Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

dalyvaujant ieškovių Liuksemburgo įmonės ,,L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonės ,,Laboratoires M&L“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,C&D Style“ atstovei advokatei J. L., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Rubela“ atstovui advokatui E. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių Liuksemburgo įmonės ,,L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonės ,,Laboratoires M&L“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,C&D Style“ bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Rubela“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių Liuksemburgo įmonės „L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonės „Laboratoires M&L“ ir uždarosios akcinės bendrovės „C&D Style“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rubela“ dėl teisių į prekių ženklus gynimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės Liuksemburgo įmonė „L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonė „Laboratoires M&L“ ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „C&D Style“ kreipėsi į teismą, prašydamos:

1.1. įpareigoti atsakovę UAB „Rubela“ nutraukti prekybą prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, įskaitant, bet neapsiribojant prekybą per interneto svetainę www.mini-max.lt;

1.2. įpareigoti atsakovę pateikti informaciją apie platinamų L‘OCCITANE produktų įsigijimo šaltinį, informaciją apie tai nuo kada atsakovė prekiauja L‘OCCITANE produkcija, informaciją apie atsakovės įsigytus, turimus ir išplatintus L‘OCCITANE produkcijos kiekius, taip pat visų įsigytų ir parduotų L‘OCCITANE produktų įsigijimo ir pardavimo kainą visu L‘OCCITANE produktų platinimo laikotarpiu.

2. Ieškovės nurodė, kad Prancūzijos įmonė „Laboratoires M&L“ yra išskirtinės kokybės prabangių natūralių kosmetikos produktų, tarp jų ir L‘OCCITANE produktų, gamintoja. Įmonei priklauso grupė prekių ženklų su žodžiu L‘OCCITANE, tarp jų Lietuvoje galiojantis nacionalinis žodinis prekių ženklas L‘OCCITANE, paraiškos padavimo data 1995 m. balandžio 3 d., registracijos Nr. 27301, registruotas 3 ir 5 klasių prekėms, ir ES žodinis prekių ženklas L‘OCCITANE, paraiškos padavimo data 1996 m. rugsėjo 11 d., registracijos Nr. 17948, registruotas 3, 5, 21, 24, 25 klasių prekėms. Prancūzijos įmonė „Laboratoires M&L“ užsiima išskirtinai produktų kūrimu ir gamyba, tuo tarpu pagamintos produkcijos platinimą, remiantis išimtinės partnerystės sutartimi, visame pasaulyje organizuoja ieškovė Liuksemburgo įmonė „L‘Occitane International“ SA Luxembourg, kurio teises platinti produktus, naudoti prekių ženklus ir kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių papildomai patvirtina įmonės „Laboratoires M&L“ 2019 m. birželio 6 d. pažymėjimas. Lietuvoje išimtinę teisę prekiauti L‘OCCITANE produktais ir naudoti prekių ženklus turi ieškovė UAB „C&D Style“ pagal išimtinę distribucijos sutartį.

3. L‘OCCITANE produkcija pasižymi išskirtine kokybe, įmonė skiria ypatingą dėmesį produkcijos platinimui. Produkcija prekiaujama išskirtinai per importuotojų, turinčių išimtinės distribucijos teisę, tinklą ir taikant selektyvios distribucijos schemą – konkrečios valstybės teritorijoje teisę platinti produkciją įgyja tik įmonės, kurios atitinka nustatytus reikalavimus ir kurios atidžiai atrenkamos. L‘OCCITANE produkcija prekiaujama ir internetu, šia prekybą vykdyti turi teisę tik išimtinę distribucijos teisę turintys platintojai ir autorizuoti distributoriai, kurie turi distribucijos sutartyje numatytus reikalavimus atitinkančias fizines parduotuves. Prekyba internetu vykdoma per ieškovės „L‘Occitane International“ SA Luxembourg platformą https://lt.loccitane.com. Išimtinės distribucijos sutartyje numatyta, kad ieškovė UAB „C&D Style“ už naudojimąsi platforma moka metinį mokestį.

4. Atsakovė UAB „Rubela“ per jai priklausančią svetainę www.mini-max.lt prekiauja įvairių prekių ženklų produkcija, įskaitant ir L‘OCCITANE produkcija. Ieškovės nėra suteikę teisės atsakovei vykdyti prekybą L‘OCCITANE produkcija, taip pat naudoti prekių ženklus. Ieškovėms nėra žinomas prekių įsigijimo šaltinis. 2018 m. gruodžio 19 d. ieškovių užsakymu konstatuotos faktinės aplinkybės, kad atsakovė siūlo įsigyti daugiau kaip 70 L‘OCCITANE produktų , be to, produktai parduodami su nuolaida, o nuolaida kai kurioms prekėms siekia net 38 procentus.

5. Ieškovės 2018 m. rugpjūčio 21 d., 2018 m. rugsėjo 4 d., 2018 m. rugsėjo 12 d., 2018 m. spalio 10 d., 2018 m. lapkričio 14 d. pateikė atsakovei pretenzijas, reikalaudamos nutraukti prekybą L‘OCCITANE produktais, tačiau atsakovė nepateikė nei vieno atsakymo.

6. Dėl atsakovės veiksmų ieškovės patiria žalos, nes neteisėtu prekių ženklų naudojimu daroma žala prekių ženklams, taip pat atsakovei neteisėtai prekiaujant L‘OCCITANE produktais daroma žala ieškovei, Lietuvoje registruotai įmonei UAB „C&D Style“, kurios platinama L‘OCCITANE produkcija nėra nuperkama dėl į rinką pateikiamų pigesnių produktų.

7. Ieškovių teigimu, prekių ženklų savininkė, turinti išimtines teises į prekių ženklą, pagal ES prekių ženklų reglamentą ir Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymą (toliau – ir PŽĮ), turi teisę uždrausti atsakovei prekiauti prekėmis, kurios pažymėtos prekių L‘OCCITANE ženklais. Taip pat turi teisę reikalauti atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ar kitas turėtas išlaidas.

8. Atsakovė atlieka nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kadangi ieškovių pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė UAB „Rubela“ ir ieškovė UAB „C&D Style“, prekiaudamos tais pačiais L‘OCCITANE produktais, yra laikomi tiesioginiais konkurentais, tačiau tik ieškovė UAB „C&D Style“ turi išimtinę teisę platinti L‘OCCITANE produktus Lietuvoje. Todėl ieškovė patiria reikšmingų finansinių, intelektinių ir organizacinių išlaidų, o atsakovė, neturėdama prekių ženklo teisių turėtojo leidimo ir prekiaudama L‘OCCITANE produkcija, ne tik pažeidžia teises į prekių ženklus, bet ir atlieka veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams bei kenkia ieškovės galimybėmis konkuruoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; įpareigojo atsakovę UAB „Rubela“ nutraukti prekybą prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, įskaitant, bet neapsiribojant prekybą per interneto svetainę www.mini-max.lt; likusią ieškinio dalį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl prekių ženklų savininko teisių pažeidimo, kai atsakovė internetinėje parduotuvėje parduoda iš nenustatytų asmenų įsigytas prekes, kurias prekių ženklo savininkė yra nusprendusi platinti tik selektyvios distribucijos pagrindu, prekių ženklų savininkės teisių pasibaigimo pagrindo bei selektyvios distribucijos taikymo pagrįstumo.

11. Teismas nustatė, kad nėra ginčijama aplinkybė, jog atsakovė UAB „Rubela“ prekiauja ieškovės Prancūzijos įmonei „Laboratoires M&L“ priklausančiais prekių ženklais pažymėtomis prekėmis. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti internetinės svetainės www.mimi-max.lt vaizdai bei 2018 m. gruodžio 19 d. antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, jog atsakovė siūlo įsigyti daugiau kaip 70 L‘OCCITANE produktų. Taip pat šių aplinkybių neginčija pati atsakovė.

12. Teismas 2020 m. sausio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu atmetė atsakovės prašymą stabdyti šią civilinę bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163, 164 pagrindais iki Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras išnagrinės prašymą dėl prekių ženklo L‘OCCITANE panaikinimo, nes 2020 m. sausio 9 d. atsakovė pateikė Valstybiniam patentų biurui prašymą dėl prekių ženklo L‘OCCITANE, registracijos Nr. 27301, panaikinimo dėl ženklo nenaudojimo. Teismas nustatė, kad nėra kitos bylos nagrinėjamos teisme (pateiktas tik prašymas Valstybiniame patentų biure), dėl to nėra privalomo bylos sustabdymo pagrindo (CPK 163 straipsnio 3 punktas), taip pat teismas nenustatė ir kitų atvejų, būtinų stabdyti šią civilinę bylą (CPK 164 straipsnis). Be to, atsakovė pateikė prašymą tik Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl Prancūzijos įmonei „Laboratoires M&L“ priklausančio nacionalinio žodinio prekių ženklo L‘OCCITANE (paraiškos padavimo data 1995 m. balandžio 3 d., registracijos Nr. 27301, registruotą 3 ir 5 klasių prekėms) panaikinimo, nors ieškovei priklauso ir ES žodinis prekių ženklas L‘OCCITANE.

13. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Rubela“ teismui pateikė nežinomos Lietuvoje registruotos įmonės patvirtinimą, kad ši įmonė teikia atsakovei prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtus produktus, kurie buvo teisėtai įsigyti ES rinkoje; kitų duomenų, pagrindžiančių ieškovės išimtinių teisių pasibaigimą, nepateikė. Tačiau Lietuvoje išimtinę teisę prekiauti L‘OCCITANE produktais ir naudoti prekių ženklus turi tik ieškovė UAB „C&D Style“.

14. Teismo vertinimu, atsakovei pateikus tik neaiškios Lietuvoje registruotos įmonės patvirtinimą apie neva įsigyjamas prekes iš ES rinkos, nesant šias aplinkybės patvirtinančių objektyvių įrodymų, atsakovei apsiribojant tik deklaratyviais teiginiais, kad teisėtai platino šią produkciją internetinėje parduotuvėje www.mini-maxi.lt, nes šią produkciją teisėtai įsigijo iš tiekėjų, veikiančių ES rinkoje, šie pateikti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė yra davusi sutikimą išleisti į ES rinką būtent atsakovės parduodamas ginčo L‘OCCITANE prekių ženklais pažymėtas prekes. Be to, byloje nėra nei vieno patikimo įrodymo, patvirtinančio, kad prekių ženklo savininkė galėjo kontroliuoti pirmąjį atsakovės turimų prekių išleidimą į EEE rinką.

15. Teismas konstatavo, kad atsakovė, teigianti, jog išimtinės teisės yra pasibaigusios, privalėjo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį, tačiau neįrodė, kad ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, teisės yra pasibaigusios ES ir EEE rinkoje. Teismas, nenustatęs ieškovės, kaip prekių ženklų turėtojos, teisių pasibaigimo, sprendė, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė ieškovės teises, todėl ieškovė Prancūzijos įmonė „Laboratoires M&L“ turi teisę ginti savo pažeistas išimtines teises ir uždrausti atsakovei vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti.

16. Teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių nepaneigia atsakovės argumentai dėl informacijos, turinčios komercinę paslaptį (CK 1.116 straipsnio 1 dalis) ir dėl to esančius apribojimus pateikti įrodymus, pagrindžiančius įsigyjamos produkcijos šaltinį. Nagrinėjamu atveju atsakovė neteikė jokių prašymų CPK 9 ir 10 straipsniuose nustatyta tvarka, todėl, teismo įsitikinimu, atsakovė negali remtis vien aplinkybe, kad prašoma pateikti informacija yra laikoma atsakovės komercine paslaptimi. Nepaisant prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo, net jei ir būtų konstatuota PŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta aplinkybė apie prekių ženklo savininko teisių pasibaigimą, išskirtinės ieškovės prekės, pažymėtos ieškovės prekių ženklais, yra pardavinėjamos tik selektyvios distribucijos pagrindu, dėl to turi būti taikoma PŽĮ 19 straipsnio 2 dalis ir ES Reglamento dėl ES prekių ženklo 15 straipsnio 2 dalis, kadangi šios nuostatos netaikomos, tik jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu. Teismo vertinimu, prekiaujant išskirtinės kokybės prekėmis, selektyvios distribucijos pagrindu, turi būti taikoma išimtis iš teisių pasibaigimo taisyklės, išimtis iš PŽĮ 19 straipsnio 1 dalies ir ES Reglamento dėl ES prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalies bendros taisyklės.

17. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovės taikoma L‘OCCITANE produkcijos platinimo sistema prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 daliai, draudžiančiai konkurencijos ribojimus bei laisvam prekių judėjimui ES rinkoje. Teismo vertinimu, L‘OCCITANE produkcijos platinimo sistema atitinka atvejus, kada netaikomi SESV 101 straipsnio 1 dalyje ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai. L‘OCCITANE produkcijos perpardavėjai pasirenkami remiantis objektyviais kokybiniais kriterijais, tie patys kriterijai taikomi visiems perpardavėjams ir nediskriminuojant, nes visi platintojai, atitinkantys nustatytus objektyvius kriterijus, gali tapti selektyvios distribucijos tinklo nariais, o tokio platinimo tinklo reikia dėl produkcijos savybių, siekiant apsaugoti produkcijos kokybę ir siekiant užtikrinti gerą naudojimą, užtikrinant prekių ženklų reputaciją ir prekių prabangos įvaizdį.

18. Teismas nustatė, kad L‘OCCITANE produktai pradėti gaminti 1976 metais, jai prekiaujama visame pasaulyje, Lietuvoje produkcija prekiaujama nuo 2002 metų, ši produkcija daugelį metų užima lyderio pozicijas, L‘OCCITANE produkcijos reklamai ir rinkodarai vien 2018 metais skirta 179,2 milijonai Eur, ieškovė UAB „C&D Style“ prekės ženklo populiarinimui ir reklamai Lietuvoje išleido 200 000 Eur. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovės prekių ženklai laikytini reputaciją turinčiais ženklais, kurių žinomumas ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje yra akivaizdus, o L‘OCCITANE produkcija priskiriama prestižinėms kosmetikos ir grožio prekėms. Teismas pritarė ieškovėms, kad L‘OCCITANE selektyvios distribucijos sistema yra pateisinama SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pagrindu, o teisių į prekių ženklus pasibaigimas netaikomas, nes teisių turėtojas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės būtų komercializuojamos asmenų, nepriklausančių taikomai selektyvios distribucijos sistemai (PŽĮ 19 straipsnio 2 dalis ir ES Reglamento dėl ES prekių ženklo 15 straipsnio 2 dalis).

19. Teismas nustatė, kad atsakovė teigė, jog šios bylos aplinkybės yra labai panašios į Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1656-580/2019, kurioje 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Teismas konstatavo, kad atsakovės nurodytos civilinės bylos išspręsto ginčo ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nevisiškai sutampa, kadangi atsakovės nurodytoje civilinėje byloje, be kita ko, buvo sprendžiamas ginčas ir dėl prekių ženklų savininko teisių pažeidimo PŽĮ 19 straipsnio 2 dalis pagrindu, teigiant jog buvo pažeistos prekių pakuotės, taip pakeičiant ir pabloginant išleistų į rinką prekių kokybę, taip pat iš dalies buvo žinomi prekių tiekėjai. Be to, minėtas teismo sprendimas nebuvo įsiteisėjęs (CPK 18 straipsnis), todėl teismas šiuos atsakovės argumentus pripažino nepagrįstais.

20. Teismas, ieškinio priėmimo stadijoje, ieškovių reikalavimą įpareigoti atsakovę pateikti informaciją apie platinamų L‘OCCITANE produktų įsigijimo šaltinį, informaciją apie tai, nuo kada atsakovės prekiauja L‘OCCITANE produkcija, informaciją apie atsakovės įsigytus, turimus ir išplatintus L‘OCCITANE produkcijos kiekius, taip pat visų įsigytų ir parduotų L‘OCCITANE produktų įsigijimo ir pardavimo kainą visu produktų platinimo laikotarpiu, vertino kaip procesinio pobūdžio reikalavimą dėl įrodymų išreikalavimo, kadangi tiek ieškovių nurodytas dokumentų išreikalavimo pagrindas (CPK 199 straipsnis), tiek ir aplinkybė, kad prašoma išreikalauti duomenis dėl atsakovės veiksmais padarytos žalos atlyginimo bei daroma nuoroda į CPK 199 straipsnį leido spręsti, kad teismui buvo teiktas procesinio pobūdžio reikalavimas dėl įrodymų išreikalavimo, o ne kaip materialinis teisinis reikalavimas.

21. Teismas nustatė, kad ieškovės savarankiško reikalavimo nei dėl nuostolių atlyginimo, nei dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo atsakovei nereiškia. Reiškiamas atskiras savarankiškas reikalavimas dėl informacijos pateikimo. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ieškovių atstovė, bei patvirtina už šį kaip savarankišką ieškinio reikalavimą ieškovės yra sumokėjusios įstatymo nustatyto dydžio (75 Eur) žyminį mokestį. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad rašytiniai įrodymai negali būti išreikalaujami bendra CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kadangi nėra reiškiami reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo, nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir nenurodoma kokias aplinkybes prašomi išreikalauti duomenys gali patvirtinti ar paneigti, teismas vertino, kad nėra pagrindo apskritai svarstyti įrodymų išreikalavimo CPK nustatyta tvarka, todėl teismas bylos nagrinėjimo metu nesprendė klausimo dėl įrodymų išreikalavimo, o ieškovių pateiktą prašymą vertino kaip materialinį teisinį reikalavimą.

22. Teismas konstatavęs, kad nėra pagrindo taikyti CPK straipsnio nuostatų dėl įrodymų išreikalavimo, atmetė ieškovių prašymą taikyti PŽĮ 71 straipsnio nuostatas, susijusias su ieškovių teise gauti informaciją, kadangi šioje teisės normoje kaip ir CPK įtvirtinta galimybė ieškovėms prašyti teismo įpareigoti asmenis nedelsiant pateikti informaciją apie šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių ir paslaugų kilmę ir platinimo būdus ir kita, tačiau tai daroma teismo proceso metu, kas reiškia, jog tai nėra taikoma visais atvejais. Teismas ieškovių argumentą, kad atsakovės veiksmais joms yra daroma žala atmetė kaip nepagrįstą. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovės veiksmais daroma žala ar atliekami nesąžiningos konkurencijos veiksmai, ieškovėms nereiškiant reikalavimų dėl žalos atlyginimo ar nesąžiningos konkurencijos, nėra pagrindo ginti ieškovių teises jų pasirinktu būdu – išreikalauti duomenis iš atsakovės.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

23. Ieškovės Liuksemburgo įmonė „L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonė „Laboratoires M&L“ ir UAB „C&D Style“ apeliaciniu skundu prašo:

23.1. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovių reikalavimas įpareigoti atsakovę pateikti informaciją apie platinamų L‘OCCITANE produktų įsigijimo šaltinį, informaciją apie tai, nuo kada atsakovė prekiauja L‘OCCITANE produkcija, informaciją apie atsakovės įsigytus, turimus ir išplatintus L‘OCCITANE produkcijos kiekius, taip pat visų įsigytų ir parduotų L‘OCCITANE produktų įsigijimo ir pardavimo kainą visu L‘OCCITANE produktų platinimo laikotarpiu, ir šį ieškinio reikalavimą patenkinti;

23.2. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir priteisti ieškovėms visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme;

23.3. priteisti ieškovėms bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

24.1. Nepagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria nebuvo tenkintas reikalavimas dėl informacijos išreikalavimo iš atsakovės.

24.2. Ieškovės teikė ieškinį dėl joms priklausančių ir jų įgyvendinamų teisių į prekių ženklus L’OCCITANE gynimo – uždraudimo atlikti veiksmus, kuriais pažeidžiamos teisės į prekių ženklus ir atliekami nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Ieškovės savo poziciją išsamiai pagrindė turimais įrodymais apie atliekamus teisių pažeidimus ir nurodė, kad atsakovės veiksmais yra daroma žala. Atsakovės gauta nauda parduodant L’OCCITANE produktus, turi būti pripažinta ieškovių nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių teisių į prekių ženklus pažeidimu ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais. Ieškovės proceso pirmosios instancijos teisme metu savarankiškai negalėjo gauti duomenų apie iš neteisėtų veiksmų atsakovės gautos naudos dydį.

24.3. Ieškovės, siekdamos tinkamai apginti savo teises, pateikė procesinį reikalavimą dėl įrodymų išreikalavimo, besiremdamos CPK 199 straipsniu, ir materialinį reikalavimą dėl informacijos, besiremdamos PŽĮ 71 straipsniu. Jeigu proceso metu ieškovės būtų gavusios nurodytą informaciją, jos būtų turėjusios galimybę patikslinti ieškinį ir pateikti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

24.4. Ieškovėms, kurių teisės pažeidžiamos neteisėtai platinant L‘OCCITANE produkciją, reikalinga informacija ne tik apie atsakovės gautą naudą, bet ir apie prekių įsigijimo šaltinį, nes tik ją gavę ieškovės galėtų imtis papildomų priemonių prieš trečiuosius asmenis, ginant savo teises ir sustabdant būsimus teisių pažeidimus.

24.5. Ieškovių teisę į informaciją reglamentuoja PŽĮ 71 straipsnio nuostatos, kuriuose nurodyta, kad teismas, remdamasis ieškovo pagrįstu prašymu, teismo proceso metu gali įpareigoti asmenis nedelsiant pateikti informaciją apie šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių ir paslaugų kilmę ir platinimo būdus. Ieškovės pažymėjo, kad teisė į informaciją nėra siejama vien tik su tikslu gauti informaciją ir / arba įrodymus apie intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu padarytos žalos dydį, todėl prašymo pateikti informaciją patenkinimas negali priklausyti nuo to, ar pateikiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą.

24.6. Nors ieškovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįgijo galimybės pateikti gautos informacijos pagrindu patikslinto ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, jos teisę reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą turi pateikdamos savarankišką ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurio reikalavimo dydį galėtų nustatyti gavę informaciją apie pažeidėjo gautą naudą.

24.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės byloje teikė du reikalavimus: reikalavimą nutraukti teises pažeidžiančius veiksmus ir reikalavimą pateikti informaciją. Vertinant šių reikalavimų tarpusavio santykį, akivaizdu, kad jie nėra vienareikšmiai. Reikalavimas pateikti informaciją nėra laikytinas savarankišku reikalavimu – tai pagalbinė gynimo priemonė, aptarnaujanti kitus materialinius reikalavimus. Teismui pripažinus ieškovėms priklausančių intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą ir patenkinus jų reikalavimą, susijusį su teisių pažeidimo nutraukimu, laikytina, kad ieškinys patenkintas visiškai. Tokiu atveju pralaimėjusi šalis privalo atlyginti visas laimėjusios šalies patirtas išlaidas. Dėl skundžiamoje sprendimo dalyje atlikto išlaidų paskirstymo susidaro netoleruotina situacija, kai ieškovės, nukentėjusios nuo atsakovės neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių ieškovių intelektinės nuosavybės teises, turi prisiimti su jų pažeistų teisių gynimu susijusią finansinę naštą.

24.8. Taip pat teismas netinkamai nurodė ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir įrodymus, pagrindžiančius ne 5 218,88 Eur, o 8 606,02 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (įrodymai dėl bylinėjimosi išlaidų pateikti 2019 m. lapkričio 28 d. ir 2019 m. gruodžio 31 d.), todėl sprendimu turėjo būti pasisakyta dėl 8 606,02 Eur išlaidų priteisimo.

25. Atsakovė UAB „Rubela“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2020 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą stabdyti civilinę bylą, nes Valstybinis patentų biuras nagrinėja prašymą dėl prekių ženklo L‘OCCITANE (Reg. Nr. 27301) panaikinimo ir tai, jog išimtinė teisė, kuria savo ieškinio reikalavimus grindžia ieškovės, yra ginčijama, kelia abejonių dėl ieškovių reikalavimų pagrįstumo. Aplinkybė ar ieškovės turi išimtines teises į prekių ženklo registraciją L‘OCCITANE priklauso nuo to, kaip šio prekių ženklo galiojimo klausimas bus išnagrinėtas Valstybiniame patentų biure.

25.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK nuostatas, nes sprendimas paremtas prielaida, kad ieškovės turi išimtines teises į prekių ženklą, kuriuo grindžia savo reikalavimus. Teismo argumentas, kad teisme nėra nagrinėjama kita byla, o tik prašymas Valstybiniame patentų biure, yra nulemtas perdėtai formalaus CPK nuostatų aiškinimo.

25.3. Ieškovės neturi teisės atsakovei drausti prekiauti prekių ženklu L‘OCCITANE pažymėtomis prekėmis, nes interneto svetainėje www.mini-maxi.lt prekiaujama prekėmis, kurios į ES rinką buvo išleistos paties prekių ženklo savininko arba esant jo sutikimui. Teismas nevertino ar ieškovių pozicija dėl atsakovės parduodamų prekių, pažymėtų prekių ženklu L‘OCCITANE, teisinio statuso (išleistos / neišleistos į ES rinką) yra pagrįsta. Ieškovės byloje pateikė 2018 m. gruodžio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuotas ieškovių atliktas bandomasis pirkimas iš atsakovės administruojamos internetinės svetainės www.mini-maxi.lt. Taigi ieškovės turėjo galimybę visapusiškai įvertinti atsakovės parduodamas prekes ir nustatyti šių prekių kilmę, t. y. ar jos buvo išleistos į ES rinką ar ne, nes būtent prekių ženklo savininkas, kuris gamina ir žymi prekes, yra geriausiai kvalifikuotas nustatyti konkrečių prekių kilmę. Ieškovės plačiau nepasisakė dėl bandomojo pirkimo metu įgytų prekių kilmės ir savo argumentaciją šio klausimo atžvilgiu apribojo deklaratyviai nurodydami, jog jie laikosi pozicijos, kad teisių turėtojas neišleido prekių į ES rinką ir nedavė sutikimo jų išleisti. Įvertinę bandomojo pirkimo metu įsigytas prekes ieškovės nustatė, kad šios prekės buvo išleistos į ES rinką, t. y. prekės įsigytos iš ieškovių išimtinės distribucijos tinklui priklausančio tiekėjo, ir į teismą kreipėsi siekdami sužinoti tiekėjo, iš kurio prekes įsigyja atsakovė, duomenis.

25.4. Ginčuose dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo, asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį. Reikalavimai, kylantys iš laisvo prekių judėjimo apsaugos, įtvirtinti, inter alia (be kita ko), Europos Bendrijos steigimo sutarties 28 ir 30 straipsniuose, gali reikšti, kad ši įrodinėjimo taisyklė turi būti perskirstyta. Įrodinėjimo našta privalo būti perskirstyta, kai ši taisyklė prekių ženklo savininkui leistų atskirti nacionalines rinkas ir tokiu būdu padėtų išlaikyti kainų skirtumus, kurie gali egzistuoti tarp valstybių narių.

25.5. Nagrinėjamu atveju L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėta produkcija yra platinama taikant išimtinės distribucijos schemą, kuri realizuojama sudarant išimtinės distribucijos (licencijos) sutartis atskiroms teritorijoms. Ieškovių SA „L’Occitane International“ ir UAB „C&D Style“ išimtinės distribucijos sutarties 2.3 punkte numatyta, kad UAB „C&D Style“ buvo suteikta išimtinė teisė prekiauti L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėta produkcija Lietuvos Respublikos teritorijoje, o UAB „C&D Style“ savo ruožtu įsipareigojo nevykdyti pardavimų kitose teritorijose. Įvertinus minėtas sutarties nuostatas sukurta distribucijos sistema siekiama padalyti nacionalines ES valstybių narių rinkas, taip sukuriant galimybę palaikyti dėl nacionalinių rinkų ypatumų susiklosčiusius kainų skirtumus – kiekvienoje valstybėje ES narėje yra paskiriamas vienas, prekes tiesiogiai iš gamintojo galintis įsigyti, atstovas, todėl SA „L’Occitane International“ yra laisva nustatyti žemesniąją kainų ribą.

25.6. Ieškovių sudarytos išimtinės distribucijos sutarties sąlygos prieštarauja konkurencijos teisės taisyklėms. Remiantis SESV 101 straipsnio 1 dalimi, kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Šiuo atveju SA „L’Occitane International“ sukurta distribucijos sistema netenkina SESV 101 straipsnyje numatytų sąlygų, nes perpardavėjai nėra pasirenkami remiantis objektyviais kriterijais – teisė perparduoti yra suteikta vienam subjektui – UAB „C&D Style“, taigi šioje sistemoje nėra jokių „potencialių“ perpardavėjų ir prie šios distribucijos sistemos negali prisijungti visi norintys ir nustatytus kriterijus atitinkantys perpardavėjai. Be to, L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėtos prekės nepriklauso prabangos prekių kategorijai, todėl išimtinės distribucijos sistema negali būti pateisinama siekiu apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį.

25.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė ženklo registracijos suteikiamų teisių apimtį, nes tenkino ieškovių ieškinio reikalavimą, kuris yra teisiškai ydingas. Skundžiamu sprendimu teismas uždraudė atsakovei vykdyti prekybą prekių ženklu L‘OCCITANE pažymėtomis prekėmis. Absoliutus draudimas vykdyti prekybą L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėtomis prekėmis nepagrįstai apriboja atsakovės teises bei teisėtus interesus. Paralelinis importas savaime nėra neteisėta veikla, todėl kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę perparduoti prekių ženklu savininko pagamintas prekes, jeigu nėra pažeidžiamos savininko išimtinės teisės į tą prekių ženklą. Prekių ženklo suteikiamos teisės bei jų pasibaigimas turi būti vertinamas atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką, atžvilgiu.

25.8. Ieškovės nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, kad L‘OCCITANE produkcija priskiriama prestižinėms kosmetikos ir grožio prekėms. Jeigu laikyti L‘OCCITANE produkciją prestižinėmis kosmetikos ir grožio prekėmis, ieškovės nepateikė įrodymų, kad atsakovės taikomas pardavimo būdas daro žalą prekių ženklo reputacijai. Prestižinių prekių kokybė išplaukia ne tik iš jų materialių savybių, bet ir iš prestižinio įvaizdžio, suteikiančio joms prabangos įspūdį. Kadangi prestižinių prekių sukeliamas prabangos įspūdis yra pagrindinis elementas, dėl kurio vartotojai jas atskiria nuo kitų panašių prekių, pakenkimas prabangos įspūdžiui gali daryti įtaką pačių prekių kokybei. Taigi pakenkimas prekių ženklo reputacijai iš principo gali būti pagrįsta priežastis, pateisinanti prekių ženklo savininko prieštaravimą vėlesniam prestižinių prekių pardavimui, kai šios prekės išleidžiamos į ES rinką jo paties arba su jo sutikimu.

25.9. Siekiant įvertinti ar konkrečiu prekių ženklu žymimos prekės laikytinos kasdienio vartojimo prekėmis ar prabangos prekėmis, būtina įvertinti ne tik prekių ženklo savininko pastangas, siekiant sukurti prekių ženklo įvaizdį, bet ir konkrečią rinkoje susiklosčiusią situaciją.

25.10. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėta produkcija priskiriama prestižinėms kosmetikos ir grožio prekėms, remdamasis ieškovių pateikta bendrovės vidiniam naudojimui skirtos prezentacijos ištrauka, taip pat ieškovės UAB „C&D Style“ parengta pažyma, bei publikacijomis internete, kuriose tariamai nurodoma, kad L‘OCCITANE produkcija daugelį metų užima lyderio pozicijas. Tačiau šių dokumentų įrodomoji vertė yra abejotina, nes prezentacija, kurioje nurodomos 2018 m. patirtos reklamos išlaidos, yra vidiniam naudojimui skirtas dokumentas, todėl pats savaime, negali būti laikomas pakankamu įrodymu. Ieškovės UAB „C&D Style“ patvirtinimas apie neva patirtas rinkodaros išlaidas Lietuvoje taip pat negali būti laikomas objektyviu įrodymu, nes yra parengtas ir pateiktas šalies, kuri yra tiesiogiai suinteresuota šios bylos baigtimi. Ieškovų pateikta publikacija iš interneto svetainių yra reklaminė priemonė, todėl tokioje publikacijoje pateikiamais duomenimis, jeigu jie nėra pagrįsti kitais įrodymais, negalima remtis darant apibendrinančias išvadas.

25.11. Nagrinėjamu atveju ženklu L‘OCCITANE pažymėtą produkciją galima įsigyti internetu visuose prekes su nuolaidomis parduodančiuose portaluose – pigu.lt, senukai.lt, 1A.lt, varlė.lt, kvepalusala.lt, kvepalupasaulis.lt, o prekių kaina svyruoja nuo 5 Eur iki 65 Eur. Šiuo atveju prekių ženklu L‘OCCITANE pažymėtoms prekėms nėra būdingi nei riboto prieinamumo, nei aukštos kainos požymiai, kuriais įprastai pasižymi prabangos prekės. UAB „C&D Style“ valdomos L‘OCCITANE parduotuvės yra įsikūrusios plačiajai visuomenei skirtuose prekybos centruose (Akropolis, Mega, Europa), kuriuose yra įsikūrusios maisto prekių parduotuvės, vaistinės, restoranai, drabužių parduotuvės ir pan., t. y, prekės ir paslaugos, siūlomos / teikiamos šiuose prekybos centruose, yra orientuotos į vidutinį pirkėją bei jo kasdienių poreikių tenkinimą.

25.12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, jog prekės būtų komercializuojamos asmenų, nepriklausančių taikomai selektyvios distribucijos sistemai, tačiau nenurodė nei vienos aplinkybės kuo remiantis buvo padaryta ši išvada, taip pat kuo pasireiškia atsakovės daroma žala. Aplinkybė, kad perpardavėjas naudoja reklamos būdus, kurie skiriasi nuo prekių ženklo savininko ar jo patvirtintų pardavėjų naudojamų reklamos būdų, savaime nėra laikytina pateisinama priežastimi prieštarauti vėlesniam prestižinių prekių pardavimui, nebent prekių ženklo savininkas įrodo, jog tokia reklama daro didelę žalą ženklo reputacijai.

25.13. Prekių ženklu L‘OCCITANE pažymėta produkcija nėra parduodama kartu su buitinės chemijos prekėmis, nes internetinėje parduotuvėje www.mini-maxi.lt vartotojai prieš pradėdami rinktis privalo pasirinkti norimą prekių kategoriją (pvz., „plaukų priežiūra“, „veido priežiūra“, „kūno priežiūra“, „dekoratyvinė priežiūra“ ir kt.), be to, vartotojai yra įgalinti pasirinkti konkretų prekių ženklą. Aplinkybė, kad prekės yra parduodamos su nuolaida, savaime nepagrindžia žalos prekių ženklo įgytam prabangos įspūdžiui atsiradimo. Be to, plačias nuolaidas savo internetiniame puslapyje taiko ir ieškovės.

25.14. Atmestinas kaip nepagrįstas ieškovių teiginys, kad L‘OCCITANE produkcija yra natūrali kosmetika, todėl šios prekės yra ypatingai jautrios aplinkos poveikiui ir jų kokybė tiesiogiai priklauso nuo prekių laikymo sąlygų. Šiuo atveju ieškovėms nėra žinoma, kokiomis sąlygomis laikomos parduodamos prekės, tuo labiau jos niekaip negali nei kontroliuoti, nei užtikrinti tinkamos atsakovės parduodamų L‘OCCITANE prekių kokybės.

26. Ieškovės Liuksemburgo įmonė „L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonė „Laboratoires M&L“ ir UAB „C&D Style“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Pirmosios instancijos teismas atsisakė stabdyti bylos nagrinėjimą ne tik remdamasis tuo, kad civilinė byla dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo nėra nagrinėjama teisme, bet ir dėl to, jog atsakovė pateikė prašymą tik Valstybiniam patentų biurui dėl Prancūzijos įmonei „Laboratoires M&L“ priklausančio nacionalinio žodinio prekių ženklo L‘OCCITANE panaikinimo, nors ieškovei priklauso ir ES prekių ženklas L‘OCCITANE.

26.2. Prašymas panaikinti nacionalinę prekių ženklo L‘OCCITANE registraciją yra nepagrįstas ir patvirtina atsakovės nesąžiningumą. Prekių ženklo naudojimo Lietuvoje ir pasaulyje aplinkybės atsakovei yra žinomos, nes ieškovės procesiniuose dokumentuose išsamiai pasisakė dėl prekių ženklo L‘OCCITANE atsiradimo, naudojimo pasaulyje ir Lietuvoje, žinomumo ir reputacijos. Prašymo panaikinti nacionalinę prekių ženklo registraciją nepagrįstumas rodo, kad šis prašymas buvo pateiktas siekiant vilkinti civilinės bylos nagrinėjimą ir siekiant kuo ilgiau neteisėtai prekiauti prekių ženklais pažymėta produkcija. Be to, prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo buvo pateiktas bylos nagrinėjimo iš esmės posėdžio dieną, o prašymas panaikinti prekių ženklo registraciją pateiktas dieną anksčiau (2020 m. sausio 9 d.), nors atsakovei pagrįstai manant, kad prekių ženklas nenaudojamas, toks prašymas turėjo būti pateiktas gerokai anksčiau.

26.3. PŽĮ 19 straipsnyje numatyti atvejai, kai prekių ženklo savininko teisės pasibaigia: ženklo savininkas neturi teisės uždrausti ženklu žymėti prekių, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į ES rinką. Kad jos nėra išleidusios į ES rinką atsakovės platinamų L‘OCCITANE prekių ir nėra davusios sutikimo tokiam išleidimui. Atsakovė, kuri remiasi teisių pasibaigimu, turėjo įrodyti ir patį išsėmimo faktą, ir jo turinį, t. y. pateikti įrodymus, iš kurių būtų galima daryti nedviprasmišką išvadą, kad buvo prekių ženklo savininko sutikimas išleisti ginčo produktus, kuriais prekiauja atsakovė, į ES rinką.

26.4. Teisių pasibaigimą atsakovė įrodinėjo vieninteliu dokumentu, kuriame nurodyta, kad Lietuvoje registruota įmonė tiekia atsakovei produktus, pažymėtus žymeniu L‘OCCITANE, ir kad šiais prekių ženklais pažymėti produktai buvo teisėtai įsigyti ES rinkoje. Atsižvelgiant į pateikto dokumento formą ir turinį, jo negalima vertinti kaip įrodymo, nes iš jo negalima nustatyti nei įmonės, nei asmens, pasirašiusio dokumentą, nei prekių įsigijimo šaltinio. Taigi, atsakovė neįrodė nei teisių išsėmimo fakto, nei jo turinio.

26.5. Atsakovė apeliaciniame skunde spekuliuoja faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais, tvirtindama, kad atsakovė prekes įsigijo iš teisėtai ES veikiančio distributoriaus, o ieškovių taikoma prekių platinimo sistema pažeidžia ES konkurencijos teisės nuostatas. Atsakovė neįrodė, kad ji platinamas prekes įsigijo iš ES veikiančio distributoriaus ir ieškovių taikoma prekių ženklais pažymėtų prekių platinimo sistema pažeidžia ES konkurencijos teisę. Be to, išimtinės ar selektyvios distribucijos sistema nėra draudžiama ir automatiškai prieštaraujanti ES konkurencijos teisei. Prekių ženklo savininko naudojimasis išimtinės distribucijos sistema savaime nereiškia, kad yra pažeidžiamos konkurencijos teisės taisyklės ir turi būti kitaip perskirstoma įrodinėjimo našta.

26.6. L‘OCCITANE produkcijos platinimo sistema atitinka kriterijus netaikyti SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numatyto draudimo: L‘OCCITANE produkcijos perpardavėjai pasirenkami remiantis objektyviais kokybiniais kriterijais, tie patys kriterijai taikomi visiems perpardavėjams ir nediskriminuojant, nes visi platintojai, atitinkantys nustatytus objektyvius kriterijus, gali tapti selektyvios distribucijos tinklo nariais, o tokio platinimo tinklo reikia dėl L‘OCCITANE produkcijos savybių siekiant apsaugoti produkcijos kokybę ir siekiant užtikrinti gerą naudojimą, be to, taikomais kriterijais nėra viršijama tai, kas būtina.

26.7. Atsakovė, teikdama, kad ieškovių taikoma išimtinės distribucijos sistema prieštarauja SESV 101 straipsnio reikalavimas, nepateikia duomenų, kuriais remiantis būtų galima laikyti, kad taikant ieškovių pasirinktą platinimo sistemą kažkuriais aspektais buvo pažeisti SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatyti šio straipsnio taikymo principai. Atsakovė niekada nesikreipė dėl L‘OCCITANE produkcijos platinimo į ieškoves, todėl negali tvirtinti, kad patyrė kažkokius su produkcijos įsigijimu ir platinimu susijusius apribojimus.

26.8. Ieškovės teigia, kad turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, jog prekės būtų toliau komercializuojamos ne per selektyvios distribucijos tinklą, nes L‘OCCITANE prekės priskiriamos prabangos / prestižinėms kosmetikos ir grožio prekėms, o pasirinktinio platinimo sistemai būdingi požymiai ir savybės gali apsaugoti kokybę ir užtikrinti gerą tokių prekių naudojimą. Ieškovės byloje išsamiai pasisakė dėl prekių ypatingos kokybės, dėl ieškovių pastangų užtikrinti ir išlaikyti šių prekių kokybę, taikant išimtinės distribucijos sistemą, dėl prekių ženklo žinomumo ir reputacijos, dėl priskyrimo prabangos / prestižinėms prekėms. Ieškovių gaminama ir platinama produkcija yra išskirtinės kokybės ir priskiriama prabangos / prestižinės kosmetikos prekėms kartu su tokiais ženklais kaip Louis Vuiton, Hermes, Dior Couture.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

28. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, įpareigojant atsakovę UAB „Rubela“ nutraukti prekybą prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, įskaitant, bet neapsiribojant prekybą per interneto svetainę www.mini-max.lt, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl įrodymų prijungimo

29. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

30. Ieškovės Liuksemburgo įmonės ,,L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonės ,,Laboratoires M&L“ ir UAB ,,C&D Style“ pateikė prašymą prijungti prie bylos Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro 2020 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 2Ap-2016, kuriuo atsakovės prašymas panaikinti prekių ženklo „L‘OCCITANE“ registraciją (Reg. Nr. 27301) buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pateikti įrodymai gali turėti įtakos priimant galutinį procesinį sprendimą byloje, juos prijungia prie bylos ir vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atsakovės UAB ,,Rubela“ apeliacinio skundo

31. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovių reikalavimą ir įpareigojo atsakovę UAB „Rubela“ nutraukti prekybą prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, įskaitant, bet neapsiribojant prekybą per interneto svetainę www.mini-max.lt. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvoje išimtinę teisę prekiauti L‘OCCITANE produktais ir naudoti prekių ženklus turi tik ieškovė UAB „C&D Style“, o atsakovės pateiktas nežinomos Lietuvoje registruotos įmonės patvirtinimas, jog ši įmonė teikia atsakovei prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtus produktus, kurie buvo teisėtai įsigyti ES rinkoje neleidžia daryti išvados, kad atsakovė teisėtai platino šią produkciją internetinėje parduotuvėje www.mini-maxi.lt. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ieškovės, kaip prekių ženklų turėtojos, teisių pasibaigimo, sprendė, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė ieškovės teises, todėl ieškovė Prancūzijos įmonė „Laboratoires M&L“ turi teisę ginti pažeistas išimtines teises ir uždrausti atsakovei vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti. Teismas vertino, kad prekiaujant išskirtinės kokybės prekėmis, selektyvios distribucijos pagrindu, turi būti taikoma išimtis iš teisių pasibaigimo taisyklės, išimtis iš PŽĮ 19 straipsnio 1 dalies ir ES Reglamento dėl ES prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalies bendros taisyklės. Teismas nustatė, kad L‘OCCITANE produkcijos platinimo sistema atitinka atvejus, kada netaikomi SESV 101 straipsnio 1 dalyje ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai, nes L‘OCCITANE produkcijos perpardavėjai pasirenkami remiantis objektyviais kokybiniais kriterijais, tie patys kriterijai taikomi visiems perpardavėjams nediskriminuojant, kadangi visi platintojai, atitinkantys nustatytus objektyvius kriterijus, gali tapti selektyvios distribucijos tinklo nariais, o tokio platinimo tinklo reikia dėl produkcijos savybių, siekiant apsaugoti produkcijos kokybę ir siekiant užtikrinti gerą naudojimą, užtikrinant prekių ženklų reputaciją ir prekių prabangos įvaizdį. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės prekių ženklai laikytini reputaciją turinčiais ženklais, kurių žinomumas ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje yra akivaizdus, o L‘OCCITANE produkcija priskiriama prestižinėms kosmetikos ir grožio prekėms. Teismas sprendė, kad L‘OCCITANE selektyvios distribucijos sistema yra pateisinama SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pagrindu, o teisių į prekių ženklus pasibaigimas netaikomas, nes teisių turėtojas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės būtų komercializuojamos asmenų, nepriklausančių taikomai selektyvios distribucijos sistemai (PŽĮ 19 straipsnio 2 dalis ir ES Reglamento dėl ES prekių ženklo 15 straipsnio 2 dalis).

32. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės neturi teisės atsakovei drausti prekiauti prekių ženklu L‘OCCITANE pažymėtomis prekėmis, nes interneto svetainėje www.mini-maxi.lt prekiaujama prekėmis, kurios į ES rinką buvo išleistos paties prekių ženklo savininko arba esant jo sutikimui. Taip pat, ieškovių sudarytos išimtinės distribucijos sutarties sąlygos prieštarauja konkurencijos teisės taisyklėms. Ieškovės SA „L’Occitane International“ sukurta distribucijos sistema netenkina SESV 101 straipsnyje numatytų sąlygų, nes perpardavėjai nėra pasirenkami remiantis objektyviais kriterijais, o teisė perparduoti yra suteikta tik vienam subjektui – UAB „C&D Style“. Be to, L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėtos prekės nepriklauso prabangos prekių kategorijai, todėl išimtinės distribucijos sistema negali būti pateisinama siekiu apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį, taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėta produkcija priskiriama prestižinėms kosmetikos ir grožio prekėms. Atsakovė skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo dėl bylos sustabdymo. Pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėtas Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biurui pateiktas prašymas panaikinti prekių ženklo L‘OCCITANE registraciją (Reg. Nr. 27301).

33. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais.

34. Bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis).

35. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, kuriuos nustačius klausimas dėl bylos sustabdymo tikslingumo paliktas spręsti teismui, t. y. teismas turi teisę (bet ne pareigą) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylą reikia stabdyti. Fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir bylą teismas turi teisę sustabdyti, jei pripažįsta, kad tai būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos sustabdymo pagrindus, taikymą, yra konstatavęs, kad, nepaisant to, dėl kurios rūšies civilinės bylos sustabdymo pagrindo egzistavimo yra sprendžiama, abiem atvejais turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, kliudančios išspręsti civilinę bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2051/2013).

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės prašymą dėl bylos sustabdymo, nes nenustatė kitos, su nagrinėjama byla susijusios, bylos, kuri būtų nagrinėjama teisme (pateiktas tik prašymas Valstybiniame patentų biure). Teismas nenustatė privalomojo bylos sustabdymo pagrindo (CPK 163 straipsnis). Taip pat teismas nenustatė ir kitų fakultatyviųjų pagrindų, būtinų stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą (CPK 164 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, nes byloje nėra nustatytų nei privalomų nei fakultatyviųjų bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindų. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl bylos sustabdymo nebėra aktualus, nes ieškovės teismui pateikė Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro 2020 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 2Ap-2016, kuriuo atsakovės prašymas panaikinti prekių ženklo L‘OCCITANE registraciją (Reg. Nr. 27301) buvo atmestas.

37. PŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ženklo savininkas neturi teisės uždrausti ženklu žymėti prekių, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į Europos Sąjungos rinką. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu ženklo savininkas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės toliau būtų komercializuojamos (naudojamos siekiant gauti pelną), ypač jeigu po jų išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių būklė (PŽĮ 19 straipsnio 2 dalis) (įstatymo redakcija galiojusi 2019 m. sausio 1 d. – 2020 m. balandžio 24 d.).

38. Reglamento 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 15 straipsnyje nustatyta, kad ES prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti jį naudoti prekėms, kurios pažymėtos tuo prekių ženklu paties savininko arba su jo sutikimu buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką. Šios nuostatos netaikomos, jeigu dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu išleidus jas į rinką pasikeitė arba pablogėjo jų kokybė. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas bylai aktualios redakcijos PŽĮ 40 straipsnyje.

39. Distribucijos sutartimi viena šalis – distributorius – įsipareigoja tam tikrą laiką ar neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies – gamintojo (tiekėjo) – prekes (paslaugas) ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) perpardavimu susijusius darbus, o gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti prekes (paslaugas) distributoriui bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) paskirstymu susijusius darbus. Teisės doktrinoje distribucija skirstoma į išimtinę ir pasirinktinę (selektyvi). Nagrinėjamu atveju yra aktuali selektyvi distribucija, kuri reiškia, kad gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti skirtas perparduoti prekes tik tam tikriems distributoriams, kurie atitinka gamintojo (tiekėjo) nustatytus techninius, kvalifikacinius ir kitokius kriterijus.

40. Selektyvi distribucija nepažeidžia teisės aktuose numatyto konkurencijos reglamentavimo, kai: 1) selektyvios distribucijos sutartyje numatyti reikalavimai yra teisėti dėl parduodamo daikto prigimties; 2) distributorių parinkimas pagrįstas objektyviais nediskriminuojančiais standartais; 3) selektyvios distribucijos sutartyje nustatyti kriterijai yra reikalingi pardavimo požiūriu; 4) konkurencija ribojama proporcingu būdu.

41. Selektyvios distribucijos sistemos tikslas yra užtikrinti, kad prekių ženklais pažymėtais produktais prekiautų tik įgalioti distributoriai, kurie sugeba užtikrinti, kad prekių ženklų reputacija bei kokybė būtų išlaikoma pagal distribucijos sutartyje įtvirtintus reikalavimus taip apsaugant prekių ženklų reputaciją bei jais pažymėtų produktų kokybę.

42. Atsakovė tvirtina, kad ieškovės neturi teisės atsakovei drausti prekiauti prekių ženklu „L‘OCCITANE“ pažymėtomis prekėmis, nes interneto svetainėje www.mini-maxi.lt prekiaujama prekėmis, kurios į ES rinką buvo išleistos paties prekių ženklo savininko arba esant jo sutikimui. Ieškovės byloje pateikė 2018 m. gruodžio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuotas ieškovių atliktas bandomasis pirkimas iš atsakovės administruojamos internetinės svetainės www.mini-maxi.lt, taigi ieškovės turėjo galimybę visapusiškai įvertinti atsakovės parduodamas prekes ir nustatyti šių prekių kilmę, t. y., ar jos buvo išleistos į ES rinką ar ne, nes būtent prekių ženklo savininkas, kuris gamina ir žymi prekes, yra geriausiai kvalifikuotas nustatyti konkrečių prekių kilmę. Ieškovės plačiau nepasisakė dėl bandomojo pirkimo metu įgytų prekių kilmės, apsiribodamos deklaratyviu teiginiu, kad jos laikosi pozicijos, jog teisių turėtojas neišleido prekių į ES rinką ir nedavė sutikimo jų išleisti. Pasak atsakovės, ginčuose dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo, asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį.

43. Nagrinėjamu atveju ieškovės bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad prekės buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką, tačiau neigė, kad jos buvo išleistos paties prekių savininko, ar su jo sutikimu. Atsakovė gi, neginčija, kad ji prekiauja ieškovių prekių ženklu L‘OCCITANE pažymėtomis prekėmis, tačiau tvirtina, jog prekių ženklo savininko (ieškovių) teisės yra pasibaigusios, todėl ieškovės neturi teisės reikalauti uždrausti prekiauti jų gaminamomis prekėmis.

44. Minėta, kad Reglamento 2017/1001 15 straipsnyje nustatyta, jog ES prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti jį naudoti prekėms, kurios pažymėtos tuo prekių ženklu paties savininko arba su jo sutikimu buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką.

45. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikiamus išaiškinimus, viena iš pagrindinių taisyklių ginčuose dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo yra ta, kad asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį (ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00). Taigi bylos šaliai, teigiančiai, kad išimtinės teisės yra pasibaigusios, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga (onus probandi). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką nepreziumuojamas, ir būtent ta ginčo šalis, kuri remiasi teisių pasibaigimu, turi tai įrodyti (taip pat žr. ESTT 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinį sprendimą byloje Zino Davidoff SA v. A and G Imports Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99).

46. Be to, ESTT yra išaiškinęs, kad prekių ženklo suteikiamos teisės gali pasibaigti tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu (ESTT 1999 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB-Unic SA, byla Nr. C-173/98).

47. Taigi tais atvejais, kai ieškovas reiškia ieškinį dėl savo, kaip prekių ženklo savininko, teisių gynimo, o atsakovo atsikirtimų į ieškinį pagrindą sudaro tai, kad ieškovo teisės į prekių ženklus yra pasibaigusios, atsakovas visų pirma ir turi pareigą įrodyti, kad ieškovo, kaip prekių ženklų, kuriais pažymėtos prekės, kuriomis jis prekiavo, savininko teisės yra pasibaigusios. Pažymėtina, kad prekių, pažymėtų atitinkamu prekių ženklu, pateikimas į ES (EEE) rinką neturi būti suprantamas, kad pasibaigia (yra išnaudojamos) ieškovo teisės į prekių ženklą, kuris yra įregistruotas ir saugomas jo vardu. Teisės pasibaigia (yra išnaudojamos) tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekių ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu. O tai, minėta, visų pirma turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-248/2015).

48. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. birželio 6 d. pažymėjimas patvirtina, jog Lietuvoje išimtinę teisę prekiauti L‘OCCITANE produktais ir naudoti prekių ženklus turi ieškovė UAB „C&D Style“, taip pat ieškovės išimtinę teisę platinti L‘OCCITANE produkciją patvirtina SA „L’Occitane International“ ir UAB „C&D Style“ sudaryta Išimtinės distribucijos sutartis. Šios Sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad UAB „C&D Style“ suteikiama išimtinė teisė prekiauti L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėta produkcija Lietuvos Respublikos teritorijoje, o UAB „C&D Style“ savo ruožtu įsipareigoja nevykdyti pardavimų kitose teritorijose. Taip pat Išimtinės distribucijos sutartyje nustatyti pardavimų vietų kokybės ir įrengimo; produktų pateikimo ir pardavimo kokybės; pagalbos klientams ir platintojų mokymų; prekių ženklo pavadinimo naudojimo; produktų saugojimo; įsipareigojimų laikytis „L’Occitane International“ gairių, susijusių su L‘OCCITANE produktų pardavimu interneto svetainėje; draudimo parduoti L‘OCCITANE produktus ne pardavimo vietose; platintojų įsipareigojimas rodyti visus L‘OCCITANE gaminius ir neparduoti kitų produktų; draudimo parduoti neįgaliotiems platintojams; kainų mažinimo politikos, atsižvelgiant į L‘OCCITANE produktų prekių stilių, vykdymo; standartai. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad egzistuoja selektyvios distribucijos sistema platinamai L‘OCCITANE produkcijai per ribotą platintojų skaičių. Atsakovė teisę prekiauti ieškovės L‘OCCITANE produkcija byloje įrodinėjo pateiktu 2019 m. spalio 16 d. Lietuvoje registruotos įmonės patvirtinimu, kad ši įmonė teikia atsakovei UAB „Rubela“ prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtus produktus, kurie buvo teisėtai įsigyti ES rinkoje. Kitų įrodymų, pagrindžiančių teisę prekiauti ieškovių produkcija, atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Todėl jos apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės neturi teisės drausti prekiauti prekių ženklu L‘OCCITANE pažymėtomis prekėmis, atmetamas kaip nepagrįstas.

49. Taigi nagrinėjamu atveju, ieškovėms laikantis pozicijos, kad jos nėra išleidusios į ES rinką atsakovės platinamų L‘OCCITANE prekių ir nėra davusios sutikimo tokiam išleidimui, atsakovė, kuri remiasi teisių pasibaigimu, turėjo įrodyti ir patį išsėmimo faktą, bei jo turinį, t. y. pateikti įrodymus, iš kurių būtų galima daryti nedviprasmišką išvadą, kad buvo prekių ženklo savininko sutikimas išleisti ginčo produktus, kuriais prekiauja atsakovė, į ES rinką.

50. Teisių pasibaigimą atsakovė įrodinėjo vieninteliu dokumentu, kuriame nurodyta, kad Lietuvoje registruota įmonė tiekia atsakovei produktus, pažymėtus žymeniu L‘OCCITANE, ir kad šiais prekių ženklais pažymėti produktai buvo teisėtai įsigyti ES rinkoje. Atsižvelgiant į pateikto dokumento formą ir turinį, jo negalima vertinti kaip įrodymo, nes iš jo negalima nustatyti nei įmonės, nei asmens, pasirašiusio dokumentą, nei prekių įsigijimo šaltinio. Taigi, atsakovė neįrodė nei teisių išsėmimo fakto, nei jo turinio.

51. Konstatavus, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo faktą, aplinkybės, susijusios su PŽĮ 40 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimčių taikymu, taip pat ieškovo taikomos selektyvios distribucijos sistemos atitikimu konkurencijos teisės normoms, neturi įtakos bylos rezultatui, todėl dėl jų ir su jais susijusių šalių argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

52. Atsakovė, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tvirtina, kad ieškovės taikoma L‘OCCITANE produkcijos platinimo sistema prieštarauja SESV 101 straipsnio 1 daliai ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 daliai, draudžiančiai konkurencijos ribojimus bei laisvam prekių judėjimui ES rinkoje. Jos manymu, SA „L’Occitane International“ sukurta distribucijos sistema netenkina SESV 101 straipsnyje numatytų sąlygų, nes perpardavėjai nėra pasirenkami remiantis objektyviais kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovės teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nes nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateikta duomenų, kaip to reikalauja CPK 178 straipsnio nuostatos, apie tai, kaip konkrečiai, ieškovės taikoma L‘OCCITANE produkcijos platinimo sistema prieštarauja SESV 101 straipsnio 1 daliai ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 daliai.

53. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nustatyta, kad SA „L’Occitane International“ ir UAB „C&D Style“ Išimtinės distribucijos sutartyje yra įtvirtinti reikalavimai prekių pardavimui parduotuvėse ir internetinėje platformoje; L‘OCCITANE produkcija yra išskirtinė natūrali kosmetika, gaminama Provanse, Monosko mieste, esančioje laboratorijoje atliktų tyrimų pagrindu; produkcija parduodama per pačiai įmonei priklausančias parduotuves arba koncesijos teisę turinčias įmones, kurios turi išimtinę teisę prekiauti produkcija atitinkamoje teritorijoje; L‘OCCITANE produkcija prekiaujama internetu (Liuksmeburgo įmonės „L‘Occitane International“ SA Luxembourg platforma https://lt.loccitane.com) ir šią prekybą turi teisę vykdyti išimtinę distribucijos teisę turintys platintojai bei autorizuoti distributoriai, kurie turi distribucijos sutartyje numatytus reikalavimus atitinkančias fizines parduotuves. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė byloje šių konstatuotų aplinkybių nepaneigė, kaip ir neįrodė, kad ieškovės keliami produkcijos platinimui reikalavimai yra neproporcingi, pertekliniai, ar sunkiai įgyvendinami. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovės būtų atsisakiusios suteikti leidimą atsakovei prekiauti L‘OCCITANE prekių ženklu pažymėta produkcija. Be to, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės atitinka reikalavimus, kuomet yra pripažįstama, kad selektyvi distribucija nepažeidžia teisės aktuose numatyto konkurencijos reglamentavimo (selektyvios distribucijos sutartyje numatyti reikalavimai yra teisėti dėl parduodamo daikto prigimties; distributorių parinkimas pagrįstas objektyviais nediskriminuojančiais standartais; selektyvios distribucijos sutartyje nustatyti kriterijai yra reikalingi pardavimo požiūriu; konkurencija ribojama proporcingu būdu).

54. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė savo procesinius dokumentus, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujų reikšmingų bylai įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės poziciją, ji nepateikė (CPK 178 straipsnis).

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialiosios ir proceso normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Tai, kad apeliantė UAB „Rubela“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina įrodymus, nėra pagrindas, nesant jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus atsakovei, taip pat savaime nereiškia, jog jis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

56. Į esminius atsakovės apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl ieškovių apeliacinio skundo

57. Apeliantės (ieškovės) skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, kuriomis teismas netenkino ieškinio reikalavimo dėl įrodymų išreikalavimo iš atsakovės. Taip pat teigia, kad skundžiamu sprendimu buvo netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

58. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ieškovės teikė savarankišką reikalavimą dėl informacijos pateikimo, nes šį reikalavimą, kaip savarankišką, patvirtino pačios ieškovės bei už reikalavimą sumokėjo žyminį mokestį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad rašytiniai įrodymai negali būti išreikalaujami bendra CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, teismas taip pat atmetė ieškovių prašymą taikyti PŽĮ 71 straipsnio nuostatas, susijusias su ieškovių teise gauti informaciją, nes ieškovės nereiškė savarankiško reikalavimo dėl žalos atlyginimo ar nesąžiningos konkurencijos.

59. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.

60. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, yra konstatuota, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliant įrodinėjimo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

61. Kita vertus, prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo pateikimo faktas pats savaime nereiškia įrodinėjimo pareigos tinkamo įvykdymo. Toks pripažinimas (dėl įrodinėjimo pareigos tinkamo įvykdymo) nėra galimas, jeigu rašytinių įrodymų išreikalavimo institutu, kaip ir bet kuriuo kitu procesiniu institutu, yra naudojamasi ne pagal paskirtį, t. y. siekiant kitų procesinių tikslų negu tie, kuriems įgyvendinti yra įtvirtintas šis institutas (pvz., siekiant perkelti kitai bylos šaliai įrodinėjimo naštą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-695/2018).

62. PŽĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, remdamasis ieškovo pagrįstu prašymu, teismo proceso metu gali įpareigoti asmenis nedelsiant pateikti informaciją apie šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių ir paslaugų kilmę ir platinimo būdus, ypač: 1) šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių (paslaugų) gamintojų, platintojų, tiekėjų ir kitų ankstesnių valdytojų, taip pat didmenine ir mažmenine prekyba užsiimančių asmenų, kuriems buvo skirtos nurodytos prekės ar paslaugos, pavadinimus arba vardus ir pavardes bei adresus; 2) duomenis apie pagamintų, patiektų, gautų ar užsakytų šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių kiekį ir kainą, kuri buvo sumokėta ar turėjo būti sumokėta už tas prekes ar paslaugas.

63. Pirmosios instancijos teismas, dar ieškinio priėmimo stadijoje ieškovių pareikštą reikalavimą įpareigoti atsakovę pateikti informaciją apie platinamų L‘OCCITANE produktų įsigijimo šaltinį, informaciją apie tai, nuo kada atsakovės prekiauja L‘OCCITANE produkcija, informaciją apie atsakovės įsigytus, turimus ir išplatintus L‘OCCITANE produkcijos kiekius, taip pat visų įsigytų ir parduotų L‘OCCITANE produktų įsigijimo ir pardavimo kainą visu produktų platinimo laikotarpiu, vertino kaip procesinio pobūdžio reikalavimą dėl įrodymų išreikalavimo, o ne kaip materialinį teisinį reikalavimą. Teismas šį ieškovių prašymą atmetė, nurodydamas, kad ieškovės savarankiško reikalavimo nei dėl nuostolių atlyginimo, nei dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo atsakovei nereiškia, todėl prašymas nėra susijęs su ginčo dalyku.

64. Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, konstatavęs, kad nėra pagrindo svarstyti įrodymų išreikalavimo CPK nustatyta tvarka, ieškovių ieškinyje suformuluotą reikalavimą vertino kaip atskirą savarankišką materialinį reikalavimą dėl informacijos pateikimo. Teismas atmetė ieškovių prašymą taikyti PŽĮ 71 straipsnio nuostatas, susijusias su ieškovių teise gauti informaciją, kadangi šioje teisės normoje kaip ir CPK įtvirtinta galimybė ieškovėms prašyti teismo įpareigoti asmenis nedelsiant pateikti informaciją apie šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių ir paslaugų kilmę ir platinimo būdus ir kita, tačiau tai daroma teismo proceso metu, kas reiškia, jog tai nėra taikoma visais atvejais. Teismas sprendė, kad nepriklausomai nuo to, ar atsakovės veiksmais daroma žala ar atliekami nesąžiningos konkurencijos veiksmai, ieškovėms nereiškiant reikalavimų dėl žalos atlyginimo ar nesąžiningos konkurencijos, nėra pagrindo ginti ieškovių teises jų pasirinktu būdu – išreikalauti duomenis iš atsakovės.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai ieškovių pareikštą procesinio pobūdžio reikalavimą dėl įrodymų išreikalavimo laikė savarankišku materialiniu reikalavimu, ir atmetęs prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, vėliau sprendime jį traktavo ir analizavo, kaip savarankišką ieškinio reikalavimą, šioje dalyje ieškinį atmesdamas. Akivaizdu, kad pareikštas procesinis prašymas dėl įrodymų išreikalavimo, remiantis CPK 199 straipsniu ir PŽĮ 71 straipsniu, buvo reikšmingas ieškovėms, ir jeigu būtų buvęs išspręstas savalaikiai, ieškovės, gavusios prašomus duomenis ir informaciją, būtų turėjusios galimybę patikslinti ieškinį ir pateikti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Juolab, kad ieškovės bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog atsakovės, ieškiniu prašomais uždrausti veiksmais, daro žalą ieškovėms, o atsakovės gauta nauda, parduodant L’OCCITANE produktus, turi būti pripažinta ieškovių nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių teisių į prekių ženklus pažeidimu ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais.

66. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti formalūs proceso pažeidimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes neužkerta kelio ieškovėms ateityje reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kartu prašant bylą nagrinėjančio teismo išreikalauti duomenis apie atsakovės nepagrįstai gautą naudą, parduodant L’OCCITANE produktus.

67. Be to, ieškovės apeliaciniame skunde tvirtina, kad dėl tos priežasties, jog ieškovių teisės yra pažeidžiamos neteisėtai platinant L‘OCCITANE produkciją, joms reikalinga informacija ne tik apie atsakovės gautą naudą, bet ir apie prekių įsigijimo šaltinį, nes tik ją gavę ieškovės galėtų imtis papildomų priemonių prieš trečiuosius asmenis, ginant savo teises ir sustabdant būsimus teisių pažeidimus.

68. Ieškovių teisę į informaciją reglamentuoja PŽĮ 71 straipsnio nuostatos, kuriuose nurodyta, kad teismas, remdamasis ieškovo pagrįstu prašymu, teismo proceso metu gali įpareigoti asmenis nedelsiant pateikti informaciją apie šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių ir paslaugų kilmę ir platinimo būdus. Nors šiuo atveju, ieškovės pagrįstai teigia, kad teisė į informaciją nėra siejama vien tik su tikslu gauti informaciją ir / arba įrodymus apie intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu padarytos žalos dydį, tačiau, kaip jau buvo minėta, ieškovėms nėra užkertamas kelias inicijuoti naujus teisminiu ginčus, ir juose reikšti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir informacijos pateikimo.

69. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovių procesinis prašymas buvo atmestas kaip savarankiškas materialinis reikalavimas, turėjo įtakos neteisingam bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymui, todėl sprendimas šioje dalyje pakeičiamas, perskirstant šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

70. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nustatė, kad ieškovės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 5 218,88 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, o atsakovė – 4 404,40 Eur. Minėta, kad teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y. 50 procentų (vieną iš dviejų ieškinio reikalavimų), todėl iš atsakovės ieškovėms priteisė pusę, t. y. 2 630,94 Eur, bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovių – 2 202,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikęs tarpusavio reikalavimų įskaitymą, teismas ieškovėms iš atsakovės priteisė 428,74 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Be to, teismas sprendė, kad šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nustatytų tokių paslaugų teikimo maksimalių dydžių.

71. Ieškovių teigimu, teismas netinkamai nurodė ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes jos teikė prašymą dėl 8 606,02 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo (2019 m. lapkričio 28 d. ir 2019 m. gruodžio 31 d. prašymai ir įrodymai). Be to, ieškinys buvo tenkintas visa apimtimi, o ne iš dalies, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

72. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatavusi, kad reikalavimas pateikti informaciją nėra savarankiškas materialinis reikalavimas, o teismui pripažinus ieškovėms priklausančių intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą ir nusprendus jį nutraukti, sprendžia, jog ieškinys buvo patenkintas visiškai, todėl ieškovėms turėjo būti priteistos visos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

73. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

74. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio teismas turi remtis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Nustatant priteisiamo užmokesčio dydį atsižvelgiama į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).

75. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovių 2019 m. lapkričio 28 d. ir 2019 m. gruodžio 31 d. prašymais dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir kartu su jais pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis Nr. BER 2006447, NR. BER 2006830, BER 2006919 bei ieškovių pateiktais mokėjimo nurodymais, sprendžia, kad ieškovės iš viso bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 8 606,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, bet ne 5 218,88 Eur, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Ginčo tarp šalių dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio pirmosios instancijos teisme nėra. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad ieškovės pirmosios instancijos teisme patyrė 8 606,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, ši suma yra pagrįsta, ir nors yra didesnė, nei numatyta Rekomendacijose, tačiau atitinka visus kitus nutarties 74 punkte nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti, skirstant bylinėjimosi išlaidas, todėl priteisiama ieškovei iš atsakovės. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, ieškovėms iš atsakovės priteisiant 8 606,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

76. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).

77. Atsižvelgiant į tai, kad apeliančių (ieškovių) Liuksemburgo įmonės ,,L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonės ,,Laboratoires M&L“ ir UAB ,,C&D Style“ bei apeliantės (atsakovės) UAB „Rubela“ apeliaciniai skundai iš esmės nėra tenkinami, todėl išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nėra priteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovių ieškinį tenkinti visiškai.

Įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Rubela“ nutraukti prekybą prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, įskaitant, bet neapsiribojant prekybą per interneto svetainę www.mini-max.lt.

Priteisti ieškovėms Liuksemburgo įmonei „L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonei „Laboratoires M&L“ ir uždarajai akcinei bendrovei „C&D Style“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rubela“ 8 606,02 Eur (aštuonis tūkstančius šešis šimtus šešis eurus ir du euro centus) bylinėjimosi išlaidas.

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 proc. žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CK 1.5, 1.137, 6.145 – 6.153 straipsniai, CPK 7, 8, 79, 80, 88, 92, 93, 96 straipsniai, 150 straipsnio 2 dalis, 177 – 179 straipsniai, 182 straipsnio 1 punktas, 185 straipsnis)“.