- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-31
- Bylos Nr.
- 2-631-912/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00627-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Venckus
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti jam reikalavimo teisę įstatymo nustatyta tvarka išieškoti iš jo teisę pažeidusio asmens padarytą turtinę, neturtinę žalą (nuostolius); 2) atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) priteisti iš atsakovės 709 560 Eur tiesioginių nuostolius, 255 500 Eur nuostolių atlyginimą dėl 73 kv. m buto netekimo, 1 064 340 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė atsakovo A. P. (A. P.) priešieškinį ieškovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ (civilinė byla Nr. e2-397-1077/2023). A. P. priešieškiniu prašė: 1) tol, kol nebus įvykdyta prievolė dėl savivaldybės valstybinės akcinės įmonės (toliau – SVAĮ) „Kapitalinė statyba“ raštu Nr. 10-04-359-82 skirto 73 kv. m gyvenamojo ploto buto nuosavybės teise perdavimo ieškovui, savo lėšomis apmokėjusiam šio ploto statybą, ir atlyginti nuostoliai, nutraukti ieškovo iškeldinimo procedūrą iš buto (duomenys neskelbtini) ir atmesti ieškinį; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įvykdyti pareigą natūra – perduoti nuosavybės teise A. P. SVAĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. 10-04-359-82 paskirtą 73 kv. m gyvenamojo ploto butą (senamiesčio rajone), nustatant, kad perduodamas butas atitiktų ne prastesnę kokybę negu 2022 metais naujai statomų gyvenamųjų namų, butų statybos standartai ir vertė; 3) priteisti A. P. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 382 739 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 76 547 Eur – 20 proc. dėl įvykusios infliacijos, 149 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
3. Ieškovas teigia, kad SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ nuo 1992 metų pažeidžia įstatyme nustatytą pareigą perduoti ieškovui butą nuosavybės teise, kurią pagrindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės) 1992 m. gegužės 25 d. nutarimas Nr. 383, 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. 828, 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 704, 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimas Nr. 913, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Komercinės firmos „Dieona“ 1992 m. rugsėjo 23 d. nutarimas „Dėl gyvenamojo ploto statybos lėšų įnešimo į kasą tvarkos ir jų panaudojimo atskaitomybės“, UAB „Dieona“ kasos pajamų kvitai Nr. 643729 ir Nr. 017307; Lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 23 d. protokolas; SVAĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 ir 1992 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. 10-04-359-82 „Dėl gyvenamojo ploto skyrimo“, UAB ,,Dieona“ 1992 m. gruodžio 18 d. sprendimas dėl dalinio dalyvavimo būdu pastatyto gyvenamojo ploto perdavimo. Ieškovas savo lėšomis apmokėjo buto statybą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai be teisinio pagrindo atmetė ieškovo reikalavimus, pažeidė 1964 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 metų CK) 6, 105, 180, 225, 227, 230 straipsnius ir kitas imperatyvias normas (civilinės bylos Nr. e2-397-1077/2023 ir Nr. e2A-128-102/2024).
4. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų netinkamą veikimą (neveikimą), neteisingą teisinių santykių kvalifikavimą ir ieškovo patirtą žalą sieja priežastinis ryšys. Teismų sprendimai užkirto galimybę ieškovui teisėtai valdyti butą, juo naudotis ir disponuoti. Teismas, atmesdamas priešieškinį, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) protokolo Nr. 1 1 straipsnį (civilinė byla Nr. e2-397-1077-/2023).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apygardos teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsisakė priimti.
6. Teismas nurodė, kad ieškovas prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutarties, atmetus jo priešieškinį.
7. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenų nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo priimti potvarkį (civilinė byla Nr. 2-276-739/2023). Panevėžio apygardos teismas 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu A. P. ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
8. Teismas įvertino, kad šios ir Panevėžio apygardos teisme nagrinėtos bylos Nr. 2-276-739/2023 šalys iš esmės sutampa, t. y. ieškovas A. P. pateikė ieškinį (-ius) atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Ieškovo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priimti dėl skirtingų teismo procesinių sprendimų, bet ieškovas siekia to paties teisinio rezultato, susijusio su nuosavybės teisės (mažesne ar didesne apimtimi) įgijimu (pripažinimu) į tą patį objektą.
9. Nors lingvistiniu aspektu ieškinio reikalavimai bylose nevienodi, bet abiejose bylose neturtinės žalos atsiradimo priežastis sietina su nuosavybės teisių pripažinimu (nustatymu). Ieškovas reikalavimus iš esmės grindė tais pačiais rašytiniais įrodymais. Dėl to teismas padarė išvadą, kad sutampa bylų šalys, ieškinio dalykas ir pagrindas.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Ieškovas A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Teismas neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
10.2. Ieškovas pareiškė ieškinį, nes Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai pažeidė EŽTK 6 straipsnį, EŽTK Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (teisminio proceso Nr. 2-68-23-30456-2021-2). Teismas apribojo ieškovo teisę naudotis butu, todėl ieškovas patyrė 2 029 400 Eur turtinę ir neturtinę žalą. Teismai neįvertino faktinių aplinkybių, kuriomis ieškovas grindė ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimus.
10.3. Apskųstoje nutartyje teismas iš LITEKO duomenų nustatė, kad ieškovo pareikštas ieškinys šioje ir anksčiau Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtoje byloje tapatūs (civilinė byla Nr. 2-276-739/2023). Teismas, spręsdamas ieškinio tapatumo klausimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, neištyrė ieškinyje nurodytų aplinkybių, atsakovės atsikirtimų, nenustatė faktų ir jų neįvertino, nekvalifikavo šalių teisinių santykių.
10.4. Teismas, atmesdamas priešieškinį, užkirto ieškovui kelią apginti savo teises. Dėl to ieškovas pareiškė ieškinį valstybei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1, 2 dalys, 6.272 straipsnio 2–4 dalys).
10.5. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, pažeidė CPK 327 straipsnio 2 dalį, 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikra. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrino ir nenustatė CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų.
12. Atskirajame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo atsisakius priimti ieškovo ieškinį kaip tapatų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Dėl atskirojo skundo argumentų
13. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė ieškinių tapatumo klausimą ir atsisakė priimti jo ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais.
14. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šia norma įstatymų leidėjas apsaugo, jog dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022, 18, 23 punktai). Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 39 punktas; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 33 punktas; 2024 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-381/2024, 68, 69 punktai).
16. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2013). Naujas ieškinys yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020, 20 punktas). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2022, 27 punktas).
17. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškiniu, apskųstos teismo nutarties argumentais, patikrinęs duomenis LITEKO, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentams, kad apeliantas pareiškė ieškinį, kurį grindžia tokiais pačiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau įvertintos įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais.
18. Nagrinėjamoje byloje apeliantas pašo atlyginti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutarties (civilinės bylos Nr. e2-397-1077/2023 ir Nr. e2A-128-102/2024). Ieškovas pareikštus reikalavimus grindžia Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 383, 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 828, 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704, 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913, UAB Komercinės firmos „Dieona“ 1992 m. rugsėjo 23 d. nutarimu „Dėl gyvenamojo ploto statybos lėšų įnešimo į kasą tvarkos ir jų panaudojimo atskaitomybės“, UAB „Dieona“ kasos pajamų kvitais Nr. 643729 ir Nr. 017307, Lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 23 d. protokolu, SVAĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 10-04-359-89, 1992 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. 10-04-359-82 „Dėl gyvenamojo ploto skyrimo“, UAB ,,Dieona“ 1992 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl dalinio dalyvavimo būdu pastatyto gyvenamojo ploto perdavimo. Apeliantas teigia, kad teismai neteisingai įvertino faktines aplinkybes ir kvalifikavo teisinius santykius. Dėl to apeliantas patyrė žalos, kurią prašo priteisti iš valstybės.
19. Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje apeliantas priešieškiniu prašė: 1) tol, kol nebus įvykdyta prievolė dėl SVAĮ „Kapitalinė statyba“ raštu Nr. 10-04-359-82 paskirto 73 kv. m gyvenamojo ploto buto, t. y. tokio buto perdavimo ieškovui nuosavybės teise ir atlyginti nuostoliai, nutraukti ieškovo iškeldinimo procedūrą iš buto (duomenys neskelbtini) ir atmesti ieškinį; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įvykdyti pareigą natūra – perduoti nuosavybės teise A. P. SVAĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. 10-04-359-82 paskirtą 73 kv. m gyvenamojo ploto butą (senamiesčio rajone), nustatant, kad perduodamas butas atitiktų ne prastesnę kokybę kaip pagal 2022 metais naujai statomų gyvenamųjų namų, butų statybos standartus ir vertę; 3) priteisti apeliantui iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 382 739 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 76 547 Eur dėl 20 proc. padidėjusios infliacijos, 149 800 Eur neturtinės žalos kompensaciją (civilinė byla Nr. e2-397-1077/2023).
20. Priešieškinio reikalavimą dėl buto perdavimo nuosavybės teise apeliantas grindė aplinkybėmis, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 metais dalinio dalyvavimo būdu pastatytų gyvenamųjų namų, butų statybai panaudotos gyventojų lėšos, taip pat ir apelianto 1 044 000 rublių, įmokėtos į UAB „Dieona“ kasą. Pagal Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 704 ir 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimą Nr. 913 Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atsirado prievolė nuosavybės teise perduoti apeliantui pastatytą 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namą, butus. UAB „Dieona“ perdavė apelianto įmokėtas į kasą lėšas Vilniaus miesto valdybai, pervesdama jas į SVAĮ „Kapitalinė statyba“ sąskaitą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nesiima priemonių pirmiau nurodytiems Vyriausybės nutarimams įgyvendinti. Nuo Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 įsigaliojimo iki priešieškinio pateikimo prievolė pradelsta 29,96 metus. Neperduoto būsto vertė – 255 500 Eur (73 kv. m. x 3 500 Eur : 1 kv. m 2022 metų rinkos kainos Vilniuje), palūkanos – 382 739 Eur (5 proc. neperduoto būsto vertės už 29,96 metų), 20 proc. išaugusi infliacija atitinka 76 547,80 Eur, neturtinė žala – 149 800 Eur (5 000 Eur x 29,96 metų). Neturtinė žala patirta dėl apelianto penkių asmenų šeimos diskriminacijos, privertimo būti benamiais.
21. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo dalį, kuria atsakovai V. L., H. P., D. P., F. P., V. P., ir A. P. su jiems priklausančiu turtu iškeldinti iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį, kuria atmestas apelianto priešieškinis, teismas paliko nepakeistą.
22. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo priimti potvarkį (civilinė byla Nr. 2-276-739/2023). Nurodytoje byloje apeliantas prašė pripažinti jo teises, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos tiesioginius nuostolius – 800 654 Eur – bei neturtinę žalą – 5 481 000 Eur, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namo, butų perdavimo nuosavybės teise apeliantui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu apelianto ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nurodytoje civilinėje byloje apeliantas teismų veiksmų (neveikimo) neteisėtumą siejo su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi, kuria teismas atsisakė priimti ieškinį dėl išnagrinėto ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bei Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista (civilinės bylos Nr. 2-21654-1099/22 ir 2S-2365-577/2022) (civilinėje byloje Nr. 2-276-739/2023). Apeliantas teismų veiksmus (neveikimą) laikė neteisėtais dėl to, kad nebuvo nagrinėjama civilinė byla ir vertinama jo nuosavybės teisė į 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namą, butus, už kurių statybą, buvo apmokėta jo asmeninėmis lėšomis.
23. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu atmetė apelianto ieškinį, kuriuo jis prašė įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti jam jo lėšomis pastatytus 3 942 kv. m gyvenamojo ploto, namą; nustatyti atsakovui netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius už 13 000 000 Lt už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų (civilinė byla Nr. 2-30808-910/2013). Ieškinyje nurodyta, kad Vilniaus miesto valdybos Butų ir patalpų skyriui 1992 metais spaudoje išplatinus Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimą Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“, apeliantas asmeniškai kreipėsi į šį skyrių, pateikdamas UAB komercinės firmos „Dieona“ prašymą ir pareiškėjų sąrašą gyvenamajam plotui gauti pagal Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 828p įtvirtintas sąlygas. Jis 1992 m. rugsėjo 23 d. sudarė valstybinio sandorio protokolą dėl lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai. Į UAB komercinės firmos „Dieona“ kasą apeliantas įnešė 1 044 000 rublių, kurie, remiantis sudaryto sandorio protokolu, 1992 m. rugsėjo 24 d. buvo pervesti į Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės įmonės „Kapitalinė statyba“ sąskaitas. Nurodytą sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-1628-656/2014).
24. Apskųstoje nutartyje teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teisme išnagrinėtos bylos ir šios bylos šalys sutampa: apeliantas, kaip ieškovas, pareiškė reikalavimus atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (civilinė byla Nr. 2-276-739/2023).
25. Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad patyrė žalos dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 23 d. nutarties, nes teismai nepatenkino pareikšto reikalavimo perduoti apeliantui nuosavybės teise 73 kv. m buto, už kurį jis apmokėjo savo lėšomis. Pirmiau nurodytoje Panevėžio apygardos teismo byloje apeliantas žalą kildino iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutarčių, kuriomis nenustatyta, jog apeliantas turi nuosavybės teisę į 5 220 kv. m ploto namą, butus, statytus jo lėšomis. Apeliantas teisingai nurodo, kad žalą kildina iš skirtingų teismų procesinių sprendimų, bet siekia to paties teisinio rezultato – pripažinti jam nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, skiriasi tik nuosavybės teisių nustatymo mastas (5 220 kv. m ir 75 kv. m). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad visose bylose pareikštus reikalavimus apeliantas grindė iš esmės tais pačiais rašytiniais įrodymais, prašė įvertinti tas pačias aplinkybes, nurodo tuos pačius pažeidimus.
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto ieškinio argumentus, faktines aplinkybes, taip pat pirmiau nurodytus teismų procesinių sprendimų motyvus, tirtas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, pagrįstai nusprendė, jog sutampa bylų šalys, ieškinių dalykas ir faktinis pagrindas.
27. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad jis, pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo iš valstybės, turėtų nurodyti aplinkybes, kurios nebuvo įvertintos anksčiau priimtuose procesiniuose teismų sprendimuose. Tai, kad priimtas kitas procesinis sprendimas, kuriame nenustatyta jo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą (mažesne apimtimi negu anksčiau išnagrinėtose bylose), nereiškia, jog jos nebuvo anksčiau įvertintos. Apeliantas ieškinį dėl žalos atlyginimo iš esmės grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir ieškinį, iš kurio kildina žalą, t. y. iš esmės siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atkreipiamas apelianto dėmesys taip pat į tai, kad teismų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tikrina aukštesnės instancijos teismai. Apeliantas šia teise pasinaudojo.
28. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-1075/2024, 26, 27 punktai).
29. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti apskųstą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.