Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 20 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1279-232/2011 pagal ieškovės V. D.–V. ieškinį atsakovui A. T. (trečiasis asmuo UAB „Logichema“) dėl skolos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl 200 000 Lt skolos, 4 931,51 Lt netesybų ir 5 procentų metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, t. y. ar ieškovė teisėtai ir pagrįstai reikalauja iš atsakovo priteisti minėtas pinigų sumas.

Trečiojo asmens manymu, kadangi jo ir ieškovės jokie darbiniai santykiai nesiejo, su ieškove nebuvo sudaręs darbo sutarties ar kitokių susitarimų, todėl ir jokių įsiskolinimų, kildintų iš darbinių santykių, negali būti. Nesant įsipareigojimui, negalėjo būti ir šio įsipareigojimo perleidimo trečiajai šaliai. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl darbo sutarties buvimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, netinkamai identifikavo ir nenustatė tarp šalių susiklosčiusių materialinių santykių, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas, o byla nagrinėtina iš esmės – ieškinys atmestinas. Teismas aiškiai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teismų praktikos, nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus byloje, o dėl dalies atsakovo motyvų teismas apskritai nepasisakė ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas. Ginčo atveju buvo būtina nustatyti (ieškovei įrodyti) skolos susidarymo faktą ir laiką, nes skoliniai santykiai ir paskolos sutartis yra realinė, o šiuo pagrindu (nesvarbu ar skolos pakvitavimas buvo vienašalis ar dvišalis) prievolės kyla šalims nuo pinigų faktinio perdavimo momento, o ne nuo sandorio sudarymo. Šioje byloje esminė teismo klaida, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato Nr. 51 pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismas, vertindamas įrodymus, nustatė ir pasisakė tik dėl sandorio formos, tačiau net nebandė nurodyti materialinės normos (neidentifikavo tarp šalių susiklosčiusių materialinių santykių), kuriomis teismas vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą. Ieškovei reikalavimą pradėjus ginčyti darbo teisiniais santykiais, atsakovas teismo prašė taikyti ir DK 27 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau dėl nežinomų priežasčių teismas dėl to visiškai nepasisakė, o tai yra teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Tarp šalių buvo susiklostę skoliniai teisiniai santykiai, paskolos sutartis yra realinė, todėl pinigų perdavimo faktas yra reikšmingas sprendžiant, ar buvo sudarytas sandoris, ar ne. Ginčijamo pareiškimo formuluotė „Aš, A. T., esu skolingas V. D. 200 000 litų ir pasižadu juos išmokėti pagal pareikalavimą“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, jos sudarymui patvirtinti būtinas sutarties dalyko perdavimas. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko–pinigų–perdavimo paskolos gavėjui momentas. Ieškovė įrodinėjo, kad jos sukurta nauda tiesiogiai atiteko UAB „Logichema“, o ne atsakovui. Todėl šioje byloje galėtų būti keliamas laidavimo teisinių santykių egzistavimas tarp ieškovės ir atsakovo, tačiau net neįrodinėjant fakto, kad UAB „Logichema“ gavo 200 000 Lt turtą ar turtinę naudą, o taip pat esant neišlaikytai laidavimo sutarties formai – ir toks santykių aiškinimas atmestinas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas vienašalį įsipareigojimą būtų nuginčijęs teisme, atsakovas neprašė šį vienašalį sandorį patvirtinantį raštelį pripažinti negaliojančiu ir šioje byloje. Atsakovas mano, kad tai nėra teisiškai reikšminga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisinio santykio gynimo forma yra šalies prerogatyva, kurią ji gali realizuoti arba pareikšdama priešieškinį arba reikšdama prieštaravimus (atsiliepimus) į ieškinį.

Teismas pateikė ginčo faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir nurodė materialias teisės normas, kuriomis remiantis buvo patenkintas ieškovės ieškinys. Ieškovė neteikė paskolos atsakovui – ieškovė, priimdama iš atsakovo pareiškimą, tik sutiko su atsakovo pasiūlytu atsiskaitymo už ieškovės suteiktas paslaugas būdu (200 000 Lt išmokėjimu per du mėnesius nuo pareikalavimo momento). Todėl ieškovė neįrodinėjo pinigų perdavimo atsakovui fakto – ieškovė įrodė ir pagrindė savo suteiktas paslaugas UAB „Logichema“. Atsakovas pripažino, kad ieškovė teikė paslaugas UAB „Logichema“, trečiasis asmuo UAB „Logichema“ patvirtino, kad ieškovė nebuvo susijusi su UAB „Logichema“ darbo teisiniais santykiais, o teikė specifines rinkodaros paslaugas – ieškojo klientų ir vykdė pardavimus, už kuriuos ieškovei buvo pažadėta atsilyginti išmokant dalį UAB „Logichema“ pelno. Surašydamas pareiškimą, atsakovas apibrėžė ieškovei priklausantį atlyginimo už suteiktas paslaugas (uždirbto pelno dalies) dydį ir vienašališkai įsipareigojo asmeniškai atsiskaityti su ieškove, besąlygiškai išmokėdamas jai 200 000 Lt dydžio atlyginimą per 2 mėnesius nuo ieškovės pareikalavimo momento.Tikrieji šalių ketinimai, pareiškimo sudarymo aplinkybės bei byloje esantys įrodymai paneigia atsakovo argumentus dėl pareiškimo kvalifikavimo paskolos sutartimi CK 6.870 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškimą atsakovas surašė pats, savo ranka, niekieno neverčiamas, todėl šiuo atveju yra taikytina contra proferentem taisyklė, kuria vadovaujantis visos abejonės, kylančios dėl pareiškimo turinio ir jo reikšmės, aiškintinos ieškovės naudai ir atsakovo, surašiusio pareiškimą, nenaudai (CK 6.193 str. 4 d.). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius dėl ketinimo išmokėti pareiškime nurodytą pinigų sumą ateityje, kaip investiciją į bendrą būsimą verslą, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškimo turinį ir teisinę reikšmę, pagrįstai rėmėsi įrodymų vertinimo taisyklėmis ir pagrįstai pripažino, kad labiau tikėtina, jog egzistuoja ieškovės nurodomos aplinkybės, kuriomis remiantis darytina išvada, kad atsakovas yra įsipareigojęs sumokėti ieškovei įsiskolinimą už trečiąjį asmenį. Taigi teismas ginčo teisinius santykius kvalifikavo tinkamai ir materialinių teisės normų nepažeidė, todėl nėra jokio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Atsakovo minimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kurie buvo pateikti bylose, kuriose iš esmės skiriasi faktinės ginčų aplinkybės – atsakovo nurodytuose precedentuose, skirtingai nei šioje byloje, yra nagrinėjami ginčai, kilę iš paskolos sutarčių. Teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovės ir atsakovo susitarimas, jog atsakovas sumokės ieškovei nustatyto dydžio atlyginimą už ieškovės indėlį į UAB „Logichema“ veiklą, nepažeidžia įstatymuose nustatytų imperatyvų – civilinė teisė tokio pobūdžio susitarimų nedraudžia, tokių susitarimų nedraudžia ir mokesčių ar darbo teisės normos. Kadangi ieškovės ir atsakovo nesiejo darbo teisiniai santykiai ir ieškovė savo ieškinį atsakovui grindė ne darbo teisiniais santykiais, o prievoliniais teisiniais santykiais, teismas pagrįstai netaikė DK 27 straipsnyje įtvirtinto senaties termino.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.).

Šios apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo ieškovės naudai priteista 200 000 Lt skola, 4 931,51 Lt delspinigių, iš viso 204 931,51 Lt ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2010 m. rugpjūčio 23 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su anksčiau nurodytu CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009).

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo jos naudai 200 000 Lt skolos, 4 931,51 Lt delspinigių, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes pagal 2004 m. spalio 15 d. pareiškimą (toliau – ir pareiškimas) atsakovas įsipareigojo ieškovei per 2 mėnesius nuo pareikalavimo dienos išmokėti 200 000 Lt. Ieškovė 2009 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į atsakovą reikalaudama grąžinti įsiskolinimą sutartu laiku, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma ir vadovaudamasis įrodymų vertinimo tikėtinumo taisykle, padarė išvadą, kad labiau tikėtinomis yra ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės, jog šalys buvo sutarę, kad atsakovas pelno dalį (50 procentų) nuo UAB „Logichema“ pardavimų ieškovės surastiems klientams mokės ieškovei kaip komisinius, o nesumokėjęs jų, prisiėmė prievolę sau sumokėti skolą ieškovei.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti. Įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl padarė pagrįstas išvadas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo patenkino ieškovės ieškinį (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip nepagrįstus teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad minėtu pareiškimu tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, nes byloje nenustatyta pinigų sumos perdavimo atsakovui nuosavybėn fakto, šios faktinės aplinkybės ieškovė neįrodinėjo, todėl atsakovo civilinė atsakomybė ieškovei negali atsirasti paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Ieškovė pareikšdama ieškinį ir jį nagrinėjant pirmosios instancijos teisme akcentavo prievolinių teisinių santykių su atsakovu faktą, t. y. savo reikalavimo teisę, o atsakovo pareigą patenkinti reikalavimą ir sumokėti skolą kildino iš pareiškimo, faktinio ieškinio pagrindo nekeitė (CPK 141 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką nustato pačios ginčo šalys (CPK 12, 13 str.). Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje likviduojama AB „Tauro bankas“ v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-101/2001, Teismų praktika 15, p. 163-169; 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. bendrija „Baltupiai“, bylos Nr. 3K-3-725/2001, Teismų praktika 16, p.125-130, ir kt.).

Vadovaujantis CK 1. 136 str. 1 d., civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Šio straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių (CK 1. 136 str. 2 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas yra skolingas ieškovei 200 000 Lt, kuriuos jis įsipareigojo sumokėti ieškovei pareikalavus. Pareiškimu atsakovas patvirtino savo skolą ieškovei. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda). Sutartys laikomos valiniais aktais, nes jų pagrindas yra šalių suderinta valia (consensus ad idem). Pagrindiniu sutarčių teisės principu pripažįstamas sutarčių laisvės principas, kuris, visų pirma, reiškia laisvą valios išreiškimą. Civiliniams santykiams valios išreiškimas turi ypatingą reikšmę, nes priklausomai nuo to, kaip tų santykių dalyvis sprendžia apie kontrahento valios išreiškimą, taip jis atitinkamai koreguoja savo valią. CK normose įtvirtintas įpareigojimas nustatyti šalių valią sutarties sudarymo momentu. Teismui kvalifikuojant susitarimą, svarbu nustatyti šalių valią, kuri yra būtinas sutarties galiojimo elementas (CK 6.159 str.). Byloje nenustatyta, kad sutartis būtų pasirašyta ne laisva valia. Atsakovas, pasirašydamas tokį pareiškimą, turėjo suvokti jo pasirašymo padarinius, elgtis apdairiai ir protingai. Kaip minėta, sutartys, jas sudariusioms šalims, turi įstatymo galią (6.189 str. 1 d.), iš sutarčių kylančios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str.). Teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad pareiškimas įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir pripažintas negaliojančiu, atsakovas jo neprašė pripažinti negaliojančiu ir nagrinėjamoje byloje. Taigi atsakovui nevykdant savo prisiimtų įsipareigojimų kyla civilinė atsakomybė (CK 6.256 str. 2 d.).

Apeliantas, be kita ko, teigia, kad teismas nevisapusiškai ištyrė bylos rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ad hoc, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, priėjo prie išvados, kad labiau tikėtinomis yra ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės, kad jos nurodytos faktinės aplinkybės egzistavo patvirtina faktai, jog ieškovė dirbo UAB „Tauro Malūnas“, o atsakovui tuo metu priklausė 65 procentų akcijų UAB „Tauro malūnas“ ir 75 procentai UAB „Logichema“ akcijų, kad susitarta buvo būtent taip, liudija ir prie ieškovės atsiliepimo į atsakovo prieštaravimus pridėtos elektroninio laiško, kurio autorystės atsakovas teisme neneigė, kopijos turinys, ieškovė dalyvavo derantis UAB „Logichema“ naudai su stambiais cheminių medžiagų pirkėjais, todėl tikėtina, kad įmonės pelno dalis, įstatymų ir šalių susitarimo nustatyta tvarka turėjusi atitekti ieškovei, galėjo sudaryti ginčo sumą. Bylos rašytinių įrodymų analizė teisėjų kolegijai suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne pavienius įrodymus, o jų visetą, todėl jo padarytos išvados yra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Inter alia, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentu, kad ginčo atveju taikytina ir contra proferentem taisyklė (CK 6.193 str. 4 d.), t. y. kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Kaip minėta, ieškovė savo ieškinį grindė prievoliniais teisiniais santykiai, byloje ginčo, kad atsakovo ir ieškovės nesiejo darbiniai santykiai nėra, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų dėl DK 27 straipsnio netaikymo pagrįstumo/nepagrįstumo, nes tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sistemine analize, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010, 3K-3-52/2011 ir kt.), atsižvelgdama į tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61), taip pat atsižvelgdama į tai, jog apeliantas tiesiog kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo bei kvalifikavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Nurodytais motyvais atmetusi apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apelianto skundo argumentų, nes jie teisėjų kolegijos pripažintini teisiškai nereikšmingais nagrinėjamos bylos kontekste kaip neturintys įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieškovei. Nors ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi ieškovės reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – 204 931,51 Lt sumai areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, o nesant (trūkstant) tokio turto, areštavo atsakovo pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovo darbo užmokestis.

CPK 150 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus šio kodekso 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį. Antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą.

Nurodytais motyvais nepatenkinus atsakovo apeliacinio skundo bei vadovaujantis CPK 150 straipsnio 3 dalimi, anksčiau nurodyta teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 20 d. galutinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas 2010 m. rugpjūčio 24 d. preliminarus sprendimas, nepakeistą.