- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-91-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01376-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinkas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Natalja Cikoto
- Ieškovas
- M. R.
- Atsakovas
- T. S.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovui T. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 6 500 Lt negrąžintos skolos, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (b.l. 29 - 31).
Ieškinyje nurodė, kad atsakovas 2010-02-01 pasirašė skolos raštelį, kuriuo įsipareigojo iki 2011 m. sausio mėnesio grąžinti 6 500 Lt. Tuo metu, kai jis atsakovui skolino pinigus, jie buvo bendradarbiai, pakankamai gerai sutarė, bendravo šeimomis. Skolos raštelis yra surašytas atsakovo ranka ir jo pasirašytas. Nors atsakovas neigia, kad jis gavo iš jo 6 500 Lt, tačiau jis teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie pinigų negavimą. Atsakovas raštelyje parašė žodį „grąžinsiu“, tad akivaizdu, kad jis šį raštelį rašė jau po faktinio pinigų gavimo. Vėliau po pinigų paskolinimo atsakovui ir jų negrąžinimo laiku, jis (ieškovas) bandė bendrauti su atsakovu, ne kartą siūlė susitikti, aptarti skolos grąžinimo reikalaus, tačiau atsakovas pradėjo jo vengti, nebeatsakė į jo skambučius. Atsakovas iki šios dienos su juo nėra atsiskaitęs. Ieškovas, vadovaudamasis CK 6.870 straipsniu, prašo iš atsakovo priteisti 6 500 Lt negrąžintos paskolos. Taip pat, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašo iš atsakovo priteisti 5 proc. procesinių palūkanų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-12-27 sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui M. R. iš atsakovo T. S. 6 500 Lt skolos, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (6 500 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2013-05-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 363,15 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, jog iš atsakovo ranka surašyto raštelio turinio analizės galima padaryti išvadą, kad atsakovas prieš surašant šį raštelį ir jį pasirašant jau buvo gavęs nurodytą pinigų sumą. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pats paskolos raštelio turinys ir jo formuluotė patvirtina tą faktą, jog pinigai jau buvo perduoti atsakovui dar iki surašant paskolos raštelį. Teismas konstatavęs, kad šis skolas raštelis iš esmės patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nurodė, jog pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui, t.y. atsakovui. Sprendime konstatuota, jog atsakovas teigdamas, kad nėra gavęs ginčijamų sumų, tokių įrodymų nepateikė.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs paskolos raštelio turinį visų šios konkrečios bylos aplinkybių bei šalių tarpusavio santykių kontekste, t.y. sprendžiant iš byloje surinktų įrodymų visumos, padarė išvadą, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Kitaip tariant, ieškovas įrodė, kad paskolos dalykas (pinigai) atsakovui buvo perduotas. Teismas nurodė, jog ieškovo paaiškinimai dėl paskolos sudarymo ir jos aplinkybių yra nuoseklūs bei nekito viso proceso metu, pradedant nurodytomis aplinkybėmis procesiniuose dokumentuose ir baigiant paaiškinimais teisme, tuo tarpu atsakovo paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaringi, gyvenimiškai nerealūs ir neįtikinami.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas T. S. apeliaciniu skundu (b.l. 93-96) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Paskolos sutartis yra realinė, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose santykiuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba, kad jos iš viso negavo. CK 6.875 str. 1 d. nuostatos, turi būti aiškinamos kartu sistemiškai su CK 6.870 bei 6.871 straipsniais. Taigi, šiuo atveju ieškovas turėjo įrodyti, kad jo pinigai buvo perduoti nuosavybėn apeliantui, o jis turėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta arba pinigų jis negavo. Iš byloje esančio raštelio matyti, jog jame nėra būtinų paskolos sutarties sąlygų, t.y. nenurodyta, jog apeliantas gavo pinigus ar jei buvo perduoti jo nuosavybėn; nėra apelianto pareigos pinigus grąžinti būtent ieškovui. 2010-02-01 pakvitavimas negali būti laikomas rašytiniu paskolos sudarymo įrodymu, todėl neįrodyta, jog paskolos sutartis tarp apelianto ir ieškovo buvo sudaryta. Nurodo, jog teismas netinkama vertino ir ištyrė įrodymų visumą ir priėmė neteisingą išvadą dėl ginčo. Nurodė, jog teismas nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių, jog ieškovas tuo metu, kai buvo, jo teigimu, sudaryta paskolos sutartis, pats skolinosi pinigus iš savo sesers, kad atlygintų jo padarytą žalą, todėl akivaizdu, jog pats negalėjo turėti pinigų paskolinti atsakovui. Be to, ieškovo mėnesinis atlyginimas sudarė tik 1500 Lt. Apeliantas nurodo, jog jis 2010-01-18 paėmė iš Swedbank paskolą 7000 Lt, kad galėtų pagelbėti ieškovui ir jam paskolino minėtus pinigus, kad ieškovas galėtų atlyginti padarytą žalą. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jo paaiškinimai yra nerišlūs, nenuoseklūs. Apeliantas nurodo, jog jis nėra teisininkas, ne lietuvis ir neturi net vidurinio išsilavinimo, todėl negalėjo rišliai reikšti savo minčių, tačiau tai nėra pagrindas teismui abejoti jo paaiškinimais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu (b.l. 99-100) į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog atsakovo paskolos raštelio turinys patvirtina, kad atsakovas gavo iš ieškovo 6500 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. sausio mėnesio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, jog tai patvirtina, jog pinigus atsakovas gavo. Atsakovas turėjo įrodyti, jog pinigų jis negavo ir paskolos nesudarė, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė. Nurodo, jog itin kritiškai vertintini atsakovo paaiškinimai teismo posėdžio metu, jog jis mokino ieškovą, kaip pasirašyti paskolos raštelį. Be to, atsakovas negalėjo paaiškinti, kodėl rodydamas, kaip rašyti raštelį, nurodė tikslius savo duomenis – vardą, pavardę, asmens kodą. Todėl teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovo paaiškinimai nėra nuoseklūs, rišlūs ir yra prieštaringi bei neįtikinami.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog paskolos sutarties su ieškovu nesudarė, todėl jam nėra skolingas.
Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius ir nagrinėjamu atveju konstatavo, jog pareigą įrodyti, jog negavo pinigų, turėjo atsakovas.
Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).
Kaip aukščiau nurodyta, tuo atveju, jei skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą, paskolos sutarties sudarymas preziumuojamas ir pareigą įrodyti, jog pinigų negavo, turi atsakovas. Tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą byloje ir paties paskolos raštelio turinį. Kolegija pažymi, jog ginčo byloje dėl to, jog raštelis yra surašytas atsakovo ranka ir jo pasirašytas ir jame nurodyti atsakovo duomenys, nėra. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog paties paskolos raštelio turinys ir jame išdėstyta formuluotė, sudaro pagrindą konstatuoti, jog piginai jau buvo perduoti iki paskolos raštelio pasirašymo. Be to, pažymėtina, jog ir paties skolos raštelio buvimas pas kreditorių patvirtina prievolės neįvykdymo faktą (CK 6.65 str.). Apeliantas šiuo atveju tvirtina, jog jame nurodytos 6500 Lt dydžio pinigų sumos negavo, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šiuos argumentus nepateikia.
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, jog jis pats skolinosi pinigų iš sesers, kad galėtų padengti padarytą žalą kitam asmeniui. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-500/2010; ir kt.). Kartu pažymėtina tai, kad kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovo pateikti duomenys apie tai, jog jis ėmė paskolą iš banko, nepatvirtina fakto, jog pinigai buvo skolinti ieškovui. Taip pat vienareikšmiškai nepatvirtina atsakovo argumentų, jog ne ieškovas, o būtent jis ieškovui skolino pinigus tos aplinkybės, jog ieškovas turėjo atlyginti turtinę žalą ir skolinosi pats pinigus. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atsakovo paaiškinimų vertinimu, jog atsakovo duoti paaiškinimai yra nenuoseklūs, neįtikinami ir yra vertinti kritiškai. Apelianto argumentai, jog jis tokius paaiškinimus davė, nes nesupranta gerai lietuvių kalbos ir neturi išsilavinimo, atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos matyti, jog apeliantas bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, t.y. advokato (b.l. 71). Apeliantas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neprašė suteikti jam vertėjo paslaugas ir nenurodė, jog nesupranta valstybinės kalbos. Todėl darytina išvada, jog apeliantas tinkamai buvo atstovaujamas ir turėjo teisines galimybes tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Tokiu būdu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kurią teismas padarė įvertinęs įrodymų visetą byloje.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.