Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėjas Gintautas Kaulakis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui T. K. adresuoti ieškinio, jo priedų nuorašai ir teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, įteikti 2020 m. birželio 16 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 130 straipsnio 1 dalimi – viešo paskelbimo būdu. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovas nepateiks atsiliepimo į ieškinį, todėl teismas priima sprendimą už akių, ginčą spręsdamas pagal ieškovės pareikštą reikalavimą ir jos nurodytas aplinkybes, neinformuojant dalyvaujančių byloje asmenų apie sprendimo už akių priėmimo laiką ir vietą (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnis ir 286 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atliko formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir padarė išvadą, kad, pasitvirtinus ieškovės pateiktų dokumentų turiniui, būtų pagrindas tokį sprendimą priimti (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Atlikus formalų įrodymų tyrimą byloje nustatyta, kad UAB „4finance“ ir atsakovas T. K. 2013 m. lapkričio 1 d., 2013 m. lapkričio 4 d. bei 2014 m. vasario 23 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „4finance“ suteikė atsakovui 322,36 Eur kreditą (2013 m. lapkričio 1 d. – 72,41 Eur; 2013 m. lapkričio 4 d. – 217,22 Eur; 2014 m. vasario 23 d. – 32,73 Eur). Minėtas sumas atsakovas turėjo grąžinti atitinkamai iki 2014 m. liepos 1 d., 2015 m. sausio 1 d. ir 2016 m. kovo 1 d. bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas UAB „4finance“ (Sutarties bendrųjų sąlygų 3.1, 4.1 punktai). Atsakovas T. K. savo prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, laiku nemokėjo įmokų pagal Sutartimi nustatytą mokėjimo grafiką, todėl liko skolingas 289,57 Eur kredito ir 1 312,90 Eur palūkanų.

2017 m. gegužės 4 d. sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartimi Nr. 17-50-03 pradinis kreditorius UAB „4finance“ perleido reikalavimo teisę į atsakovo T. K. įsiskolinimą, naujajam kreditoriui – ieškovei UAB „Gelvora“. Atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą 2017 m. gegužės 24 d. raštu bei raginamas apmokėti įsiskolinimą, tačiau duomenų byloje, jog atsakovas su ieškove atsiskaitė, nėra.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytu laiku, pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Šalių pareiga sutartį vykdyti sąžiningai ir tinkamai įtvirtinta CK 6.200 straipsnio 1 dalyje. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.205 straipsnis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis).

Pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo susiklostė paskolos (vartojimo kredito) teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis). CK 6.873 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatytais terminais, tačiau jis savo įsipareigojimų neįvykdė, nustatytu laiku ir tvarka įmokų nemokėjo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs vartojimo kreditą, todėl iš atsakovo ieškovei, perėmusiai iš pradinės kreditorės reikalavimo teisę į atsakovą, priteistina 289,57 Eur negrąžintas kreditas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 1 312,90 Eur palūkanų ir 75,00 proc. dydžio metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos 289,57 Eur nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal ieškovės pateiktus įrodymus nustatyta, kad 1 312,90 Eur palūkanas sudaro: 648,87 Eur palūkanos, kurias paskaičiavo pradinė kreditorė, ir 664,03 Eur palūkanos paskaičiuotų nuo reikalavimo teisės perėmimo dienos 2017 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. gegužės 24 d., taikant 75,00 proc. vartojimo kredito palūkanų normą.

Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Vertinant ieškovės prašomas priteisti palūkanas atkreiptinas dėmesys į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovė prašo priteisti tiek mokėjimo palūkanas (Sutarties 4.4 punktas), tiek ir kompensuojamąsias (Sutarties 7.1 punktas). Sutarties 4.1 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose. Sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1. punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatyme bei šioje sutartyje nustatytas taisykles.

Iš kartu su ieškiniu pateikiamos paskolų portfelio pardavimo sutarties matyti, jog vartojimo kredito sutartis yra nutraukta, tačiau kada ji buvo nutraukta ieškovė nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau iš išrašo iš priedo prie Paskolų portfelio pardavimo sutarties Nr. 17-50-03 matyti, kad paskaičiuota 75,04 Eur palūkanų, ir 573,83 Eur bendros kredito kainos palūkanų. Darytina išvada, kad 75,04 Eur palūkanos yra mokėjimo palūkanos. Kadangi Sutartimi nustatytas mokėjimo palūkanų dydis neviršija tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.), įtvirtinto palūkanų dydžio, todėl 75,04 Eur mokėjimo palūkanos priteistinos iš atsakovo ieškovei (CK 6.872 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnio 1 dalis ir 6.213 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Vadovaujantis Sutarties 7.1 ir 4.1 punktais, atsakovas už netinkamą prievolės pagal Sutartį vykdymą privalo mokėti bendrą kredito kainos metinę normą nustatyta Sutarties specialiosiose sąlygose, t. y. pagal 2013 m. lapkričio 1 d. sutartį – 179,20 proc., pagal 2013 m. lapkričio 4 d. sutartį – 135,80 proc., pagal 2014 m. vasario 23 d. sutartį – 116,90 proc.

Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 11 straipsnio 8 dalis, kuri nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.). Šioje nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos normoje taip pat įtvirtinta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nurodyta, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta – kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto 0,05 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną (t. y. 18,25 proc. dydžio metinės palūkanos (0,05 proc. x 365 d.).

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis), todėl vartotojo reikalavimas vertinti vartojimo kredito sutarties sąlygų atitikimą įstatymams nėra reikalingas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti 573,83 Eur bendros kredito kainos palūkanų, kurias paskaičiavo pradinė kreditorė (skaičiuota nuo kiekvieno suteikto kredito sumos, sutarties specialiosios sąlygose nurodyta palūkanų norma), ir 664,03 Eur palūkanų paskaičiuotų nuo reikalavimo teisės perėmimo dienos 2017 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. gegužės 24 d, taikant 75,00 proc. vartojimo kredito palūkanų normą. Šie palūkanų dydžiai viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 procentų dydžio metinių palūkanų). Vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už Sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, Sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas priteisti 1 237,86 Eur kompensuojamųjų palūkanų ir 75,00 proc. dydžio metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos 289,57 Eur nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmestinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje. Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus – laiku su ieškove neatsiskaitė, ieškovės reikalavimas tenkintinas ir ieškovei iš atsakovo priteistinos 5,00 procento dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Kadangi ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, t. y. 22,75 procentų, todėl atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį iš atsakovo T. K. priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 8,19 Eur žyminio mokesčio (36,00 Eur x 22,75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteistinos, kadangi neviršija 5,00 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285–286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Gelvora“, j. a. k. 125164834, 289,57 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų 57 ct) skolą, 75,04 Eur (septyniasdešimt penkių eurų 04 ct) mokėjimo palūkanas, 5,00 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8,19 Eur (aštuonių eurų 19 ct) žyminį mokestį.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos sprendimą už akių priėmusiems Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmams turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus. Atsakovas, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

Ieškovė per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali skųsti šį sprendimą Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.