Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-170-988/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-04-12
Bylos Nr.: 1A-170-988/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-38902-2020-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Darius Pranka, Ugnius Trumpulis
Nuteistasis: V., V. M.
Civilinis ieškovas: A. A.
Advokatai: Algimantas Smolskas

Kategorijos

1.1.5.2Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas (BK 29 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-988/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38902-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.2; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Aistei Bareikei,dalyvaujant prokurorui Jonui Selilioniui (vaizdo ir garso konferencijos nuotoliniu būdu),

nuteistajam V. (V.) M., jo gynėjui advokatui Algimantui Smolskui (vaizdo ir garso konferencijos nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Algimanto Smolsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą, o jo netekus, – registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies – nuspręsta priteisti iš V. M. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. A. 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat teismas nusprendė priteisti iš V. M. nukentėjusiajam A. A. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. M. nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą, o būtent jis: 2020 m. liepos 12 d. apie 02.30 val., (duomenys neskelbtini) esančiame namo kieme, konflikto metu tyčia sudavė A. A. kumščiu ne mažiau kaip 1 kartą į veidą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, tada atsisėdo ant šio ir vėl ne mažiau kaip 6 kartus sudavė A. A. kumščiu į veidą bei tiksliai nenustatytą kiekį kartų spyrė į šonus, nukentėjusiajam atsikėlus bei atsisėdus, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, dar ne mažiau kaip 2 kartus spyrė A. A. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimą kairio antakio srityje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, dešinio dilbio srityje, krūtinės ląstos priekiniame ir kairiame šoniniame paviršiuose, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas bei sukėlė fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais V. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu V. M. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1091-927/2021, priimti naują nuosprendį, kuriuo V. M. būtų išteisintas, nesant jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties, ir bylą nutraukti. Taip pat skunde prašoma atmesti apylinkės teismo iš dalies tenkintą nukentėjusiojo civilinį ieškinį.

2.1. Apeliacinis skundas yra argumentuojamas tuo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl yra keistinas. Pirmiausiai gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neanalizavo ir nevertino BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, o vadovavosi nukentėjusiojo bei kitų bylos baigtimi suinteresuotų asmenų nenuosekliais ir netiksliais parodymais. Pastebi, kad kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-488-1121/2021 nukentėjusysis dėl to paties įvykio irgi buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. M. veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nurodoma, kad V. M. nemušė ar kitaip nesmurtavo prieš A. A., o tik siekė jį sulaikyti, kai jis darė nusikalstamą veiką prieš J. M.. Kadangi A. A. buvo labai agresyviai nusiteikęs, minėtame įvykyje kartu dalyvavo ir M. G., kuris padėjo V. M. sulaikyti nukentėjusįjį. Šias aplinkybes M. G. nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, todėl jo parodymus būtina vertinti, kaip pagrindinius, leidžiančius spręsti dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo. Taip pat gynėjas pažymi, kad M. G. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi E. Z., J. Z. ir G. P. parodymais, tačiau minėti asmenys įvykyje, kuomet A. A. užpuolė ir mušė J. M., net nedalyvavo. Šią aplinkybę patvirtina tiek patys liudytojai, kurie nurodė, kad jie atbėgo tik tuomet, kai A. A. jau sėdėjo ant suolelio, tiek pats nukentėjusysis, kuris akcentavo, jog svečiai pasirodė tik, kai V. M. baigė jį mušti. Taigi, skunde argumentuojama, kad šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių, kaip liudytojai galėjo nurodyti smūgių skaičių ir į kurias vietas V. M. smūgiavo nukentėjusiajam. Gynėjo manymu, minėti liudytojai buvo iš anksto susitarę, dėl ko jų nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip patikimos ir teisingos. Atsižvelgdamas į tai, gynėjas daro išvadą, kad prieš A. A. nebuvo smurtaujama, o visos byloje pateiktos aplinkybės yra kerštas už tai, jog J. M. kreipėsi į policiją dėl smurto prieš ją. Kaip nurodo, parodymai buvo priderinti prie teismo medicinos išvadoje nurodytų nubrozdinimų.

2.4. Skunde kartu nurodoma, kad A. A. su pareiškimu dėl smurto kreipėsi praėjus dviem savaitėms po įvykio, t. y. kai gavo pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl J. M. sumušimo. Tai įrodo, kad nukentėjusysis, siekdamas keršto, sugalvojo, kad jis taip pat patyrė smurtą, buvo mušamas. Be to, gynėjas pažymi, jog nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Tvirtina, kad šiuo atveju V. M. veiksmai nekvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismas vertindamas įvykio aplinkybes neatsižvelgė į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus.

2.5. Skunde nurodoma, kad baudžiamojo proceso metu V. M., kaip ir jo gynėjas, prašė atsižvelgti į BK 29 straipsnio taikymą, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, tuo parodydamas savo šališkumą. Gynėjas aiškina, kad V. M. įvykdė dvi būtinas BK 29 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, šalinančias jo baudžiamąją atsakomybę. Visų pirma,

t pamatęs, kad A. A. trenkė jo (nuteistojo) žmonai J. M. į veido sritį, V. M. puolė laikyti A. A., kad jis toliau nemuštų J. M. ir būtų išvengta didesnių sužalojimų. V. M. paguldė nukentėjusįjį ant žemės kartu su M. G. ir tuo pačiu iškvietė policijos pareigūnus. Antra, laikomas A. A. buvo labai agresyvus, muistėsi, t. y. aktyviais veiksmais bandė išvengti sulaikymo ir pabėgti. Sprendžiant iš anksčiau atliktų A. A. veiksmų, buvo galima pagrįstai tikėtis, kad jis ketina toliau smurtauti prieš J. M. ar kitus gimtadienio dalyvius. A. A. visos šventės metu buvo agresyviai nusiteikęs, įvairiais žodžiais ir veiksmais provokavo šventės dalyvius, vėliau – tyčia trenkė kumščiu J. M. į veidą, dėl ko jai pasipylė kraujas.

Šalies argumentai

2.6. Aplinkybę, jog, A. A. ketino pabėgti iš įvykio vietos bei bandė išvengti sulaikymo, pasak gynėjo, patvirtina ir skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą duomenys. V. M. pakartotinai skambino pagalbos numeriu 112, nurodydamas, kad A. A. ketina pabėgti iš įvykio vietos, ketina išvažiuoti automobiliu (skambučio įrašas buvo klausomas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-488-1121/2021).

2.7. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Šioje byloje įrodymai buvo įvertinti selektyviai, atsižvelgiant tik į nukentėjusiojo bei jo draugų, t. y. bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų E. Z., J. Z. ir G. P., parodymus, kurie nebuvo lyginti, ir prieštarauja tikroms faktinėms aplinkybėms. Gynėjas pažymi, kad aptariamame įvykyje dalyvavo tik 4 asmenys: nuteistasis, nukentėjusysis, J. M. ir M. G., tačiau jų parodymus teismas vertintino atmestinai.

2.8. Gynėjas pastebi, kad teismo posėdžio metu nuotoliniu būdu apklaustas liudytojas S. P. buvo akivaizdžiai neblaivus, tačiau teismas į tai niekaip nereagavo ir parodymus vertino pilna apimtimi. Taip pat pabrėžia, kad J. M. parodymai baudžiamojoje byloje Nr. 1A-488-1121/2021 buvo vertinami kaip nuoseklūs bei patikimi, o šiame baudžiamajame procese – kaip netikslūs, siekiant vyro išteisinimo, prokuroro nuomone – melagingi. Be to, gynėjas teigia, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-488-1121/2021 buvo nustatyta, jog A. A. buvo agresyvus, jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, jis smurtavo prieš J. M., dėl ko teismas jį pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kaip aiškina, įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Dėl šios priežasties teismas, spręsdamas V. M. kaltės klausimą, turėjo atsižvelgti į Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį ir neiškraipyti byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

2.9. Gynėjas taip pat teigia, kad A. A. priteista 500 Eur neturtinės žalos suma yra neteisinga. Jam kyla abejonių, ar esamoje situacijoje A. A. patyrė moralinius praradimus, dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus. Nukentėjusysis buvo neblaivus, jam buvo nustatytas sunkus 2–2,5 promilės girtumo laipsnis, eidamas jis griuvinėjo, nesiorientavo aplinkoje, todėl būtent griuvinėdamas ir galėjo susižeisti. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. A. kreipėsi į medikus dėl patirtų sužalojimų tik po dviejų savaičių po įvykio, kai sužinojo, kad jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl J. M. sumušimo. Ši aplinkybė įrodo, kad A. A. nepatyrė nei moralinių, nei fizinių skausmų ar išgyvenimų. Asmuo, patyręs tokius išgyvenimus, kaip nurodyta 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje, nedelsdamas kreiptųsi į medikus ar policijos pareigūnus dėl smurto prieš jį atvejo. Be to, iš įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų yra akivaizdu, kad A. A. nebuvo mušamas, o atvirkščiai – buvo siekiama nukentėjusįjį sulaikyti, kad jis nesmurtautų prieš šventės dalyvius ir J. M.. Teisiamojo posėdžio metu A. A. davė parodymus, kad civilinis ieškinys teikiamas, nes kitoje baudžiamojoje byloje iš jo buvo priteista žala J. M.. Taigi, nukentėjusysis, siekdamas atlyginti žalą ne iš asmeninių lėšų, t. y. ją priteisdamas iš J. M. vyro, teikė civilinį ieškinį, siekdamas „išlyginti“ teismo priteistą žalą.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, nenustačius esminių BPK pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

5. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai arba nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame V. M. gynėjas nesutinka su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu, argumentuoja, kad šis teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas padarius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nesant nuteistojo veiksmuose nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Taip pat gynėjo skunde yra nurodomi BK 29 straipsnio nuostatų taikymo ir civilinio ieškinio tenkinimo (neturtinės žalos priteisimo) teisiniai bei faktiniai aspektai. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją, pasisakys būtent dėl šių apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

Dėl nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir atlikto įrodymų vertinimo

7. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamąja tvarka atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistojo V. M., nukentėjusiojo A. A. ir liudytojų J. M., J. Z., E. Z., G. P. parodymus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (VTMT) 2020 m. liepos 23 d. specialisto išvadą Nr. G 2015/2020 (01), kitą rašytinę bylos medžiagą, juo palyginęs tarpusavyje ir susiejęs į vieningą visumą, konstatavo, kad V. M. nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą. Teismas nustatė, kad nuteistasis 2020 m. liepos 12 d. apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini) esančiame namo kieme, konflikto metu: 1) tyčia sudavė A. A. kumščiu ne mažiau kaip 1 kartą į veidą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės; 2) atsisėdo ant A. A. ir vėl ne mažiau kaip 6 kartus sudavė kumščiu jam į veidą bei tiksliai nenustatytą kiekį kartų spyrė į šonus; 3) nukentėjusiajam atsikėlus bei atsisėdus, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, dar ne mažiau kaip 2 kartus spyrė A. A. į veidą. Šiais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti tokie kūno sužalojimai: odos nubrozdinimas kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, dešinio dilbio srityje, krūtinės ląstos priekiniame ir kairiame šoniniame paviršiuose.

8. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su V. M. gynėjo apeliaciniu skundu, patikrinęs ir išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje buvo išdėstytos teisingos ir išsamiai motyvuotos išvados dėl V. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas ne tik išvardijo ir aprašė duomenis, kuriuos pripažino įrodymais ir kuriais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau taip pat sugretino juos tarpusavyje; paaiškino, kodėl vienais proceso dalyvių parodymais vadovaujasi bei laiko jas nuosekliais, o kitus atmeta, nurodė, kokius sužalojimus patvirtina specialisto išvada ir kt. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamai nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir esminių įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies, pažeidimų, yra atmestini kaip nepagrįsti.

9. Baudžiamojoje byloje nekilo jokių ginčų dėl to, kad 2020 m. liepos 12 d. apie 02.30 val., (duomenys neskelbtini) esančiame namo kieme, tarp V. M. ir A. A. kilo konfliktas. Tačiau nagrinėjamu atveju nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu neprisipažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį. V. M. nurodė, kad įvykio metu jis su M. G. sėdėjo lauke, rūkė prie suoliuko, kalbėjosi. Tuomet atėjo A. A. ir pradėjo kištis į jų pokalbį. Jie su M. G. nenorėjo, kad jis kištųsi į jų pokalbį, todėl nuėjo nuošaliau, už namo kampo, o nukentėjusysis atėjo paskui juos. Tada atėjo ir jo (V. M.) žmona J. M., kuri kažką pasakė nukentėjusiajam. V. M. nurodė, kad tuomet jis pamatė, kaip nukentėjusysis sudavė jo žmonai į veidą. Tuomet jie su M. G. puolė prie nukentėjusiojo, pargriovė jį ant žemės ir bandė laikyti, kad nenukentėtų J. M.. Nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, muistėsi ir norėjo ištrūkti. Vėliau V. M. žmona nubėgo į antrą aukštą ir tuomet į konflikto vietą atbėgo kiti svečiai. Nei V. M., nei M. G. nukentėjusiojo nemušė (t. 1, b. l. 163-164, t. 2, b. l. 133-140). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią nuteistojo poziciją paneigia baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti duomenys, kurie laikytini patikimais įrodymais.

10. Iš A. A. parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti, kad tuo metu, kai jis vėlai vakare atėjo į aikštelę, kurioje rūkė V. M. su M. G., nuteistasis trenkė jam kumščiu į veido kairę pusę, prie akies. Pasak nukentėjusiojo, tuomet jis pargriuvo, gulėjo ant nugaros, o V. M. jam du kartus sudavė kojomis, spyrė į šonkaulius, po to ant jo atsisėdo ir rankomis pradėjo trankyti galvą, veidą, mušė į šonkaulius, krūtinę. Po pirmojo smūgio buvo dar šeši smūgiai. Kartu buvęs sūnėnas M. G. bandė V. M. patraukti nuo jo, bet jam nelabai gavosi. Tuomet atbėgo svečiai ir patraukė V. M. nuo jo. Paskui jis (nukentėjusysis) atsisėdo ant suolelio, o priėjęs V. M. dar kartą sudavė jam. Tai, kad V. M. jį muša, pirma pamatė J. Z., ji pakvietė savo vyrą E. Z., kuris nuteistąjį atitraukė nuo jo. Atrodo, dar viską matė G. P. (t. 2, b. l. 80-84). Iš esmės panašius parodymus dėl kūno sužalojimų susidarymo mechanizmo A. A. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš A. A. 2021 m. vasario 18 d. liudytojo papildomos apklausos protokole nurodytų aplinkybių, lauke tarp A. A. ir V. M. įvykio žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis: 1) iš pradžių trenkė ranka A. A. į veidą, dėl ko jis nugriuvo ant žemės; 2) atsisėdo ant nukentėjusiojo ir pradėjo mušti abiejų rankų kumščiais jam per veidą; 3) atsistojo ir spyrė 5 kartus gulinčiam nukentėjusiajam į pilvo sritį, šonus; 4) kai A. A. atsistojo, ir toliau smūgiavo kumščiais nukentėjusiajam į veidą, pataikė tris kartus (t. 1, b. l. 60). Taigi iš aukščiau nurodytų duomenų darytina išvada, kad nuteistasis V. M. prieš nukentėjusįjį A. A. atliko visumą smurtinio pobūdžio veiksmų. Įvykio metu nukentėjusysis buvo mušamas ir rankomis, ir kojomis, smūgiai buvo atlikti į įvairias kūno vietas (į galvą, šonkaulius, krūtinę), tuo metu, kai jis stovėjo, gulėjo ant žemės ir sėdėjo ant suoliuko.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. A. su pareiškimu dėl smurto kreipėsi tik po dviejų savaičių po įvykio, tuomet, kai gavo pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl J. M. sumušimo. Pasak gynėjo, tai įrodo, jog nukentėjusysis, siekdamas keršto, sugalvojo įvykio versiją, kad jį sumušė V. M.. Šie gynėjo argumentai yra nepagrįsti, kadangi jais galima būtų ne konstatuoti, o tik daryti prielaidą, jog A. A., siekdamas savanaudiškų tikslų, pateikė tikrovės neatitinkančią versiją dėl V. M. neteisėto elgesio, t. y. tokiu būdu jį apkalbėjo. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo nesivadovauti A. A. parodymais, tuo labiau, kad jo nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo A. A. parodymus patvirtina liudytojų J. Z., E. Z. ir G. P. parodymai. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, liudytoja J. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad prieš įvykį ji išėjo parūkyti. Matė, kad lauke ant sūpynių sėdėjo V. M. ir M. G., o ant suoliuko – A. A.. Ji atsisėdo ant suoliuko šalia A. A. ir pokalbio metu V. M. jai pasakė, kad jo žmoną sumušė nukentėjusysis. Ji V. M. pasakė, kodėl jis ne šalia savo žmonos, jeigu ją sumušė. Tuomet V. M. sukilo pyktis ir jis pakvietė A. A. pasikalbėti. V. M. ir A. A. nuėjus už kampo, ji išgirdo duslius smūgius ir suprato, kad muša žmogų. Ji nubėgo pažiūrėti ir pamatė, kad A. A. guli, o ant jo sėdi V. M.. M. G. tuo metu stovėjo šalia. Liudytojos teigimu, ji matė, kaip V. M., atsisėdęs ant A. A., daužė jam kumščiais per veidą, taip pat matė kraują. Ji dar bandė atitraukti V. M., tačiau jai to padaryti nepavyko. Tuomet ji nubėgo namo, į viršų, ir pakvietė savo vyrą E. Z., kad šis padėtų. Vyras atbėgo, atitempė V. M., o A. A. atsisėdo ant suoliuko. Kai pasirodė, kad V. M. nusiramino, E. Z. jį paleido ir tuomet nuteistasis, pribėgdamas prie sėdinčio nukentėjusiojo, spyrė koja jam į veidą, vieną kartą tikrai pataikė, bet bandymų buvo ne vienas (t. 2, b. l. 94-95). Liudytojas E. Z. teisme patvirtino, kad tuo metu, kai jis vėlų vakarą sėdėjo namo 2 aukšte, atėjo jo žmona J. Z. ir pasakė, kad lauke muša A. A.. Kai liudytojas atbėgo į aikštelę, pamatė, kad V. M. sėdi ant A. A. ir rankomis muša jam į veidą. Pats matė 6-8 smūgius. Tuomet jis pribėgo prie V. M. iš nugaros, paėmė jį už rankos ir atitraukė nuo nukentėjusiojo. Kažkiek laiko jie pastovėjo, kad nusiramintų ir jis V. M. paleido. Po to A. A. atsisėdo ant suoliuko, o V. M. rėkė ir dar porą kartų spyrė koja A. A. į veidą, jo veidas buvo kruvinas (t. 2, b. l. 93). Pagal liudytojos G. P. teisme duotus parodymus, įvykio metu, kai ji nuėjo į pavėsinę paguldyti savo vyrą, išgirdo triukšmą. Kai nubėgo, pamatė ant žemės gulintį A. A., stovintį V. M., E. Z. ir dar kažką. Tuo metu A. A. jau buvo sumuštas, jo veidas buvo kraujuotas, buvo guzas ant kaktos. Ji pribėgo prie V. M. ir paklausė, kas atsitiko, o V. M. atsakė, kad kažkas atsitiko žmonai. Tuomet A. A. atsisėdo ant suoliuko, o V. M. prie jo priėjo ir sudavė jam du kartus koja per galvą. Ji tai matė, nes laikė V. M. (t. 2, b. l. 113). Iš esmės analogiškas aplinkybes minėti liudytojai nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 73-75, 81-83, 77-79).

13. Analizuojant liudytojų J. Z., E. Z., G. P. parodymus, darytina išvada, kad jie yra pakankamai nuoseklūs, atitinka vienas kitą bei sutampa su A. A. parodymais. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad šie liudytojai buvo iš anksto susitarę, todėl jų parodymai nėra patikimi ir teisingi, tačiau tokios pozicijos nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai. Priešingai, teismo posėdyje liudytojai J. Z. ir E. Z. davė parodymus, kad jie su V. M. susipažino tik gimtadienyje, jų santykiai yra neutralūs. G. P. irgi nurodė, kad nuteistasis yra jos bendradarbis, su kuriuo ji nėra susipykusi. Be to, teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad minėti liudytojai, kaip matyti iš jų parodymų, nedalyvavo įvykyje, kuomet A. A. užpuolė nuteistojo žmoną J. M.. Kita vertus, ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės V. M. elgesio kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad J. Z., E. Z. ir G. P., nors ir skirtingu laiku, tačiau buvo įvykio vietoje – lauke, prie sūpynių ir suoliuko, kai V. M. naudojo fizinį smurtą prieš A. A., todėl savo parodymuose galėjo detaliai nurodyti, kiek kartų ir į kurias kūno vietas nukentėjusysis buvo mušamas rankomis bei kojomis.

14. Nukentėjusiojo A. A. ir liudytojų J. Z., E. Z., G. P. parodymai, kiek jie susiję su fizinio smurto prieš A. A. panaudojimu, taip pat neprieštarauja ir teismo medicinos eksperto O. P. pateiktiems duomenims. Iš specialisto išvados Nr. G 2015/2020(01) turinio matytis, kad A. A. buvo nustatyti: odos nubrozdinimas kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, dešinio dilbio srityje, krūtinės ląstos priekiniame ir kairiame šoniniame paviršiuose. Nustatyti sužalojimai buvo padaryti minėtas sritis paveikus kietais bukais daiktais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2020 m. liepos 12 d. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l 68). Be to, teismo medicinos ekspertas 2021 m. balandžio 21 d. specialisto paaiškinimų protokole pažymėjo, kad specialisto išvadoje išvardinti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 7 trauminiais poveikiais. Trauminių poveikių galėjo būti ir daugiau, tačiau jų morfologiniai požymiai neužsifiksavo. Taip pat ekspertas nurodė, kad nustatytos poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose labiau būdingos jas padarant suduodant smūgius kietu buku daiktu (daiktais) į minėtas sritis. Likusieji sužalojimai, t. y. odos nubrozdinimas kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, krūtinės ląstos kairiame šoniniame paviršiuje ir dešinio dilbio srityse, galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius į nurodytas kūno vietas kietu buku daiktu (daiktais), tiek ir pačiam nukentėjusiajam griuvinėjant bei minėtomis kūno sritimis atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (1 t., b. 1. 70-71). Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad sužalojimai ant A. A. kūno galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis, negu tai nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinio skundo argumentai, kad įvykio metu nukentėjusiajam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, jis nesiorientavo aplinkoje, griuvinėjo ant žemės ir tokiu būdu galėjo susižeisti, yra vertinami tik kaip V. M. gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad aptariamo konflikto metu A. A. buvo neblaivus, tačiau vien iš to negalima daryti išvados, kad nukentėjusysis dėl neatsargumo pats save sužalojo.

15. Teismo posėdžio metu J. M. nurodė, kad šventės metu V. M. su M. G. nuėjo į mažą už namo esančią apšviestą aikštelę. Ji pamatė, kad į tą pusę eina A. A.. Kadangi žinojo, kad A. A. bando konfliktuoti, irgi nuėjo į tą pusę. Ji pamatė, kad jos vyras su M. G. sėdi aikštelėje, taip pat pastebėjo, kaip A. A. dešine ranka pastūmė V. M. į petį. Tuomet, pasakiusi nukentėjusiajam, kad šis atstotų nuo jos vyro, ji pamatė kumštį prieš veidą. Kumščiu A. A. sudavė jai į nosį, ji nuo smūgio parklupo, bėgo kraujas. Tada M. G. ir V. M. puolė prie A. A. ir jį pargriovė ant grindų. Ji atsikėlė, susiėmė už veido ir tuomet pribėgo A. G.. Po to ji sutiko G. P., kuri išėjo iš pavėsinės ir paklausė, kas atsitiko. G. P. pasakė, kad A. A. sudavė jai į veidą ir ji nuėjo į vonią. Po kažkiek laiko apsitvarkė ir išėjo iš vonios. Vidury pievelės, ant žemės sėdėjo A. A., o prieš jį buvo E. Z., kuris rėkė „koks tu vyras, kodėl sudavei moteriai“. Tuomet E. Z. dešine koja sudavė smūgį A. A. į veidą ir į kitas kūno vietas. Liudytoja taip pat nurodė, kad apie tai, kas vyko lauke, kai ji buvo vonioje, ji žino tik iš M. G. žodžių (t. 2, b. 1. 95-97). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie liudytojos J. M. parodymai, dalyje dėl A. A. atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų, turėtų būti vertinami kritiškai. Visų pirma, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje nėra tiriamos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo neteisėtais veiksmais prieš J. M.. Šios aplinkybės buvo nustatytos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžiu (past. nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. lapkričio 18 d. (t. 2, b. l. 125-131), todėl smurtą patyrusi J. M. savo parodymais gali būti suinteresuota apkalbėti A. A.. Antra, iš liudytojos parodymų seka, kad prasidėjus konfliktui, po to, kai V. M. ir A. G. puolė prie A. A. bei pargriovė jį ant žemės, J. M. buvo nuėjusi į vonią ir nematė, kas vyko lauke tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. Šia aplinkybę patvirtino ne tik J. M., bet ir liudytoja J. Z., kuri nurodė, kad iki konflikto nuteistojo žmonos įvykio vietoje nebuvo, ji atėjo tik po to, kai po smūgių jau visi jie sėdėjo prie namo. Trečia, J. M. parodymų, kad A. A. sumušė ne V. M., o E. Z., teismo posėdžiuose nepatvirtino nei vienas iš apklaustų proceso dalyvių. Šie liudytojos parodymai ne tik prieštarauja A. A. ir liudytojų J. Z., E. Z., G. P. įvykio situacijos paaiškinimams, tačiau neatitinka ir nuteistojo V. M. įvykio versijos, kad nukentėjusysis susižalojo, nes girtas griuvinėjo ant žemės.

16. Atsakant į apeliacinį skundą, pasisakytina ir dėl liudytojo M. G. parodymų patikimumo. Teisiamojo posėdžio metu M. G. davė parodymus, kad vakare jis su V. M. išėjo parūkyti, prie jų prisijungė teta J. M., jie sėdėjo ant suoliuko. Tuomet atėjo A. A. ir netikėtai užvožė J. M.. Tuomet sureagavo V. M., pradėjo aiškintis. Jie su V. M. bandė A. A. sutramdyti, stumdėsi, nukentėjusysis mosikavo, vyko grumtynės. Jie su V. M. pargriovė A. A. ant žemės, nes jis buvo agresyvus. Pargriautas nukentėjusysis dar muistėsi. Nepamena, ar V. M. buvo atsisėdęs ant A. A.. Nežino, ar nuteistasis sudavė nukentėjusiajam. Jo manymu, grumtynių metu visko gali būti, jis neatsimena, kas ten buvo. Kai A. A. atsikėlė nuo žemės, jo (M. G.) tuo metu įvykio vietoje nebuvo. Liudytojas taip pat nurodė, kad nepamena, ar A. A. buvo sužalotas, kai atėjo į įvykio vietą, buvo tamsu. Tuomet pribėgo visi žmonės ir A. A. šiek tiek nusiramino (t. 2 1, b. 1. 133-134). Šie liudytojo parodymai negali būti vertinami, kaip leidžiantys spręsti dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo ar nebuvimo. Atkreiptinas dėmesys, kad M. G. iš esmės nepaneigė to, kad konflikto metu V. M. atsisėdo ant A. A. ir sudavė jam smūgius. Dėl šių esminių kaltinimo aplinkybių liudytojas nurodė, kad jis pamena visko, kas vyko grumtynių metu. Be to, pasak liudytojo, kai nukentėjusysis atsikėlė nuo žemės, jo (M. G.) tuo metu įvykio vietoje nebuvo. Taigi liudytojas M. G., kaip ir liudytoja J. M., irgi galėjo nematyti visų smurto epizodų.

17. Apibendrinęs tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamu atveju buvo visiškai įrodyta, jog V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kadangi nežymiai sutrikdė A. A. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą.

Dėl BK 29 straipsnio taikymo

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad V. M. veiksmai įvykio metu atitiko dvi būtinas BK 29 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, šalinančias jo baudžiamąją atsakomybę. Kaip teigiama, įvykio metu A. A. buvo labai agresyvus, trenkė V. M. žmonai J. M. į veido sritį, dėl ko nuteistasis puolė laikyti A. A., kad jis toliau nemuštų J. M. ir būtų išvengta didesnių sužalojimų. V. M. paguldė nukentėjusįjį ant žemės kartu su M. G. ir iškvietė policijos pareigūnus, tuo tarpu A. A. ir toliau buvo labai agresyvus, muistėsi, t. y. aktyviais veiksmais bandė išvengti sulaikymo ir pabėgti.

19. BK 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Taigi, pagal šį straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK nurodytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad: 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-546-511/2015, 2K-248-648/2020).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tokios sąlygos nenustatytos. Pirmiau išdėstytos aplinkybės, kuomet V. M. sudavė kumščiu A. A. į veidą, atliko tiksliai nenustatytą kiekį spyrių nukentėjusiajam į šonus, tuomet dar ne mažiau kaip 2 kartus spyrė jam į veidą, neleidžia teigti, kad šie veiksmais buvo atlikti siekiant sulaikyti asmenį. Priešingai, iš byloje esančių duomenų, apibūdinančių aptariamo konflikto priežastis, jo eigą, fizinės jėgos panaudojimo būdą, A. A. padarytų sužalojimų mastą, lokalizaciją, daroma išvada, jog V. M. smurtiniai veiksmai buvo atlikti esant abipusės agresijos situacijai, siekiant atkeršyti nukentėjusiajam už tai, kad jis sukėlė fizinį skausmą V. M. žmonai J. M.. Kaip buvo minėta, įsiteisėjusius Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžiu, A. A. buvo nuteistas už tai, kad jis 2020 m. liepos 12 d., apie 02.00 val., (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas neblaivus, žodinio konflikto metu dešine ranka sudavė vieną smūgį J. M. į nosį, dėl ko pastaroji pargriuvo ant žemės, iš nosies ėmė kraujuoti bei ištino lūpa. Svarbu pastebėti ir tai, kad, vadovaujantis liudytojos J. Z. parodymais, V. M. jai pasakė, kad A. A. sumušė jo žmoną, po ko V. M. pakvietė A. A. pasikalbėti. Jie nuėjo už kampo, ir ji tuo metu išgirdo duslius smūgius, nuėjusi pamatė, kaip A. A. guli, o ant jo sėdi V.. V. žmonos tuo metu nebuvo. V. M. po to toliau tęsė savo veiksmus suduodamas visumą smūgių nukentėjusiajam į veidą. Netgi tuomet, kai E. Z. paėmė V. M. už rankos ir jį atitraukė, o A. A. atsisėdo ant suoliuko, nuteistasis dar porą kartų koja spyrė nukentėjusiajam į veidą.

21. Be to, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, bylos duomenimis nebuvo nustatyta, kad A. A. aktyviais veiksmais bandė išvengti sulaikymo ir pabėgti. Pagal patrulio (liudytojo) G. B. parodymus, tuo metu, kai policijos pareigūnai apie 02.00 val. nakties atvyko į įvykio vietą, A. A. gulėjo pavėsinėje ir miegojo, nes buvo neblaivus, matėsi, kad buvo stipriai sumuštas (t. 1, b. 1. 99-101; t. 2, b. l. 91-93). Sutiktina, kad fizinio kontakto su V. M. metu A. A. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, agresyviai nusiteikęs, galėjo muistytis bei priešintis, vis dėlto šios aplinkybės, turint omenyje, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojami ganėtinai intensyvūs smurtiniai veiksmai, nelaikytini atitinkančiais teisėtą asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą BK 29 straipsnio nuostatų prasme.

Dėl neturtinės žalos padarymo ir civilinio ieškinio

22. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. A. 2021 m. spalio 20 d. teisiamojo posėdžio metu per savo atstovą pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistojo V. M. priteisti jam 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 76-77, 80-84). Pirmosios instancijos teismas šį civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš V. M. nukentėjusiajam A. A. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pastebėjo jog A. A. įvykio metu sukelti sužalojimai neigiamai paveikė jo gyvenimo kokybę, jis patyrė tiek fizinius skausmus, tiek dvasinius išgyvenimus. Nurodė, jog V. M. suduoti smūgiai rankomis ir kojomis buvo nukreipti į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvos sritį). Nukentėjusysis jautė fizinį skausmą tiek įvykio metu, tiek ir po jo. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertintos ir kitos aplinkybės, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajam po įvykio buvo kilusios kokios nors ilgalaikės pasekmės sveikatai. A. A. į medikus nesikreipė ir nėra duomenų, kad jis buvo nedarbingas bei dėl to prarado pajamas; nėra jokių duomenų, kad šiuo metu nukentėjusiajam būtų apribotos jo judėjimo galimybės. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad A. A. nebuvo padaryta turtinė žala, įvertino jo būseną ir veiksmus iki konflikto – sudavė smūgį V. M. žmonai J. M., dėl ko iš esmės ir kilo konfliktas su nuteistuoju.

24. Šiems skundžiamo nuosprendžio motyvams pritartina. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą ir pagrįstai iš V. M. nukentėjusiojo A. A. naudai priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Šis neturtinės žalos dydis yra teisingas ir proporcingas, atitinkantis tiek pažeistos vertybės (asmens sveikatos) svarbą, tiek teismų praktikos pavyzdžius analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-696/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-639/2019 ir kt.). Ir nors apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinkama, prašoma nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti, tokia nuteistojo gynėjo pozicija nėra pagrįsta jokiais įtikinančiais argumentais. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl žalos atlyginimo yra paremtos objektyviais bylos duomenimis, priimtos vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

25. Dėl kitų skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su tuo, kad A. A. įvykio vietoje griuvinėjo ir galėjo pats save sužaloti, taip pat tik po dviejų savaičių kreipėsi į medikus, apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė aukščiau. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiajam A. A. iš nuteistojo V. M. buvo pagrįstai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas laikėsi CK 6.250 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, atsižvelgė į visas esmines šiam klausimui reikšmingas bylos aplinkybes bei nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir (arba) mažinti neturtinės žalos atlyginimo dydį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. gynėjo advokato Algimanto Smolsko apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėDarius PrankaUgnius Trumpulis