Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už priešieškinį sumokėjimo, civilinėje byloje Nr. e2-2663-656/2016 pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Nacionalinės kredito unijos ieškinį atsakovams J. J. ir V. Z. (trečiasis asmuo – restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Vicus“) dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl teismo atsisakymo atleisti atsakovę nuo likusios žyminio mokesčio dalies už priešieškinį mokėjimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė (toliau – ir BKB) Nacionalinė kredito unija kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti, kad atsakovai J. J. ir V. Z. yra solidariai atsakingi pagal 2008 m. gruodžio 5 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vicus“ ir BKB Nacionalinės kredito unijos sudarytą paskolos sutartį Nr. 70126 (ir priedus) bei priteisti solidariai iš J. J. ir V. Z. 69 508,80 Eur negrąžintos paskolos, 19 176,42 Eur nesumokėtų palūkanų, 77 478,60 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Teismas akcentavo, kad atsakovė, teikdama pakartotinį prašymą, nepateikė teismo nurodytų duomenų, kurie leistų išsamiai įvertinti atsakovės turtinę padėtį. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovė tvirtina, jog jos sutuoktinis šiuo metu yra bedarbis, ji nepateikė darbo biržos pažymos. Taip pat nors areštas taikytas dviem atsakovės sąskaitoms, teismui pateiktas tik vienos sąskaitos išrašas. Be to, teismo vertinimu, atsakovės pateikta darbdavio pažyma apie jos gaunamą darbo užmokestį vienoje darbovietėje nepatvirtina, kad atsakovė negauna kitų pajamų. Teismas pastebėjo ir tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas numato teisę asmenims, kurių turto ir pajamų lygis atitinka įstatyme numatytus reikalavimus, pasinaudoti nemokamomis ar iš dalies mokamomis antrinės teisinės pagalbos teikiamomis paslaugomis, tačiau atsakovė šia galimybe nėra pasinaudojusi ir procesinius dokumentus paruošti yra pavedusi advokatui A. G..

Atskirojo skundo argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patenkinti atsakovės prašymą atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio už priešieškinį dalies sumokėjimo. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs ją sumokėti 2 065 Eur žyminio mokesčio dalį, apribojo atsakovės, turinčios šiuo metu rimtų finansinių sunkumų, teisę kreiptis į teismą.

Lietuvos Respublik?s Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, nustatyta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau kartu teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato konkrečią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-366-236/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-256-236/2016 ir kt.)

Vienas iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo elementų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai). Žyminio mokesčio institutu įstatymų leidėjas siekia keleto viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams pateikti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016).

CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kartu minėtoje normoje pažymima, kad prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Kitaip tariant, pareiga pateikti įrodymus, patikimai patvirtinančius realų būtinumą atleisti asmenį nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui, šiuo konkrečiu atveju J. J. (CPK 178 straipsnis). Savo ruožtu asmeniui nemotyvavus prašymo ir (ar) nepateikus jo argumentus patvirtinančių įrodymų, toks prašymas negali būti teismo tenkintas, nes priešingu atveju, būtų pažeistas visų asmenų lygiateisiškumo principas. Atsižvelgiant į tai, nemotyvuoto ar nepagrįsto įrodymais prašymo atmetimas negali būti laikomas asmens teisės į teismą apribojimu, Konstitucijos 30 straipsnio ar atsakovės akcentuojamos EŽTPLAK 6 bei 13 straipsnio reikalavimų pažeidimu.

Nagrinėjamu atveju atsakovė siekia būti atleista nuo 97 proc. mokėtino už priešieškinį žyminio mokesčio. Savo prašymą atsakovė grindžia sunkia turtine padėtimi, konkrečiai tuo, kad vienintelis jos turimas turtas (butas) yra areštuotas, ji gauna tik 434 Eur darbo užmokestį, kuris skiriamas būtiniausiems šeimos poreikiams tenkinti, augina nepilnametę dukrą kartu su sutuoktiniu, kuris šiuo metu yra bedarbis. Tačiau, apeliantė, nors ir pati savo prašyme bei atskirajame skunde nurodydama, kad įstatymo leidėjas atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo sieja su visos asmens turtinės padėties įvertinimu, kurią (padėtį) atskleidžia nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos ir kiti dokumentai, savo argumentams pagrįsti pateikė tik dukros gimimo liudijimo kopiją, turto arešto aktų registro išrašo duomenis, darbdavio pažymą apie šioje vienoje darbovietėje gaunamą darbo užmokestį ir vienos banko sąskaitos išrašą. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei turto ar pajamų deklaracijų, nei pažymų iš VĮ „Regitra“ ir net pažymos iš darbo biržos, galinčios patvirtinti atsakovės sutuoktinio bedarbio statusą, apeliantė nepateikė, nors pirmosios instancijos teismas apie būtinumą pateikti pakankamus įrodymus turtinei atsakovės padėčiai visapusiškai įvertinti akcentavo dar 2016 m. vasario 3 d. nutartyje, kai pirmą kartą buvo sprendžiamas atsakovės prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartyje aiškiai ir pagrįstai išaiškinta atsakovei, kad jos pateikti, pirmiau nurodyti įrodymai nėra pakankami tikėtinai konstatuoti, jog atsakovės padėtis yra tokia sunki, kad yra pagrindas atleisti apeliantę net nuo 97 proc. mokėtino žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad darbdavio parengta pažyma apie gaunamą darbo užmokestį vienoje konkrečioje darbovietėje patvirtina tik toje darbovietėje gaunamas pajamas, tačiau savaime nepagrindžia atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ji negauna jokių kitų pajamų. Taip pat, kaip jau minėta, byloje nėra jokio įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovės sutuoktinis, su kuriuo ji augina nepilnametę dukra, šiuo metu neturi darbo ir negauna jokių kitų pajamų. Be to, pastebėtina ir tai, kad nors iš atsakovės pateikto Turto arešto aktų registro išrašo matyti, jog atsakovė turi daugiau nei vieną banko sąskaitą, į bylą pateiktas tik vienos iš sąskaitų ir tik už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. vasario 18 d. išrašas.

Įvertindamas pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju atsakovė, teikdama pakartotinį prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo, nepateikė teismui jo nurodytų ir išsamiai atsakovės finansinę padėtį leidžiančių įvertinti duomenų, ir jos prašymas, vadovaujantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir nuosekliai plėtojama teismų praktika, negalėjo būti tenkintas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirajame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovės nurodytų argumentų, jos pateiktų įrodymų, ir taip pažeidė proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei motyvavimą. Visų pirma pažymėtina, kad vien tik ta aplinkybė, jog apeliantė nesutinka su keliamo klausimo išsprendimo rezultatu (nepalankiu apeliantei), savaime nereiškia, jog nutartis yra nemotyvuota. Antra, iš skundžiamos nutarties turinio aiškiai matyti, kad teismas įvertino tiek atsakovės nurodytą aplinkybę, jog jos vyras yra bedarbis (teismas pažymėjo, kad tai nepagrįsta įrodymais), tiek jos pateiktą pažymą apie darbovietėje gaunamas pajamas ir kita. Pastebėtina, kad skunde atsakovė iš esmės aiškiai net nenurodė, kokių konkrečiai jos nurodytų aplinkybių teismas neįvertino, dėl jų nepasisakė, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Kaip jau buvo minėta, asmens teisė į teisminę gynybą negali būti traktuojama kaip teisė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nesilaikant teisės aktuose nustatytos šios teisės įgyvendinimo tvarkos, be kita ko ir reikalavimo motyvuoti bei pagrįsti įrodymais prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Šiam reikalavimui, taigi ir teismo išvados teisingumui jokios įtakos neturi atskirajame skunde nurodytos teisiškai nereikšmingos aplinkybės dėl atsakovės advokato imamo minimalaus atlyginimo už jo suteikiamas paslaugas ir pan. Kaip ir akcentavo apeliantė, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienam asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, tačiau kartu svarbu pažymėti ir tai, kad kiekvienas asmuo turi lygiais pagrindais laikytis įstatyme įtvirtintų šios teisės įgyvendinimo sąlygų (reikalavimų).

Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis, kuria atsakovė įpareigota sumokėti likusią 2 065 Eur žyminio mokesčio sumą ir pateikti mokėjimą patvirtinančius dokumentus arba įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, paliktina nepakeista, o minėta nutartimi nustatytas terminas pirmiau nurodytiems veiksmams atlikti jau yra pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismas nustato naują terminą iki 2016 m. gegužės 20 d. (įskaitytinai) 2 065 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti (ir pateikti teismui mokėjimą pagrindžiančius įrodymus) arba pateikti Vilniaus apygardos teismui motyvuotą ir pakankamais įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovei J. J. terminą iki 2016 m. gegužės 20 d. (įskaitytinai) sumokėti 2 065 Eur žyminio mokesčio dalį ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus arba pateikti Vilniaus apygardos teismui motyvuotą bei įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimo.