- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-28
- Bylos Nr.
- e2-767-996/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07512-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė
- Ieškovas
- O. Y.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „REAL TASTE“
- Advokatai
- Giedrius Baziulis
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „REAL TASTE“ atstovui uždarosios akcinės bendrovės „REAL TASTE“ (duomenys neskelbtini) R. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. Y. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „REAL TASTE“ dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
O. Y. (toliau – ieškovas, darbuotojas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–5), kurį teismo posėdžio metu sukonkretino, uždarajai akcinei bendrovei „REAL TASTE“ (toliau – atsakovė, darbdavė, įmonė, UAB „REAL TASTE“), nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. DGS-1565 darbo byloje Nr. APS-131-24468 (toliau – sprendimas) ir prašydamas priteisti jam iš atsakovės 3 091,30 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio nepriemoką, netesybas už 6 mėnesius ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas paaiškino, kad 2020 m. kovo 2 d. sudarė darbo sutartį Nr. DS/287, pagal kurią pradėjo dirbti pas atsakovę (duomenys neskelbtini) pareigose, atsakovė pagal darbo sutarties 1.3 punktą įsipareigojo mokėti jam 852 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį, dirbo pas atsakovę pagal suminę darbo laiko apskaitą, atsakovė nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. nebesuteikė jam darbo, bet iki šiol darbo sutarties nenutraukė ir liko neatsiskaičiusi už dirbtą laiką, todėl 2020 m. rugsėjo 17 d. jis su skundu kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kuri atliko tyrimą ir už nustatytą darbo užmokesčio tvarkos pažeidimą nusprendė surašyti atsakovės vadovui administracinio nusižengimo protokolą bei nurodė, kad jis turi teisę kreiptis su prašymu į Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo; jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, tačiau Darbo ginčų komisija sprendimu jo prašymą atmetė, nors VDI nustatė, kad darbdavė 2020 m. lapkričio 11 d. datai jam buvo skolinga darbo užmokestį už birželio mėn. – 870,12 Eur ir už liepos mėnesį – 667,39 Eur bei netesybas. Pažymėjo, kad VDI tyrė tik Sodros ir darbdavės pateiktus duomenis, todėl gavo mažesnę su darbo santykiais susijusią nepriemoką, negu jis, be to, VDI neįvertino jam mokėtino užmokesčio už prastovą ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 47 straipsnis). Mano, kad darbdavės argumentai, neva ji dengė už jį jo gyvenamos vietos išlaidas, tėra jos gynybinė pozicija, DK 150 straipsnio 2 dalyje nėra numatytas toks pagrindas, leidžiantis daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, darbdavės pateiktuose darbo užmokesčio paskaičiavimo žiniaraščiuose nėra nuodytos išskaitos už gyvenamųjų patalpų nuomą, taip pat nėra jokių duomenų, kad jis į darbą nevyko tyčia, kas įrodo, kad darbdavė jam nesuteikė darbo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas O. Y. papildomai paaiškino, kad pas atsakovę nuo pirmos iki paskutinės darbo dienos dirbo tą patį darbą kartu su M. B., kartu dirbo tiek pat dienų, tik M. B. dar vieną dieną sirgo; kai jie atvyko. įmonės direktorius pasakė, kad reikės mokėti už butą po 120 Eur, jie buvo aštuoniese, tuomet nurodė, kad mokestis bus 90 Eur, tačiau įmonė niekada jokio kvito apmokėjimui nepateikė, todėl jis nieko nemokėjo, mano, kad jei jiems būtų reikėję mokėti, o jie nebūtų mokėję, įmonė juos būtų išvariusi iš patalpų, jam nėra žinoma, ar įmonė iš jo atlyginimo išskaičiavo šias sumas, tačiau kai jie jau važiavo namo įmonės (duomenys neskelbtini) S. nurodė, kad jie yra tinkamai atsiskaitę su įmone, pervedė dar jiems pinigų ir nurodė, kad dar už 1,5 mėn. atsiskaitymas bus pervestas vėliau, tačiau tai nebuvo padaryta.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad ieškovas dirbo tą patį darbą, tuo pačiu laikotarpiu, toje pačioje darbo vietoje, tame pačiame objekte, tą patį darbo laiką su M. B., jie kartu atvyko į Lietuvą ir kartui išvyko, todėl turi būti vadovaujamasi M. B. įsiteisėjusiame sprendime nustatytomis aplinkybėmis; atsakovė neturėjo pagrindo daryti išskaitas už gyvenamąsias patalpas, kitoje byloje įsiteisėjusiu nutarimu nustatyta, kad sąskaitos buvo išrašytos ženkliai vėliau (lapkričio mėn.), ieškovas jų nėra gavęs ir neturi jų apmokėti.
Šalies argumentai
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (el. b. apyrašo t. I, l. 139–143).
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškino, kad ieškinyje yra pateikta melaginga informacija, nes ieškovas niekuomet nedirbo įmonėje pagal suminę darbo laiko apskaitą, įmonei nebuvo žinomas joks kažkieno ranka galimai (duomenys neskelbtini) kalba rašytas tekstas, kurį ieškovas vadina darbo laiko žiniaraščiu, iki pat ieškovo prašymo nagrinėjimo Darbo ginčų komisijoje, be to, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 2 d. (nuo darbo sutarties sudarymo) iki ieškovo išėjimo į atostogas (2020 m. liepos 17 d.) ieškovas niekuomet neteikė jokių reikalavimų įmonei dėl ieškovo manymu įmonės atliktos netinkamos ieškovo darbo laiko apskaitos, joks įmonės darbų vadovas ar kažkoks kitas įmonės įgaliotas darbuotojas niekuomet nėra patvirtinęs kažkieno ranka galimai (duomenys neskelbtini) kalba rašyto teksto, kurį ieškovas vadina darbo laiko žiniaraščiu, nebuvo taip, jog įmonė nuo 2020 m. rugpjūčio mėnesio nebesuteikė ieškovui darbo, nes, viena vertus, ieškovas iš atostogų niekuomet į darbą negrįžo (medžiaga iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos patvirtina, kad ieškovas iš Lietuvos išvyko 2021 m. liepos 18 d., o į Lietuvą grįžo tik 2020 m. rugsėjo 4 d., nors atostogos ieškovui buvo suteiktos iki 2020 m. liepos 31 d., kadangi darbuotojas savo prašyme dėl atostogų buvo nurodęs, kad pageidauja gauti 20 dienų, o ne daugiau kaip 1,5 mėnesio atostogas), todėl įmonė po ieškovo atostogų pasibaigimo reguliariai įformindavo ieškovo pravaikštas, apie tai pranešdavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priimdavo dėl to įsakymus, kurių ieškovas neginčija, nors apie pravaikštų įforminimą ieškovui žinoma, kita vertus, ieškovas, įmonei nežinant, įsidarbino (duomenys neskelbtini) nuo 2020 m. rugsėjo 16 d., o nuo 2020 m. spalio 22 d. (duomenys neskelbtini), nors ieškovo legalus buvimas Lietuvoje buvo susietas išimtinai su darbu pas ją (atsakovę), todėl, atsakovės nuomone, nėra jokio pagrindo taikyti DK 47 straipsnio dėl darbo užmokesčio mokėjimo už darbuotojo prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Nurodė, kad VDI administracine tvarka nagrinėdama ieškovo skundą, neturėjo duomenų apie tai, kad įmonė organizavo ieškovui gyvenamojo ploto suteikimą, o ieškovas pats patvirtino savo prašymą, kad dalis jo darbo užmokesčio būtų skirta gyvenamojo ploto nuomos mokesčio apmokėjimui, todėl įmonės ir VDI duomenys apie įmonės įsiskolinimą ieškovui nesutampa, be to, ieškovas nesikreipė į policiją dėl galimai suklastoto ieškovo parašo prašyme priimti į darbą ir dalį darbo užmokesčio skirti gyvenamojo ploto nuomos mokesčio apmokėjimui, nors apie tokį ieškovo prašymą jam buvo žinoma, taip pat ieškovas neprašė pripažinti, kad įmonės užskaitytos sumos dėl ieškovui suteikto gyvenamojo ploto nuomos mokesčio apmokėjimo yra neteisėtos ir kad šių užskaitų sumos iš įmonės turi būti priteistos ieškovui. Paaiškino, kad šalys 2020 m. kovo 2 d. sudarė darbo sutartį, kurioje be kita ko buvo nurodyta – šalys susitaria, kad visi raštai, pranešimai, dokumentai, įskaitant bet neapsiribojant su darbo santykiais susijusiais dokumentais, tarp šalių yra siunčiami šioje sutartyje nurodytais šalių elektroninio pašto adresais, o rašto, pranešimo ar dokumento išsiuntimas elektroniniu paštu yra prilyginamas tokio rašto, pranešimo ar dokumento įteikimui pasirašytinai (darbo sutarties 12 punktas), šalių susitarimu nėra privaloma siunčiamų dokumentų ar pranešimų pasirašyti elektroniniu parašu – visi iš atitinkamos įmonės elektroninio pašto dėžutės gauti dokumentai ir pranešimai laikomi originaliais dokumentais, tinkamai patvirtinančiais atitinkamos šalies valią (darbo sutarties 13 punktas), šalys įsipareigoja reguliariai, bet ne rečiau kaip 1 kartą per dieną tikrintis savo elektroninio pašto dėžutes (darbo sutarties 16 punktas), darbuotojas, pasirašydamas šią sutartį, pareiškia ir patvirtina, kad jam yra aiškios darbo sąlygos, pareigos, kad susipažinęs su darbo tvarkos taisyklėmis, darbų saugos taisyklėmis, kad jam kuriamas elektroninis paštas (duomenys neskelbtini), skirtas darbui ir komunikavimui (darbo sutarties 23 punktas), be to, darbo sutartis buvo sudaryta darbuotojo prašymu, kuriame buvo prašoma priimti į darbą nuo 2020 m. kovo 2 d. (duomenys neskelbtini) ir suteikti jam gyvenamąjį plotą adresu (duomenys neskelbtini), mokant 200 Eur/mėn. bei prašant šį mokestį pagal PVM sąskaitas faktūras išskaičiuoti iš jam mokėtino darbo užmokesčio, taip pat įmonė aprūpino darbuotoją specialiais drabužiais ir apsaugos priemonėmis, įmonė suteikė darbo įrankius, kurie iki šiol yra pas darbuotoją, darbuotojas jų negrąžino (perforatorius Bosch GBH 2-26 DFR su pilna komplektacija darbui, perforatorius Bosch- GBH 2-26 DFR galva mišinių maišymui, akumuliatorinis gręžtuvas Bosch GSB kampinis V-Li Plius, kampinis šlifuoklis Metabo W 9-125 quick, halogeninis prožektorius 500W, gulsčiukas Sola 0,6 m 1 vnt., gulsčiukas Sola 0,6 m 2 vnt., gulsčiukas Sola 1,8 m 1 vnt., prailgintuvas 50 m, darbo švarkas 2 vnt., apsauginiai akiniai 2 vnt.) ir suprantama, kad darbuotojas juos naudoja, nors įmonė įsigydama įrankius, tikrai neplanavo, kad jais asmeniniais poreikiais naudosis išimtinai darbuotojas. Teigė, kad įmonė buvo sudariusi nuomos sutartį dėl patalpų darbuotojų apgyvendinimui nuomos, todėl ir darbuotoją aprūpino gyvenamuoju plotu, taip kaip darbuotojas buvo pageidavęs jo prašyme dėl priėmimo į darbą, įmonė darbuotojui dėl gyvenamojo ploto suteikimo su darbuotoju sutartomis sąlygomis rašė sąskaitas. Nurodė, kad darbuotojas 2020 m. birželio 16 d. pateikė prašymą dėl 20 dienų trukmės neapmokamų atostogų suteikimo jam nuo 2020 m. liepos 3 d., jie tarėsi ir suderino, kad atostogos bus jam suteikiamos taip: neapmokamos atostogos nuo 2020 m. liepos 17 d. iki 2020 m. liepos 23 d., apmokamos atostogos nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. liepos 31 d., įmonė 2020 m. liepos 17 d. priėmė įsakymus dėl darbuotojo atostogų ir apskaičiavus atostoginių sumą sumokėjo darbuotojui. Pažymėjo, kad įmonė reguliariai taikė priešpriešinių prievolių įskaitymą darbdavės mokėtinų sumų ir darbuotojo mokėtinų sumų dėl gyvenamojo ploto nuomos atžvilgiu, iš viso įmonė turėjo sumokėti darbuotojui 3 023,44 Eur ir šią pareigą yra įvykdžiusi. Pabrėžė, kad po 2020 m. liepos mėn. įmonei nekilo pareiga mokėti kokias nors sumas darbuotojui, nes darbuotojas po 2020 m. liepos 31 d. pasibaigusių atostogų į darbą negrįžo, įmonei nepranešė apie negrįžimo priežastis, įmonė įformino pravaikštas ir pranešė apie tai Sodrai, įmonė reikalavo, kad darbuotojas pateiktų pasiaiškinimą, kodėl neatvyksta į darbą, tačiau darbuotojas tokius reikalavimus ignoravo, nors jie buvo siųsti darbuotojui darbo sutarties 2 punkte nurodytu darbuotojo elektroninio pašto adresu. Teigė, kad darbuotojas buvo netikėtai užsukęs į įmonę 2020 m. rugsėjo pradžioje, darbuotojas tuo metu pasakė, kad ką tik grįžo iš (duomenys neskelbtini) ir izoliuosis, tačiau ir vėliau po izoliacijos darbuotojas darbe nepasirodė; įmonei iki šiol nežinomos priežastys, kodėl darbuotojas nustojo eiti į darbą, darbuotojas visu faktinio darbo (iki liepos mėn. vidurio) laikotarpiu įmonei nereiškė jokių pretenzijų. Pabrėžė, kad darbuotojas meluoja, jog įmonė nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. nebesuteikė jam darbo, pats darbuotojas po atostogų į darbą nebegrįžo, įsidarbino kitose įmonėse, todėl darbdavė jam įformino pravaikštas. Paaiškino, kad jokio darbų vadovo parašo ieškovo teiktame į Darbo ginčų komisiją ranka rusų ar kažkokia kita kalba rašytame tekste nėra, nei tas ranka rašytas tekstas, nei dar kažkokios kitokios darbo apmokėjimo idėjos (išskyrus tas, kurios suderintos darbo sutarties sudarymo metu) darbuotojo su įmone nebuvo diskutuotos ir sutartos, be to, darbuotojo samprotavimai, kad jis yra dirbęs viršvalandžius, darbą šventinėmis dienomis, yra visiškai nepagrįsti, jie yra laikytini nesuteikiančiais jokio teisinio pagrindo darbuotojui gauti apmokėjimą už viršvalandžius ar darbą švenčių ar poilsio dienomis, kadangi darbuotojas nei karto po eilinio kalendorinio mėnesio pabaigos, nesikreipė į įmonę dėl jos įsiskolinimo darbuotojui (nes jokio įsiskolinimo ir nebuvo), priešingai, darbuotojas patvirtino, kad statybos darbus atliko mokykloje ir gamykloje (duomenys neskelbtini), tuo tarpu tiek mokyklos, tiek gamyklos atstovai patvirtino, kad įmonės darbuotojai dirbdavo tik įprastomis darbo valandomis įprastomis darbo dienomis, taigi, neegzistuoja įmonės įsiskolinimas darbuotojui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas įmonės (duomenys neskelbtini) papildomai paaiškino, kad sąskaitos už gyvenamąjį plotą buvo išrašytos gegužės, rugpjūčio ir lapkričio mėn. ir išsiųstos ieškovui elektroniniu paštu, taip pat pakartotinai visos buvo jam persiųstos siunčiant atleidimo įsakymą, tos sumos buvo išskaičiuotos iš ieškovo atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas visiškai.
Byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo su darbuotoju teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. kovo 2 d. ieškovas ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. DS/287, pagal kurią ieškovas nuo 2020 m. kovo 3 d. pas atsakovę pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) (el. b. apyrašo t. I, l. 74–78), ginčas byloje nekilo, kad ieškovas pas atsakovę dirbo kartu su M. B., 2020 m. lapkričio 11 d. VDI raštu Nr. SD-1-15145 dėl ieškovo prašymo nustatė darbo užmokesčio tvarkos pažeidimą ir nusprendė surašyti atsakovės vadovui administracinio nusižengimo protokolą bei nurodė ieškovui teisę kreiptis su prašymu į Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (el. b. apyrašo t. I, l. 99–101), ieškovas su 2020 m. lapkričio 13 d. prašymu dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir delspinigių išieškojimo iš atsakovės kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (el. b. apyrašo t I, l. 79–80), kuri 2020 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo prašymą atmetė (el. b. apyrašo t. II, l. 99–103), ieškovo darbo sutartis nutraukta 2021 m. sausio 14 d. (el. b. apyrašo t. II, l. 54).
DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2020 m. kovo 2 d. buvo sudarę darbo sutartį (duomenys neskelbtini) darbui nuo 2020 m. kovo 3 d. atlikti, atsakovė pagal darbo sutarties 1.3 punktą įsipareigojo mokėti ieškovui 852 Eur neatskaičius mokesčių dydžio mėnesinį darbo užmokestį. Ieškovo teigimu, darbdavė su juo nėra tinkamai atsiskaičiusi, nors darbo sutartis jau yra nutraukta. Ieškovas pateikė į bylą pagal darbuotojo vesto darbo apskaitos žiniaraščio Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos vyr. buhalterės parengtą darbo užmokesčio apskaičiavimą, pagal kurį per laikotarpį nuo 2022 m. kovo iki 2022 m. liepos ieškovui už darbą su viršvalandžiais bei darbą poilsio, šventinėmis dienomis turėjo būti išmokėta 6 177,23 Eur atskaičius mokesčius suma. Byloje pateikti duomenys, kad ieškovui darbdavė sumokėjo 3 085,93 Eur atskaičius mokesčius sumą, taigi, ieškovo skaičiavimais, likusi neišmokėta suma sudaro 3 091,30 Eur atskaičius mokesčius. Pažymėtina, kad 2020 m. lapkričio 11 d. VDI raštu Nr. SD-1-15145 nustatė, kad darbdavė yra skolinga ieškovui darbo užmokesčio nepriemoką ir nusprendė surašyti atsakovės vadovui administracinio nusižengimo protokolą bei nurodė ieškovui teisę kreiptis su prašymu į Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. VDI konstatavo, kad darbdavė ieškovui yra skolinga darbo užmokestį už birželio mėn. 870,12 Eur ir už liepos mėn. 667,39 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 28 d. įsiteisėjusiame nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-19-1035/2022 nurodoma, kad teismas nustatė, jog ieškovui už 2020 m. kovo–liepos mėn. darbdavės priskaičiuotas išmokėti 4 623,44 Eur darbo užmokestis, teismas konstatavo, kad iš mokėjimų nurodymų matyti, jog darbdavė ieškovui faktiškai sumokėjo 3 085,93 Eur darbo užmokestį; nors iš nurodymų turinio nėra galimybės nustatyti, už kurį konkrečiai mėnesį mokama atitinkama suma, iš darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščių už birželio ir liepos mėnesius matyti, kad iš už birželį priskaičiuoto darbo užmokesčio (1 000,93 Eur) darbuotojui sumokėta 130,81 Eur (atitinkamai nesumokėtas likutis – 870,12 Eur), o iš už liepą priskaičiuoto darbo užmokesčio (667,36 Eur) nieko nesumokėta; šios sumos ir yra nurodytos įmonės (duomenys neskelbtini) R. U. surašytame administracinio nusižengimo protokole ir jų R. U. neginčija; suskaičiavus priskaičiuotą ir faktiškai sumokėtą darbo užmokestį, matyti, kad pagal minėtus darbdavės pateiktus dokumentus įmonė darbuotojui liko skolinga 1 537,41 Eur (4 623,44 Eur – 3 085,93 Eur). Taip pat teismas konstatavo, kad darbdavė neturėjo pagrindo daryti buto nuomos mokesčio išskaitų iš ieškovo darbo užmokesčio nei pagal DK nuostatas, nei negalėjo remtis neregistruotomis sąskaitomis faktūromis. Minėtas teismo nutarimas šioje byloje turi prejudicinę reikšmę tuo aspektu, kad teismas konstatavo, jog darbdavė su darbuotoju tinkamai neatsiskaitė ir išskaitų daryti neturėjo pagrindo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Į bylą pateiktoje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymoje apie asmens valstybinį socialinį draudimą nurodyti darbuotojo draudiminiai laikotarpiai nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2021 m. sausio 14 d. ir nurodoma, kad draudėja darbdavė pateikė duomenis, kad nedraudiminiai laikotarpiai buvo šie: nuo 2020 m. liepos 17 d. iki 2020 m. liepos 23 d., 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 17 d., 2020 m. rugsėjo 18 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d., 2020 m. spalio 1 d. iki 2020 m. spalio 16 d., 2020 m. spalio 19 d. iki 2020 m. lapkričio 3 d., 2020 m. lapkričio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d., nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d., nuo 2020 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d., nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. sausio 4 d., nuo 2021 m,. sausio 5 d. iki 2021 m. sausio 14 d. Šioje pažymoje taip pat deklaruotos draudžiamosios sumos: nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 31 d. – 811,43 Eur, nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. – 852 Eur, nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gegužės 31 d. – 852 Eur, nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. – 852 Eur, nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 31 d. – 673,38 Eur, nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. – 0 Eur, nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. – 0 Eur, nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. – 0 Eur, nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. – 0 Eur, nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. – 0 Eur ir nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 14 d. – 111,82 Eur. Pagal deklaruotus duomenis matyti, kad darbdavė už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2021 m. sausio 14 d. deklaravo ieškovo draudžiamas sumas dirbant UAB „REAL TASTE“ nurodydama – 4 152,63 Eur. Taigi, darbdavės deklaruotos ieškovui mokėtinos sumos neatskaičius mokesčių sudarė 4 152,63 Eur. Už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 3 085,93 Eur (su mokesčiais 4 623,44 Eur). Pažymėtina, kad byloje yra nustatyta, jog darbuotojas vedė darbo laiko apskaitą ir teikė duomenis darbdavės atsakingam asmeniui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-606-1125/2022, kuris yra įsiteisėjęs, konstatuota, kad darbo laiko apskaita darbdavės buvo patvirtinta ir yra pagrindas ja vadovautis vertinant tarp šalių faktiškai susiklosčiusius darbo teisinius santykius. Šis teismo sprendimas šioje byloje turi prejudicinę reikšmę tuo aspektu, kad teismas konstatuoja, jog ieškovas (dirbęs kartu tomis pačiomis sąlygomis su M. B.) dirbo pas atsakovę ne pagal darbo grafiką (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pagal pateiktus duomenis matyti, kad ieškovas dirbo pas atsakovę viršvalandžius. Ieškovas pateikė pagal darbuotojo vesto darbo apskaitos žiniaraščio Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos vyr. buhalterės parengtą darbo užmokesčio apskaičiavimą, pagal kurį per laikotarpį nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2020 m. liepos mėn. ieškovui už darbą su viršvalandžiais ir darbą poilsio, švenčių dienomis turėjo būti išmokėta 6 177,23 Eur suma (neatskaičius mokesčių 9 154,17 Eur). Byloje yra pateikti duomenys, kad ieškovui darbdavė yra sumokėjusi 3 085,93 Eur (neatskaičius mokesčių 4 623,44 Eur), todėl likusi neišmokėta suma sudaro 3 091,30 Eur. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovės 3 091,30 Eur (neatskaičius mokesčių 4 530,73 Eur) darbo užmokestį yra pagrįstas, todėl tenkinamas.
Taipogi darbuotojas, vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi, prašė priteisti jam iš darbdavės netesybas už 6 mėn. Kaip jau nustatyta aukščiau, darbdavė su darbuotoju nei jo atleidimo iš darbo dieną 2021 m. sausio 14 d., nei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos neatsiskaitė, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys būtų susitarusios dėl vėlesnės nei darbuotojo atleidimo diena atsiskaitymo datos, darbuotojo kaltė dėl uždelsimo su juo atsiskaityti nenustatyta. Byloje nustatyta, jog įmonė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojui sumokėti įstatymo nustatyto dydžio netesybas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Šios teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį. Darbdavio ekonominė padėtis nėra pagrindas plačiai aiškinti šią teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022). Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais teismas priteisia ieškovui iš atsakovės suapvalintą netesybų sumą – 5 000 Eur neatskaičius mokesčių netesybas.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie arba konstatuoti įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-19-1035/2022, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-606-1125/2022, kurie turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, arba nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai – ieškovui iš atsakovės priteisiamas 4 530,73 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis ir 5 000 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybos; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl teismas vertina, kad ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą atsakovei nėra.
Ieškovas teismo prašė iš atsakovės priteisti tiesiogiai jo atstovui Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai jį atstovavusiam advokatui sumokėtas 1 400,20 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (1 400 Eur už advokato pagalbą ir 0,20 Eur komisinį mokestį už bankinį pavedimą). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jo atstovui Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai iš atsakovės 1 400,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai. Kartu pažymėtina tai, kad pagal teismų praktiką, ieškovo atstovo – profesinės sąjungos – patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra priteisiamos iš kitos šalies (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-19971-996/2021, kuris buvo paliktas nepakeistas ir dar papildomai priteistos tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-407-643/2022).
Teismas šioje byloje patyrė 5,11 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 5 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamas 215 Eur žyminis mokestis (pagal priteistą sumą).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovo O. Y. ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui O. Y. (gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „REAL TASTE“ (į. k. 302676197) 4 530,73 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt eurų ir septyniasdešimt trijų centų) (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį ir 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų) (neatskaičius mokesčių) netesybas.
Priteisti ieškovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (į. k. 300512523) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „REAL TASTE“ (į. k. 302676197) 1 400,20 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų ir dvidešimt centų) bylinėjimosi išlaidas.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. DGKS-1565 darbo byloje Nr. APS-131-24468 laikyti netekusiu galios.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „REAL TASTE“ (į. k. 302676197) 215 Eur (dviejų šimtų penkiolikos eurų) žyminį mokestį ir 5 Eur (penkių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.