- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-27
- Bylos Nr.
- TA-37-662/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01429-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Alenas Piesliakas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. S. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. liepos 1 d. buvo laikomas Komisariato kamerose, kurios neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kameroje esantis tualetas buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės tik nedidele sienele, todėl jis buvo matomas kitų asmenų, tualete nebuvo atskiros ventiliacijos, nebuvo unitazo, tik skylė grindyse. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad duše galėjo nusiprausti tik vieną kartą savaitėje, be to, dušo patalpa buvo labai siaura. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų Komisariato neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius skausmus, depresiją, todėl jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo policijos areštinės kamerose įrengti sanitarinius mazgus atskirose patalpose. Kamerose yra tiekiamas tik šaltas vanduo, nes teisės aktai nenumato, kad jose turėtų būti tiekiamas ir karštas vanduo. Komisariato sanitariniuose mazguose klozetai buvo įrengti visą laiką. Komisariato areštinės kameros yra vėdinamos ne tik per langus, bet jose įrengtos ir paduodamosios ventiliacijos, o virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nereiškė jokių nusiskundimų Komisariatui dėl skunde nurodomų aplinkybių, todėl nebuvo atlikti jokie operatyvieji patikrinimai ir dėl to dabar nėra objektyvių galimybių nustatyti tuo metu buvusias sąlygas kamerose. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl jo nurodomų aplinkybių jau yra kreipęsis į teismą.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu nutraukė pareiškėjo bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. (dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, atskiros ventiliacijos tualete, unitazo nebuvimo tualete), o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl to, kad Komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. liepos 1 d. buvo neužtikrinta jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, tualete nebuvo atskiros ventiliacijos, nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Teismas pažymėjo, kad nurodytus pareiškėjo reikalavimus laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. gegužės 22 d., yra išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I1-299-643/2019. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ir minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I1-299-643/2019 yra ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundo dalį, kurioje kildinamas neturtinės žalos atsiradimas dėl nurodytų tapačių argumentų.
7. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog jo laikymo Komisariate metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), kurioje nėra nustatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams. Teismas pažymėjo, kad iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte buvo įtvirtinta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge, be kita ko, turi būti unitazas, praustuvė. Teismo vertinimu, tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, kad Komisariato nurodytas aplinkybes, jog nuo 2016 m. gruodžio 1 d. kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo pilnai atskirti pertvaromis ir durimis, patvirtina į bylą pateiktos kameros nuotraukos bei 2016 m. rugsėjo 30 d. sanitarinių patalpų remonto darbų rangos sutartis Nr. 52-ST2-70. Teismas neturėjo pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie Komisariato kamerose įrengtus sanitarinius mazgus. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nenumato, kokio tipo unitazas (sėdimas ar tupimas) turi būti įrengtas gyvenamosiose kamerose, be to, atsakovo atstovas nurodė, kad Komisariato kamerose klozetai buvo įrengti visą laiką, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl unitazo nebuvimo Komisariato kamerose. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 4 d. ir nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. birželio 28 d. buvo užtikrinta teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu įrenginiu Komisariate.
9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad Komisariato kamerose nebuvo atskiros ventiliacijos, teismas pažymėjo, kad Komisariato atstovas nurodė, jog Komisariato areštinės kameros yra vėdinamos ne tik per langus, bet jose yra įrengtos ir paduodamosios ventiliacijos, o virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Teismas vadovavosi HN 134:2015 17 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog langai kamerose, kuriose jis kalėjo, buvo netinkami vėdinimui, o Komisariato pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, nes Komisariato kameros vėdinamos ne tik natūraliu būdu per langus, bet jose yra įrengtos ir ventiliacijos sistemos, virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Komisariato kamerų ventiliacijos.
10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su galimybe nusiprausti duše tik vieną kartą savaitėje, taip pat dėl to, kad dušo patalpa buvo labai siaura, teismas vadovavosi HN 134:2015 44 punktu, nurodė, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti vieną kartą per savaitę dušu. Nenustatęs duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, teismas atmetė šį skundo argumentą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog dušo patalpa buvo labai siaura, tačiau nedetalizavo, kokias neigiamas pasekmes jam tai sukėlė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė duomenų, jog dėl netinkamos dušo patalpos jis kreipėsi į Komisariato administraciją ar kitas atsakingas įstaigas, o šie į tokias pretenzijas nereagavo. Nesant pareiškėjo kreipimosi ir duomenų, jog į pareiškėjo skundus nebuvo reaguojama arba buvo reaguojama netinkamai, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
12. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Komisariato) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustatęs žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.
III.
13. Pareiškėjas E. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2018 m. vasario 9–12 d., nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 4 d. ir 2018 m. birželio 25–28 d. buvo laikomas kamerose su dar vienu asmeniu, todėl, sanitariniam mazgui nesant atitvertam iki lubų, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, be to, kamerose nusistovėdavo nemalonūs kvapai. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija dėl prausimosi duše tik kartą per savaitę nepakankamumo. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino, kad dušo patalpa buvo siaura ir nepritaikyta prausimuisi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino byloje esančios pažymos, iš kurios matyti, kad dėl prastų kalinimo sąlygų jam konstatuota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad patyrė didelių nepatogumų, dvasines ir emocines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, susirgo (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
16. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad sanitarinių patalpų remonto darbų rangos sutartis kartu su nuotraukomis, išvados patikrinimo akte ir kiti objektyvūs duomenys patvirtina, jog Komisariato areštinėje buvo tinkamai laikytasi bendrųjų higienos normų bei su jomis susijusių teisės aktų reikalavimų ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovo teigimu, teismas byloje teisingai nustatė ir įvertino aplinkybes – pareiškėjo laikymo sąlygas, buvusias jo buvimo Komisariato areštinėje metu, ir nenustatė jokių higienos normų ir su jomis susijusių teisės aktų reikalavimų pažeidimų dėl ventiliacijos sanitariniame mazge, privatumo užtikrinimo juo naudojantis, galimybe pasinaudoti dušu bei dušo patalpų įrengimo. Byloje taip pat nebuvo jokių įrodymų, galėjusių patvirtinti galimai buvusį laikymo Komisariato areštinėje sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai, jo fizinėms ar psichinėms savybėms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų suėmimo sąlygų pareiškėjui Komisariato areštinėje neužtikrinimo nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. liepos 1 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. (dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, atskiros ventiliacijos tualete, unitazo nebuvimo tualete), o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo argumentus, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu 2018 m. vasario 9–12 d., tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-299-643/2019, kurioje, be kita ko, vertino šiuos pareiškėjo argumentus. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė šią bylos dalį (ABTĮ 103 str. 2 p.).
23. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, bei, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-34-556/2022). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas likusiais jo apeliaciniame skunde nurodomais laikotarpiais (nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 4 d. ir 2018 m. birželio 25–28 d.) kamerose buvo laikomas dar su vienu asmeniu.
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (atsakovo atstovo atsiliepime į skundą ir 2020 m. rugsėjo 15 d. rašte pirmosios instancijos teismui pateiktus duomenis), sprendžia, kad ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Komisariato areštinėje – nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 4 d. ir 2018 m. birželio 25–28 d. (iš viso – 9 paras), buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020 ir kt.).
25. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su unitazo neįrengimu, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo vertinimui ir išvadai šiuo aspektu, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-662/2020). Vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti sėdimo unitazo įrengimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-155-502/2022). Byloje nenustatyta (konkrečių argumentų ir nusiskundimų skunde ir apeliaciniame skunde nekelia ir pareiškėjas), kad dėl sveikatos būklės sėdimo unitazo įrengimas buvo būtinas pareiškėjui, todėl pareiškėjo teisės tuo aspektu, jog kameroje buvo tupimas klozetas, nebuvo pažeistos. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kamerose nusistovėdavo nemalonūs kvapai dėl nepridengto sanitarinio mazgo, iš bylos duomenų matyti, kad Komisariato kameros vėdinamos ne tik natūraliu būdu per langus, bet jose yra įrengtos ir ventiliacijos sistemos, virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus šiuo aspektu.
26. Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte yra įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu jo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-628-415/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-2025-556/2021). Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę. Byloje nėra šias aplinkybes paneigiančių duomenų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus šiuo aspektu.
27. Nors pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpa buvo per siaura, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjo argumentai laikytini per daug abstrakčiais ir deklaratyviais. Vien pareiškėjo abstrakčių aplinkybių nurodymo atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka. Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pareiškėjo kreipimosi į Komisariato administraciją dėl dušo netinkamumo naudotis ir duomenų, jog į pareiškėjo skundus nebuvo reaguojama arba buvo reaguojama netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų dėl dušo netinkamumo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šiuo aspektu.
28. Atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl prastų jo kalinimo sąlygų nulemto sveikatos būklės pablogėjimo. Byloje esančioje Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2018 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje nurodyti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę nepatvirtina, kad juos sukėlė būtent pareiškėjo laikymas Komisariate. Be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Komisariato ar jo darbuotojų neteisėtos veikos.
29. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista (pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Komisariatas šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
30. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
31. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, paprastai sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti, ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-469-815/2021, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021 ir kt.).
32. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju proporcinga pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti laikytina 35 Eur suma, o pareiškėjo prašomas priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas nepagrįstas ir neproporcingas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai.
33. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 35 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.