priemonė.

Sprendime išskiriami Taisyklių 7.2.1 p. nurodyti įmoką lemiantys „kiti duomenys bei aplinkybės, turinčios įtakos draudimo rizikos įvertinimui ir draudimo įmokos apskaičiavimui“ reiškia ne ką kitą, kaip konkretaus draudėjo įvertinimą (draudėjo vairavimo stažas, jo nuostolingumas), statistinių duomenų apie apdraudžiamai automobilio markei tenkančią vidutinę žalą įvertinimą, padidintų rizikų (transporto priemonių naudojimas nuomai, taksi, inkasacijai, kt.) apdraudimą ir pan. Aiškinant 13.1.4 p. sistemiškai suprantama, kad pagal šį punktą draudikas, vertindamas žalą, nustatinėja būtent gamyklinės komplektacijos transporto priemonės ar būtent gamyklinės komplektacijos jos atskirų dalių vertę, kokia ši vertė buvo įvykio dieną.

Nors skundžiamame sprendime nurodyta, jog automobilio priekinis bamperis ir variklio gaubtas pagal Taisyklių 1.19 p. apibrėžiamą Transporto priemonės papildomos įrangos sąvoką nepripažintini transporto priemonės papildoma įranga, tačiau ši aplinkybė neeliminuoja minėtos Taisyklių 1.12 p. nuostatos, nurodančios, kad transporto priemonė – gamyklos gamintojos sukomplektuota ir serijiniu būdu pagaminta transporto priemonė, bei apibrėžiančios draudimo apsaugos apimtį. Todėl teismo pateiktas 1.19 p. aiškinimas šio ginčo atveju yra nereikšmingas.

Draudimo liudijime draudėjas savo parašu yra patvirtinęs, kad prieš sudarant šią sutartį su draudimo liudijime nurodytomis taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo, todėl sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (CK 6.185 str. 2 d.). Ieškovas aplinkybės dėl netinkamo supažindinimo su draudimo taisyklėmis neįrodinėjo. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog byloje nėra įrodymų, kad draudimo brokeris būtu pateikęs draudėjui informaciją apie tai, kad Draudimo sutartimi apdraudžiama tik gamyklinės komplektacijos transporto priemonė. Draudimo brokeris UADBB „Legator“ nėra įtrauktas proceso dalyviu. Pripažinus esant pagrindą manyti, jog draudimo brokeris netinkamai įvykdė pareigą supažindinti ieškovą su draudimo sutarties standartinėmis sąlygomis, apelianto nuomone, atsirastų absoliutus pirmos instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes toks teismų aiškinimas turėtų įtakos ir į procesą neįtraukto draudimo brokerio UADBB „Legator“ teisėms ir pareigoms.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai išplėtė tarp draudiko ir draudėjo sudaryta Draudimo sutartimi aptartą draudimo apsaugos apimtį.

Vertinant abu ekspertizės akte aprašytus transporto priemonės detalių vertės nustatymo metodus, pažymi, kad draudėjui faktinio remonto būdą pasirinkus tokį, kai keistinos detalės pakeičiamos ne naujomis originaliomis, o dėvėtomis detalėmis, ekspertizės akte aprašytas išlaidų metodas ir jo pagrindu nustatytos detalių vertės aptariamo ginčo atveju tampa neaktualus, nes jis neatitinka faktinės ginčo situacijos, t.y. nustato ne Lietuvos dėvėtų detalių rinkoje egzistuojančias būtent dėvėtų detalių kainas, o naujų detalių kainas, atskaitant nuo jų nusidėvėjimą. Tokiam detalių vertės skaičiavimui neatitinkant faktinės ginčo situacijos (ieškovas automobilį remontavo ne naujomis, bet dėvėtomis detalėmis, nuo kurių kainos nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas) - šis įrodymas nereikšmingas.

Patikimesniu įrodymu, sprendžiant dėl dėvėtų detalių rinkos vertės, pripažintinas teismo ekspertizės aktas. Ieškovo pateiktų įmonių paaiškinimus rinko pats ieškovo atstovas, todėl minėtų įmonių ieškovo atstovo prašymu detalių kainos galėjo būti nurodytos tendencingai.

Galutinis sprendimas ne dėl atsakovo kaltės buvo priimtas tik teismo procesui prasidėjus, t.y, 2014-07-04. Dėl šios priežasties iš atsakovo ieškovui be pagrindo buvo priteistos palūkanos.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti atstovavimo išlaidas (900,00 Lt). Nurodo, jog draudimo brokeriui UADBB „Legator“ darbuotojai, atlikę automobilio apžiūrą, nustatė automobilio draudimo vertę (CK 6.994 str. 1 d.) bei paskaičiavo ieškovui mokėtiną draudimo įmoką, kaip yra nurodyta Draudimo taisyklių 7.2.1 p. Ieškovas pateikė automobilį BMW 530 atsakovo atstovui individualiam jo vertinimui, todėl atsakovas negali ginčyti ir teigti, kad atsakovas nežinojo, jog automobilis Draudimo sutarties sudarymo metu buvo su „M-Sport” komplektacijos bamperio apvalkalu.

Remiantis apelianto logika, reikštų, kad apeliantas moka tik už detales, kurios buvo sukomplektuotos gamyklos gamintojos. Tačiau naudoti automobiliai ne visai atvejais yra su tokiomis detalėmis, nes jie po eismo įvykių gali būti suremontuoti remonto įmonėse, pakeičiant detales kitomis originaliomis ar neoriginaliomis, naujomis ar naudotomis detalėmis, todėl apelianto draudimo sutarties aiškinimas, kad vertindamas žalą, nustatinėja būtent gamyklinės komplektacijos transporto priemonės vertę, neturi jokio loginio pagrindo. Toks aiškinimas reikštų, kad atsakovas atlygina tik naujas, nekeistas automobilio detalių vertes, kurios buvo sukomplektuotos gamyklos gamintojos, o suremontuotų automobilių detalės nėra apdraustos, nes jas sukomplektavo ne gamykla gamintoja.

Ekspertas A. L. teikdamas ekspertines išvadas, vadovavosi ne sandoriais (kurių informacijos jis neturėjo), o vieninteliu UAB „Vialita“ elektroniniu laišku, apie tariamai buvusias automobilio BMW 530 dėvėtų detalių kainas 2011 metais. Ekspertinis tyrimo dalis, kurioje buvo taikomas lyginamasis metodas, neturi įrodomosios reikšmės, nes išvados padarytos nesilaikant CPK 216 str. 1 d. reikalavimų bei LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos LR finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159.

Atsakovas nepagrįstai 2012-01-10 atsisakė išmokėti dalį draudimo išmokos, pagal ieškovo pateiktą 2011-12-27 remonto sąmatą, nes joje nurodytos automobilio apvalkalo ir variklio dangčio vertės buvo objektyvios ir pagrįstos, todėl nuo 2012-01-10 atsakovas yra pažeidęs sutartinę prievolę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Tarp šalių kilo ginčas dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo, t.y. ar pagal sudarytos ieškovo automobilio draudimo sutarties sąlygas atsakovui kilo pareiga apmokėti brangesnės, nei serijiniu būdu pagamintoje transporto priemonėje sukomplektuotos detalės, keitimo išlaidas, kai sudarant minėtą draudimo sutartį automobilis buvo specialios komplektacijos.

Apeliacinis skundas grindžiamas tais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą Draudimo sutartį, nukrypo nuo CK 6.193 str. reglamentuotų sutarčių aiškinimo taisyklių, aiškino draudimo sutarties sąlygas neatsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, be pagrindo ignoravo Draudimo sutarties 1.12 p. sąlygą, dėl ko visiškai nepagrįstai išplėtė tarp draudiko ir draudėjo sudaryta Draudimo sutartimi aptartą draudimo apsaugos apimtį bei nepagrįstai konstatavo, kad Draudimo sutartimi buvo apdraustos ir tokios ieškovo transporto priemonės detalės, kurios buvo sukomplektuotos ne gamyklos gamintojos.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

LR CK 6.987 straipsnyje pateikta draudimo sutarties samprata, pagal kurią draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Pagal nustatytą draudimo santykių reguliavimą pagrindinės draudimo sutarties sąlygos (konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys) turi būti nurodomos draudimo liudijime (polise), o detalizuojamos jos gali būti atitinkamo draudimo rūšies taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.991, 6.992 straipsniai). Draudimo rūšies taisyklės – standartinės, bendros sąlygos, taikomos visiems tos draudimo rūšies draudėjams, sudarantiems atitinkamos rūšies draudimo sutartį su tuo pačiu draudiku. Būtent draudimo rūšies taisyklėse paprastai nustatomos bendrosios sąvokos ir draudimo apsaugos ribos.

Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo paruoštas Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 030 (I t., b.l.87-94), šių Taisyklių 1.12 ir 1.19 punktuose yra apibrėžtos draudžiamos transporto priemonės ir transporto priemonės papildomos įrangos sąvokos. Įvertinęs atsakovo Taisyklėse įtvirtintas minėtas sąvokas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog automobilio detalės, dėl kurių kilo ginčas (t.y. variklio gaubtas ir priekinis bamperis), nepatenka į papildomos įrangos apimtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Taisyklių 3.1 p. nustatyta, jog jei draudėjas ir draudikas dėl to atskirai susitarė ir aiškiai nurodė draudimo liudijime, apdraudžiama transporto priemonėje ir neserijiniu būdu stacionariai įrengta papildoma įranga, kuriai žala buvo padaryta dėl draudžiamojo įvykio. Minėtose Taisyklėse nėra numatyta, kaip draudžiama draudžiamos transporto priemonės speciali komplektacija, kuri nėra papildoma įranga, ir kuri draudžiama tik pagal atskirą draudėjo ir draudiko susitarimą. Tokio reglamentavimo nebuvimas draudikui (atsakovui) sudaro sąlygas traktuoti Taisyklių nuostatas tik sau palankia linkme.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog sistemiškai aiškinant Taisyklių 7.2.1 ir 13.1.4 punktus, akivaizdu, jog įvykus konkrečiam draudžiamajam įvykiui draudikas turi pareigą apskaičiuoti išlaidas, reikalingas konkrečios apdraustos transporto priemonės ar jos dalių vertei, kuri buvo draudžiamojo įvykio metu, atkurti, o ne tik gamyklos gamintojos serijiniu būdu sukomplektuotos transporto priemonės ar jos dalių vertei atkurti.

Minėta, jog sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas, todėl sistemiškai vertintini minėtų Taisyklių (kurios yra sudėtinė sutarties dalis) 1.12., 1.19., 3.1., 7.2.1., 13.1.4. punktai. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, Taisyklių 1.19 punktą aiškino ne atsietai nuo kitų taisyklių punktų, bet sistemiškai, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismo pateiktas 1.19 p. aiškinimas aptariamo ginčo atveju yra nereikšmingas.

Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-397/2001; 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, todėl nedraudžiamos bendra draudiko Taisyklėse nustatyta tvarka objekto (šiuo atveju automobilio) dalys yra viena iš esminių draudimo sutarties sąlygų, todėl bendra draudiko Taisyklėse nustatyta tvarka nedraudžiamos objekto (automobilio) dalys (kurias draudikas galimai draustų sudarius atskirą susitarimą) Taisyklėse turi būti apibrėžtos aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonėms, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.), o neigiamų padarinių atsiradimo rizika tokiu atveju tenka pačiam draudikui. Tą pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog šiuo atveju ginčo dalių priskirtinumas transporto priemonės įrangai, turi būti aiškinamas prie draudimo sutarties prisijungusio vartotojo – ieškovo naudai.

Atmestinas apelianto argumentas, jog į procesą turėjo būti įtrauktas draudimo brokeris UADBB „Legator“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju draudimo brokerio UADBB „Legator“ neįtraukimas į procesą nereikšmingas, nes ieškovas neįrodinėjo aplinkybės dėl netinkamo supažindinimo su draudimo taisyklėmis; ginčas šiuo atveju kilęs dėl sutarties sąlygų, kurių draudimo brokeris ir negali keisti, aiškinimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti į bylą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip silpnesnioji teisinių santykių šalis, sudarydamas draudimo sutartį, pagrįstai tikėjosi draudiminės apsaugos, apimančios pagerintos „M-Sport“ komplektacijos automobilio detales, ir neturėjo pagrindo manyti, jog dėl specialios automobilio kompletacijos, kuri pagal Taisykles nėra papildoma įranga, privalo sudaryti atskirą susitarimą su draudimo bendrove.

Apeliantas taip pat nesutinka su ekspertizės vertinimu skundžiamame sprendime, teigdamas, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo paminėtame ekspertizės akte padaryta išvada dėl dėvėtų gamyklinės automobilio komplektacijos detalių rinkos kainų.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog pagrįstu gali būti laikomas tik toks ekspertizės aktas, kuriame šio specialisto išvada išplaukia iš akto tiriamosios (motyvuojamosios) dalies, yra motyvuota, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Teismo ekspertizės įstatymo 24 str.). Taip pat pažymėtina, kad ekspertizės išvada teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau sprendime (nutartyje) turi būti išdėstyti nesutikimo su eksperto išvada motyvai (CPK 218 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: tyrimo neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas atitinkamas išvadas nagrinėjamais klausimais gali daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-469/2011 ir kt.). Taigi dar kartą pabrėžtina tai, kad ekspertizės akto išvados teismui nėra privalomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-361-157/2015).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, tinkamai aiškino bei taikė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl ginčo esmės sprendė tik išsamiai išnagrinėjęs kiekvieną abiejų ginčo šalių pateiktą įrodymą, be kita ko, visų specialistų išvadas (įskaitant ekspertizės išvadas), suformuluotus argumentus teisinę reikšmę byloje turinčiais klausimais bei remdamasis surinktų įrodymų visetu (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas argumentuotai motyvavo, kodėl nesivadovauja ekspertizės rezultatais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ekspertizės metu nevertinus, kokia buvo nurodyto automobilio „M-Sport“ komplektacijos priekinio bamperio apvalkalo vidutinė rinkos vertė, ekspertizės išvados nėra informatyvios (taigi ir neaktualios) šiam ginčui išspręsti. Todėl pirmosios instancijos teismas , spręsdamas dėl remonto sąmatoje nurodytos ginčo dalių kainos, ekspertizės išvadas pagrįstai vertino kitų įrodymų kontekste.

Pagrįsti ir tie pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ekspertizės akte ekspertas A. L. nenurodė argumentų, kodėl, darydamas išvadas dėl ginčo detalių vertės, jis pasirinko būtent lyginamuoju, o ne kaštų (išlaidų) metodu paskaičiuotų ginčo detalių vertę, nors, pažymėtina, pats ekspertas ekspertizės akte nurodė, jog naudotas lyginamasis ir išlaidų metodai, kaip labiausiai tinkantys tokio turto vertinimui.

Apelianto argumentai, kodėl ekspertas A. L. pasirinko atitinkamą vertinimo metodą, nesudaro pagrindo nesutikti su aptartu pirmosios instancijos teismo ekspertizės akto vertinimu, nes argumentus, kodėl ekspertas pasirinko vienokį ar kitokį vertinimo metodą, turėjo argumentuotai nurodyti pats ekspertas, o ne suinteresuota ekspertizės rezultatais ginčo šalis. Apelianto reiškiamos abejonės dėl ieškovo pateiktų įrodymų apie detalių vertę nepatikimumo yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstos jokiais įrodymais (CPK 178 str.).

Apibendrindamas aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apelianto išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu ekspertizės bei ginčo detalių vertės vertinimu.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

Apeliantas taip pat nesutinka su ginčijamu sprendimu priteistomis palūkanomis, teigdamas, jog galutinis sprendimas ne dėl atsakovo kaltės buvo priimtas tik prasidėjus teismo procesui. Tačiau ta aplinkybė, kad kyla šalių ginčas dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos ir draudimo išmokos dydžio, nėra kliūtis draudikui, remiantis šio įvykio administravimo metu surinktais duomenimis, draudimo išmokai apskaičiuoti ir išmokėti. Priešingu atveju būtų pažeistos draudėjo teisės kaip įmanoma greičiau gauti dėl draudžiamojo įvykio patirtos žalos kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog draudikas netinkamai įvykdė sutartinę prievolę išmokėti draudimo išmoką per sutartyje nustatytą terminą, nes, kaip matyti iš šalių paaiškinimų ir pateiktų dokumentų (atsakovo pranešimo apie išmokamą draudimo išmoką, bankinio pavedimo) atsakovas nesumokėjo draudimo išmokos dalies, kurios neginčijo, ginčui tarp šalių tęsiantis ilgiau kaip tris mėnesius (CK 6.256 str. 2 d.), todėl ieškovui iš atsakovo pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 127,19 Lt palūkanas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.), tačiau priteistinos ieškovui jo patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos - 900 Lt ( 260,65 EUR). Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl yra priteisiamos iš apelianto (atsakovo) ERGO Insurance SE (CPK 93 str. 1 d.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismas

nutarė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškovo T. U. naudai 260,65 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Jelena Šiškina