Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovui V. K. iš atsakovo R. M. 213 602,64 Eur, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 26 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas iš esmės sutiko su ieškovo prašoma priteisti suma, išskyrus preliminarioje sutartyje nurodytą sumokėtą sumą 101 424,93 Eur (350 200 Lt), kuri, teismo vertinimu, ieškovo nurodytomis aplinkybėmis sumokėta atsakovui per kelis kartus. Teismas atsižvelgė į byloje esančius duomenis, kad ieškovui buvo išmokėti pinigai iš ūkininko V. K. ūkio kasos, ką patvirtina Kasos pajamų išlaidų orderiai, juose esančios atžymos, kad buvo išimti pinigai tikslu sumokėti avansą R. M.. Kasos knygos kopija už 2013 m. balandžio mėnesį ir 2013 m. gegužės mėnesį (t.2, b.l. 11). Teismas pažymėjo, kad liudytojai paaiškino apie grynųjų pinigų mokėjimą V. K. namuose, nors ir nenurodė konkrečiai datų ir kokiomis sumomis atsakovui buvo sumokėti pinigai, tačiau atsakovas iš esmės neginčijo liudytojų paaiškinimų, nenurodė aplinkybių, dėl ko liudytojai turėtų pagrindą atsakovą apkalbėti.Teismas, atsižvelgdamas į šalių teisinius santykius, įvertinęs tai, kad 2013 m. gegužės 12 d. preliminariosios sutarties 3.5 punkte nurodoma, kad akceptantas (V. K.) perdavė oferentui (R. M. ) 350 200 Lt, sutarties 3.6 punkte oferentas patvirtino, kad 350 200 Lt gavo, kad sutarties 3.7 punkte nurodoma, kad tinkamo šia sutartimi prievolių įvykdymo atveju šios sutarties 3.6 punkte nurodyta 350 200 Lt suma bus įskaitoma į pirkimo–pardavimo sutarties kainą. (t. 1, b. l. 9, 10), nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, kad šalys pasirašė faktinių aplinkybių neatitinkančią sutartį. Teismas nustatė, kad atsakovas raštu patvirtino pinigus gavęs, pažymėjo, kad sutartyje yra aiškiai nurodyta apie pinigų sumokėjimą. Atsakovas nepateikė argumentų, kodėl jis jei faktiškai negavo nurodytos pinigų sumos pasirašė, kad gavo 350 200 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ilgą laiką neginčijo aplinkybių dėl sumokėtos skolos, šį klausimą pradėjo kelti tik kai ieškovas kreipėsi į teismą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, jo advokatė ruošė preliminarią sutartį, sutarties tekstas suteikia pagrindo tokiai išvadai, nes atsakovas nurodytas kaip ofertas, o atsakovas neteikė duomenų paneigiančių ieškovo argumentus. Teismas padarė išvadą, kad preliminarioje sutartyje buvo įforminti šalių susitarimai, jie atitiko faktines aplinkybes ir šalių valią. Teismo vertinimu, konkrečiu atveju įrodymų visuma sudaro pagrindo išvadai, kad preliminariojoje sutartyje nurodyti pinigai buvo sumokėti. Teismas pažymėjo, kad po preliminarios sutarties sudarymo atsakovas vykdė preliminarios sutarties sąlygas, siekė, kad būtų sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, jos nepavykus sudaryti, atsižvelgiant į tai, kad buvo atlikti mokėjimai, nupirkta dalis turto kreipėsi į teismą dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine ir nuosavybės teisių perkėlimo. Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad tikslas sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo pasiektas dėl ieškovo kaltės. Atsižvelgdamas į minėtą išvadą bei į tai, kad avansą atsakovas gavo be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, visą ieškovo sumokėtą 213 602,64 Eur (737 527,20 Lt) avanso sumą (atsižvelgus į nustatytas aplinkybes dėl 101 424,93 Eur (350 200 Lt) sumokėjimo, o dėl kitos dalies atsakovui sutikus su prašoma priteisti suma), teismas ieškinį tenkino ir iš atsakovo priteisė 213 602,64 Eur avansą, sumokėtą pagal 2013 m. gegužės 12 d. preliminariąją sutartį (CK 6.237 str.).Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra ūkininkas, t. y. verslo subjektas, tenkino ieškovo prašymą priteisti 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo ieškinio dalyko pakeitimo (2016 m. sausio 26 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog ieškovas neketino vykdyti preliminarios sutarties, nes ieškovo elgesys, tiek iki sutarties sudarymo, tiek vykdant preliminarią sutartį dėl ieškovo sumokėtų sumų, tai paneigia. Teismo vertinimu, nors reikalavimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas atsisakė, tačiau sprendė, kad įstatymo nuostatos nedraudė šalims preliminarioje sutartyje susitarti dėl žemės sklypų pirkimo įvykdžius konkrečias preliminarios sutarties sąlygas. Teismas pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į ieškinį nurodė, kad R. M. iki preliminarios sutarties sudarymo buvo žinoma, kad jis iš valstybės perkamų žemės sklypų neturės teisės perleisti kitiems asmenims iki pilno atsiskaitymo dienos, todėl jis neturėjo pagrindo tartis su V. K. dėl žemės pardavimo preliminarioje sutartyje nurodytomis sąlygomis (t. 3, b. l. 98-161). Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismui kilo labiau abejonių dėl atsakovo sąžiningumo ir ketinimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, nei dėl, atsakovo teigimu, ieškovo nesąžiningumo. Jei atsakovui buvo žinomos konkrečios aplinkybės dėl žemės įsigijimo procedūrų, tai, teismo vertinimu, atsakovas nesąžiningai remiasi aplinkybėmis dėl žemės sklypų įsigijimo sąlygų, kaip prieštaraujančių įstatymo nuostatoms, prašydamas šiuo pagrindu panaikinti preliminarią sutartį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priešieškiniu prašydamas panaikinti 2013 m. gegužės 12 d. sudarytą preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, pasirašytą tarp V. K. ir R. M. kaip niekinę nuo sudarymo momento, pripažinti negaliojančia, motyvuoja tuo, kad sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir sudaryta ieškovo V. K. apgaulės būdu, nes jis 101 424,93 Eur (350 200 Lt) sumos nėra gavęs iš V. K. Anot atsakovo, sutarties punktai patvirtinti atsakovo parašu, nes ieškovas jį suklaidino, žadėjo po pasirašymo įforminti mokėtiną sumą buhalteriniais dokumentais, nes pasirašymo dieną ieškovas V. K. šių pinigų neturėjo ir iki šios dienos pinigai nebuvo sumokėti. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad ieškovas pinigus turėjo, ir juos sumokėjo atsakovui. Nors atsakovas teigia, kad pateiktuose ieškovo penkiuose išlaidų orderiuose nėra atsakovo parašų, kad jis tuos pinigus gavo, tačiau teismas pažymėjo, kad jų ir neprivalo būti, nes pinigai išduoti iš kasos ieškovui. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad yra pagrindas panaikinti 2013 m. gegužės 12 d. preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį kaip sudarytą pasinaudojant apgaule, nes atsakovas jokių įrodymų, be formalaus teigimo, kad pinigai nesumokėti, nes nėra fiksuotas perdavimo faktas, nepateikė. Teismas pažymėjo, kad kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar ieškovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti atsakovą), dėl kurių atsakovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė ieškovo nesąžiningų veiksmų, neįrodė, kaip ieškovas jį suklaidino (CPK 178 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad preliminariojoje sutartyje šalys aiškiai nurodė apie pinigų sumokėjimą ir kitaip vertinti preliminarios sutarties sąlygas dėl 101 424,93 Eur (350 200 Lt) sumokėjimo nėra pagrindo. Teismo vertinimu, taip pat nėra neaiškios ir kitos sutarties sąlygos, atsakovas iš esmės ir nenurodė, kad jos būtų neaiškios neatitiktų atsakovo valios. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo galimybę keisti sutarties sąlygas, jei manė esant jas ydingas, ar jas ginčyti, tačiau šio klausimo ilgą laiką nekėlė, kol tarp šalių galimai neprasidėjo konfliktai. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, kad sudaryta preliminarioji sutartis yra niekinis sandoris (CK 1.80 straipsnis). Byloje nustatyta, kad ieškovas vykdė sutarties sąlygas, neatsisakė ketinimų sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Teismo vertinimu, tai patvirtina ir ieškovo pareikšti ieškiniai teisme dėl reikalavimų pripažinti preliminarią sutartį pirkimo–pardavimo sutartimi. Teismas taip pat pažymėjo, kad priešieškinyje atsakovas nenurodė, kokia imperatyvi teisės norma, jo nuomone, buvo pažeista, sudarant ginčo sutartį, nors įrodyti priešieškinį yra atsakovo pareiga. Nors, teismo vertinimu, preliminariųjų sutarčių dalys dėl žemės ūkio paskirties sklypų neatitinka įstatymo reikalavimų dėl žemės įsigijimo procedūrų, tačiau nėra pagrindo vertinti, kad jos prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Be to, teismas pažymėjo, kad buvo sudaryta tik preliminarioji sutartis, kurioje šalys susitarė dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, todėl nėra teisinio pagrindo atsižvelgiant į suformuluotą atsakovo prašymą, pripažinti sandorio niekiniu. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Teismas konstatavo, kad nesant teisinio pagrindo sudarytos preliminariosios sutarties pripažinti niekine ir negaliojančia (CK 1.80 straipsnis), nėra pagrindo taikyti niekinio sandorio pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atsakovo priešieškinio reikalavimą panaikinti preliminariąją sutartį atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į procesinę bylos baigtį, įvertinęs priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl V. K. ieškinio tenkinimo ir priteisimo V. K. iš atsakovo R. M. 101 424,93 Eur avanso panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 101 424,93 Eur (350 200 Lt) avanso yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas netyrė visų įrodymų ir aplinkybių, o tas, kurias laikė nustatytomis, neatitinka tikrovės, rėmėsi prieštaringais liudytojų parodymais, netinkamai taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą, taip pat pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas bei netinkamai jas taikė, todėl sprendimas naikintinas. Teismo procesinis sprendimas yra neaiškus, prieštaringas, priimtas nutylint kai kurias aplinkybes, pažeidžiantis teisinio aiškumo reikalavimus, aiškiai neteisingas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą sprendime nurodyti motyvus, kuriais jis yra pagrįstas (CPK 270 straipsnio 4 dalis), nors sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys iš tikrųjų buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Pirmosios instancijos teismas nepateikė išsamaus kiekvieno atsakovo išdėstyto motyvo teisinio įvertinimo, nenurodė, kodėl atmetė tam tikrus įrodymus, todėl pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Šie proceso teisės normų esminiai pažeidimai sudaro pagrindą naikinti sprendimą, nes nesilaikant šių reikalavimų priimti teismų procesiniai sprendimai negali būti laikomi teisingumo vykdymu. Teismo nutylėjimas teisiškai reikšmingų aplinkybių – pinigų perdavimo fakto – teisinis neįvertinimas leidžia teigti, kad skundžiamas sprendimas neteisingas.Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų išsamaus įvertinimo, nešališkumo, objektyvumo principus, netinkamai ištyrė bei neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai bei įrodymų viseto. Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kodėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas V. K. sumokėjo, o atsakovas R. M. gavo pinigus, nes ieškovas jokių įrodymų byloje nepateikė, nėra nė vieno fakto, nė vieno parašo, kad R. M. pinigus gavo. Iš skundžiamo sprendimo turinio darytina išvada, kad teismas pats jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių nekonstatavo, o padaręs kai kuriuos teiginius, jų racionaliai neargumentavo, kas lėmė, kad teismo teiginiai yra arba neargumentuoti, arba aiškiai prieštaringi byloje esantiems įrodymams. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, kurių II dalies 5 punktas teigia, kad jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį asmeniui, kuris nėra tos įmonės darbuotojas, nurodomas fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, paso numeris ir gavėjo nurodyta gyvenamoji vieta. Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: litai – žodžiais, centai – skaitmenimis“. Minimų faktų nebuvo, todėl galima teigti, kad R. M. pinigų negavo ir, kad ūkininko V. K. buhalterija tvarkoma aplaidžiai.Teismas rėmėsi vien ieškovo teiginiais, neanalizavo kitų įrodymų ir ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų mokėjęs pinigus, o liudytojai taip pat neįvardija, kokią pinigų sumą, kur ir kada mokėjo ieškovas. Teismas neteisingai atsižvelgė į byloje esančius duomenis ir konstatavo, kad ieškovui buvo išmokėti pinigai iš ūkininko V. K. ūkio kasos. To nepatvirtina kasos pajamų išlaidų orderiuose padarytos atžymos, kad buvo pinigai išimti tikslu sumokėti avansą atsakovui. Tikslas – dar nėra faktas, kad iš tiesų pinigai buvo sumokėti R. M., o ne kam kitam, nes R. M. parašo, patvirtinančio, kad „pinigus gavo“, nėra. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, priėmė neteisingą sprendimą, kad pinigai buvo sumokėti, nors pateikti buhalteriniai dokumentai neįrodo pinigų gavimo fakto.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad atsakovas tik tuomet ėmė teigti, jog pinigų negavo, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi. Nurodoma, kad iki tol atsakovas sutarties tuo pagrindu neginčijo, o tai, ieškovo nuomone, pagrindžia, kad atsakovas nesąžiningai ginasi nuo ieškinio ir siekia išvengti prievolių vykdymo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinio skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad byloje nėra ieškovo ir atsakovo pasirašytų buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių preliminariojoje sutartyje nurodytų piniginių sumų išmokėjimo (gavimo) faktą, todėl trečiasis asmuo neturi kompetencijos vertinti atsakovo apeliacinio skundo teiginių pagrįstumo dėl jam ieškovo sumokėtos pinigų sumos dydžio, nes tokių aplinkybių vertinimas nėra susijęs su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vykdomomis funkcijomis.