Vilniaus apygardos teismo sprendimas

sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei, dalyvaujant ieškovų atstovei advokatei Jūratei Liauksminaitei, atsakovo atstovui advokatui Erikui Saukalui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Liuksmeburgo įmonės „L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonės „Laboratoires M&L“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „C&D STYLE“ ieškinį atsakovui UAB „Rubela“ dėl teisių į prekių ženklus gynimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

II. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos sustabdymo

Dėl prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo

28. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju esant nustatytoms aplinkybėms, atsakovui UAB „Rubela“ pateikus tik neaiškios Lietuvoje registruotos įmonės patvirtinimą (nepateikė jokių šios įmonės identifikuojančių duomenų), apie neva įsigyjamas prekės iš ES rinkos, nesant šias aplinkybės patvirtinančių objektyvių įrodymų, atsakovui apsiribojant tik deklaratyviais teiginiais, kad teisėtai platino šią produkciją internetinėje parduotuvėje www.mini-maxi.lt, nes šią produkciją teisėtai įsigijo iš tiekėjų, veikiančių ES rinkoje, šie pateikti įrodymai visiškai nepatvirtina, kad ieškovas yra davęs sutikimą išleisti į ES rinką būtent atsakovo parduodamas ginčo L‘OCCITANE prekių ženklais pažymėtas prekes. Minėta, jog teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką nėra preziumuojamas, Byloje nėra nei vieno patikimo įrodymo, patvirtinančio, kad prekių ženklo savininkas galėjo kontroliuoti pirmąjį atsakovo turimų prekių išleidimą į EEE rinką Taigi, šių byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, jog atsakovas, teigiantis, kad išimtinės teisės yra pasibaigusios, privalėjo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį, tačiau neįrodė, kad ieškovo, kaip prekių ženklo savininko, teisės yra pasibaigusios ES ir EEE rinkoje. Dėl to priešingai nei teigia atsakovas, nenustačius ieškovo, kaip prekių ženklų turėtojo, teisių pasibaigimo, teismas sprendžia, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė ieškovo teises, todėl ieškovas Prancūzijos bendrovė „Laboratoires M&L“ turi teisę ginti savo pažeistas išimtines teises ir uždrausti atsakovui, kaip neturinčiam ieškovo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti (PŽĮ 14 straipsnis).

29. Šių aplinkybių nepaneigia ir atsakovo argumentai dėl informacijos, turinčios komercinę paslaptį (CK 1.116 straipsnio 1 dalis) ir dėl to esančius apribojimus pateikti įrodymus, pagrindžiančius įsigyjamos produkcijos šaltinį (I tomas b. l. 155, II tomas b. l. 53).

30. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos kvalifikavimo kriterijų; nurodęs, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 38, 50 p.).

31. Teismas pažymi, jog Civilinio proceso įstatymai nedraudžia naudoti kaip įrodymų komercinę paslaptį sudarančios informacijos ir numato tinkamą komercinės paslapties apsaugą. CPK 10 straipsnio 4 dalis nurodo, kad asmuo, teikiantis teismui dokumentus ar medžiagą, kuriuose esantys duomenys sudaro profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. CPK 10-1 straipsnio 2 dalis nustato, kad, kai yra pagrindas manyti, kad gali būti atskleista komercinė paslaptis, teismas dalyvaujančių byloje asmenų tinkamai pagrįstu prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustato konkrečius asmenis, turinčius teisę susipažinti su bylos medžiaga, gauti procesinius dokumentus, dalyvauti posėdžiuose. To paties straipsnio 4 dalis nurodo, jog teismas, taikydamas šio straipsnio 2 dalyje nustatytus ribojimus, turi atsižvelgti į būtinybę užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisėtus interesus ir į žalą, kuri gali atsirasti dėl tų ribojimų taikymo ar netaikymo. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti; tam, kad teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą; šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl; atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti; pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui; tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-690/2017 79 p.).

32. Nagrinėjamu atveju atsakovas neteikė jokių prašymų CPK 9 ir 10 straipsniuose nustatyta tvarka, todėl, teismo įsitikinimu, negali remtis vien šia aplinkybe, kad prašoma pateikti informacija yra laikoma atsakovo komercine paslaptimi.

38. Remiantis ESTT praktika ir teisės doktrina, prekių ženklo savininko naudojimasis išimtinės distribucijos sistema nebūtinai savaime reiškia, kad yra pažeidžiamos konkurencijos teisės taisyklės ir turi būti kitaip perskirstoma įrodinėjimo našta. Kaip pažymima prekių ženklų teisės doktrinoje, prekių ženklo savininko teisių išsėmimo (išnaudojimo) principo taikymo požiūriu, reali nacionalinių rinkų padalijimo rizika turi daryti įtaką „dirbtinėms sienoms ES (EEE)“ (C 439/09, C-230/16, Rognstad, O.-A. The Exhaustion/Competition Interface in EC Law – is there Room for a Holistic Approach. In: Drexl, J. (ed.). Research Handbook on Intellectual Property and Competition Law. The Lypiats: Edward Edgar Publishing Limited, 2008, p. 426–428).

39. Išimtys iš bendro antikonkurencinio reguliavimo nustatytos SESV 101 straipsnio 3 dalyje. 101 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinomis įmonių susitarimams, kurie padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti bei nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai.

40. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu susitarimas: 1) nelemia susitariančiųjų šalių veiklos apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Apibendrinant pateiktą teisinį reglamentavimą, daromos išvados, kad selektyvi distribucija nepažeidžia teisės aktuose numatyto konkurencijos reglamentavimo, kai: 1) selektyvios distribucijos sutartyje numatyti reikalavimai yra teisėti dėl parduodamo daikto prigimties; 2) distributorių parinkimas pagrįstas objektyviais nediskriminuojančiais standartais; 3) selektyvios distribucijos sutartyje nustatyti kriterijai yra reikalingi pardavimo požiūriu; 4) konkurencija ribojama proporcingu būdu.

41. Teismo vertinimu, L‘OCCITANE produkcijos platinimo sistema atitinka atvejus, kada netaikomi SESV 101 straipsnio 1 dalyje ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai. Kaip minėta, L‘OCCITANE produkcijos perpardavėjai pasirenkami remiantis objektyviais kokybiniais kriterijais, tie patys kriterijai taikomi visiems perpardavėjams ir nediskriminuojant, nes visi platintojai, atitinkantys nustatytus objektyvius kriterijus, gali tapti selektyvios distribucijos tinklo nariais, o tokio platinimo tinklo reikia dėl produkcijos savybių, siekiant apsaugoti produkcijos kokybę ir siekiant užtikrinti gerą naudojimą, užtikrinant prekių ženklų reputaciją ir prekių prabangos įvaizdį.

42. ESTT praktikoje nagrinėjant klausimą dėl reputaciją turinčių prekių ženklų, pasisakyta, kad vertinant prekių ženklų reputaciją, reikia atsižvelgti į visus svarbius faktus, ypač prekių ženklo užimamą rinkos dalį, jo naudojimo intensyvumą, geografinį paplitimą, trukmę, įmonės investicijų šiam prekių ženklui reklamuoti dydį (ESTT sprendimas C-375/97 byloje GENERAL MOTORS Vs. YPLON 27 p.). Teisingumo Teismo byloje Nr. C-59/08 išaiškinta, jog prestižinės prekės yra aukščiausios kokybės, jų sukeliamas prabangos įspūdis yra pagrindinis elementas, dėl kurio vartotojai jas atskiria nuo kitų panašių prekių.

43. Ieškovas yra pateikęs duomenis, patvirtinančius, jog L‘OCCITANE produktai pradėti gaminti 1976 m., kuriais prekiaujama visame pasaulyje, Lietuvoje produkcija prekiaujama nuo 2002 metų, ši produkcija daugelį metų užima lyderio pozicijas, L‘OCCITANE produkcijos reklamai ir rinkodarai vien 2018 metais skirta 179,2 milijonai eurų, ieškovas UAB „C&D STYLE“ prekės ženklo populiarinimui ir reklamai Lietuvoje išleido 200.000,00 EUR (I tomas b. l. 77-90, II tomas b. l. 12-16). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teismui sudaro pagrindą daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovo prekių ženklai laikytini reputaciją turinčiais ženklais, kurių žinomumas ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje yra akivaizdus, o L‘OCCITANE produkcija priskiriama prestižinėms kosmetikos ir grožio prekėms. Dėl to teismas visiškai pritaria ieškovų pozicijai, jog nagrinėjamu atveju L‘OCCITANE selektyvios distribucijos sistema yra pateisinama SESV 101 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pagrindu, o teisių į prekių ženklus pasibaigimas netaikomas, nes teisių turėtojas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės būtų komercializuojamos asmenų, nepriklausančių taikomai selektyvios distribucijos sistemai (PŽĮ 19 straipsnio 2 dalis ir ES Reglamento dėl ES prekių ženklo 15 straipsnio 2 dalis).

Dėl teismo precedento

44. Atsakovo teigimu, nagrinėjamos bylos aplinkybės yra labai panašios į Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-1656-580/2019, kurioje 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, dėl to turi būti atsižvelgiama ir nagrinėjant šią bylą.

45. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. e2-1656-580/2019 2019 m. balandžio 19 d. priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kurio atmestas ieškovo „Landoll“ S.R.L. ieškinys atsakovui UAB „Rubela“, kuriuo buvo prašoma uždrausti atsakovui UAB „Rubela“ Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą (t. y. siūlyti, išleisti juos į rinką arba tuo tikslu juos sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jais disponuoti) produktais, pažymėtais ieškovui priklausančiais Europos Sąjungos prekių ženklais NASHI (fig.), reg. Nr. 013640099; NASHI (w.), reg. Nr. 014713895; NASHI ARGAN (fig.), reg. Nr. 016768335; LANDOLL (w.), reg. Nr. 0918295 ir tarptautiniame prekių ženklų registre registruotais prekių ženklais LANDOLL (w.), reg. Nr. 918295; NASHI (fig.), reg. Nr. 1242146; NASHI (w.), reg. Nr. 1143100, kurie yra išleisti į Europos ekonominės erdvės rinką ne ieškovo „Landoll“ S.R.L. ar neturint ieškovo sutikimo ir kt.; Sprendimas neįsiteisėjęs (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

46. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tačiau kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011).

47. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtose bylose pateikto teisės aiškinimo taisyklių taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinį santykio kvalifikavimą ir atitinkamos teisės normos taikymą.

48. Nagrinėjamoje byloje teismo vertinimu, atsakovo nurodytos civilinės bylos išspręsto ginčo ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nevisiškai sutampa, kadangi atsakovo nurodytoje civilinėje byloje be kita ko buvo sprendžiamas ginčas ir dėl prekių ženklų savininko teisių pažeidimo PŽĮ 19 straipsnio 2 dalis pagrindu, teigiant jog buvo pažeistos prekių pakuotės, taip pakeičiant ir pabloginant išleistų į rinką prekių kokybę, taip pat iš dalies buvo žinomi prekių tiekėjai. Be to, minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs (CPK 18 straipsnis), dėl to šie atsakovo argumentai pripažintini nepagrįstais.

Dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovą pateikti informaciją

49. Ieškovai reikalauja įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie platinamų L‘OCCITANE produktų įsigijimo šaltinį, informaciją apie tai, nuo kada atsakovas prekiauja L‘OCCITANE produkcija, informaciją apie atsakovo įsigytus, turimus ir išplatintus L‘OCCITANE produkcijos kiekius, taip pat visų įsigytų ir parduotų L‘OCCITANE produktų įsigijimo ir pardavimo kainą visu produktų platinimo laikotarpiu.

50. Ieškovai šį ieškinio reikalavimą grindžia PŽĮ 71 straipsnio ir CPK 199 straipsnio nuostatomis. Nurodo, kad atsakovo gauta nauda parduodant L‘OCCITANE produktus, turi būti pripažinta ieškovo UAB „C&D STYLE“ nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireškiančių teisių į prekių ženklus pažeidimu ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais. Kadangi ieškinio pateikimo dienai ieškovai neturi ir negali gauti informacijos apie atsakovo gautos dydį, todėl remdamiesi PŽĮ 71 straipsnio ir CPK 199 straipsnio nuostatomis prašo išreikalauti informaciją iš atsakovo.

51. Ieškinio priėmimo stadijoje, teismas šį ieškovų reikalavimą vertino kaip procesinio pobūdžio reikalavimą dėl įrodymų išreikalavimo, kadangi tiek ieškovų nurodytas dokumentų išreikalavimo pagrindas (CPK 199 straipsnis), tiek ir aplinkybė, kad prašoma išreikalauti duomenis dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo bei daroma nuoroda į CPK 199 straipsnį leido spręsti, kad teismui buvo teiktas procesinio pobūdžio reikalavimas dėl įrodymų išreikalavimo, o ne kaip materialinis teisinis reikalavimas.

52. PŽĮ 71 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su ieškovo teise gauti informaciją. Šios straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, remdamasis ieškovo pagrįstu prašymu, teismo proceso metu gali įpareigoti asmenis nedelsiant pateikti informaciją apie šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių ir paslaugų kilmę ir platinimo būdus, ypač 1) šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių (paslaugų) gamintojų, platintojų, tiekėjų ir kitų ankstesnių valdytojų, taip pat didmenine ir mažmenine prekyba užsiimančių asmenų, kuriems buvo skirtos nurodytos prekės ar paslaugos, pavadinimus arba vardus ir pavardes bei adresus; 2) duomenis apie pagamintų, patiektų, gautų ar užsakytų šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių kiekį ir kainą, kuri buvo sumokėta ar turėjo būti sumokėta už tas prekes ar paslaugas.

53. Taip pat pažymėtina, jog rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Bylos šalis, pati negalinti gauti reikšmingo bylai rašytinio įrodymo iš dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų asmenų, gali teikti teismui prašymą įrodymus išreikalauti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 199 straipsnio 1 dalis).

54. Sprendžiant dėl šio ieškovų reikalavimo, pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovai savarankiško reikalavimo nei dėl nuostolių atlyginimo, nei dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atsakovui nereiškia. Antra, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju reiškiamas atskiras savarankiškas reikalavimas dėl informacijos pateikimo. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovų atstovė, nurodydama, jog ieškovai reiškią atskirą ieškinio reikalavimą, ir neprašo taikyti įrodymų išreikalavimo instituto CPK nustatyta tvarka. Tai, kad yra reiškiamas atskiras ieškinio reikalavimas patvirtina ir tai, jog už šį kaip savarankišką ieškinio reikalavimą ieškovai yra sumokėję įstatymo nustatyto dydžio (75,00 EUR) žyminį mokestį (II tomas b. l. 89-90). Taigi rašytiniai įrodymai negali būti išreikalaujami bendra CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Bylą nagrinėjančio teismo diskrecija vertinti, ar pateikti duomenys pakankami bylos išnagrinėjimui iš esmės. Kadangi nėra reiškiami reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo, nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir nenurodoma kokias aplinkybes prašomi išreikalauti duomenys gali patvirtinti ar paneigti, nėra pagrindo apskritai svarstyti įrodymų išreikalavimo CPK nustatyta tvarka. Dėl to teismas bylos nagrinėjimo metu nesprendė klausimo dėl įrodymų išreikalavimo, o ieškovų pateiktą prašymą vertino kaip materialinį teisinį reikalavimą.

55. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nesant pagrindo taikyti CPK straipsnio nuostatų dėl įrodymų išreikalavimo, atmestinas ir ieškovų prašymas taikyti PŽĮ 71 straipsnio nuostatas, susijusias su ieškovo teise gauti informaciją, kadangi šioje teisės normoje kaip ir CPK įtvirtinta galimybė ieškovui prašyti teismo įpareigoti asmenis nedelsiant pateikti informaciją apie šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančių prekių ir paslaugų kilmę ir platinimo būdus ir kita, tačiau tai daroma teismo proceso metu, kas reiškia, jog tai nėra taikoma visais atvejais. Ieškovai dublike papildomai nurodė, jog dėl atsakovų kaltų veiksmų jiems yra darom žala, todėl laikosi pozicijos, jog turi teisę reikalauti informacijos iš atsakovo apie neteisėtai išplatintą produkciją (PŽĮ 75 straipsnio 2 dalis, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis). Teismas šį ieškovų argumentą atmeta, kaip nepagrįstą. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovo veiksmais daroma žala ar atliekami nesąžiningos konkurencijos veiksmai, ieškovams nereiškiant reikalavimų dėl žalos atlyginimo ar nesąžiningos konkurencijos, nėra pagrindo ginti ieškovų teises jų pasirinktu būdu - išreikalauti duomenis iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, šis ieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas

56. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, tai bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismų patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

58. Ieškovų atstovė pateikdama ieškinį teisme sumokėjo 183,00 EUR žyminį mokestį, taip pat patyrė 4.500,00 EUR bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba, 163,21 EUR antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidų, 372,67 EUR vertimo išlaidų (II tomas b. l. 73-77). Atsakovas turėjo 4.404,40 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (II tomas b. l. 92). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų ieškinys yra tenkinamas iš dalies, laikytina yra patenkinta 50 procentų ieškovų ieškinio reikalavimų (vienas iš dviejų ieškinio reikalavimų), iš atsakovo ieškovams priteistinos 113,00 EUR bylinėjimosi išlaidos už mokėtiną žyminį mokestį, taip pat ieškovams iš atsakavo priteistinos 2.517,94 EUR išlaidos, susijusios su advokato pagalba ir kitos pagrįstos išlaidos, viso ieškovams iš atsakovo priteistina 2.630,94 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 80, 88, 98 straipsniai). Atsakovui iš ieškovų priteistina 2.202,20 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba. Atlikus tarpusavio užskaitymą, ieškovams iš atsakovo priteistina 428,74 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi, jog visos nurodytos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijų 8.2, 8.3, 8.19, 9 punktuose nustatytų maksimalių dydžių už procesinių dokumentų paruošimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose dydžių, todėl atsižvelgiant ir į bylos apimtį bei sudėtingumą, šių išlaidų mažinti pagrindo nėra (CPK 98 str.).

59. Vilniaus apygardos teisme patirta 2,46 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Vilniaus apygardos teismo raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ieškinį patenkinus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą iš atsakovo nepriteistinos, nes neviršija 3,00 EUR (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Dėl taikos sutarties sudarymo galimybės

60. Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 str. 2 d, 140 str. 4 d. per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 % sumokėto žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CK 1.5 str., 1.137 str., 6.145 str. - 6.153 str., CPK 7 str., 8 str., 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 150 str. 2 d., 177 str. - 179 str., 182 str. 1 p., 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150, 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1,2, 1.5 straipsniais, Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 74 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovų ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą UAB „Rubela“ nutraukti prekybą prekių ženklais L‘OCCITANE pažymėtais produktais ir uždrausti tokią prekybą vykdyti ateityje, įskaitant, bet neapsiribojant prekybą per interneto svetainę www.mini-max.lt.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovams Liuksmeburgo įmonei „L‘Occitane International“ SA Luxembourg, Prancūzijos įmonei „Laboratoires M&L“ ir UAB „C&D STYLE“ iš atsakovo UAB „Rubela“ 428,74 EUR (keturi šimtai dvidešimt aštuoni eurai 74 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 str. 2 d, 140 str. 4 d. per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 % žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CK 1.5 str., 1.137 str., 6.145 str. - 6.153 str., CPK 7 str., 8 str., 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 150 str. 2 d., 177 str. - 179 str., 182 str. 1 p., 185 str.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.