Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R., nukentėjusiosios D. R. atstovo advokato Tomo Vildžiūno apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje 2025 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 90 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. R. skirta galutinė subendrinta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. sausio 25 d. 18 val. iki 2025 m. sausio 27 d. 14.38 val. (2 paros arešto).

Nukentėjusiosios D. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. R. priteista 149,62 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš nuteistojo R. R. nukentėjusiajai D. R. priteista 2 000 Eur proceso išlaidų.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. R. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2025 m. sausio 25 d. apie 16.45 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, grasino nužudyti savo šeimos narę – žmoną D. R., t. y. laikydamas rankoje į nukentėjusiąją nukreiptą peilį pagrasino: „tave papjausiu ir pats nusižudysiu“, tada tyčia dūrė peiliu po vieną kartą R. R. į kairį žandą, nugarą ir du kartus į galvos kairę pusę, taip smurtaudamas sukėlė D. R. fizinį skausmą ir padarė jai pjautines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, kairiame skruoste, nugaroje ir epidermio įbrėžimą (nubrozdinimą) krūtinėje, taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą ir sukėlė jai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

4.3. Atstovas pažymi, kad R. R. praeityje teistas 3 kartus už smurtinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs. Šioje baudžiamojoje byloje R. R. tik pripažino objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisminio nagrinėjimo metu jis menkino jo padarytų sužalojimų pavojingumą ir sunkumą. Kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos bandė suversti nukentėjusiajai. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad kaltininkas nuoširdžiai gailėtųsi baudžiamojoje byloje nėra. Nei turtinės, nei neturtinės žalos iki šios dienos nukentėjusiajai neatlygino. Teismo paskirta bausmė yra aiškiai per švelni ir neužtikrins baudžiamosios atsakomybės tikslų ir paskirties. R. R. turėtų būti skirta terminuota laivės atėmimo bausmė.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji D. R. prašė atstovo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios D. R. atstovas advokatas Tomas Vildžiūnas prašė nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. R. – atmesti. Nuteistasis R. R. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, gynėja advokatė Jolita Juškaitė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atstovo – atmesti. Prokuroras Tomas Šiulys prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmetamas. Nukentėjusiosios D. R. atstovo advokato Tomo Vildžiūno apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Nuteistojo R. R. apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, nesutinkant su teismo išvada, kad jis padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat nesutinkama su paskirta bausme. Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde nesutinkama su nusikalstamos veikos kvalifikacija, priteistu neturtinės žalos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl nuteistojo R. R. apeliacinio skundo

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad R. R. grasino nužudyti nukentėjusiąją D. R., nežymiai sutrikdydamas sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad R. R. kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra nurodyta argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. R. kaltės.

9. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-238-699/2016, 2K-139-511/2020). Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Vertinant grasinimo realumą, būtina nustatyti šias sąlygas: kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas; konkrečioje nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų; kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimus panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-788/2017, 2K-259-693/2018). Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento.

13. Nukentėjusiosios D. R. parodymus patvirtina liudytojos L. P. parodymai apie tai, kad pas ją basomis, apsivilkusi chalatu, atbėgo kaimynė D. R., kurios kakle, galvos srityje ir žande buvo pjautinės žaizdos. Nukentėjusioji jai sakė, kad buvo sužalota peiliu, įvykus konfliktui šeimoje. Liudytoja nurodė mažai bendravusi su kaimynu R. R., nes kaimynas pasižymėjo agresyvumu. Pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo pagarsinti liudytojos L. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad jai nukentėjusioji pasakojo, kad, suskambėjus telefonui, R. R. pačiupo peilį ir ją supjaustė. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja juos patvirtino, papildomai nurodydama, kad nukentėjusioji jai pasakojo, kad įvykio vakarą nuteistasis šiai grasino ir būdamas girtas ,,šoko prieš ją“. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad skundžiamą nuosprendį teismas grindė prieštaringais ir nepatikrintais L. P. parodymais, kadangi šios liudytojos parodymų patikimumui patikrinti, pirmosios instancijos teismas pagarsino jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos liudytoja patvirtino. Sugretinus liudytojos L. P. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, su jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog liudytoja viso baudžiamojo proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus. Liudytoja L. P. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad įvykio dieną pas ją atbėgo kruvina D. R., kuri nurodė buvusi sužalota peiliu namuose, įvykus konfliktui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad liudytojos L. P. parodymai dėl grasinimų fakto baudžiamojo proceso metu nebuvo idealiai tikslūs ir nuoseklūs, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie byloje nustatyti netikslumai nėra pakankamas pagrindas paneigti liudytojos parodymų patikimumą, juo labiau, kad L. P. parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių patvirtina kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Teisėjų kolegija, nenustačiusi priežasčių, dėl kurių nebūtų galima remtis L. P. parodymais, duotais baudžiamojo proceso metu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios liudytojos parodymus vertino kaip patikimus ir nuoseklius bei pagrįstai jais vadovavosi nustatinėdamas įvykio aplinkybes ir grįsdamas nuteistojo R. R. kaltę.

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės nurodo, kad nagrinėjamu atveju baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažįstamas provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, akcentuodamas aplinkybes, kad jo pyktį sukėlė žmonos telefoninis pokalbis su kaimynu V., kadangi kiti kaimynai nuolat informuoja apie žmonos ir V. buvimo kartu faktus, galimą neištikimybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

16. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytas D. R. neištikimybės faktas. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nuteistasis teigė, kad sutuoktinei D. R. paskambino kaimynas V., jo žmona ėmė švelniai kalbėti su V. ir sakė, kad tas dienas jai buvo labai gera. Nuteistojo R. R. teigimu, jį kaimynai telefonu informavo, kad nukentėjusioji su V. kartu gyvena nuo penktadienio iki pirmadienio, pats matė savo namuose V. drabužius ir daiktus. Vis dėlto, šias aplinkybes patvirtinančių duomenų, išskyrus paties nuteistojo parodymus ir jo skambutyje Bendrajam pagalbos centrui nurodytas aplinkybes, byloje nėra. Pati D. R., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad iki įvykio jai skambino draugas V., su kuriuo bendraudavo telefonu, tačiau neigė, kad pas ją jis atvykdavo į namus ar su juo bendraudavo intymiais klausimais. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji D. R. sutuoktinio R. R. atžvilgiu būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus, konfliktavusi su juo, įžeidinėjusi ir tokiu būdu skatinusi savo atžvilgiu neteisėtus veiksmus. Vien tai, kad nukentėjusioji D. R. telefonu kalbėjo su kitu vyru, neleidžia tokio jos elgesio vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nuteistojo R. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nagrinėjamu atveju pripažinti ir R. R. baudžiamąją atsakomybe lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą). Nors nuteistasis teigia, kad teismas turėjo lengvinančia aplinkybe pripažinti ir civilinio ieškinio dalies pripažinimą bei siekį jį atlyginti ar pašalinti padarytą žalą po teismo nustatyto jo dydžio, tačiau su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2014, 2K-57-1073/2024). Žalos atlyginimo motyvai gali būti įvairūs, tačiau svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus padaro savo noru. Pažymėtina ir tai, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-326-303/2019). Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-21-942/2016). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nuteistasis R. R. būtų atlyginęs bent dalį nukentėjusiajai padarytos žalos, todėl nėra pagrindo ir pripažinti baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Dėl bausmės

18. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o nukentėjusiosios apeliaciniu skundu prašo skirti nuteistajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šių prašymo nėra pagrindo tenkinti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo nustatoma, kad pirmosios instancijos teismo paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam R. R. paskirta bausmė padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės kontekste nelaikytina aiškiai per griežta ar per švelnia, neatitinkančia proporcingumo, protingumo principų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. R., atsižvelgė į tai, kad jis padarė du baigtus nusikaltimus, priskiriamus nesunkių nusikaltimų kategorijai. Baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, pripažinta viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad R. R. administracine tvarka baustas du kartus, nuosprendžio priėmimo metu nedirbo, dalyvavo troleibusų vairavimo kursuose (šiuo metu dirba UAB ,,K. A.“), praeityje teistas tris kartus už smurtinių nusikaltimų padarymą, iš jų paskutinį kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos įvykdymą nukentėjusiosios D. R. atžvilgiu. Apylinkės teismo vertinimu, nuteistasis R. R. tinkamų išvadų nepadarė, savo elgesio keisti nesiekia, todėl švelnesnės bausmės rūšys nebus efektyvios ir nepaveiks R. R. taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl bausmės paskirtis bus įgyvendinta skiriant arešto bausmes (pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 45 paras arešto, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 90 parų arešto).

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nuteistajam R. R. už inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą skirti švelnesnes bausmes, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, praeities baustumus administracine tvarka ir teistumus už smurtinių nusikalstamų veikų įvykdymą, besikartojantį smurtinį elgesį. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju R. R. įvykdė dvi tyčines nusikalstamas veikas (smurtinio pobūdžio nusikaltimas ir nusikaltimas, pavojingas žmogaus sveikatai ir gyvybei), iki nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas 3 kartų, visus kartus už tokio paties pobūdžio nusikaltimus, paskutinis iš jų įvykdytas tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu. Taigi, akivaizdu, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinio pobūdžio ir tai nuteistąjį charakterizuoja itin neigiamai, kaip linkusį nusikalsti asmenį. Kartu tai patvirtina, ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės savo tikslų nepasiekė, kadangi nusikalstamas nuteistojo elgesys nesikeičia, sistemingai vykdomos analogiškos nusikalstamos veikos, tarpusavyje kylantys konfliktai sprendžiami naudojant smurtą. Įvertinus padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, nustatytą baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo nenorą taisytis ir laikytis visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, sistemingą smurto naudojimą, siekiant užtikrinti bausmės paskirtį, pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. R. pagrįstai skyrė arešto bausmę. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas už inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą taip pat yra numatęs ir laisvės atėmimo bausmę, todėl šiuo atveju buvo skirta ne pati griežčiausia sankcijose numatyta bausmės rūšis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios, teismo vertinimu, galėtų būti laikomos išskirtinėmis ir suponuojančiomis į nuteistajam paskirtos bausmės švelninimą. Vien tai, kad šiuo metu nuteistasis dirba UAB ,,K. A.“, nesudaro pagrindo paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo ir sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę, kadangi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, tinkamai individualizavo nuteistajam R. R. paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės dėl praeities teistumų, žalos neatlyginimo, siekio sumenkinti savo veiksmus, jau buvo įvertintos ir nėra naujos.

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo paskirtos bausmės vykdymą atidėti. BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo R. R. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, kadangi nagrinėjamu atveju nustatytos tik formalios sąlygos BK 75 straipsnio taikymui, tačiau nėra kitų aplinkybių, turinčių reikšmės šio instituto taikymui. Nuteistasis R. R. yra nuteistas arešto bausme, tačiau bylos aplinkybės, susijusios su padarytomis nusikalstamomis veikomis, praeities teistumais ir nuteistojo asmenybe, nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Praeities teistumai rodo neigiamą asmens požiūrį į valstybėje galiojančius įstatymus, visuomenėje susiformavusias moralės normas, savęs iškėlimą aukščiau kitų asmenų teisėtų interesų. Be to, ne mažiau svarbu įvertinti ir tai, kad, kaip minėta, R. R. iki inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo buvo tris kartus teistas, jam būdingas smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų modelis, baustas administracine tvarka, nusikalstamos veikos įvykdytos praėjus šiek tiek daugiau, nei vieneriems metams po paskutiniojo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Be to, praeityje R. R. atžvilgiu du kartus jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau tai teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Priešingos išvados neleidžia daryti ir skunde nurodomos aplinkybės apie poreikį išlaikyti save ir mokėti mokesčius, kadangi šios aplinkybės yra įprastos, o dėl kilusių padarinių kaltas tik pats nuteistasis.

Dėl nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo

22. Apeliaciniu skundu nesutinkama su nusikalstamos veikos kvalifikacija ir prašoma R. R. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Skunde akcentuojama, kad R. R., ištaręs frazę „tave papjausiu ir pats nusižudysiu“, tęsė savo ketinimą ir smogė tris kartus peiliu nukentėjusiai į galvos sritį. Tai, atstovo vertinimu, parodo jo tyčios apibrėžtumą, nuteistojo aktyvūs veiksmai ir smūgių peiliu kiekis, lokalizacija patvirtina, kad R. R. kėsinosi nužudyti D. R..

23. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo neginčytinai išvadai apie nuteistojo turėtą tikslą nužudyti D. R., kurį jis būtų tikslingai siekęs įgyvendinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien peilio panaudojimo fakto nepakanka konstatuoti nuteistojo tyčios nužudyti sutuoktinę, kadangi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, peiliu nebuvo smūgiuojama, padarant gilias žaizdas, padarytos pjautinės žaizdos. Akivaizdu, kad tokiais veiksmais pirmiausia buvo siekiama pagąsdinti ir sužaloti nukentėjusiąją, tačiau peilio panaudojimas nebuvo nukreiptas tikslu nužudyti D. R.. Svarbu įvertinti tai, kad peilis, kuriuo padaryti sužalojimai, nukentėjusiosios teigimu, buvo nedidelis, skirtas lupti bulvėms. Šią aplinkybę patvirtina daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad bendras peilio ilgis yra 19,5 cm, geležtės ilgis ilgiausioje vietoje – 8 cm, smaigalys lenktas žemyn (1 t., b. l. 32-37). Tikslo nužudyti nebuvimą patvirtina ir po to sekę apelianto R. R. veiksmai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis R. R., sužalojęs nukentėjusiąją D. R., jos nesivijo iki kaimynų namų, kas patvirtintų jo siekį ir tikslą nužudyti nukentėjusiąją. Be to, nuteistasis R. R. po smurtinių veiksmų atlikimo du kartus skambino Bendrajam pagalbos centrui, pripažindamas, kad sužalojo sutuoktinę. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes R. R. veiksmų nėra pagrindo BK 22 straipsnio 1 dalies prasme pripažinti pasikėsinimu padaryti labai sunkų nusikaltimą, t. y. sutuoktinės D. R. nužudymą.

24. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nukentėjusiajai D. R. priteistu neturtinės žalos dydžiu, prašoma priteisti 10 000 Eur, pažymint, kad dėl neteisėtų R. R. veiksmų D. R. buvo siūta žaizda veido srityje, skausmą ir nemalonius pojūčius ji juto net ir praėjus 4 savaitėms po sužalojimo, dėl patirtų sužalojimų kurį laiką negalėjo dirbti, bendrauti su draugais, pažįstamais, patirtų sužalojimų pasekmes jaučia ir dabar, galimai jaus visą gyvenimą. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji D. R. byloje yra pateikusi civilinį ieškinį dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios D. R. civilinį ieškinį tenkino iš dalies iš nuteistojo priteisė 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgdamas į nuteistojo R. R. turtinę padėtį, tai, kad žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, sukėlusiu nukentėjusiajai ne tik fizinį skausmą, bet ir kūno sužalojimą gyvybiškai reikšmingose vietose (veido srityje liko randas), įvertinęs sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas tinkamai nustatė ir įvertino nusikalstamos veikos pasekmes, reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, t. y. pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiosios patirtą sužalojimą (nežymų sveikatos sutrikdymą) ir fizinį skausmą, patirtą išgąstį, stresą veikos padarymo metu bei kaltininko tyčią. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino liekamuosius reiškinius, sužalojimų lokaciją. Nagrinėjamu atveju byloje esanti Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nukentėjusiajai D. R. konstatuotos pjautinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, kairiame skruoste, nugaroje, epidermio įbrėžimas (nubrozdinimas) krūtinėje (1 t., b. l. 95-97). Iš nukentėjusiosios atstovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktos nukentėjusiosios D. R. veido nuotraukos matyti, kad kairiajame skruoste likęs randas (2 t., b. l. 119). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skunde nurodytais argumentais, kad randas veido srityje neabejotinai nukentėjusiajai sukelia didelį diskomfortą, mažina pasitikėjimą savimi, kelia didelius emocinius nepatogumus bendraujant su kitais asmenimis, juo labiau, kad darbo metu tenka tiesiogiai bendrauti su žmonėmis (dirba UAB ,,K. A.“ vairuotoja). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji D. R. nurodė, kad dėl veido sužalojimo reikia pastoviai naudoti makiažą, ji turi visada būti nesusirišusi plaukų, kad niekas neklausinėtų kas jai nutiko, randas reaguoja į šaltį, dilgčioja, galvą skauda. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji teigė, kad reikės veido plastinės operacijos, kurios kaina nuo 8 000 Eur iki 11 000 Eur. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai priteistas 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingas jos patirtiems išgyvenimams, fiziniam skausmui, sužalojimų pobūdžiui, lokacijai, liekamiesiems reiškiniams. Taigi, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, į nukentėjusiosios patirtus fizinius, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl sveikatos būklės, į nuteistojo R. R. padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdį, kaltės formą, turtinę padėtį (šiuo metu dirba UAB ,,K. A.“), teisėjų kolegija iš dalies tenkina nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą ir skundžiamą nuosprendį BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu keičia, nukentėjusiajai D. R. iš nuteistojo R. R. priteistos neturtinės žalos dydį padidinant iki 6 000 eurų.

26. Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniu skundu kvestionuoja ir nukentėjusiajai D. R. nustatytą sveikatos sutrikdymo mąstą, pažymėdamas, kad nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta ilgesniam, nei 10 dienų laikotarpiui, padarytas nepataisomas kūno subjaurojimas, kuris Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamu atveju Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), D. R. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7 punktu, nesant duomenų apie ilgesnį negu 10 dienų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 95-97). Pažymėtina, kad Sunkaus, nesunkaus ir nežymaus sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, kurių 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai (2003 m. gegužės 23 d. įsakymo redakcija). Pagal Taisyklių 6.12 punktą, nepataisomas kūno subjaurojimas nustatomas tuomet, kai tokią išvadą padaro teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos eksperto išvadą dėl kūno sužalojimo pasekmių pašalinimo galimybės. Taigi, nepataisomas nukentėjusio asmens kūno subjaurojimas, pripažįstamas teismui konstatavus dvi aplinkybes: 1) kūnas yra subjaurotas ir 2) tas kūno subjaurojimas yra nepataisomas. Pažymėtina tai, kad kūno subjaurojimas laikomas nepataisomu, kai subjaurojimas laikui bėgant pats savaime neišnyksta ar jo negalima pašalinti be specialių kosmetinių operacijų. Tai nustatoma, vadovaujantis specialiomis medicinos žiniomis, teismui įvertinus teismo medicinos ekspertų ar specialistų išvadas. Tuo tarpu teisiškai reikšmingą požymį, ar sužalotas kūnas baudžiamojo įstatymo prasme laikytinas subjaurotu, nustato teismas. Šis požymis yra vertinamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-395-511/2015).

27. Pažymėtina, kad ant D. R. skruosto esantis randas savaime nereiškia, jog nukentėjusioji dėl tokio rando yra subjaurota. Šis požymis yra vertinamasis. Baudžiamojo įstatymo prasme ne bet kuris randas ar kitoks dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiojo išvaizdos pablogėjimas laikytinas kūno subjaurojimu. Paprastai laikoma, kad kūnas subjaurotas, kai jis tampa neestetiškas, atstumiantis (pvz.: dėl akies obuolio, nosies praradimo, didelių randų, likus aiškiai pastebimai kūno asimetrijai ir pan.). Kūno subjaurojimu gali būti pripažintas tik toks nukentėjusiojo išvaizdos pablogėjimas, kuris yra ryškus ir, įvertinus nukentėjusiajam tuo sukeltų neigiamų pasekmių sunkumą, gali būti laikomas sunkiu sveikatos sutrikdymu ir pagal įstatymo loginę prasmę, o ne vien vadovaujantis faktu, kad dėl nusikalstamos veikos yra nepataisomai pablogėjusi nukentėjusiojo išvaizda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-395-511/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad nukentėjusiosios D. R. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam, nei 10 dienų terminui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ant nukentėjusiosios veido esantis randas yra matomas, tačiau jis nukentėjusiosios kūno nedaro neestetišku, nedaro jos išvaizdos nemalonia, rando savybės nėra atstumiančios, todėl nelaikomas nepataisomu kūno subjaurojimu.

28. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas prašo išieškoti iš R. R. išlaidas už advokato paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, posėdžio metu pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus 1 300 Eur sumai (2 t., b. l. 169-170). Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis ir nukentėjusiosios D. R. atstovas, nukentėjusiosios apeliacinis skundas šia nutartimi iš dalies tenkinamas. Šioje byloje buvo keliami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios interesais byloje, todėl ji turėjo kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, surašant apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji D. R. išlaidas patyrė dėl nuteistojo jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, todėl turėtos advokato pagalbos išlaidos dėl atstovavimo apeliaciniame procese, pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš R. R.. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, bylos apimtį (2 tomai), suteiktų teisinių paslaugų pobūdį (apeliacinio skundo surašymas, dalyvavimas teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme), į tai, kad nukentėjusiąją pirmojoje instancijoje atstovavo tas pats advokatas, kuris buvo susipažinęs su bylos medžiaga, prašoma priteisti 1 300 Eur suma laikoma pagrįsta, teisinga ir proporcinga.

29. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. lapkričio 25 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad R. R. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 116,67 Eur. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atveju). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo procese buvo būtinas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme dalyvavo nuteistojo R. R. gynėja advokatė pagal susitarimą, todėl iš nuteistojo nepriteistinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

nukentėjusiosios D. R. atstovo advokato Tomo Vildžiūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje 2025 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuteistojo R. R. nukentėjusiajai D. R. priteistos neturtinės žalos dydį padidinti iki 6 000 Eur (šešių tūkstančių eurų 00 ct).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti nukentėjusiajai D. R. iš nuteistojo R. R. 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų 00 ct) už patirtas advokato atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo R. R..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.