- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-13
- Bylos Nr.
- eA-835-525/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03861-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Komisariatas) 2021 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-04140-e (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Ginčijamu Sprendimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu. Sprendimas, kaip ir ankstesni Komisariato 2017 m. sausio 6 d. ir 2017 m. liepos 25 d. sprendimai, grindžiamas praeityje pareiškėjo atžvilgiu inicijuotais ikiteisminiais tyrimais ir baudžiamosiomis bylomis, kartu nurodant ir praeityje pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus.
1.2. Nesutiktina su Sprendimo argumentais dėl pareiškėjui taikytos baudžiamosios ir administracinės atsakomybės aktualumo šiuo atveju, nes pareiškėjo teistumas yra jau seniai išnykęs (2014 m. birželio 15 d.) ir pareiškėjas laikomas neteistu, tačiau jam ir toliau nepagrįstai taikomi teisiniai apribojimai už praeityje padarytus nusikaltimus ir atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Šiuo atveju pareiškėjo asmenybė neturėtų būti vertinama išnykusių teistumų kontekste, t. y. jis negali būti baudžiamas už tas pačias nusikalstamas veikas antrą kartą, neišduodant leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.
Šalies argumentai
1.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime pripažino, jog Įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtintas neterminuotas draudimas už tam tikrus nusikaltimus nuteistiems asmenims įsigyti ir turėti tam tikrų kategorijų ginklus ir jų šaudmenis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau priimdamas Sprendimą atsakovas visiškai nevertino pareiškėjo individualios situacijos Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, t. y. visiškai neatsižvelgė į jo asmenybę bei kitas svarbias aplinkybes, iš esmės konstatuodamas, jog teistumas už atitinkamas nusikalstamas veikas, nors ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra asmens biografijos faktas, kuris yra reikšmingas vertinant jo reputaciją, keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
1.4. Atsakovas nepagrįstai laiko aktualiu laiko aspektu ir įpareigojančiu taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjo atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta susitaikius su nukentėjusiuoju. Nuo 2021 m. gegužės 5 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, dėl šios dalies 1–5 punktuose nurodytų nusikaltimų arba dėl padaryto tyčinio nusikaltimo panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) numatyta didžiausia bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK numatytais pagrindais ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai.
1.5. Nuo Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla buvo nutraukta pareiškėjui susitaikius su nukentėjusiuoju (atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko) jau praėjo daugiau nei 3 metai, todėl atsakovo išvada, kad minėtas nuosprendis vis dar aktualus laiko aspektu, yra nepagrista. Pagal Įstatymo 18 straipsnį pareiškėjas laikomas nepriekaištingos reputacijos, o atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų pagrindžiančių aplinkybę, jog jis šiuo metu tebekelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo aspektu tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendime, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje nurodė, jog vien formalus inicijuotų baudžiamųjų persekiojimų įvardijimas negali būti laikomi pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, patvirtinančiais jo keliamą grėsmę sau ir visuomenei. Komisariatas priimdamas Sprendimą nepaisė teismų padarytų išvadų ir nepagrindė, dėl kokių priežasčių nebuvo vertinama teigiamai pareiškėją charakterizuojanti medžiaga.
1.6. Atsakovas Sprendimą nepagrįstai grindžia pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 20 d. iki 2021 m. rugpjūčio 5 d. atvejų išvardijimu, nurodydamas, jog šie teisės pažeidimai neva savaime pavojingi ir neabejotinai keliantys grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai bei visuomenės saugumui. Tačiau tik 2 pažeidimai, kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnį (nedidelis chuliganizmas) yra sietini su pavojumi visuomenei, jie buvo padaryti 2007 m. ir 2008 m. (praėjus 5–6 m. nuo prašymo išduoti leidimą įsigyti ginklą), todėl yra praradę aktualumą. Kiti pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai dėl savo pobūdžio nėra priskirtini prie administracinių nusižengimų, susijusių su grėsmės kėlimu kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
1.7. Sprendime nurodyti praeityje padaryti pažeidimai laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 20 d. iki 2021 m. rugpjūčio 5 d. nepatenka nei į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų (toliau – ir ANK) VIII skyrių (su žmonių gyvybės ir sveikatos apsauga susiję administraciniai nusižengimai), nei į XIII skyrių (administraciniai nusižengimai, susiję su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais), nei į XVII skyrių (administraciniai nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis ar sprogmenimis), nei į XXIV skyrių (administraciniai nusižengimai, susiję su viešąja tvarka).
1.8. Šiuo atveju susiklostė situacija, kai asmuo, praeityje padaręs administracinius teisės pažeidimus, nepriklausomai nuo jo asmenybės vertinimo, neribotą laikotarpį patirs neproporcingus ir nepagrįstus savo teisių ribojimus. Tačiau tai sudaro sąlygas atsakovui piktnaudžiauti savo įgaliojimais, savavališkai interpretuoti Įstatymo nuostatas.
1.9. Pareiškėjas yra sėkmingai integravęsis į visuomenę, sukūręs šeimą bei turi tvirtus socialinius santykius, yra charakterizuojamas teigiamai, (duomenys neskelbtini) eina generalinio direktoriaus pareigas ir yra išrinktas šios bendrovės valdybos pirmininku. Pareiškėjas atlieka visuomeninį darbą vykdydamas (duomenys neskelbtini) pareigas, daug dėmesio savo asmeniniame gyvenime skiria šeimai, yra (duomenys neskelbtini) tėvas, pavyzdingai besirūpinantis šeimos gerove ir vaikų auklėjimu. Atsakovas priimdamas Sprendimą pakartotinai neįvertino pareiškėją teigiamai charakterizuojančių duomenų, apsiribojant tik formaliu praeityje padarytų teisės pažeidimų išvardinimu.
1.10. Nuo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. atsakovui pateikto prašymo išduoti leidimą laikyti praėjo daugiau nei 5 metai ir 10 mėnesių, tačiau prašymas vis dar nėra galutinai išspręstas. Pareiškėjo pateiktame prašyme išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus buvo nurodytas konkretus šio prašymo tikslas – medžioklei. Pareiškėjas jau daugiau nei 21 m. yra (duomenys neskelbtini) narys, turi galiojantį medžioklės bilietą, moka nario mokesčius, tačiau neturėdamas galiojančio leidimo laikyti (nešiotis) ginklus medžioklės tikslais, negali užsiimti savo mėgstama veikla.
1.11. Atsakovui pakartotinai atsisakant išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą remiantis tais pačiais pagrindais, kurie teismų jau buvo pripažinti kaip nepagrįsti, neteisėtai ilgą laiko tarpą varžoma ir paneigiama jo prigimtinė teisė į poilsį ir laisvalaikį, t. y. teisė užsiimti teisės aktų nedraudžiama veikla (medžiokle) ir jam priimtinu būdu praleisti savo laisvalaikį. Be to, administracinės bylos nagrinėjimas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo, tokiu būdu pažeidžiama pareiškėjo teisė į operatyvų kilusio ginčo išsprendimą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Komisariatas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas yra ne kartą patrauktas baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn. Skunde nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjo padaryti administraciniai pažeidimai (nusižengimai) nekelia grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas yra linkęs daryti teisės pažeidimus, nesilaikyti privalomų draudimų, pažeisti viešąją tvarką. Vien nuo 2018 metų jis yra baustas administracine tvarka 21 kartą. Dauguma pažeidimų (nusižengimų) susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, nustatyto greičio viršijimu. Toks sistemingas pareiškėjo elgesys negali būti toleruojamas, todėl atsižvelgiant į elgesio tendencingumą, pažeidimų skaičių, pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus atsakovas vertinamo kaip jį neigiamai charakterizuojančius duomenis. Priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas vertino ne atskirus asmens biografijos faktus, o bendrą asmens elgesį, padarytus pažeidimus, dalyvavimą atitinkamuose įvykiuose, t. y. visus pareiškėją charakterizuojančius duomenis.
2.2. Šiuo atveju duomenys apie teisės normų nesilaikymą, pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus ir nusikalstamas veikas, jų pobūdį, padarymo laiką, teistumo faktą charakterizuoja pareiškėją neigiamai kaip asmenį, potencialiai galintį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, galintį nusikalsti ar ketinti pažeisti teisės aktų reikalavimus, kuris gali būti pavojingas, kelti pavojų visuomenei bei jos nariams. Pareiškėjas nelinkęs koreguoti savo elgesio ar daryti atitinkamų išvadų, jei ir toliau nesilaiko taisyklių, daro įstatymų uždraustas veikas. Tokio pobūdžio situacijos, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, ne tik kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, bet pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo ir šaudmenų turėtojui.
2.3. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui nėra privaloma nustatyti, kad asmens padaryti pažeidimai būtų sietini su ginklų naudojimosi tvarka, todėl pareiškėjo teiginiai, jog praeityje padaryti administraciniai nusižengimai pagal savo pobūdį nėra priskiriami prie administracinių nusižengimų, susijusių su grėsmės kėlimu kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nėra teisiškai reikšmingi.
2.4. Vertinant pareiškėją charakterizuojančius duomenis yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas. Pareiškėjo padaryti pažeidimai tiek dėl jų padarymo laiko, tiek dėl savo pobūdžio (nusikalstamas elgesys, šiurkštūs nustatyto greičio viršijimai) yra savaime pavojingi ir neabejotinai keliantys grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, visuomenės saugumui, aktualūs laiko aspektu ir įpareigoja taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Nustatyti duomenys apie pareiškėją net ir praėjus 10 m. nėra laikytini praradę savo aktualumo, nes pareiškėjas sistemingai pažeidžia teisės aktų reikalavimus, ignoruoja visuomenės nustatytas taisykles, o tokiam asmeniui ginklas negali būti išduodamas.
2.5. Pareiškėjas ne kartą buvo teistas dėl nusikalstamų veikų padarymo Lietuvoje ir užsienio valstybėje, taip pat ir nusikaltimus, susijusius su smurto naudojimu prieš kitą asmenį, viešosios tvarkos pažeidimus. Nors pareiškėjo teistumas šiuo metu yra išnykęs, tačiau nuteisimo faktas neišnyksta ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse (pvz., vertinant asmens reputaciją), negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Pareiškėjas linkęs nuolat piktybiškai pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles, teisės aktų pažeidimus vykdo sistemingai, todėl jo neatsakingo elgesio faktai, padarytų veikų pobūdis leidžia spręsti, kad jam teisės aktai nėra vertybė, kuria siekiama užtikrinti visuomenės ir jos narių saugumą. Laikydamas šaunamuosius ginklus, t. y. disponuodamas dar vienu didesnio pavojaus šaltiniu (ginklu), pareiškėjas kels grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o tai pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą yra aplinkybė, apribojanti asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:
Šalies argumentai
4.1. Pareiškėjas su 2016 m. gruodžio 8 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
4.2. Atsakovas 2017 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 17-IL-10-00087-e atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Šis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu buvo panaikintas ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
4.3. Pareiškėjas 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai), 2017 m. liepos 3 d. pateikė prašymą vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir iš naujo išnagrinėti jo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
4.4. Atsakovas 2017 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 17-IL-10-02972-e pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
4.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2017 m. liepos 25 d. sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. sausio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
Žemesnės instancijos teismas
4.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2021 m. kovo 3 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nutartyje nurodė, jog atsakovas ir teismas taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo nuostatas, be to, teismas netikrino kito atsakovo sprendimo teisinio pagrindo taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, dėl jo nenurodė jokių motyvų.
4.7. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 2021 m. birželio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, panaikino atsakovo 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-02972-e, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
4.8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą, tačiau pripažino nepagrįstais teismo motyvus, jog pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami, siekiant pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka Įstatymo reikalavimus, keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas tinkamai neatliko „kokybinio“ nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimo, t. y. nenurodė, kaip konkrečiai faktai apie pareiškėjo dalyvavimą įvykiuose, jo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį ir padarymo laiką, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, kas būtent sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir darydamas išvadą, ar pareiškėjui gali būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, be kita ko, turi įvertinti tiek pareiškėjo pateiktą jį charakterizuojančią medžiagą, tiek ir aplinkybes dėl pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn (kartu su aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo patraukimu baudžiamojon atsakomybėn).
Šalies argumentai
4.9. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 11 d. pateikė atsakovui naują prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei.
4.10. Atsakovas, įvertinęs duomenis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus (pažeidimus), priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame sprendė, kad pareiškėjas daro labai daug pažeidimų, jie nuolat pasikartoja, o tai rodo, jog jis ne tik linkęs pažeidinėti įstatymus, bet ir visiškai nelinkęs keisti savo elgesio, įstatymų nesilaikymą toleruoja įvairiose srityse kaip jam priimtiną elgesį. Pareiškėjo įvykdyti nusikaltimai, administraciniai pažeidimai, jų kiekis, sistemiškumas, taikytos bausmės ir administracinės atsakomybės neefektyvumas, jo paties požiūris į pažeidimus ir savo atsakomybę, pareiškėją charakterizuoja kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, nes jo požiūris į įstatymų nesilaikymą gali nesulaikyti nuo pažeidimų ir ginklų laikymo bei naudojimo srityje.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog iš byloje esančių Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą teistas už įvairaus pobūdžio, įskaitant smurtinius, nusikaltimus; teistumai išnykę; pareiškėjas taip pat yra ne kartą baustas už administracinės teisės nusižengimus (pažeidimus); pareiškėjas 2018–2021 m. administracine tvarka yra baustas 21 kartą, iš jų 13 kartų už tai, kad būdamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vadovas nepateikė duomenų apie asmenį, padariusį užfiksuotus Kelių eismo taisyklių pažeidimus; pareiškėjas 2020–2021 m. administracine tvarka aštuonis kartus baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus (greičio viršijimą, mobiliojo ryšio priemonių naudojimą vairuojant, kelio ženklų nesilaikymą); administracinių pažeidimų (nusižengimų) pareiškėjas yra padaręs ir anksčiau.
6. Teismas pažymėjo, jog ginčo dėl aptartų faktinių aplinkybių byloje nėra, tačiau pareiškėjas teigia, kad jo padarytų nusikalstamų veikų ir didžiosios dalies administracinių nusižengimų (pažeidimų) aktualumas yra pasibaigęs, todėl atsakovo išvada, kad yra Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą nepagrįsta.
7. Teismas, įvertinęs skundo argumentus dėl pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų aktualumo, sprendė, kad aplinkybės dėl asmens patraukimo baudžiamojon reikšmingos, siekiant įvertinti ar jam gali būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą. Tačiau nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu yra pasibaigęs, teismo vertinimu, tai nereiškia, kad asmens nuteisimo faktas išnyko. Teistumo faktai neabejotinai yra svarbūs vertinant asmenį charakterizuojančius duomenis, požiūrį į teisės normų laikymąsi, polinkį nusikalsti, kelti grėsmę sau ir aplinkiniams.
8. Teismas taip pat akcentavo, jog iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas neapsiribojo formaliu nusikalstamų veikų išvardinimu, bet šiuos faktus vertino sistemiškai, atsižvelgdamas į tiek nusikalstamų veikų padarymo laiką, tiek į vėlesnį pareiškėjo elgesį ir santykį su padarytais administraciniais nusižengimais (pažeidimais). Teismas pažymėjo, jog asmuo, siekiantis įgyti teisę įsigyti ir turėti ginklą, privalo atitikti visus Įstatyme nustatytus aukštus reikalavimus, keliamus ne tik jo reputacijai, bet ir elgesiui, todėl ta aplinkybė, kad atsakovas nagrinėdamas prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą vertino pareiškėjo teistumo faktus negali būti laikoma non bis in idem (draudimo bausti antrą kartą už tą patį pažeidimą) principo pažeidimu, taigi atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikyti ginklą, teismo vertinimu, nėra pareiškėjo baudimas ar sankcijų taikymas.
9. Teismas atmetė skundo argumentus, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, nėra aktualus laiko atžvilgiu, nes nuo jo priėmimo praėjo daugiau nei 3 metai, todėl pagal Įstatymo 18 straipsnį asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, nagrinėjimu atveju pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą atsisakyta išduoti ne Įstatymo 18 straipsnio, kuriame reglamentuojami atvejai, kai asmens reputacija laikoma netinkama, o 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. turint duomenų, kad asmuo dėl individualių savybių kelia ar gali kelti grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui. Teismas akcentavo, kad asmens teistumas, kaip biografijos faktas, vertinant asmens elgesį ateityje, yra reikšminga aplinkybė ir nagrinėjamos bylos kontekste nėra pernelyg nutolusi laike.
10. Teismas taip pat nesutiko su skundo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas grindžiamas tik pareiškėjo atžvilgiu inicijuotų baudžiamųjų persekiojimų formaliu išvardinimu, nes, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas remdamasis pareiškėjo biografijos faktais, vertino pareiškėjo elgesį ir jo pokyčius po paskutinės nusikalstamos veikos padarymo, teisės pažeidimų pobūdį ir sistemingumą.
11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog atsakovas nepagrįstai ginčijimą Sprendimą grindė praeityje padarytais administraciniais nusižengimais (pažeidimais), nes šios aplinkybės atsakovui buvo žinomos priimant 2017 m. sausio 6 d. ir 2017 m. liepos 25 d. sprendimus atsisakyti išduoti leidimą laikyti ginklą, tačiau jų šiomis aplinkybėmis negrindė. Teismas konstatavo, jog anksčiau atsakovo priimtų sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o minėti sprendimai yra panaikinti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad duomenis apie pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus atsakovas buvo pateikęs nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą apeliacinės instancijos teisme dėl 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 17-IL-10-02972-e atsisakyti išduoti leidimą laikyti ginklą teisėtumo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje išaiškino, jog atsakovas aplinkybes dėl pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn (kartu su aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo patraukimu baudžiamojon atsakomybėn) turi įvertinti ir išdėstyti motyvus ne procesiniuose dokumentuose, bet priimdamas sprendimą. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas informaciją apie pareiškėjo baustumą administracine tvarka vertino vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, o ne dėl to, kad priimdamas ankstesnius sprendimas aplinkybių dėl pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn nelaikė kliūtimi išduoti pareiškėjui leidimą ginklui laikyti.
12. Teismas akcentavo, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio ir jame pateiktų motyvų matyti, kad atsakovas, vertindamas turimą informaciją apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, vertino pažeidimų kiekį, jų pobūdį, sunkumą, pakartotinumą, teisės pažeidimų padarymo laiką, bei padarė išvadą, kad pareiškėjas sisteminai daro daug teisės pažeidimų, toleruoja įstatymų nesilaikymą įvairiose srityse, jam taikytos administracinė atsakomybė nėra efektyvi, pažeidimai padaryti valdant didesnio pavojaus šaltinį (automobilį), todėl jo neatsakingas elgesys, veikų pobūdis, polinkis sąmoningai nesilaikyti įstatymų, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas disponuodamas dar vienu padidinto pavojaus šaltiniu (ginklu), kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenei. Dėl to remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, teismas nurodė neturintis pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje, nes bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas sistemingai daro pažeidimus, dalis pažeidimų, laiko aspektu nėra itin seni (2018–2021 m.), t. y. neparėjo pakankamai laiko, kad būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo elgesys pasikeitė, o padarytus administracinius nusižengimus būtų galima laikyti neaktualiais laiko atžvilgiu. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai yra susiję su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, valdant padidinto pavojaus šaltinį (automobilį), nėra pakankama daryti išvados, jog pažeidimai yra mažareikšmiai ar nepavojingi ir necharakterizuoja pareiškėjo kaip keliančio grėsmę kitiems asmenims, visuomenei ar viešajai tvarkai.
13. Teismas taip pat sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėją pozityviai charakterizuojančių duomenų nepakanka, kad būtų pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo elgesys pasikeitė ir išnyko sąlygos, sudarančios pagrindą riboti specialiąją teisę. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, būdamas teigiamą charakteristiką pateikusios (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi, ne kartą baustas administracine tvarka už tai, kad nepranešė duomenų apie asmenį vairavusį bendrovei priklausančią transporto priemonę ir padariusį kelių eismo taisyklių pažeidimus. Ši aplinkybė kartu sudaro pagrindą abejoti pareiškėją teigiamai charakterizuojančių duomenų objektyvumu, vien tai, jog atsakovas ginčijame Sprendime nenurodė dėl kokių priežasčių neatsižvelgė į pareiškėją teigiamai charakterizuojančius duomenis (juridinių asmenų, kuriems pareiškėja vadovauja, charakteristikas), teismo nuomone, laikytinas iš esmės formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto Sprendimo, o teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu teigiamai charakterizuojančią informaciją atsakovas turėtų vertinti kitaip.
14. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog ginčijamas Sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo, o byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų vilkinęs pareiškėjo prašymo nagrinėjimą ar sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo teises ar atlikęs kitus veiksmus, sudarančius pagrindą panaikinti Sprendimą. Dėl to teismas sprendė, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jį naikinti, todėl atitinkamai nėra pagrindo tenkinti išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, o teismui atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo spręsti jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį.
III.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo praeityje padarytas nusikalstamas veikas, už kurias jam teistumas jau yra seniai išnykęs. Dėl to skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos konstitucinės doktrinos. Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas yra neapibrėžtas laike ir sudaro sąlygas atsakovui piktnaudžiauti savo įgaliojimais, savaip interpretuoti Įstatymą, nepagrįstai pakartotinai motyvuojant tais pačiais teiginiais sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei ir taip varžyti pareiškėjo teises bei laisves praktiškai neribotą laiką.
15.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog priimdamas Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą atsakovas tinkamai neatliko „kokybinio“ nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, t. y. nenurodė kaip konkrečiai faktai apie pareiškėjo dalyvavimą įvykiuose, jo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį ir padarymo laiką, lemia neigiamą jo asmenybės vertinimą, kas būtent sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
15.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo individualios situacijos Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Teismo nurodomi teiginiai suponuoja išvadą, kad nepaisant to, jog asmuo, kuris buvo teistas, tačiau jo teistumas išnyko, net ir ilgą laiką, per kurį jis sėkmingai integravosi į visuomenę, turi šeimą, tvirtus socialinius santykius, darbą, reguliarias pajamas, moka mokesčius, jam ir toliau neapibrėžtą laiką yra taikomi specialūs teisiniai apribojimai, kurie yra laikytini baudimo tąsa.
15.4. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo praeityje padaryti administraciniai nusižengimai taip pat charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, keliantį grėsmę kitiems asmenims, visuomenei ir viešajai tvarkai. Teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo nurodomų argumentų, kad nagrinėjamu atveju susiklostė analogiška situacija, jog atsakovo priimtu Sprendimu analogiški apribojimai yra taikomi už daug švelnesnių ir mažiau pavojingų – administracinių teisės pažeidimų – įvykdymo praeityje faktus, kurių dauguma laiko prasme ir pobūdžiu yra ženkliai nutolę nuo dabartinio pareiškėjo asmenybės vertinimo, be to, anksčiau, priešingai nei nurodė teismas, nesudarė atsakovui pakankamo pagrindo pareiškėją charakterizuoti neigiamai ir šiuo pagrindu argumentuoti atsisakymą Apeliantui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei.
15.5. Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės pažeidžiamas teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja, jog pareiškėjas turi teisę žinoti, kiek laiko praėjus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, administracinis nusižengimas laiko prasme yra laikomas praradęs aktualumą ir nebesudaro pagrindo charakterizuoti asmens kaip galinčio kelti grėsmę nurodytiems teisiniams gėriams.
15.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir pareiškėjo argumentų, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Sprendime atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei didžioji dalis vardijamų praeityje padarytų administracinių nusižengimų nėra siejami su grėsme kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
15.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vien tai, jog atsakovas Sprendime nenurodė, dėl kokių priežasčių neatsižvelgė į pareiškėją teigiamai charakterizuojančius duomenis, ginčo atveju laikytinas formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo naikinti teisėto Sprendimo. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu teigiamai charakterizuojančią informaciją atsakovas turėtų vertinti kitaip. Ši pirmosios instancijos teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje padarytai išvadai, jog Komisariatas privalo įvertinti pareiškėjo pateiktą jį charakterizuojančią medžiagą.
15.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo 2022 m. birželio 16 d. prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo ir tokiu būdu pažeidė jo teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, šalių rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principus ir nesudarė pareiškėjui galimybių tinkamai apginti savo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjo atstovas šiuo atveju 2022 m. liepos 4 d. teismo posėdžio metu išsamiai paaiškino, jog 2022 m. birželio 16 d. prašymu prašomi išreikalauti duomenys apie tai: 1) kiek asmenų pateiktų prašymų išduoti leidimą laikytis (nešiotis) ginklą buvo atsisakyta tenkinti dėl asmens praeityje padarytų administracinių nusižengimų, 2) kiek asmenų pateikusiems prašymus išduoti leidimą laikytis (nešiotis) ginklą ir esantiems nubaustiems dėl administracinių nusižengimų padarymą, leidimai laikyti (nešiotis) ginklą buvo išduoti bei 3) kiek asmenų, turinčių išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, turi galiojančias administracines nuobaudas, yra ypatingai reikšmingi nagrinėjamoje byloje.
15.9. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes bei tai, jog atsakovas nagrinėjamu atveju subjektyviai ir selektyviai vertino pareiškėją ir jo praeityje padarytus administracinius nusižengimus, kadangi pareiškėjo turimomis žiniomis, Komisariatas kitiems asmenims yra išdavęs leidimus laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei, nors prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą pateikimo metu šie asmenys praeityje buvo bausti dėl padarytų administracinių nusižengimų, analogiškų kaip ir pareiškėjo, bei turėjo galiojančias administracines nuobaudas. Atsakovas pakartotinai atsisako išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą dėl šališkų, subjektyvių ir į jo asmenį (ne asmenybę) nukreiptų, o ne objektyvių ir pagrįstų priežasčių. Dėl šių priežasčių Komisariatas vienodoje padėtyje esantiems asmenims nevienodai taikydamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pareiškėjo padarytų pažeidimų (nusižengimų) dauguma laiko prasme ir pobūdžiu yra ženkliai nutolę nuo dabartinio pareiškėjo asmenybės vertinimo, nėra pavojingi, praradę aktualumą ir nekelia grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei, ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas yra linkęs daryti teisės pažeidimus, nesilaikyti draudimų, pažeisti viešąją tvarką. Įstatyme nėra apibrėžto termino, kada teisės pažeidimas tampa neaktualus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme, todėl prašymo nagrinėjimo metu kiekviena situacija vertinama individualiai, analizuojant ne atskirus asmens biografijos faktus, tačiau bendrą asmens elgesį, padarytus pažeidimus, dalyvavimą atitinkamuose įvykiuose.
16.2. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma lemia, kad vienareikšmiška išvada, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje turėdamas ginklą, negali būti daroma. Nustatyti duomenys apie pareiškėją, net ir praėjus 10 m., nėra laikytini praradę savo aktualumo, matyti, kad pareiškėjas sistemingai pažeidžia teisės aktų reikalavimus, ignoruoja visuomenės nustatytas taisykles, o tokiam asmeniui ginklas negali būti išduodamas.
16.3. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju buvo vertintos pareiškėjo pateiktos teigiamai jį apibūdinančios charakteristikos ((duomenys neskelbtini)), atsakovui nekilo abejonių dėl jo kruopštumo ir profesionalumo atliekant tam tikras jam pavestas pareigas. Tačiau šiuo atveju iškilo pagrįstų abejonių dėl šių pareiškėjo pateiktų charakteristikų objektyvumo, kadangi nurodytose (duomenys neskelbtini) pareiškėjas užima aukštas, vadovaujančias pareigas, todėl neigiama charakteristika ir negalėtų būti pateikta, jas pasirašę asmenys daugumoje atvejų yra vienaip ar kitaip priklausomi nuo pareiškėjo. Dėl šių priežasčių šie pareiškėjo pateikti dokumentai buvo įvertinti kritiškai ir priimant sprendimą į juos atsižvelgta nebuvo.
16.4. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas ne tik daro labai daug teisės pažeidimų, bet jie yra ir nuolat pasikartojantys, sistemiški, o tai rodo, kad jis ne tik linkęs pažeidinėti įstatymus, bet ir visiškai nelinkęs keisti savo elgesio. Pareiškėjas toleruoja įstatymo nesilaikymą įvairiose gyvenimo srityse kaip jam priimtiną elgesį. Nustatytos nusikalstamos veikos, administraciniai nusižengimai (teisės pažeidimai), jų kiekis, pastovumas, taikytos bausmės, administracinės atsakomybės neefektyvumas, jo paties požiūris į pažeidimus ir savo atsakomybę bei tolesnį įstatymų laikymąsi, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles. Dėl šių priežasčių pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
16.5. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nėra apribojama teisė medžioti ir leisti laisvalaikį gamtoje, o tik neišduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Įstatymas numato alternatyvas ginklo naudojimui medžiojant, kurių Sprendimas neapima.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 21-IL-10-04140-e, kuriuo atsakovas, remdamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo ir teisėtumo.
18. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovo išvados dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės visuomenės saugumui yra pagrįstos, pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė.
19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintos teigiamos pareiškėjo savybės, neatsakyta į esminius pareiškėjo argumentus, o nuo padarytų teisės aktų pažeidimų praėjo ilgas laiko tarpas.
20. ABTĮ 140 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.) Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
22. Nagrinėjamo ginčo kontekste akcentuotina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenys turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti visuomenės narius nuo galimos grėsmės, užtikrinti viešąją tvarką (žr., pvz., 2013 m. sausio 25 d. nutarimą; 2016 m. vasario 2 d. nutarimą; 2020 m. birželio 5 d. nutarimą).
23. Konstitucinis Teismas 2023 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad, pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas anksčiau minėtą pareigą, turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kai esama prielaidų manyti, jog asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai).
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą konstatavo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).
25. Ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame nurodyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, yra pažymėjęs, kad joje kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-143-974-14). Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019; 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022).
27. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu pagrįstumas iš esmės priklauso nuo to, ar policijos įstaiga (šiuo atveju – Vilniaus AVPK) surinko pakankamai akivaizdžių, informatyvių bei aktualių duomenų apie asmenį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kurių visuma sudarytų pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog asmuo, pateikęs prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (Įstatymu saugomiems teisiniams gėriams).
28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme neginčijo Vilniaus AVPK surinktų ir byloje esančių duomenų apie pareiškėjo praeityje padarytas nusikalstamas veikas, administracinės teisės pažeidimus ir administracinius nusižengimus.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus bei aktualų teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus AVPK teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir neišdavė jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Teisėjų kolegija pažymi, kad surinktų bei įvertintų tiek teigiamų, tiek neigiamų duomenų, charakterizuojančių pareiškėją, visumos teisinis įvertinimas suponuoja bendrą teisinį įsitikinimą dėl asmens nuostatų, taikomų savo elgesio standartams, be kita ko (inter alia) atsižvelgiant ir į teisinės tvarkos bei teisėtumo reikalavimus.
30. Iš Sprendimo matyti, kad buvo įvertintas ne tik pareiškėjo teistumo faktas, bet ir nusikalstamų veikų / administracinių nusižengimų pobūdis, jų grėsmė visuomenės saugumui ir tvarkai, pareiškėjo asmenybė. Taigi iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad jame įvertinta pareiškėjo individuali situacija ir pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui.
31. Dėl pareiškėjo argumentų, kad praeityje jo padaryti nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai yra praradę aktualumą laiko aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2023 m. vasario 9 d. nutarime nurodė, kad Įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos riboti teisę asmenims įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys abejoti dėl pavojaus, kurį asmuo gali kelti arba kelia sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai, turėdamas teisę laikyti ar nešiotis ginklus.
32. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo surinkti duomenys nepaneigia pareiškėjo elgesio praeityje, be kita ko, aktualumo vertinant jo elgesį šių dienų kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo išvadomis dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo praeityje padarytais nusikaltimais ir administraciniais nusižengimais. Vertintina, kad pareiškėjo padarytų administracinių nusižengimų sistemiškumas (atsižvelgiant inter alia į jų padarymo laiką) nepaneigia pareiškėjo polinkio nusižengti, nesilaikyti teisinio reguliavimo, demonstruoti netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką. Nustatyti duomenys neleidžia abejoti nei pažeidimų aktualumu, nei jų reikšmingumu „kokybiniu“ aspektu.
33. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra teigiamai charakterizuojamas, šiuo konkrečiu atveju nekeičia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu.
34. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, kai nepatenkino pareiškėjo 2022 m. birželio 16 d. prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo. Sprendimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo yra individualus teisės aktas ir jis priimamas atsižvelgiant į turimus individualius leidimo prašančio asmens asmenybę charakterizuojančius duomenis. Todėl nagrinėjamai bylai nėra reikšmingi statistiniai duomenys kokiam skaičiui asmenų, padariusių vienokius ar kitokius pažeidimus, buvo atsisakyta išduoti ar buvo išduoti leidimai laikyti (nešiotis) ginklus. Dėl šios priežasties netenkinamas ir apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas išreikalauti duomenis iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjas kol kas gali kelti grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
36. Atitinkamai spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos aiškinant Įstatymo nuostatas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
37. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsniu ir atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.