- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-23
- Bylos Nr.
- e2A-108-781/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00209-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,S.“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,T.c. p.“, E. Ž., R. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,S.“ P., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,T.c. p.“, atsakovų E. Ž. ir R. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,S.“ P. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „T. c. p.“, E. Ž., R. S. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „S.“ P. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės ,,T. c. p.“ (toliau – atsakovė), atsakovų E. Ž. ir R. S. (toliau visi kartu – atsakovai) 75 000 Eur nuostolius žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Savo reikalavimą ieškovė grindė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 15 ir 16 straipsnių nuostatų pažeidimu.
2. Ieškovė nurodė, kad ji teikia oro valymo ir kondicionavimo paslaugas. 1998 m. gruodžio 7 d. ieškovė su atsakovu E. Ž. pasirašė darbo sutartį, kuria atsakovas buvo priimtas dirbti direktoriaus pareigose. Darbo sutarties 6.5.1 punkte buvo nurodyta, kas yra komercinė paslaptis ir kaip darbuotojas yra atsakingas už komercinės paslapties atskleidimą tretiesiems asmenims. Atsakovas E. Ž. taip pat yra ieškovės akcininkas, turintis 20 procentų akcijų. 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo pasirašyta darbo sutartis su atsakovu R. S., kuris buvo priimtas techninio aptarnavimo vadovu. Analogiškai ir su šiuo atsakovu sutartyje numatyta sąlyga dėl komercinių paslaugų saugojimo ir atsakomybės. Atsakovai E. Ž. ir R. S. darbo metu ieškovės klientams skleidė informaciją, neatitinkančią tikrovės, nurodydami, kad ieškovė ir atsakovė yra ta pati įmonė. 2018 m. balandžio 11 d. atsakovai E. Ž. ir R. S. įsteigė atsakovę, kur vykdo veiklą, analogišką ieškovės veiklai. Nors atsakovai E. Ž. ir R. S. yra atleisti iš darbo, tačiau yra nustatyta, kad atsakovas E. Ž., išeidamas iš darbo, pasisavino detalią techninę dokumentaciją apie ieškovės klientų turimus įrenginius, jų komplektaciją bei klientų aptarnavimo grafikus. Ieškovė prašomą priteisti 75 000 Eur žalos dydį tapatina su atsakovės sugeneruotu grynuoju pelnu nuo pat jos įsteigimo dienos, kurio ji nebūtų gavusi, jeigu nebūtų pasinaudojusi ieškovės komercine paslaptimi. Ieškovė nurodė negalinti tiksliai apskaičiuoti jai padarytos žalos dydžio, kadangi neturi informacijos apie tai, kada tiksliai ir kokia apimtimi kiekvienas ieškovės klientas buvo prarastas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė nesutinkanti su ieškiniu. Anot atsakovės, ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovai E. Ž. ir R. S. atskleidė atsakovei ieškovės komercinę paslaptį, o atsakovė ja naudojasi. Atsakovės manymu, ieškinyje aprašomas konkuravimo, o ne komercinės paslapties atskleidimo teisinis santykis. Ieškovė atsakovės veiksmų neteisėtumą sieja su kitų dviejų atsakovų buvimu darbo santykiuose su ieškove. Atsakovai turėjo teisę steigti įmonę ir vykdyti jų pasirinktą veiklą. Atsakovės vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius apie konfidencialios informacijos saugumo priemones, nepateikė duomenų, kad ieškinyje deklaruojama informacija atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius ir nepateikė įrodymų, kad atsakovai būtų atskleidę konfidencialią ieškovės paslaptį ar ja pasinaudoję. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad ieškovės ieškinio suma yra nepagrįsta, kadangi ji nepagrįstai tapatinama su atsakovės 2018 metais gautu grynuoju pelnu.
4. Atsakovai E. Ž. ir R. S. pateikė bendrą atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė su juo nesutinkantys. Atsakovai E. Ž. ir R. S. atsiliepime pažymėjo, kad ieškovės keliamas klausimas nėra susijęs su KĮ nuostatų pažeidimu. Atsakovai E. Ž. ir R. S. pripažino, kad atsakovai iš dalies konkuravo su ieškove. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovai buvo pasirašę su ieškove darbo sutartis dėl nekonkuravimo su ja, todėl jie pagrįstai konkuravo su ieškove, teikdami paslaugas daliai ieškovės klientų. Kadangi nagrinėjamas teisinis santykis yra komercinės paslapties atskleidimas ir jos įgijimas, o ne konkuravimo teisinis santykis, tai, atsakovų E. Ž. ir R. S. manymu, ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovai E. Ž. ir R. S. pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės darbuotojų kvietimą pereiti į jų įsteigtą bendrovę, kad būtent atsakovai keitė techninio aptarnavimo lipdukų turinį nurodydami vieno iš atsakovų telefoną, kad ieškovė kaupė popierinę informaciją apie savo klientus ir jiems suteiktą įrangą bei aptarnavimo grafikus, kurią pasisavino atsakovas E. Ž..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 33 085 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 201 m. rugsėjo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 652,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai nuo 2018 m. balandžio 11 d. darbo metu naudodamiesi konfidencialia ieškovės informacija, kuri yra ieškovės komercinė paslaptis, atlygintinai teikė paslaugas ieškovės klientams, nežinant ieškovei, naudodamiesi pagal pareigas patikėta informacija, sudarinėjo sutartis ne ieškovės interesais ir naudai. Šias faktines aplinkybes, teismo vertinimu, patvirtino ieškovės pateiktos dvi PVM sąskaitos – faktūros (2019 m. vasario 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „P. L.“ ir 2019 m. gegužės 7 d. Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „S. B.“), kurias atsakovės vardu išrašė ir pasirašė atsakovas R. S..
7. Teismas atmetė atsakovų teiginius, kad atsakovai E. Ž. ir R. S. nepasisavino ir nesinaudojo ieškovės komercine paslaptimi. Tokius teiginius, pirmosios instancijos teismo manymu, paneigė patys atsakovai E. Ž. ir R. S., kurie parodė, kad jiems buvo žinomi ieškovės klientų duomenys, kokius įrenginius turi ieškovės klientai, kokios yra ieškovės teikiamų paslaugų kainos bei apimtys. Byloje atsakovų pateiktas tų pačių klientų sąrašas, kuriuos nurodė ir ieškovė, patvirtina, kad šiuos klientus atsakovė perviliojo, pasinaudodama būtent ieškovės duomenų baze.
8. Teismas nustatė, kad atsakovų E. Ž. ir R. S. darbo sutartyse konkrečiai ir detaliai buvo nurodyta, kas sudaro įmonės komercinę paslaptį. Atsakovas E. Ž. buvo ne tik įmonės akcininkas, bet ir jos vadovas, todėl akivaizdu, kad jam buvo žinomi visi pardavimai, paslaugų įkainiai, jų suteikimo terminai ir kita informacija, kurią žinojo tik įmonės vadovas.
9. Atsakovų pasinaudojimą ieškovės klientų duomenimis ir atsakovės veiklos be savo sąnaudų (reklamų) vykdymą, teismo vertinimu, patvirtina ir ta aplinkybė, kad siekiant neprarasti klientų kontaktų, atsakovas E. Ž. 2019 m. gegužės 7 d. persirašė savo vardu telefono numerį, kuris buvo naudojamas ieškovės kontaktuoti su klientais.
10. Teismas sprendė, kad atsakovai ieškovės komercine paslaptimi naudojosi jų darbo metu pas ieškovę ir vėliau, jau nutraukus darbo santykius, todėl vien šių aplinkybių pakanka išvadai dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos egzistavimo.
11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad ieškovės pateiktas klientų sąrašas, PVM sąskaitos – faktūros nuo 2014 metų, patvirtina, jog atsakovai, pasinaudodami ieškovės komercine paslaptimi, gavo naudos neteisėtai veikdami.
12. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neteikė teismui priešpriešinių skaičiavimų, kokio dydžio žala buvo padaryta ieškovei dėl tų pačių klientų aptarnavimo. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, suformuluota analogiško pobūdžio bylose, nepritarė atsakovų pozicijai, kad būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti patirtos žalos dydį. Sprendime nurodyta, kad ieškovė ieškinio sumą grindė gautu atsakovės grynuoju pelnu už 2018 metus, padidinusi šią sumą dvigubai, ir teigė, kad visas gautas atsakovės grynasis pelnas buvo gautas neteisėtai. Ieškovė ieškinio kainos neskaičiavo pagal gautą grynąjį pelną už 2019 metus (iki ieškinio pateikimo), nors tokie duomenys byloje yra. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė neteikė įrodymų, kokiu pagrindu ji, apskaičiuodama prašomos priteisti žalos dydį, gautą grynąjį pelną padidino dvigubai. Todėl, teismo vertinimu, atsakovės gauto grynojo pelno už 2018 metus suma 35 101 Eur turėtų būti mažinama atsakovės pateiktoje lentelėje (atsakovė pateikė bendrojo ir grynojo pelno apskaičiavimo lentelę už 2018 metus ir už 2019 metus) nurodyta grynojo pelno dalimi, kuri yra gauta teisėtai (teisėtai gauto grynojo pelno dalis už 2018 metus yra 2 016,62 Eur, o už 2019 m. – 7 850,23 Eur). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pripažino, kad priteistinos žalos dydis yra lygus 33 085 Eur.
13. Teismas, spręsdamas žalos dydžio klausimą, atsižvelgė ir į ieškovės veiksmus siekiant užkirsti kelią žalos atsiradimui.
14. Teismas sutiko su ieškove, kad byloje taikytina solidarioji atsakovų civilinė atsakomybė, kadangi žala ieškovei padaryta atsakovų bendrais veiksmais.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai
15. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą dalyje, kuria nuspręsta priteisti solidariai iš atsakovų 33 085 Eur žalos atlyginimą, pakeisti – ieškinį tenkinti pilnai, priteisiant solidariai iš atsakovų 75 000 Eur žalos atlyginimą ir 12 623,65 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pažymėjo, kad:
15.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš atsakovų priteistinas tik pirmųjų veiklos metų (2018 m.) atsakovės gautas grynasis pelnas (ir tai netgi ne visas). Priimant sprendimą, buvo būtina remtis atsakovės 2018 ir 2019 m. pelno (nuostolio) ataskaitomis bei laikyti, kad visas atsakovų per 2018 ir 2019 m. gautas bendras pelnas – 211 052 Eur (39 622 Eur bendrojo pelno už 2018 metus ir 171 519 Eur bendrojo pelno už 2019 metus) – yra gautas neteisėtai. Tai reiškia, kad ieškovei turėjo būti priteista visa jos prašyta priteisti žala.
15.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė padvigubino prašytą priteisti žalos dydį. Ieškovė tiesiog manė, kad atsakovų neteisėtai gauta nauda ir per 2019 metus turėtų būti ne mažesnė nei ta, kuri buvo gauta per 2018 metus. Įvertinti 2019 m. atsakovės finansinių veiklos rezultatų ieškovė neturėjo galimybės, dėl to nurodė, kad 2019 m. atsakovės gauto pelno suma yra tik jos prielaida, preziumuojant, kad atsakovė ir 2019 m. turėjo gauti ne mažesnę naudą nei 2018 m. sugeneruotas atsakovės pelnas. Ieškovė prašė priteisti netgi ženkliai mažesnį jam padarytos žalos dydį nei galėjo prašyti.
15.3. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad iš atsakovų yra priteistinas tik grynasis pelnas ir tik už 2018 m., papildomai iš jo atėmus galimai teisėtai atsakovės gautą pelną. Nustatant, kokio dydžio naudą neteisėtai gavo atsakovai, teismas, visų pirma, turėjo remtis bendrojo, o ne grynojo pelno rodikliu.
15.4. Nustatant ieškovei priteistinos žalos dydį, atsakovės gauto grynojo pelno mažinimas atsakovų lentelėse nurodytomis sumomis, yra negalimas, nes tai reiškia, kad iš atsakovės neteisėtai gautos naudos yra atimama dar ir ta suma, kurią atsakovai patys pripažino kaip gautą neteisėtai.
15.5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė papildomai turėjo įrodyti savo negautas pajamas, ir kad to nepadarė, yra neteisinga ir nepagrįsta. Ieškovė neprivalėjo šioje byloje įrodinėti savo negautų pajamų dydžio, kadangi ji prašė priteisti ne savo negautas pajamas, o atsakovės neteisėtai gautą naudą.
15.6. Teismas niekaip nepaaiškino ir nepagrindė, kaip ir kodėl ieškovės veikos finansiniai rezultatai sąlygojo iš atsakovų priteistos žalos dydį.
15.7. Ieškovei tinkamai įvykdžius savo įrodinėjimo pareigą, t. y. nurodžius ir įrodžius atsakovės gautą bendrąjį pelną (211 502 Eur), kaip neteisėtai atsakovų gautą naudą, teismui pripažinus, kad atsakovai pasisavinę ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją vykdė nesąžiningą konkurenciją visą ginčo laikotarpį, ir atsakovams nepateikus jokių įrodymų apie tai, kokią savo bendrojo pelno dalį jie 2018 – 2019 m. gavo teisėtai, ieškinys turėjo būti patenkintas pilnai.
Atsiliepimas
16. Atsakovai E. Ž. ir R. S. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės teiginius, kad jai padaryta žala turi būti skaičiuojama ir priteista pagal 2019 m. pelno projekciją, kadangi žala turi būti nustatyta ir įrodinėjama teisėtomis priemonėmis.
Šalies argumentai
16.2. Ieškovė klaidingai nurodė, kad teismas iš atsakovų priteisė tik grynąjį pelną, gautą už 2018 m., papildomai atėmus galimai teisėtai atsakovės gautą pelną. Argumentų, kad priteisiamas tik už 2018 m. gautas grynasis pelnas, skundžiamame sprendime nėra. Teismas nurodė tik žalos dydžio apskaičiavimo metodiką.
16.3. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas turėjo priteisti ne grynąjį pelną, bet bendrąjį. Prašydama priteisti žalą pagal 2019 m. gauto pelno projekciją, ieškovė pati nurodė ieškinio dalyką, kurio bylos nagrinėjimo metu nekeitė.
16.4. Atsakovų pateiktos lentelės dėl atsakovės 2018 m. – 2019 m. gauto grynojo pelno yra suvestiniai rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją reikšmę, negu ieškovės pateikti įrodymai, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad jos neįrodo ieškovės patirtos žalos.
16.5. Žalos dydį siejant su pardavimo pajamų sumažėjimu 2019 m., ieškovė turėjo įrodyti priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir pajamų sumažėjimo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad sutartys su ja buvo nutrauktos dėl atsakovų vykdomos veiklos, o ne dėl ieškovės teikiamų nekokybiškų paslaugų.
Atsiliepimas
17. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad:
17.1. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovai būtų atskleidę ieškovės komercinę paslaptį ar ja pasinaudoję. Byloje nėra duomenų apie ieškovės įmonėje patvirtintą konfidencialios informacijos sąrašą, jos saugojimo būdą. Informacija apie klientus pati savaime nesudaro komercinės paslapties.
17.2. Faktas, kad darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, arba dirbdamas įmonėje įsteigė kitą, ta pačia arba panašia veikla užsiimančią įmonę, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos.
17.3. Vien tik įmonių sąrašų pateikimas neįrodo, kad tos įmonės buvo ir ieškovės klientai, taip pat neįrodo, kad šiems klientams ieškovė teikė paslaugas ir galimo pažeidimo padarymo metu. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė prarado kokius nors savo klientus dėl neteisėtų atsakovų veiksmų.
Šalies argumentai
18. Atsakovai E. Ž. ir R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą netaikant civilinės atsakomybės atsakovų atžvilgiu ar visiškai (ir dalies) atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės dėl neteisėtų ieškovės veiksmų, taip pat pakeisti skundžiamą sprendimą ir taikyti dalinę civilinę atsakomybę, o konkrečias dalis nustatyti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai E. Ž. ir R. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad:
18.1. Ieškovė byloje nepaneigė atsakovų sąžiningumo prezumpcijos, neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto, dydžio, priežastinio ryšio tarp kokių nors atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos.
18.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė tik atsakovams. Būtent ieškovė turėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus kaltę, kuri yra preziumuojama.
18.3. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, atsakovai faktiškai konkuravo su ieškove, o ne atskleidė ieškovės komercinę paslaptį. Atsakovai E. Ž. ir R. S. su ieškove nesudarė jokių nekonkuravimo sutarčių, įpareigojančių nekonkuruoti.
18.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo E. Ž. telefono numerio perrašymą savo vardu priskyrė prie jo atliktų neteisėtų veiksmų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas E. Ž. teisėtai perrašė telefono numerį savo vardu, kadangi jis jam priklausė anksčiau, ir jis juo naudojosi kaip asmeniniu telefono numeriu.
18.5. Pirmosios instancijos teismo taikyta priteistinos žalos apskaičiavimo metodika yra neteisinga. Atsakovai teismui pateikė lentelę su paskaičiavimais, įrodančiais atsakovės iš tų pačių klientų, kurie buvo ir ieškovės klientai, 2018 m. gautą 2 016 Eur grynąjį pelną. Todėl atsakovės ieškovei padaryta žala yra lygi 2 016 Eur, o ne 33 085 Eur, kaip konstatavo teismas. Lentelėje nurodyti duomenys nebuvo paneigti.
18.6. Vien tik įmonių sąrašų pateikimas neįrodo, kad tos įmonės buvo ir ieškovės klientai, taip pat neįrodo, kad šiems klientams ieškovė teikė paslaugas ir galimo pažeidimo padarymo metu. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė prarado kokius nors savo klientus dėl neteisėtų atsakovų veiksmų.
18.7. Teismas nenustatė teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio. Nagrinėjamoje byloje neteisėti veiksmai turėjo lemti ieškovės praradimus. Tačiau byloje esantys įrodymai (įmonės 2018 m. balansas) įrodo, kad ieškovė 2018 m. praradimų nepatyrė. Nesant priežastinio ryšio, nėra pagrindo atsakovų civilinės atsakomybės konstatavimui.
18.8. Teismui nenustačius, kokia konkreti informacija sudarė ieškovės komercinę paslaptį, nebuvo atskleista bylos esmė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai klientų duomenis įvertino kaip komercinę paslaptį, nes ieškovė pati nesiėmė veiksmų šiai informacijai įslaptinti.
18.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją civilinę atsakomybę. Atsakovai E. Ž. ir R. S. iš galimai savo neteisėtų veiksmų jokios naudos negavo. Visą naudą gavo atsakovė. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo didesnę žalos dalį priteisti iš atsakovės.
18.10. Net jei ir būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau teismas, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstęs ieškovės neteisėtus veiksmus, nepagrįstai nesvarstė atsakovų atleidimo nuo šios atsakomybės dėl šių nustatytų aplinkybių klausimo.
18.11. Teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų priteisė solidariai.
19. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad:
19.1. Ieškinyje remiamasi konkuravimo (nekonkuravimo) teisiniais santykiais, o ne komercinės paslapties atskleidimo. Ieškovė su atsakovais E. Ž. ir R. S. nebuvo sudariusi sutarčių dėl nekonkuravimo, todėl šie atsakovai teisėtai konkuravo su ieškove.
19.2. Ieškovė nepateikė nei vienos su klientais sudarytos sutarties, šių klientų aptarnavimo grafikų, neįrodinėjo su klientais sudarytų sutarčių nutraukimo aplinkybių, ir kaip tai susiję su atsakovų galimai neteisėtais veiksmais, ieškovei padaryta žala.
19.3. Ieškovės nurodyta informacija nebuvo laikoma komercine paslaptimi, kadangi ieškovė pati jos tokia niekada nepripažino. Atsakovė jokios komercinės paslapties neįgijo. Todėl teismo išvada, kuria pripažinta, kad atsakovai panaudojo ieškovės komercines paslaptis ir taip atliko neteisėtus veiksmus, yra nepagrįsta.
19.4. Teismas be pagrindo, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, pateiktu civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, pripažino, kad ieškovei tenka pareiga įrodyti ne atsakovės gautą grynąjį, o bendrąjį pelną, o atsakovė, nesutikdama su reikalavimu, turi įrodyti gauto pelno teisėtumą, kadangi cituotos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.
19.5. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovės pateiktose lentelėse apie sutampančius klientus nurodyti ne visi klientai.
19.6. Skundžiamame sprendime nepagrįstai tapatinamas atsakovės 2018 m. gautas grynasis pelnas su ieškovės patirtu nuostoliu. Atsakovė, kaip naujai įsteigta įmonė, naudojosi mokesčių lengvatomis (pelno mokestis), ieškovei tokios lengvatos nebuvo taikomos, todėl tenkinęs ieškovės reikalavimus, teismas suponavo mokesčių mokėjimo išvengimo situaciją.
Atsiliepimas
20. Ieškovė atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
20.1. Ieškinys atsakovams buvo pareikštas ne dėl paties konkuravimo fakto, t. y. ne dėl to, kad atsakovai įsteigė konkuruojantį su ieškove juridinį asmenį, ir ne dėl to, jog atsakovė vykdo veiklą, analogišką ieškovės vykdomai veiklai. Ieškinys pareikštas dėl to, kad atsakovai tą atliko įstatymų draudžiamais nesąžiningos konkurencijos veiksmais (neteisėtai pasinaudojant ieškovės komercinę paslaptį sudarančia informacija) bei padarė žalos ieškovei.
20.2. Komercinės paslapties apsauga nuo neteisėto naudojimo ir atskleidimo yra taikoma nepriklausomai nuo to, ar yra (buvo) sudarytas nekonkuravimo susitarimas, todėl nekonkuravimo susitarimų su atsakovais E. Ž. ir R. S. nebuvimas neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovų veiksmų neteisėtumą ir niekaip dėl to atsakovų atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų nelegitimuoja.
20.3. Apeliacinių skundų argumentai, kad informacija apie ieškovės klientus, kuria pasinaudojo atsakovai, nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta ieškovės komercine paslaptimi, neturi pagrindo. Būtent klientų, kurie įsigijo kurią nors iš nurodytos įrangos iš ieškovės, ir kuriai reikalingas garantinis aptarnavimas informacija yra ypatingai vertinga ieškovės komercinė informacija, suteikianti išskirtinį konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Atsakovų E. Ž. ir R. S. darbo sutartys įrodo, kad jose buvo aiškiai apibrėžta, ką ieškovė laiko komercine paslaptimi, taip pat numatyta, kad jos atskleidimas tretiesiems asmenims yra negalimas.
20.4. Ieškovei, reiškiančiai reikalavimą priteisti neteisėtai komercine paslaptimi pasinaudojusio asmens neteisėtai gautą naudą, tenka pareiga įrodyti atsakovų gautą bendrąjį pelną, o atsakovai, nesutikdami su reiškiamu reikalavimu, turi pareigą įrodyti, kad jų gautas pelnas ar jo dalis yra teisėti.
20.5. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo jokių neteisėtų ieškovės veiksmų. Todėl atsakovai be pagrindo bando įrodinėti, kad pati ieškovė yra kalta dėl to, jog atsakovai pasinaudojo jos komercine paslaptimi ir perviliojo jos klientus bei dėl to jai buvo padaryta žala.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
22. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas E. Ž. nuo 1998 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. ėjo direktoriaus pareigas ieškovės įmonėje, be to, nuo 2001 m. sausio 5 d. jis turi 20 proc. šios įmonės akcijų. Atsakovas R. S. ieškovės įmonėje dirbo nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2019 m. birželio 3 d. Byloje esanti atsakovės steigimo sutartis patvirtina, kad ją 2018 m. balandžio 11 d. įsteigė atsakovai E. Ž. ir R. S.. Atsakovė vykdo analogišką veiklą, kaip ir ieškovė – oro valymo, vėdinimo sistemų montavimą, priežiūrą, remontą ir pan. Be to, atsakovas R. S. pas atsakovę buvo įdarbintas nuo 2018 m. gegužės 14 d.
Dėl komercinės paslapties sampratos ir atsakovų neteisėtų veiksmų
23. Ieškovė kreipėsi į teismą teigdama, kad atsakovai E. Ž. ir R. S. atskleidė atsakovei ieškovės komercinę paslaptį, taip pat būdami ieškovės dalyviais, naudojosi ieškovės konfidencialia informacija ne jos naudai, o atsakovė neteisėtai įgijo ieškovės konfidencialią informaciją ir ja naudojosi be ieškovės sutikimo, kas suponuoja pagrindą ieškovei prašyti nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo – 75 000 Eur – apskaičiuoto kaip atsakovės 2018 m. (nuo 2018 m. balandžio 11 d., kuomet buvo įsteigta atsakovė) – 2019 m. neteisėtai gauta nauda. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, nesutikęs tik su ieškovės apskaičiuotu žalos dydžiu. Apeliaciniais skundais ieškovė ginčija priteistos žalos apimtį, atsakovai nesutinka su civilinės atsakomybės sąlygų jų atžvilgiu taikymu.
Žemesnės instancijos teismas
24. Laikotarpiu, kuriuo, kaip įrodinėja ieškovė, buvo atskleista jos komercinė paslaptis ir buvo atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, ir už kurį dėl šių veiksmų ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą (atsakovės neteisėtai gautą turtinę naudą), t. y. nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. (imtinai), atsakomybę už komercinių paslapčių atskleidimą ir (arba) panaudojimą reglamentavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.), nuo 2018 m. birželio 1 d. įsigaliojusi CK 1.116 straipsnio redakcija bei 2018 m. birželio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas (toliau – KPTAĮ).
25. CK 1.116 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.) numatė, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Nuo 2018 m. birželio 1 d. įsigaliojusi CK 1.116 straipsnio redakcija galimų priteisti nuostolių rūšių nedetalizuoja ir įtvirtina nuostatą, jog komercinių paslapčių apsaugą nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo nustato įstatymas (CK 1.116 straipsnio 3 dalis). KPTAĮ, įsigaliojęs 2018 m. birželio 1 d., reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, atlyginimo klausimus. Šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jis neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia komercinę paslaptį, privalo atlyginti komercinės paslapties turėtojui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo. Nustatydamas turtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, dydį, teismas atsižvelgia į komercinės paslapties turėtojo faktiškai patirtas komercinės paslapties sukūrimo, tobulinimo ir naudojimo išlaidas, jo negautas pajamas, fizinio ar juridinio asmens, neteisėtai gavusio, panaudojusio arba atskleidusio komercinę paslaptį, gautą naudą ir kitas svarbias aplinkybes.
26. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė reikalauti priteisti iš nesąžiningos konkurencijos veiksmų gautą naudą nukentėjusiam asmeniui garantuojama ir CK 6.249 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018). Tam, kad pagal CK 1.116 straipsnio 4 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013).
27. Atsakovai apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, konstatuojančią atsakovų E. Ž. ir R. S. neteisėtus veiksmus, kai jie nuo 2018 m. balandžio 11 d. naudodamiesi konfidencialia ieškovės informacija – ieškovės komercine paslaptimi, atlygintinai teikė paslaugas ieškovės klientams, nežinant ieškovei, naudodamiesi pagal pareigas patikėta informacija; darbo metu sudarinėjo sutartis ne ieškovės interesais, o atsakovės, kuri šią informaciją neteisėtai įgijo ir ja naudojosi, naudai.
28. Atsakovai, siekdami įrodyti minėtos išvados neteisingumą, visų pirma, remiasi argumentu dėl ieškinyje aprašomų konkuravimo (nekonkuravimo), o ne komercinės paslapties atskleidimo teisinių santykių, ką, anot atsakovų, klaidingai konstatavo teismas. Atsakovų manymu, jie faktiškai konkuravo su ieškove, teikdami analogiškas paslaugas daliai jos klientų, bet komercinės paslapties atsakovai E. Ž. ir R. S. nėra atskleidę – atsakovai E. Ž. bei R. S. nebuvo sudarę jokių nekonkuravimo susitarimų su ieškove, todėl atsakovės įsteigimas negali būti vertintinas kaip šių atsakovų neteisėti veiksmai.
29. KĮ 15 straipsnyje įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas, pagal kurį ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (1 dalies 3 punktas). Pagal KĮ 16 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo, žalos atlyginimo. Taigi, šiuo draudimu siekiama suvaržyti asmenų galimybę užsiimti tam tikra veikla ar įsidarbinti.
30. Kaip matyti iš ieškovės pozicijos, išdėstytos procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kreipdamasi į teismą, ji vadovavosi ne tik KĮ, bet ir CK 1.116 straipsnio nuostata, numatančia komercinės paslapties apsaugą. Vadinasi, ieškovės ieškinio pagrindas buvo ne tik atsakovų E. Ž. ir R. S. įsteigtos bendrovės (atsakovės) vykdoma ūkinė veikla, analogiška ieškovės, bet ir atsakovų E. Ž. ir R. S. veiksmai, kuriais jie atskleidė ieškovės komercinę paslaptį, ją naudojo vykdydami konkuruojančią veiklą. Be to, prie KĮ 15 straipsnio nuostatoje nurodytų draudžiamų ir galinčių pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti veiksmų priskiriami informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, panaudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Dar daugiau, kaip matyti iš KĮ 15 straipsnio, CK 1.116 straipsnio, KPTAĮ 8 straipsnio turinio, nesąžiningos konkurencijos veiksmai ir komercinės paslapties neteisėtas atskleidimas, panaudojimas, yra draudžiami įstatymo patys savaime, nepriklausomai nuo nekonkuravimo susitarimų sudarymo.
31. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalys sutiko dėl nekonkuravimo susitarimo nebuvimo. Tačiau, kaip matyti iš aptartų motyvų, ši aplinkybė neeliminuoja atsakovų neteisėtų veiksmų atlikimo, o išdėstytas teisinis reglamentavimas paneigia atsakovų argumento apie pirmosios instancijos teismo klaidingą šalių teisinių santykių kvalifikavimą pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pripažino, kad atsakovų E. Ž. ir R. S. atskleista, panaudota, ir atsakovės įgyta ieškovei priklausanti informacija atitinka komercinės paslapties požymius. Atsakovai, tam prieštaraudami, teigia, kad ieškovė nebuvo sudariusi ir patvirtinusi komercinių paslapčių sąrašo, todėl nėra aišku, kas laikoma jos komercine paslaptimi, be to, klientų, kuriems atsakovė taip pat teikė paslaugas, duomenys (sutartys, jų aptarnavimo grafikas ir pan.), buvo vieši; ieškovė, priskirdama šiuos duomenis prie komercinės paslapties, nedėjo jokių pastangų juos apsaugoti.
33. Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektai. Kaip ir kiti šios nuosavybės objektai, komercinės paslaptys yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties objekto samprata ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis. Galiojančios redakcijos CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komercinė paslaptis yra informacija, kuri atitinka šiuos požymius: 1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą. Plėtojant praktiką dėl pirmiau nurodytų požymių kasacinio teismo pažymėta, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
34. Komercinę paslaptį sudaranti informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl atskleidus duomenis apie įmonės klientus tretiesiems asmenims nukentėjusiai įmonei gali būti padaroma žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
35. Informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas. Kasacinio teismo praktika dėl protingų pastangų išsaugoti informaciją standarto jau suformuota – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Pažymėtina, kad paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą. Sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
36. Teisėjų kolegija byloje nustatė, kad atsakovas E. Ž., prieš pradėdamas eiti direktoriaus pareigas ieškovės bendrovėje, 1998 m. gruodžio 7 d. pasirašė darbo sutartį su ieškove, kurios 6.5.1. punktas įsakmiai numatė, kokia ieškovės informacija yra laikoma komercine paslaptimi. Prie tokios informacijos buvo priskirti duomenys apie ieškovės tiekėjus užsienyje, prekių pirkimo – pardavimo sutartis ir kontraktus, ieškovės planus, jos komercinės – ūkinės veiklos kainodarą, finansines operacijas, pajamas ir išlaidas ir pan. Analogiškas punktas buvo numatytas ir su atsakovu R. S. 2016 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytoje darbo sutartyje, kuria jis buvo priimtas dirbti techninio aptarnavimo vadovu (10.5.1. punktas). Sudarytomis darbo sutartimis atsakovai R. S. ir E. Ž. buvo įsipareigoję saugoti komercinę paslaptį.
37. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų R. S. ir E. Ž. pareiga saugoti ieškovės komercines paslaptis kilo iš aukščiau išvardytų darbo sutarties nuostatų. Akivaizdu, kad susipažinus su darbo sutarties turiniu, atsakovai E. Ž. ir R. S. turėjo suprasti, kokia informacija ieškovės laikoma komercine paslaptimi. Dar daugiau, atsakovas E. Ž., būdamas ieškovės vadovu ir 2018 m. kovo 29 d. pasirašęs ieškovės bendrovės įstatus, įstatų 7 straipsnio 7.7. punkto 13 dalimi buvo įpareigotas nustatyti informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ar konfidencialia informacija. Todėl neabejotina, kad šių atsakovų sužinota informacija apie klientus, apimanti jų aptarnavimo grafikus, suteikiamų paslaugų apimtis, kainą ir pan., užfiksuota prekių pirkimo – pardavimo sutartyse ir kontraktuose, ieškovės buvo traktuojama kaip komercinė paslaptis, kas ir nurodyta su atsakovais pasirašytose darbo sutartyse. Disponavimas šia informacija suteikė atsakovams, įsteigusiems atsakovę, komercinį pranašumą prieš ieškovę, būtent dėl šios komercinę paslaptį sudarančios informacijos sužinojimo jie, kaip konkuruojantys subjektai sugebėjo užmegzti verslo santykius su ieškovės klientais, ir tokiu būdu juos perimti.
38. Atsakovų E. Ž. ir R. S. teigimu, informacija apie klientus buvo segtuvuose, esančiuose lentynose bendrose įmonės patalpose, todėl ją galėjo pasisavinti visi darbuotojai. Negana to, ieškovė informaciją, sudarančią jos komercinę paslaptį, pareikalavo iš atsakovo E. Ž. grąžinti tik prasidėjus teisminiam procesui, kas rodo ieškovės nerūpestingumą siekiant apsaugoti jai svarbius duomenis. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šie teiginiai niekaip nepaneigia nei komercinės paslapties egzistavimo, nei jos svarbumo fakto, nei atsakovų neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių tokios informacijos atskleidimu, jos panaudojimu, atlikimo. Visų pirma, vadovaujantis ieškovės įstatų 7 straipsnio 7.7. punkto 12 dalimi atsakovas E. Ž., kaip ieškovės direktorius, turėjo užtikrinti bendrovės komercinių paslapčių apsaugą. Todėl būtent nuo jo, kaip asmens, organizavusio bendrovės veiklą ir jai vadovavusio, veiksmų priklausė, kokiu būdu tai bus padaryta. Be to, aplinkybė, kad ieškovė tik prasidėjus teisminiam procesui paprašė grąžinti įmonės informaciją ir dėl to nesikreipė į teisėsaugos institucijas, neįrodo jos aplaidaus požiūrio į duomenis, sudarančius komercinę paslaptį. Nagrinėjamu atveju operatyvus informacijos grąžinimas nedaro įtakos pačiam komercinės paslapties atskleidimo, panaudojimo faktui, kadangi atsakovas E. Ž., būdamas ieškovės vadovu ir tiesiogiai ja disponuodamas, bet kada galėjo ja pasinaudoti, kas ir buvo padaryta. Papildomai pažymėtina ir tai, kad informacijos apie ieškovės klientus laikymas segtuvuose bendrose patalpose neįrodo jos viešo pobūdžio ir atskleidimo kokiomis nors aplinkybėmis tretiesiems asmenims. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės klientų sąrašai, jų kontaktiniai duomenys, sutartys su klientais, informacija apie klientams taikomas kainas ir kt. būtų skelbiami viešai. Šiuo klausimu pasisakytina ir tai, kad ieškovė, gindama savo komercinę paslaptį, nėra įpareigota kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl jos išreikalavimo iš ją turinčių asmenų, ir šių veiksmų neatlikimas nesudaro prielaidų abejoti ieškovės siekiu išsaugoti jai svarbius duomenis. Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų, ji ši klausimą stengėsi išspręsti taikiai, pasikreipus į atsakovą E. Ž. dėl dokumentacijos grąžinimo.
39. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų E. Ž. ir R. S. turima informacija apie ieškovės klientus negali būti vertinama kaip jų profesinės kvalifikacijos žinios, įgytos dirbant pas ieškovę. Šių atsakovų įgyta informacija yra susijusi išimtinai su ieškovės klientais, jiems taikomomis paslaugų kainomis, darbų periodiškumu, o ne darbinių funkcijų atlikimu. Tokių duomenų turėjimas suteikė atsakovams E. Ž. ir R. S. galimybę įsteigti atsakovę ir jos vardu siūlyti ieškovės klientams palankesnes paslaugų sąlygas nei tai darė ieškovė, kas besąlygiškai suteikė atsakovei verslo pranašumą prieš ieškovę. Tai, kad atsakovas E. Ž. pats prisidėjo prie tokios informacijos formavimo ieškovės įmonėje, nesuteikia jam teisės ir nutraukus darbo santykius su ieškove, naudotis tokia informacija, kadangi ji priklauso ieškovei, kuriai vadovavo atsakovas E. Ž., o ne jam pačiam.
40. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinamos kaip komercinės paslapties ieškovės bendrovėje egzistavimas, ir patvirtinančios atsakovų E. Ž. ir R. S. aiškų suvokimą, kokia informacija priskirtina prie ieškovės komercinių paslapčių.
41. Atsakovai nesutinka su skundžiamame sprendime nurodyta išvada dėl jų neteisėtų veiksmų konstatavimo pasinaudojus ieškovės komercine paslaptimi įsteigus atsakovę. Jų teigimu, atsakovės, teikiančios analogiškas kaip ir ieškovė, paslaugas, įsteigimas ir bendradarbiavimas su buvusiais ieškovės klientais nereiškia ieškovės komercinės paslapties atskleidimo, pasinaudojimo tokiais duomenimis. Šioje nutartyje minėta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė, kurioje dirbo atsakovai E. Ž. bei R. S., vykdė tapačią veiklą – oro valymo, vėdinimo sistemų montavimą, priežiūrą, remontą ir pan. Atsakovai byloje neneigė, kad kai kurie ieškovės klientai ėmė naudotis ir atsakovės paslaugomis. Tačiau atsakovai neįrodė, kad jie atsakovės klientais tapo dėl tam tikrų jiems nepriimtinų ieškovės veiksmų, o ne dėl atsakovų E. Ž. ir R. S. disponuojamos informacijos apie ieškovės klientus ir atsakovų veiksmų, nukreiptų į klientų perviliojimą. Priešingai, byloje esančios aplinkybės patvirtina atsakovų nesąžiningą naudojimąsi turimais duomenimis apie ieškovės klientus. Byloje nustatyta, kad atsakovė 2019 m. rugpjūčio 22 d. pateikė UAB „S. B.“, tuo metu buvusiai ieškovės klientei, komercinį pasiūlymą. Šios įmonės atstovas E. J. pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad jis bendraudavo su atsakovu R. S., dirbusiu pas ieškovę; gavęs pasiūlymą iš atsakovės, jis sužinojo, jog atsakovas R. S. perėjo dirbti pas atsakovę. Vadinasi, atsakovas R. S., turėdamas duomenų apie ieškovės klientų turimą techninę įrangą, ieškovės taikomą prekių, paslaugų kainą, UAB „S. B.“ galėjo pateikti komerciškai naudingesnį, priimtinesnį pasiūlymą nei ieškovė. Be to, byloje esanti 2019 m. vasario 28 d. UAB „P. L.“ atsakovo R. S. atsakovės vardu išrašyta PVM sąskaita – faktūra patvirtina atsakovės, o ne ieškovės, su kuria jį siejo darbo santykiai, naudai vykdomus darbus. Kaip nesąžiningi bei įrodantys atsakovo E. Ž. norą išsaugoti ieškovės klientų kontaktus traktuotini ir šio atsakovo veiksmai, kuomet jam nustojus dirbti pas ieškovę, jis savo vardu perrašė telefono numerį, naudojamą ieškovės kontaktiniuose techninio aptarnavimo lipdukuose. Manytina, kad nepaisant šio numerio priklausomybės iki jam tapus ieškovės reprezentaciniu numeriu, atsakovas E. Ž. žinodamas, kad šis telefono numeris, visų pirma, naudojamas ieškovės kontaktams su savo klientais, turėjo šį numerį palikti ieškovei, o ne parrašyti jo savo vardu. Priešingi veiksmai suponuoja išvadą apie atsakovo E. Ž. siekį neprarasti ryšio su ieškovės klientais taip tęsiant bendradarbiavimą, tačiau jau atsakovei, o ne ieškovei, teikiant pasiūlymus bei paslaugas.
42. Atsakovai teisūs teigdami, kad klientų perėmimas pasinaudojant geresnių sąlygų pasiūlymu yra konkurencijos pasireiškimas ir ne tik nėra neteisėtas veiksmas, bet skatintinas ir neišvengiamai būtinas reiškinys laisvoje rinkoje. Tačiau akcentuotina, kad klientų perviliojimas atsakovams pasinaudojus neteisėtai įgyta ieškovės komercine paslaptimi vertintinas kaip nesąžininga konkurencija KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto kontekste bei neteisėti veiksmai CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme.
43. Apibendrindama anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės informacija apie klientus atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus, o atsakovų E. Ž. ir R. S., įsteigusių atsakovę, neteisėtai atskleidusių bei naudojusių ieškovei priklausančią komercinę paslaptį, ir atsakovės, neteisėtai įgijusios, taip pat naudojusios šią informaciją, veiksmai vertintini kaip neteisėti, sudarantys vieną iš civilinės atsakomybės taikymo jų atžvilgiu, sąlygą.
44. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas argumentas apie ieškovės buvusių darbuotojų (V. Š. ir D. Z.) savanorišką perėjimą dirbti pas atsakovę nelemia kitos, nei padaryta, išvados, kadangi byloje nustatyta ir šioje nutartyje išdėstyta pakankamai aplinkybių, įrodančių atsakovų neteisėtų veiksmų atlikimą.
Dėl priežastinio ryšio nustatymo
45. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nesvarstė priežastinio ryšio elemento, kas vertintina kaip bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių neatskleidimas. Apskųstame sprendime yra aiškiai nurodyta, kad tai, jog atsakovai ieškovės komercine paslaptimi naudojosi jų darbo metu pas ieškovę ir vėliau, jau nutraukus darbo santykius, pakanka išvadai dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos egzistavimo.
46. Atsakovų manymu, sprendžiant priežastinio ryšio nustatymo klausimą, jų neteisėti veiksmai turėjo sąlygoti ieškovės praradimus, t. y. pajamų ir pelno netekimą, tačiau byloje esantis ieškovės 2018 m. balansas patvirtina tris kartus didesnio pelno, nei 2017 m., gavimą, iš ko akivaizdu, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir ieškovės praradimų.
47. Apeliacinės instancijos teismas šį atsakovų argumentą pripažįsta teisiškai nepagrįstu. Aplinkybė, kad ieškovės veikla 2018 m. buvo pelningesnė nei 2017 m., negali paneigti ieškovės dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patirtos žalos fakto, kadangi ieškovės veiklos pelningumas priklauso ne tik nuo klientų, kuriuos perviliojo atsakovai, bet ir nuo kitiems asmenims teikiamų paslaugų, prekių apimties. Akivaizdu, kad ieškovei padidinus klientų skaičių, ar atlikus klientų naudai daugiau darbų, ieškovės bendras gautas pelnas išaugs nepaisant dėl atsakovų kaltės prarastų klientų. Tačiau šis pelnas, atsakovams neatlikus neteisėtų veiksmų, galėtų būti dar didesnis, ką ir bando įrodyti ieškovė prašydama priteisti jos naudai žalą. Visa tai sąlygoja priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų praradimų, kuriuos ieškovė prilygina atsakovės neteisėtai gautoms pajamoms, konstatavimą. Jei atsakovai E. Ž. ir R. S. nebūtų neteisėtai disponavę ieškovės komercine paslaptimi, jie nebūtų galėję nukreipti klientus pas atsakovę ir ji nebūtų galėjusi jiems pateikti palankesnių komercinių pasiūlymų.
Dėl žalos bei jos dydžio
48. Tiek ieškovė, tiek atsakovai skundžia pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistą žalos dydį. Ieškovės vertinimu, jai šioje byloje įrodžius atsakovės gautą bendrąjį pelną (211 502 Eur), kaip neteisėtai atsakovų gautą naudą, bei teismui pripažinus, kad atsakovai vykdė nesąžiningą konkurenciją ir atsakovams nepateikus įrodymų apie tai, kokią savo bendrojo pelno dalį ginčo laikotarpiu jie gavo teisėtai, ieškovės ieškinys turėjo būti patenkintas pilna apimtimi (75 000 Eur). Atsakovai ginasi argumentais, kad jokios žalos ieškovei jie nėra padarę, tačiau teismui nusprendus priešingai, atsakovų pateikta lentelė įrodo atsakovės neteisėtai gautą pelną 2018 m. – 2 016 Eur – ką ir turėjo ieškovės naudai priteisti teismas, o ne 33 085 Eur, kaip buvo konstatuota skundžiamame sprendime.
49. Ieškovė, kaip nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų nukentėjęs asmuo, savo pažeistas teises gina reikšdama reikalavimą priteisti nuostolius, prilyginamus atsakovės neteisėtai gautai naudai. Nagrinėjamu atveju yra aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad CK 6.249 straipsnio 2 dalis nustato, jog atsakingo asmens gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Šia teisės norma siekiama palengvinti įrodinėjimo procesą, pripažįstant, kad atsakovo dėl jo kaltų veiksmų neteisėtai gauta nauda patvirtina ieškovo turtinius praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Esant pareikštam reikalavimui priteisti iš nesąžiningos konkurencijos veiksmų neteisėtai gautą naudą netiesioginiai nuostoliai turėtų būti apskaičiuojami ir jų atlyginimas priteisiamas pagal tai, kiek pajamų konkrečiai iš naudojimosi komercine paslaptimi gavo pažeidėjas, t. y. iš pažeidėjo išreikalautina ta naudos dalis, kurią jis gavo dėl neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018). Taigi, apskaičiuodamas atsakovės gautą naudą pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė būtent atsakovės, o ne ieškovės, pelno maržą. Atsižvelgiant į ieškovės pasirinktą tokį pažeistų teisių gynybos būdą, konstatuotina, kad ieškovė neturėjo įrodinėti jos 2018 – 2019 m. negautų pajamų.
Žemesnės instancijos teismas
50. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, vadovavosi atsakovės į bylą pateikta bendrojo ir grynojo pelno apskaičiavimo lentelėmis už 2018 – 2019 m. Teismas vertino, kad šios lentelės patvirtino atsakovės teisėtai gauto grynojo pelno dalis (už 2018 m. – 2 016,62 Eur, už 2019 m. – 7 850,23 Eur). Apskųstame sprendime taip pat pažymėta, kad ieškovė ieškinio kainos neskaičiavo pagal gautą grynąjį pelną už 2019 metus (iki ieškinio pateikimo), o ieškinio sumą grindė atsakovės gautu grynuoju pelnu tik už 2018 m., padidinusi šią sumą dvigubai, t. y. iki 75 000 Eur.
51. Ieškovė, apeliaciniu skundu kvestionuodama šių pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumą, apeliuoja į išvados apie prašomos priteisti žalos dydžio padvigubinimą neteisingumą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškinio turiniu bei ieškovės pozicija, dėstoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nustatė, kad ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovų 75 000 Eur, nuolat pabrėždavo negalimumą dėl duomenų neturėjimo įvertinti atsakovės finansinius veiklos rezultatus už 2019 m., todėl disponuodama informacija apie atsakovės 2018 m. gautą bendrąjį pelną – 39 983 Eur, ir grynąjį pelną – 35 103 Eur (šią sumą numato atsakovės 2018 m. pelno nuostolių ataskaita), ieškovė preziumavo, kad 2019 m. atsakovės pelnas turėtų būti ne mažesnis, nei 2018 m., ir formuluodama ieškinio reikalavimą 35 103 Eur sumą taikė kalbant apie atsakovės grynąjį pelną ir už 2019 m. Atsakovei 2020 m. sausio 10 d. į bylą pateikus 2019 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, ieškovė 2020 m. kovo 5 d. rašytiniais paaiškinimais dar kartą patvirtino prašymą priteisti 75 000 Eur žalą, kurią sudaro atsakovės 2018 – 2019 m. gautas bendrasis pelnas. Šios aptartos aplinkybės įgalina pripažinti pirmosios instancijos teismo argumento, kad ieškovė į ieškinio kainą nėra įtraukusi žalos už 2019 m. ir padvigubino prašomų priteisti nuostolių dydį, klaidingumą.
52. Išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodinėjimo pareigos nustatymo civilinėse bylose, kuriose nagrinėjamas žalos, padarytos neteisėtai panaudojus komercinę paslaptį, atlyginimo klausimas, nurodė, kad ieškovui įrodyti, kokią pelno dalį atsakovas gavo iš neteisėto komercinės paslapties panaudojimo, gali būti apskritai neįmanoma, todėl neįmanomumas įrodyti gali būti viena iš sąlygų perkelti įrodinėjimo naštą, bei konstatavo, kad ieškovui, reiškiančiam reikalavimą priteisti neteisėtai komercine paslaptimi pasinaudojusio asmens neteisėtai gautą naudą, tenka pareiga įrodyti atsakovo gautą bendrąjį pelną, o atsakovas, nesutikdamas su reiškiamu reikalavimu, turi pareigą įrodyti, kad jo gautas pelnas ar jo dalis yra teisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018).
53. Vadovaujantis anksčiau aptarta kasacinio teismo praktika ieškovė nagrinėjamu atveju galėjo reikšti reikalavimą dėl atsakovės bendrojo pelno priteisimo, o atsakovai, nesutikdami su tuo, turėjo pareigą įrodyti, kad atsakovės gautas pelnas ar jo dalis yra teisėti. Minėta, kad atsakovė teismui pateikė bendrojo ir grynojo pelno apskaičiavimo lenteles už 2018 m., 2019 m. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pateikta atsakovės gauto grynojo pelno suma už 2018 m., ieškovei priteistiną nuostolių dydį nustatė iš atsakovės gauto grynojo pelno už 2018 m. (35 101 Eur) atėmus atsakovės pateiktoje lentelėje nurodytą grynojo pelno dalį, kuri, teismo manymu, yra gauta teisėtai.
54. Teisėjų kolegija sutinka su šalių apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais apie neteisingos žalos apskaičiavimo metodikos taikymą. Pritartina ieškovei, kad nustatant atsakovės gautos naudos apimtį, privalu vadovautis atsakovės ne grynojo, o bendrojo pelno rodikliu, ką patvirtina anksčiau šioje nutartyje nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas bei ieškovės reiškiamas reikalavimas. Iš atsakovės pateiktos 2019 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovė 2018 m. gavo 35 103 Eur grynojo pelno, o jos bendrasis pelnas sudarė 39 622 Eur; 2019 m. grynasis pelnas sudarė 24 502 Eur, bendrasis – 171 519 Eur. Taigi, ieškovė galėjo reikšti reikalavimą dėl 211 141 Eur priteisimo, tačiau ji prašė atlyginti jai 75 000 Eur. Atsakovai, savo ruožtu, gindamiesi nuo jiems pareikštų pretenzijų, šią sumą galėjo sumažinti įrodę, kad tam tikra šios sumos dalis gauta iš teisėtai vykdomos veiklos. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovės pateiktos pelno apskaičiavimo lentelės neįrodo atsakovės teisėtai gautų pajamų. Kaip pripažįsta patys atsakovai, šiose lentelėse pateikto bendrojo ir grynojo pelno apskaičiavimas atliktas besidubliuojančių su ieškovės klientais, pirkėjų pagrindu, t. y. jose užfiksuotas atsakovės neteisėtai gautas pelnas, kuris, atsakovų siūlymu, turi būti laikomas ieškovei padaryta žala (lentelėse nurodytas grynasis pelnas). Esant nurodytai aplinkybei, pirmosios instancijos teismo sprendimas, apskaičiuojant ieškovei priteistiną sumą, atsakovės gautą grynąjį pelną už 2018 m. mažinti atsakovės pateiktoje lentelėje nurodyta grynojo pelno dalimi, yra ydingas.
55. Pasisakydama dėl atsakovės pateiktų rašytinių dokumentų įrodomosios galios ir jų įtakos nustatant ieškovės pareikštų reikalavimų tenkinimo apimtį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamos lentelės yra išvestinis, sudarytas pirminių dokumentų, kurių byloje nėra, pagrindu, įrodymas. Teismas neturi galimybės patikrinti juose nurodytų duomenų teisingumo, ko, dėl informacijos neprieinamumo, negalėjo padaryti ir ieškovė. Atsakovai byloje nepagrįstai reikalauja nustatyti ieškovei pareigą paneigti atsakovės lentelėse nurodytus duomenis. Akivaizdu, kad ieškovė, nedisponuodama informacija apie atsakovės perimtus klientus, jiems teikiamų paslaugų apimtis, negali paneigti atsakovės lentelėse nurodytų duomenų. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada paremta šioje nutartyje cituota kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo.
56. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė stengėsi sukonkretinti reiškiamo reikalavimo dydį ir 2019 m. gruodžio 12 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl informacijos, kokiems ieškovės klientams atsakovė taip pat teikė paslaugas, kiek buvo gauta pajamų iš kiekvieno iš jų, pateikimo, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti, kas yra patvirtinta atsakymu į reikalavimą dėl informacijos pateikimo.
57. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano nesant pagrindo remtis atsakovės pateiktomis bendrojo ir grynojo pelno apskaičiavimo lentelėmis kaip įrodymu, patvirtinančiu atsakovės neteisėtai gautas pajamas. Kitų duomenų, galinčių patvirtinti atsakovės 2018 – 2019 m. teisėtai gautą pelną, byloje nėra, todėl sutiktina su ieškove, kad nagrinėjamu atveju tikslinga vadovautis atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitomis, apibrėžiančiomis atsakovės 2018 – 2019 m. gautą bendrąjį pelną. Atsakovams nedetalizavus ginčo laikotarpiu atsakovės teisėtai gautų pajamų, jos gautas pelnas vertintinas kaip gautas pasinaudojus ieškovės komercine paslaptimi.
58. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ieškovei priteistiną žalos dydį, todėl yra pagrindas jį pakeisti. Ieškovei prašant priteisti 75 000 Eur žalos, kas yra žymiai mažiau, nei pelno (nuostolių) ataskaitoje numatyta bendrojo pelno suma už 2018 – 2019 m., ši suma priteistina ieškovei iš atsakovų.
59. Priešingos, nei nurodyta išvados, nesuponuoja atsakovų E. Ž. ir R. S. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad 80 proc. atsakovės pajamų, gautų 2018 – 2019 m., sudarė įrangos pardavimas, kuriuo ieškovė nesivertė. Atkreiptinas atsakovų dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovės pajamų struktūra nebuvo analizuojama bei įrodinėjama.
60. Be to, atsakovai E. Ž. ir R. S. negali remtis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pažeidimu, nes jis nereglamentuoja privačių asmenų prievolių vykdymo ir civilinės atsakomybės klausimų bei nesukuria civilinės atsakomybės taikymui jokių pasekmių.
Dėl atsakovų prievolės solidarumo
61. Atsakovai E. Ž. ir R. S. apeliaciniame skunde kelia atsakovų solidarios atsakomybės klausimą teigdami, kad jie jokios naudos iš galimai neteisėtų veiksmų negavo, o visą naudą gavo tik atsakovė.
62. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato ką kita. Nukentėjęs asmuo negali reikalauti iš visų už žalą atsakingų asmenų daugiau, negu jis galėtų reikalauti, jeigu atsakingas būtų tik vienas asmuo (CK 6.279 straipsnio 2, 3 dalys).
63. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas savo praktiką dėl CK 1.116 straipsnio 4 dalies ir CK 6.249 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, 2019 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019 pasisakė dėl solidariosios atsakomybės taikymo galimybės, pažymėdamas, kad, reiškiant ieškinį KĮ ir (ar) CK 1.116 straipsnio pagrindu, taikytinos ir bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, taigi ir CK 6.249 straipsnio nuostatos dėl atsakingo asmens gautos naudos ar nukentėjusio asmens negautų pajamų atlyginimo, todėl, vadovaujantis CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.
64. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žalą ieškovė patyrė dėl atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų, atsakovams E. Ž. ir R. S. atskleidus ieškovės komercinę paslaptį sudarančius duomenis, o atsakovei tokia informacija pasinaudojus ir gavus iš to pelno. Atsižvelgiant į tai, ieškovės patirta 75 000 Eur dydžio žala, kurią sudaro atsakovės neteisėtai gauta nauda, priteisiama solidariai iš visų trijų atsakovų (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).
Dėl atsakovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo
65. Atsakovai apeliaciniuose skunduose reikalauja, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu, svarstyti jų atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos mažinimo sąlygas. Anot jų, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs ieškovės neteisėtus veiksmus, į šią aplinkybę niekaip neatsižvelgė ir neatleido atsakovų nuo civilinės atsakomybės, jos net nesumažino.
66. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas.
67. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovais esant pagrindui nagrinėjamu atveju taikyti cituotą materialinės teisės normą. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nebuvo nustatęs jokių neteisėtų ieškovės veiksmų, priešingai nei teigiama atsakovų apeliaciniuose skunduose. Ieškovės veiksmai (ieškovė neužtikrino dokumentacijos perėmimo, ieškovė iki dokumentų perėmimo nesiėmė veiksmų komercinei paslapčiai išsaugoti ir pan.) teismo buvo vertinami tik priteistinos žalos dydžio kontekste. Be to, šie veiksmai neturėjo įtakos ieškovės žalos padarymui, jie nesąlygojo atsakovų neteisėtų veiksmų (komercinės paslapties atskleidimas, pasinaudojimas šia paslaptimi), kuriuos atlikus ieškovė patyrė nuostolius, todėl negali eliminuoti ar sumažinti atsakovų atžvilgiu taikomos atsakomybės.
Dėl bylos procesinės baigties
68. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai ir ieškovei priteisti solidariai iš atsakovų 75 000 Eur žalos atlyginimą kaip atsakovės neteisėtai gautą naudą, taip pat 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
69. Kiti apeliacinių skundų argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
70. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Tenkinus ieškinį atsakovams nėra atlyginamos jų pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė į bylą 2019 m. rugsėjo 19 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad ji sumokėjo 1 350 Eur žyminį mokestį, bei prašymus dėl 7 997,21 Eur ir 4 486,44 Eur atstovavimo išlaidų (DOK-617, DOK-2415), viso 13 833,65 Eur, atlyginimo. Prie šių prašymų yra pridėti minėtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai (2019 m. lapkričio 6 d., 2020 m. sausio 28 d., 2020 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymai).
71. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).
72. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovei suteiktų teisinių paslaugų detalizavimu, nustatė, kad atlygis už ieškinio parengimą yra įtrauktas į 2019 m. spalio 23 d. ir 2020 m. sausio 23 d. darbų ataskaitas. Be to, vertinant ieškovės prašomų priteisti atstovavimo išlaidų atitiktį Rekomendacijose numatytiems atlygio dydžiams, buvo nustatyta, kad ieškovės atstovė byloje buvo parengusi ieškinį, 2020 m. sausio 9 d. ir 2020 m. kovo 5 d. rašytinius paaiškinimus, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris nebuvo tenkintas, du prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, lydraštį dėl dokumentų pateikimo, dalyvavo keturiuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė buvo 12 val. Pagal Rekomendacijų 7, 8.2., 8.16. - 8.19. maksimalus ieškovei suteiktų atstovavimo paslaugų atlygis galėtų siekti 6 050 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į galimą atstovavimo atlygio maksimalų dydį, bylos pobūdį (dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo), bylos sudėtingumą (ginčas nagrinėjamoje byloje susijęs su didelės apimties kasacinio teismo praktikos analize), apimtį, ieškovės atstovės atliktų veiksmų pobūdį, sprendžia esant protinga bei teisinga priteisti ieškovei iš atsakovų 7 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
73. Sutiktina su atsakovais E. Ž. ir R. S. apeliaciniame skunde nesutinkančiais su jiems pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta solidaria prievole atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis. Šalys lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių asmenų bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015). Be to, solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnis). CPK VIII skyrius, reglamentuojantis žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėjimo bei jų paskirstymo tvarką, nenumato solidariosios atsakomybės pagrindų. Dėl to 8 350 Eur (7 000 Eur atstovavimo išlaidos ir 1 350 Eur žyminis mokestis) bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai priteistinos lygiomis dalimis iš kiekvieno atsakovo, t. y. po 2 783,33 Eur.
74. Šalys prašė priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kur taip pat galioja CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovai netenka teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė pateikė į bylą mokėjimo nurodymą, patvirtinantį jos 854 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą. Taip pat ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai 4 410,45 Eur teisinės pagalbos išlaidų, patirtų ieškovės atstovei rengiant apeliacinį skundą bei atsiliepimą į atsakovų apeliacinius skundus. Kartu su prašymu ieškovė pateikė išlaidas patvirtinantį įrodymą – 2021 m. sausio 22 d. mokėjimo nurodymą. Vadovaudamasi Rekomendacijų 7., 8.10., 8.11. punktais teisėjų kolegija pripažįsta, kad ši suma atitinka maksimalius teisinės pagalbos atlygio dydžius. Todėl ši bei žyminio mokesčio suma, viso 5 264,45 Eur, priteistina iš atsakovų ieškovei lygiomis dalimis, t. y. po 1 754,81 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „S.“ P. (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „T. c. p.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), E. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 000 Eur (septyniasdešimt penkis tūkstančius eurų) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „S.“ P (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „T. c. p.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), E. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 8 350 Eur (aštuonis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt eurų), t. y. iš kiekvieno po 2 783,33 Eur (du tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 33 centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.“
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „S.“ P. (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „T. c. p.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), E. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 5 264,45 Eur (penkis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt keturis eurus 45 centus), t. y. iš kiekvieno po 1 754,81 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 81 centą) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.