Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-169-440/2016 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui R. M., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, R. M., A. E. dėl avanso priteisimo ir atsakovo R. M. priešieškinį dėl preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal patikslintą ieškovo V. K. ieškinį atsakovui R. M. dėl avanso, sumokėto pagal 2013-02-12 Preliminariąją sutartį, ir palūkanų priteisimo bei atsakovo R. M. priešieškinį ieškovui V. K. dėl preliminarios sutarties pripažinimo negaliojančia.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Šios apeliacijos objektą sudaro pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 5 str. įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ši asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra ir žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-850-516/2016). Žyminio mokesčio dydis, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio bei žyminio mokesčio atidėjimo sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos CPK.

CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kartu minėtoje normoje pažymima, kad prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Kitaip tariant, pareiga pateikti įrodymus, patikimai patvirtinančius realų būtinumą atleisti asmenį nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui, šiuo konkrečiu atveju atsakovui R. M. (CPK 178 str.). Apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo, taip pat darbo užmokesčių, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus. Taip pat turtinę asmens padėtį atskleidžia Nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-201/2012 ir kt.). Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai, todėl finansinę padėtį pagrindžiantys dokumentai turi būti vertinami tam tikros laiko perspektyvos atžvilgiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-128/2014; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1258-370/2015; 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016; kt.). Taigi teismas gali taikyti atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio, jei nustato, kad, esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam ir nėra jokių duomenų, jog sumokėti žyminį mokestį turinčio asmens turtinė padėtis gali pagerėti per ilgesnį laikotarpį.

Nagrinėjamu atveju atsakovas savo sunkią finansinę padėtį iš esmės grindžia tik tuo, kad visas jam nuosavybės teise priklausantis turtas yra areštuotas, bei tuo, jog jis negauna daugiau jokių draudžiamųjų pajamų, tačiau nei pirmos instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu nepateikia jokių duomenų apie šeimos sudėtį, kito sutuoktinio pajamas, gautas per pastaruosius kelerius metus, bei pajamas, numatomas gauti netolimoje ateityje, pažymas apie piniginių lėšų likučius banko sąskaitose, pajamų deklaracijų ir kt. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti atsakovo prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, padarė išvadą, kad turimų duomenų nepakanka atsakovo pateiktam prašymui tenkinti, todėl prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutikti.

Pastebėtina, kad klausimas dėl galimybės atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo jau kartą buvo nagrinėtas Lietuvos apeliaciniame teisme. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartyje atsakovui jau buvo išaiškinęs, kokių rašytinių įrodymų visetas gali pagrįsti sunkią byloje dalyvaujančio asmens, kuris teikia teismui prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, padėtį, taip pat buvo aiškiai nurodęs, kad vien atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto areštas negali būti pakankamas pagrindas atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bei pažymėjęs, kad nekilnojamojo turto areštas gali pagrįsti tik patiriamus laikinus finansinius sunkumus, o tai galėtų būti vienas iš pagrindų atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas šiuos teismo nurodymus ignoruoja ir nepateikdamas jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jo finansinė padėtis nuo Lietuvos apeliacinės instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarties priėmimo pablogėjo, vėl teikia teismui nemotyvuotą ir tinkamai nepagrįstą prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, atsakovas sąmoningai nepateikia pakankamai įrodymų jo tikrajai turtinei padėčiai nustatyti. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota contra spoliatorem prezumpcija, vadovaujantis kuria šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-230/2005).

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovui neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą, pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis ir nuosekliai plėtojamą teismų praktiką pagrįstai atsisakė atsakovą atleisti nuo dalies mokėtino žyminio mokesčio sumos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, nustatant atsakovui naują terminą žyminiam mokesčiui už patikslintą priešieškinį sumokėti.

Kadangi pirmos instancijos teismo terminas nustatytas žyminiam mokesčiui sumokėti, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą nustato naują terminą iki kurio apeliantas turi sumokėti žyminį mokestį už priešieškinį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovui R. M. naują terminą iki 2016 m. birželio 27 d. sumokėti 2 354 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus) žyminį mokestį ir pateikti Šiaulių apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.