- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-18
- Bylos Nr.
- 1A-488-1121/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27505-2020-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- J. M.
- Advokatai
- Dimitrijus Fomkinas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo –
A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, uždraudžiant per šį laikotarpį: 1) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims alkoholinius gėrimus; 2) vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Į paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaitytas A. A. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).
Nukentėjusiosios J. M. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos tenkintas visiškai ir priteista iš A. A. 500 (penki šimtai) Eur neturtinės žalos. Nukentėjusiosios J. M. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš A. A. 149 (vienas šimtas keturiasdešimt devyni) Eur, o dalyje dėl 5 690 (penkių tūkstančių šešių šimtų devyniasdešimties) Eur turtinės žalos atlyginimo (dėl dantų implantavimo ir protezavimo bei sugadintų rūbų) paliktas nenagrinėtas, pripažįstant nukentėjusiajai J. M. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
(duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. A. 56,40 Eur (penkiasdešimt šeši eurai keturiasdešimt euro centų) (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai, teisiamajame posėdyje išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad A. A., 2020 m. liepos 12 d. apie 2 val., kieme, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (tikrintis girtumą atsisakė), žodinio konflikto metu dešine ranka sudavė vieną smūgį J. M. į nosį, dėl ko ji pargriuvo ant žemės, iš nosies ėmė kraujuoti ir ištino lūpa, tokiu būdu nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. A. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. birželio 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
3. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados skundžiamame nuosprendyje neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes kiekvienas įrodymas turi būti įvertintas atskirai ir kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Visos byloje kilusios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo jokių tyčinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl jis turi būti išteisintas.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo paaiškinimai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jis nurodė, jog nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje. Priešingai, įvykio metu būtent jis buvo sumuštas. Nuteistasis, apklaustas ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje, konkrečiai nurodė kas ir kokiomis aplinkybėmis jį sumušė. Policijos pareigūnams nenorėjo sakyti, kad jį sumušė nukentėjusiosios vyras V. M., kadangi manė, jog problema bus išspręsta be policijos įsikišimo taikiai, nes to prašė pobūvio šeimininkė G. P.. Šiuos nuteistojo paaiškinimus patvirtino ir liudytojai M. G., E. Z., J. Z.. Teisiamajame posėdyje liudytojas D. M. nurodė, kad nors nuteistasis pasakė, jog nukrito, bet liudytojas suprato, kad A. A. buvo sumuštas – veidas buvo sumuštas iš abiejų pusių, todėl oficiali versija policijos pareigūnams ir liko, jog tariamai nuteistasis nukrito.
5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad niekas be nukentėjusiosios nepatvirtino versijos, jog nuteistasis jai tyčia sudavė smūgį į nosį, dėl ko ji nukrito ant žemės. Liudytojas A. G. nurodė, kad pastebėjo, jog lauke vyksta konfliktas, priėjęs pamatė, kad tarpusavyje stumdosi nukentėjusiosios vyras ir nuteistasis, nežino, kodėl kilo konfliktas, nematė suduoto smūgio nukentėjusiajai, ant jos kūno jokių sužalojimų nepastebėjo. Liudytojai E. Z., G. P. ir J. Z. taip pat nurodė, kad smūgio nukentėjusiajai nematė. Priešingai, matė, kaip nuteistąjį sumušė nukentėjusiosios sutuoktinis.
6. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad būtent nukentėjusiosios, o ne nuteistojo paaiškinimai buvo nenuoseklūs. Nukentėjusioji ir jos sutuoktinis pateikė skirtingas įvykio versijas. Kadangi nuteistąjį užpuolė ir sumušė nukentėjusiosios vyras, tai nukentėjusioji galimai ir galėjo susistumdymo metu gauti smūgį į nosį, tačiau tai negali būti vertinama, kaip BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymas. Jeigu nuteistasis ir sudavė nukentėjusiajai tuo metu, kai jis grumėsi su nukentėjusiosios sutuoktiniu, tai buvo padaryta netyčia (dėl neatsargumo), o BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis – asmuo, sukeldamas kitam asmeniui skausmą, turi veikti tiesiogine tyčia. Tokias aplinkybes iš esmės patvirtino liudytojas M. G., kuris nurodė, kad negali pasakyti, ar smūgis buvo tyčinis, ar netyčinis. Kitų tai paneigiančių įrodymų byloje nėra.
7. Vertinant byloje surinktus įrodymus, būtina atsižvelgti ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai nurodė, jog visi buvo išgėrę, o vieta, kurioje įvyko muštynės tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios sutuoktinio, buvo neapšviesta. Kaip jau minėta, nukentėjusiosios paaiškinimai skiriasi nuo jos sutuoktinio ir liudytojo M. G. duotų paaiškinimų. Darytina išvada, kad įvykio aplinkybes nukentėjusioji ir jos sutuoktinis galėjo interpretuoti savo naudai, nes pastarasis kitoje baudžiamojoje byloje yra įtariamasis (past. – apeliacinio skundo surašymo dieną) dėl nuteistojo sumušimo, o šioje byloje jis kategoriškai neigė panaudojęs smurtą prieš A. A.. Būtina įvertinti ir tai, kad teismo specialisto išvadoje nukentėjusiajai J. M. nenustatyta jokių objektyvių kūno sužalojimų.
8. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
9. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas prašė tenkinti apeliacinį skundą, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir išteisinti A. A.. Prokurorė ir nukentėjusioji J. M. prašė apeliacinį skundą atmesti bei palikti galioti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. birželio 18 d. nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
10. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
11. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingą išvadą, jog A. A. yra kaltas padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Pasak nuteistojo, jo duoti paaiškinimai viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl nepagrįstai jais nebuvo vadovautasi, o nukentėjusiosios J. M. paaiškinimų, priešingai, nepatvirtina kiti bylos įrodymai, nes tiek ji, tiek liudytojas V. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi. Nors liudytojas M. G. nurodė, kad matė, kaip nuteistasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai, tačiau negalėjo pasakyti, ar smūgis buvo tyčinis, ar ne. Kadangi A. A. užpuolė ir sumušė V. M., todėl konflikto su pastaruoju metu nuteistasis galimai ir galėjo netyčia suduoti J. M., tačiau tai negali būti laikoma tyčia BK 140 straipsnio 1 dalies prasme.
12. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis – materialioji, todėl kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Baudžiamasis įstatymas nedetalizuoja, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje teisės normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020).
13. Formuojamoje teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir panašias aplinkybes. Apie kaltę gali būti sprendžiama pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015).
14. A. A. byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2020 m. liepos 12 d. apie 2 val., kieme ((duomenys neskelbtini)), būdamas neblaivus, žodinio konflikto metu dešine ranka sudavė vieną smūgį J. M. į nosį, dėl ko ji pargriuvo ant žemės, iš nosies ėmė kraujuoti, ištino lūpa, t. y. šiais veiksmais nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Nors nuteistasis teigia, kad įvykio metu pats buvo sumuštas nukentėjusiosios vyro V. M., tačiau ši aplinkybė nėra kaltinamuoju aktu apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos. Patikrinus Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis matyti, kad šiuo metu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje kaltinamuoju yra pripažintas V. M. dėl A. A. nurodytos aplinkybės, jog jis buvo sumuštas nukentėjusiosios sutuoktinio. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija negali vertinti ar daryti kokių nors išvadų dėl galimai V. M. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų nuteistojo atžvilgiu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kaltinimo ribas, vertina ar pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, atliko teisingą byloje surinktų įrodymų vertinimą, sprendžiant dėl A. A. kaltės dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo prieš J. M..
15. Byloje kilęs esminis teisinis ginčas – ar kaltinime nurodytu laiku ir vietoje A. A., veikdamas tyčia, dešine ranka sudavė vieną smūgį J. M. į nosį, tokiu būdu jai sukeldamas fizinį skausmą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti užtenka nustatyti vieną iš asmens tyčiniais smurtinio pobūdžio veiksmais sukeltų alternatyvių padarinių: 1) nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas arba 2) jis nežymiai sužalotas 3) ar trumpam susargdintas.
16. Neprieštarautina apeliaciniame skunde nurodytam teiginiui, kad J. M. nebuvo nustatyta kūno sužalojimo padarinių požymio, ką iš esmės patvirtina ir byloje esanti (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Kita vertus, iš byloje surinktos medžiagos nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusioji J. M. patyrė fizinį skausmą. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusiosios J. M. duoti paaiškinimai viso proceso metu, kuriais ji nuosekliai nurodė, jog po nuteistojo dešine ranka suduoto smūgio nukentėjusiajai į nosį, pastaroji jautė stiprų fizinį skausmą, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Smurto prieš nukentėjusiąją padariniai užfiksuoti 2020 m. liepos 12 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo priede – foto nuotraukoje. Joje matosi, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą po gauto pranešimo apie galimai prieš J. M. panaudoto smurto ir ją nufotografavus, ant pastarosios veido matosi sukrešėjęs kraujas: smakro dalyje ir nosies kairėje šnervėje (past. – būtent toje kūno vietoje, į kurią nurodė nukentėjusioji, jog buvo suduotas smūgis). Ši nuotrauka patvirtina, kad nukentėjusiajai, kaip ji nurodo, iš nosies iš tiesų bėgo kraujas. 2020 m. gruodžio 8 d. ikiteisminiame tyrime įvykusios apklausos metu liudytoju apklaustas D. M. (past. – policijos pareigūnas atvykęs į įvykio vietą iš karto po gauto iškvietimo) nurodė, kad ant J. M. drabužių buvo kraujo dėmės, taip pat matėsi, jog jai yra ištinusi nosis, buvo išdžiūvusio kraujo žymės ant smakro. 2021 m. balandžio 12 d. įvykusiame teisiamajame posėdyje D. M. patvirtino, jog matė kraujo žymes ant nukentėjusiosios. Liudytojas A. G. nurodė, kad matė nukentėjusiąją laikant prie veido servetėlę, kompresą, ji verkė, buvo patinęs veidas ir šiek tiek lūpa. Liudytoja G. P. paaiškino, jog matė kaip nukentėjusioji su ranka laikė veidą, nors kraujo nematė, kitą dieną matė J. M. lūpos patinimą. Liudytojas M. G. nurodė, kad matė, jog J. M. iš nosies bėgo kraujas, buvo kruvina servetėlė. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog nukentėjusiajai J. M. iki byloje nagrinėjamo įvykio būtų iš nosies bėgęs kraujas, ji būtų nugriuvusi ir susižalojusi nosį patį ar iš nosies kraujas būtų pradėjęs bėgti po to, kai buvo paskambinta Bendruoju pagalbos centro numeriu ir iškviesti policijos pareigūnai.
17. Sprendžiant klausimą, ar fizinio skausmo sukėlimą, kaip teigia nukentėjusioji, sukėlė tyčinis nuteistojo A. A. atliktas smurtinio pobūdžio veiksmas, svarbu atsižvelgti į tai, jog šiame įvykyje tiesiogiai dalyvavo tik keturi asmenys: nuteistasis, nukentėjusioji, liudytojai V. M. ir M. G.. Kitų asmenų, kurie būtų tiesiogiai dalyvavę konflikte ar bent jį matę, byloje nenustatyta, todėl sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, kaip esminiai yra vertintini minėtų asmenų duoti paaiškinimai. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo, nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymai vertinami kritiškai toje dalyje, kiek jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, nes visi trys proceso dalyviai turi tam tikrą suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Kaip jau minėta, kitoje baudžiamojoje byloje liudytojas V. M. yra pripažintas kaltinamuoju dėl galimai nuteistojo sumušimo, todėl realu, kad tam tikras šioje byloje nagrinėjamo įvykio kilimo priežastis, atliktus veiksmus ir po to sekusius įvykius proceso dalyviai gali interpretuoti sau palankia linkme, taip pat nutylėti tam tikras esmines aplinkybes, siekiant kiek įmanoma tiksliau nustatyti tikrąsias kilusio konflikto priežastis.
18. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai (past. – kas kartą nekeisdamas esmės), nurodė tik vienintelę aplinkybę, jog nesudavė dešine ranka nukentėjusiajai į nosį. Nuteistojo teigimu, jeigu ir buvo suduotas smūgis, tai buvo padaryta dėl neatsargumo tuo metu, kai vyko fizinis konfliktas tarp jo ir J. M. sutuoktinio V. M.. Kita vertus, J. M. ir V. M. parodė, kad nuteistasis nukentėjusiajai dešine ranka smūgį į nosį sudavė ne grumtynių metu, o iki jų, tyčia ir netikėtai nukentėjusiajai.
19. Šioje situacijoje, vertinant nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojo V. M. duotų paaiškinimų patikimumą ir juos pripažįstant įrodymais, esminę reikšmę turi liudytojo M. G. duoti parodymai. 2020 m. rugpjūčio 27 d. ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos metu pastarasis nurodė, kad naktį su dėde V. M. nuėjo parūkyti nuošaliau ant suoliuko. Po to prie jų priėjo liudytojo teta J. M., o netrukus atėjo ir nuteistasis A. A.. Liudytojas pamatė, kaip nuteistasis ranka, kuria tiksliai negali pasakyti, kumščiu ar delnu sudavė jo tetai J. į veidą, jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Liudytojas su V. M., kad toliau nuteistasis nesimuštų, paguldė pastarąjį ant žemės ir laikė, jog apsiramintų. Negali pasakyti, kiek tiksliai laiko nuteistąjį laikė, tačiau neilgai, kol jis nurimo. Matė, kad J. M. iš nosies bėga kraujas. Taip pat matė, kaip nukentėjusioji laiko kruviną servetėlę. Liudytojo teigimu, tetai nuteistasis sudavė be jokių priežasčių, tiesiog buvo padauginęs alkoholio. Teisiamajame posėdyje liudytojas M. G. nurodė, kad su V. M. nuėjo parūkyti, tada atėjo J. M. ir A. A.. Liudytojas sėdėjo ant suoliuko su V. M., jam iš kairės buvo J. M., o A. A. stovėjo šalia jos. Nuteistasis smogė nukentėjusiajai, o liudytojas su V. M. bandė nuteistąjį sutramdyti. Įvyko grumtynės tarp nuteistojo, V. M. ir liudytojo. Grumtynės įvyko dėl to, kad nuteistasis smogė nukentėjusiajai į nosį, iš kurios bėgo kraujas, buvo kruvina servetėlė, ji nubėgo prausti veidą. Nepamena, ar J. M. ką nors sakė nuteistajam. Nežino, ar nuteistasis trenkė tyčia, ar ne. V. M. puolė nuteistąjį, liudytojas bandė sulaikyti, kad nebūtų muštynių, tačiau nepavyko. V. M. sudavė porą smūgių nuteistajam į veidą.
20. Įvertinus liudytojo M. G. duotus parodymus, galima daryti išvadą, kad tuo metu, kai A. A. grumėsi su nukentėjusiosios vyru V. M., J. M. šalia nebuvo, kas paneigia nuteistojo paaiškinimus, jog, jeigu jis ir sudavė smūgį nukentėjusiajai, po kurio jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas, tai galėjo nutikti dėl neatsargumo grumtynių su V. M. metu, neturint tyčios smurtauti prieš J. M.. Be to, nukentėjusioji nuosekliai nurodė, kad po jai suduoto smūgio iš karto nuėjo į namo antrajame aukšte esančią vonią prausti veidą, todėl negali pasakyti, kas vyko po jai suduoto smūgio, t. y. ji nedalyvavo grumtynėse ir jų nematė. Pažymėtina, kad šių nurodytų aplinkybių byloje nepaneigia jokie objektyvūs duomenys. Priešingai, byloje liudytojais apklausti kiti pobūvyje buvę asmenys (past. – kurie matė grumtynes) nenurodė, jog tuo metu, kai vyko grumtynės tarp nuteistojo ir V. M., šalia būtų buvusi nukentėjusioji. Svarbu ir tai, kad atlikus byloje esančių duomenų analizę nenustatyta, jog tarp nuteistojo ir V. M. prieš ar po įvykio būtų įvykusios dar vienerios grumtynės.
21. Įvertinus liudytojo M. G. paaiškinimus, darytina išvada, kad jie patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojo V. M. nuoseklius paaiškinimus dalyje dėl nuteistojo atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų J. M. atžvilgiu. Liudytojas nuosekliai nurodė, kad nuteistasis netikėtai ir be jokio pagrindo vieną kartą trenkė nukentėjusiajai į veido sritį. Nors liudytojo ir nukentėjusiosios bei V. M. duoti paaiškinimai dalyje dėl smūgio sudavimo aplinkybių skiriasi (past. – dėl asmenų išsidėstymo; atliktų veiksmų ir pan.), tačiau šie prieštaravimai nėra esminiai, kad būtų galima konstatuoti, jog M. G. tyčia duoda nepalankius nuteistajam paaiškinimus, siekdamas jį apkalbėti ir padėti nukentėjusiajai (tetai) bei V. M. (dėdei). Sprendžiant klausimą, ar liudytojas tyčia galėjo duoti nuteistajam nepalankius paaiškinimus, atsižvelgtina į tai, kad M. G., apklaustas teisiamajame posėdyje, davė nepalankius paaiškinimus savo giminaičiui V. M., jog pastarasis panaudojo smurtą prieš nuteistąjį. Šie liudytojo M. G. paaiškinimai suteikia pagrindą vadovautis nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio paaiškinimais dalyje dėl nuteistojo suduoto smūgio J. M., t. y. konstatuotina, kad būtent šis liudytojas iš konflikte keturių dalyvavusių asmenų nurodė objektyviausias įvykio aplinkybes.
22. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojas M. G. teisiamajame posėdyje nurodė, jog nežino, ar nuteistasis trenkė tyčia, ar ne, tačiau tai esminės reikšmės vertinant A. A. tyčios klausimą BK 140 straipsnio 1 dalies prasme neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis liudytojo pasakymas yra išimtas iš jo duotų paaiškinimų konteksto, siekiant palankaus nuteistajam apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Be to, akcentuotina, kad nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai yra įrodinėjami, remiantis byloje fiksuotomis, t. y. objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis. Šiuo atveju nuteistojo tyčia konstatuota, įvertinus nukentėjusiosios, liudytojų M. G. ir V. M. duotus paaiškinimus dalyje dėl nuteistojo smurtinių veiksmų.
23. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinus surinktus įrodymus, nekyla abejonių, kad A. A. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai bylą išnagrinėjo teisingai, esminių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, byloje esančius duomenis ir įrodymus įvertino tinkamai, nepadarė įrodymų vertinimo klaidų, motyvuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais yra vadovaujamasi, o kiti atmetami, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.