Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pagrindo įpareigoti Policijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.

Nagrinėjamu atveju teismas vertins, ar atsakovas pagrįstai nustatė aplinkybes, sudarančias pagrindą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. vasario 5 d. Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo valdybos 1-ame skyriuje buvo gautas pareiškėjo T. K. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo. Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro 2024 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendime nurodytas teisinis pagrindas – GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas.

Iš ginčijamo Sprendimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. gegužės 8 d. įsiteisėjusiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio „Viešosios tvarkos pažeidimas“ 1 dalį ir jam skirta bauda, kuri 2011 m. spalio 11 d. išieškota. 2012 m. liepos 19 d. įsiteisėjusiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžiu T. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ 1 dalį, nes 2012 m. vasario 11 d. bute konflikto, kilusio dėl asmeninių nesutarimų, metu tyčia du kartus kumščiu sudavė į kairį antakį (duomenys neskelbtini), kuriai nuo prieš ją pavartoto fizinio smurto dėl poodinės kraujosruvos kairio antakio srityje buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Už šio nusikaltimo padarymą teismas skyrė jam 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. 2012 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro.

Taip pat bylos duomenys patvirtina, t. y. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendyje paminėta, jog byloje yra dokumentas, patvirtinantis, kad (duomenys neskelbtini)buvo užfiksuoti dar trys ((duomenys neskelbtini)) T. K. vartoto smurto atvejai K. šeimoje.

2012 m. lapkričio 12 d. Kėdainių rajono policijos komisariate atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu T. K. buvo įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos pagal BK 145 straipsnio „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ 1 dalį, padarymu, nes, pasak ikiteisminio tyrimo metu apklaustos žmonos O. K., 2012 m. spalio 25 d. sėdint automobilyje T. K. išsitraukė pistoletą iš striukės, akivaizdžiai jį demonstravo, pakėlė į viršų (bet įrėmęs į ją nebuvo) ir pasakė, kad tuo ginklu nušaus ją, jos tėvus ir tada nusišaus pats. Kadangi, ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratą pas T. K. gyvenamojoje ir pagalbinėse patalpose bei jam priklausančiame automobilyje, daiktas, panašus į pistoletą, nebuvo rastas, Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. gruodžio 11 d. nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 214 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ikiteisminis tyrimas T. K. atžvilgiu nutrauktas, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2013 m. sausio 18 d. Kėdainių rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 140 straipsnio „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ 1 dalį buvo nutrauktas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

2015 m. birželio 4 d. įsiteisėjusiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiu T. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ 2 dalį (du epizodai) ir BK 145 straipsnio „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ 2 dalį, t. y. už tai, kad:

1) (duomenys neskelbtini) pareiškėjas savo bute konflikto metu tyčia stumdė ir tampė už plaukų savo šeimos narę – buvusią žmoną O. K. – šiais veiksmais sukeldamas jai fizinį skausmą;

2) (duomenys neskelbtini) savo bute konflikto metu O. K. tyčia kumščiais sudavė keturis kartus į kairės rankos žastą, du kartus į dešinį šoną bei septynis kartus spyrė į kojas ir klubus, padarydamas jai poodines kraujosruvas kairėje rankoje, kairėje klubinėje srityje, kojose, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir nežymiai ją sužalojo;

3) (duomenys neskelbtini), būdamas kartu su savo mažamečiu sūnumi, terorizavo buvusią sutuoktinę O. K., naudodamas psichinę prievartą sistemingai ją baugino, iš savo mobiliojo ryšio telefono siųsdamas jai trumpąsias žinutes bei paskambinęs telefonu kalbėdamas su nukentėjusiąja grasino nusižudyti ir nužudyti kartu esantį mažametį sūnų.

Teismas, subendrinęs bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, paskyrė T. K. 2 metų laisvės atėmimo bausmę vykdymą atidedant dviem metams. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu T. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ 2 dalyje, išteisintas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Kauno apygardos prokuratūros 2020 m. sausio 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 140 straipsnio „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ 2 dalį T. K. atžvilgiu nutrauktas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BPK 212 straipsnio 1 punktu.

Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų matyti, kad po ginčijamo Sprendimo priėmimo, t. y. 2024 m. kovo 10 d., Kėdainių rajono policijos komisariate T. K. atžvilgiu atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ 1 dalyje ir BK 187 straipsnio „Turto sunaikinimas ar sugadinimas“ 3 dalyje, požymius. 2024 m. balandžio 26 d. T. K. šiame ikiteisminiame tyrime pripažintas įtariamuoju, padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, kadangi galimai viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, atidaręs A. G. priklausančio automobilio kairės pusės priekines dureles, pagarsino nužudyti A. G. ir realizuodamas šį siekį, išreikštą veiksmais, prikišo statybinį peiliuką A. G. prie kaklo, išreikšdamas savo grasinimus žodžiais: „(duomenys neskelbtini)“, taip šiais savo nusikalstamais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. G. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taip pat iš karto po to, kai galimai pagrasino nužudyti A. G., turėdamas tikslą sugadinti svetimą turtą, jis galimai tyčia spyrė į A. G. priklausančio automobilio kairės pusės galinio vaizdo matymo veidrodėlį (vertė – 119,50 Eur), jį nulauždamas, ir kuriuo įbrėžė kairės pusės priekinių durelių stiklą (vertė – 62,00 Eur), taip šiais savo nusikalstamais veiksmais sugadino svetimą, A. G. priklausantį nedidelės bendros 181,50 Eur vertės, turtą, tai yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2024 m. balandžio 26 d. nutarimu T. K. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Taip pat bylos duomenys, t. y. Administracinių nusižengimų registras, patvirtina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) baustas už 34 administracinius nusižengimus (pažeidimus), iš jų 17 kartų už nustatyto greičio viršijimą; 1 kartą už Bendrojo pagalbos centro darbo trukdymą žinant, kad pagalba nereikalinga; 3 kartus už viešosios rimties trikdymą; vieną kartą už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams; vieną kartą už kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą; 4 kartus už draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, nesilaikymą; 3 kartus už transporto priemonių be privalomosios techninės apžiūros vairavimą; vieną kartą už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustų transporto priemonių vairavimą; vieną kartą už vairuotojų, nevežančių keleivių keleivinėmis transporto priemonėmis vietinio (miesto) susisiekimo maršrutais, važiavimą esant draudžiamam šviesoforo signalui arba reguliuotojo gestui; vieną kartą už automobilio parkavimą draudžiamoje vietoje; vieną kartą už nedidelį chuliganizmą, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausia pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti visuomenės narius nuo galimos grėsmės, užtikrinti viešąją tvarką (žr., pvz., 2013 m. sausio 25 d. nutarimą, 2016 m. vasario 2 d. nutarimą, 2020 m. birželio 5 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas 2023 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas anksčiau minėtą pareigą, turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kai esama prielaidų manyti, jog asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą konstatavo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020, 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-835-525/2023).

Ginklų ir šaudmenų apyvarta siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos ir jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas Sprendimas, numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Taigi, GŠKĮ tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (GŠKĮ 1 straipsnio 1 dalis). GŠKĮ analizė patvirtina, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis, t. y. nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant ir nešiojantis šaunamuosius ginklus, taip pat griežtus reikalavimus juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms, kurios leidžia spręsti apie asmenų patikimumą ir nuspėjamumą turint ginklą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios ir įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą, jeigu nustatoma bent viena iš nurodytų alternatyvių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, yra pažymėjęs, kad joje kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-143-974-14). Pagal GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022).

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu pagrįstumas iš esmės priklauso nuo to, ar policijos įstaiga (šiuo atveju – Policijos departamentas) surinko pakankamai akivaizdžių, informatyvių bei aktualių duomenų apie asmenį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kurių visuma sudarytų pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog asmuo, pateikęs prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (GŠKĮ saugomiems teisiniams gėriams).

Teismas taip pat akcentuoja teismų praktikoje pabrėžiamą ginklų apyvartos teisinio reguliavimo ypatumą, kad GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą ir užkirsti kelią ginklų keliamam, potencialiai galimam pavojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).

Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, kad pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Šiuo atveju byloje nustatytos pareiškėjo praeityje padarytos nusikalstamos veikos, padaryti administraciniai nusižengimai, Kelių eismo taisyklių pažeidimai vairuojant padidinto pavojaus šaltinį (automobilį) leidžia spręsti apie jo galimą grėsmę visuomenės saugumui turint ginklą. Ginčo dėl aptartų faktinių aplinkybių byloje nėra, tačiau pareiškėjas teigia, jog šiuo metu nėra jokių duomenų, kad jis gali kenkti savo ar kitų asmenų sveikatai, gyvybei, turtui ir visuomenės saugumui, taip pat akcentuoja, kad šiuo metu pagal charakteristiką jis yra pareigingas ir atsakingas žmogus. Tačiau teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, administracinius nusižengimus, neturi pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje.

Nors pareiškėjas akcentavo, jog sprendimas neatitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų taikymo (2023 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu (TAR, 2023, Nr. 2023-26122) pripažinta, kad GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija, TAR, 2021-05-04, Nr. 9685, identifikacinis kodas 2021-09685) 1 punktas tiek, kiek jame nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2022 m. kovo 24 d. redakcija) 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre paskelbtas 2023 m. gruodžio 31 d.), tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjimu atveju pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą atsisakyta išduoti ne GŠKĮ 18 straipsnio, kuriame reglamentuojami atvejai, kai asmens reputacija laikoma netinkama, o 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. turint duomenų, kad asmuo dėl individulių savybių kelia ar gali kelti grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, todėl šis skundo argumentas yra atmestinas.

Iš ginčijamo Sprendimo turinio ir jame pateiktų motyvų matyti, kad atsakovas, vertindamas turimą informaciją apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, neapsiribojo formaliu nusikalstamų veikų išvardijimu, bet šiuos faktus vertino sistemiškai, atsižvelgdamas tiek į nusikalstamų veikų padarymo laiką, tiek į vėlesnį pareiškėjo elgesį ir santykį su padarytais administraciniais nusižengimais (pažeidimais), pažeidimų kiekį, jų pobūdį, sunkumą, pakartotinumą, bei padarė išvadą, kad pareiškėjas sistemingai daro teisės pažeidimus, toleruoja įstatymų nesilaikymą įvairiose srityse, jam taikyta administracinė atsakomybė nėra efektyvi, dalis pažeidimų padaryti valdant didesnio pavojaus šaltinį (automobilį). Vadinasi, jo neatsakingas elgesys, veikų pobūdis, polinkis sąmoningai nesilaikyti įstatymų leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, disponuodamas dar vienu padidinto pavojaus šaltiniu (ginklu), gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenei. Pažymėtina, kad asmuo, siekiantis įgyti teisę įsigyti ir turėti ginklą, privalo atitikti visus GŠKĮ nustatytus aukštus reikalavimus, keliamus ne tik jo reputacijai, bet ir elgesiui, todėl ta aplinkybė, kad atsakovas nagrinėdamas prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą vertino pareiškėjo teistumo faktus negali būti laikoma non bis in idem (draudimo bausti antrą kartą už tą patį pažeidimą) principo pažeidimu, taigi atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikyti ginklą, teismo vertinimu, nėra pareiškėjo baudimas ar sankcijų taikymas.

Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje. Kaip minėta, į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas sistemingai daro pažeidimus, pažeidimai laiko aspektu nėra itin seni ((duomenys neskelbtini) administraciniai nusižengimai (pažeidimai)), t. y. nepraėjo pakankamai laiko, kad būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo elgesys pasikeitė, o padarytus administracinius nusižengimus būtų galima laikyti neaktualiais laiko atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai valdant padidinto pavojaus šaltinį (automobilį) yra susiję su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, nėra pakankama daryti išvadą, jog pažeidimai yra mažareikšmiai ar nepavojingi, ir necharakterizuoja pareiškėjo kaip keliančio grėsmę kitiems asmenims, visuomenei ar viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo argumentus dėl pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų aktualumo, sprendžia, kad aplinkybės dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn reikšmingos siekiant įvertinti, ar jam gali būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu yra pasibaigęs, tačiau, teismo vertinimu, tai nereiškia, kad asmens teistumo faktas išnyko. Teistumo faktai neabejotinai yra svarbūs vertinant asmenį charakterizuojančius duomenis, požiūrį į teisės normų laikymąsi, polinkį nusikalsti, kelti grėsmę sau ir aplinkiniams.

Pažymėtina, kad ginčijamame Sprendime aiškiai nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis jo priėmimo pagrindas, nes išvada apie pareiškėjo keliamą ir galimą pavojų padaryta remiantis ne vien tik pareiškėjo padarytų nusikaltimų, pažeidimų įvardijimu, bet išanalizavus ir nurodžius, kaip šie faktai apibūdina pareiškėjo asmenybę, jo požiūrį į galiojančius įstatymus ir valstybėje nustatytą tvarką, iš kurios pagrįstai nuspręsta, kad tai liudija apie keliamą ir galimą jo pavojų visuomenei. Todėl ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus dėl tinkamo motyvavimo. Vien tai, jog pareiškėjo netenkina skundžiamo Sprendimo motyvai ir Policijos departamento turimų duomenų vertinimas kitaip, nei mano jis, nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamą aktą neteisėtu ar nepakankamai motyvuotu ir dėl to jį panaikinti.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčijamas Sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia GŠKĮ nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą. Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl ginčijamo akto panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.