Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimą dalyje, kurioje apeliantas pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. ir pritaikius ATPK 30¹ str., nubaustas 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus netenkinti 1-ojo prašymo, apeliantas prašo pritaikyti ATPK 30¹ str., ir už pažeidimo numatyto ATPK 130 str. 1 d. padarymą skirti tik baudą, be teisės vairuoti atėmimo.

Skunde nurodo, kad nors Kauno apylinkės teismas pakankamai plačiai aprašė įvykio aplinkybes, kurios sudaro ATPK 130 str. 1 d. numatyto pasitraukimo iš eismo įvykio vietos objektyviąją pusę, tačiau teismas visiškai neanalizavo šio nusižengimo inkriminavimui taip pat būtinos, subjektyvios pusės. Administracinio teisės pažeidimo byloje nėra duomenų, kurie rodytų, kad pasišalindamas apeliantas tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajai M. P. padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.). Tik protokolą surašiusiai institucijai įrodžius priešingai, būtų galima teigti, kad V. S. suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. e2AT-22-511/2016). Pirmosios instancijos teismas plačiau neanalizavo ir nepasisakė apie liudytojo D. S., nubraižiusio eismo įvykio schemą, parodymų, kad apeliantas dėl to, kad sunkvežimis yra gana aukštas galėjo nematyti automobilio Honda Civic, kuri yra labai žema transporto priemonė. Teismas taip pat neanalizavo eismo įvykio metu buvusių eismo sąlygų - tuo metu jas apsunkino kitas eismo įvykis nutikęs gatvės viduryje, ko pasėkoje, transporto priemonės judėjusios ta pačia kryptimi, kliūtį turėjo aplenkti iš kairės arba dešinės kelio pusės. Teismas nepagrįstai vertino automobilio sugadinimo mastą, kaip duomenis pagrindžiančius apelianto tariamai sąmoningai ignoruotą pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje. Automobilio apgadinimas yra tik prielaida taikyti ATPK 130 str. 1 d. nuostatas (t.y. eismo įvykio faktas yra šios normos taikymo pagrindas), o šios normos taikymui visiškai nėra svarbu eismo įvykiu padarytos žalos dydis. Ši norma reikalauja vairuotojo kaltės. Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta duomenų ir pirmosios instancijos teismo neanalizuotas apelianto kaltės klausimas, o apsiribota objektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių nustatymu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad automobilis DAF FT XF 95, kurio valstybiniai numeriai yra (duomenys neskelbtini) ir puspriekabė Koegel SNCO 24 yra drausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, transporto priemonė priklauso apelianto darbdaviui, todėl tikslo nuslėpti įvykį jis visai neturėjo. Priešingai, jis netgi turėjo būti suinteresuotas, jeigu būtų eismo įvykį pastebėjęs (supratęs, kad toks įvyko), eismo įvykio aplinkybių išsiaiškinimu, policijos pareigūnų iškvietimu, kadangi šių veiksmų neatlikimas jam taip pat gali būti pagrindas taikyti materialinę atsakomybę pagal darbo kodeksą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog nors pirmosios instancijos teismas ir sušvelnino apeliantui skirtą nuobaudą, tačiau šiuo konkrečiu atveju net ir sumažintos sankcijos pritaikymas apeliantui būtų visiškai neproporcinga ir neadekvati nuobauda. Apeliantui yra 57 metai, o teisė vairuoti automobilį yra vienintelis jo pajamų (pragyvenimo šaltinis). Už ATPK 130 str. 1 d. apeliantui paskirta 868 Eur bauda, kuri palyginti su jo gaunamomis pajamomis yra didelė suma. Nepanaikinus terminuoto teisės vairuoti atėmimo, apeliantas prarastų savo pragyvenimo šaltinį, būtų socialiai pažeidžiamas bei patirtų neproporcingų šios bylos aplinkybių kontekste, gyvenimo suvaržymu. Paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad nuobaudos tikslai šioje byloje galėtų būti pasiekti ir neatėmus teisės vairuoti. Todėl Kauno apygardos teismui nusprendus Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimo dalyje dėl ATPK 130 str. 1 d. panaikinimo netenkinti, jis prašo vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu, neskirti teisės vairuoti atėmimo.

Šalies argumentai

V. S. teiginius, jog nejautė, kad kliudė kitą automobilį, paneigia nuotraukose užfiksuoti automobilių apgadinimai, kuriose matyti, kad automobilio „Honda Civic“ įlenktas bagažinės dangtis ir nubraukti dažai, nuo galinio buferio dažai atitrūkę, išdaužtas kairys galinis žibintas, įlenktas kairės pusės priekinis sparnas ir durelės su nubrauktais dažais, nulenktas galinio vaizdo veidrodėlis bei įlenktas ir nubrauktas dažais kairės pusės priekinio bamperio kairys kampas (b.l. 3-5). Liudytoja M. P. parodė, kad į jos automobilio „Honda Civic“ galinę dalį buvo atsitrenkta ne vieną, o du kartus, po to dar sunkiasvoris automobilis savo šonine dalimi perbraukė kairį automobilio „Honda Civic“ šoną, nudauždamas šoninį vaizdo veidrodėlį. Liudytoja U. S. patvirtino, kad išgirdusi garsą – traškėjimą pamatė detales byrančias ant kelio. Iš apgadinto automobilio vairuotoja moteris negalėjo išlipti iš automobilio, nes neatsidarė durelės (b.l.36). Automobilis „Honda Civic“ sugadintas nepataisomai, jai buvo išmokėta likutinė automobilio vertė, kuri anot M. P. yra nedidelė ir ji negalės nupirkti kito automobilio. Šių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje konkrečioje situacijoje V. S. suvokė, kad sukėlė eismo įvykį. Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojo D. S. nubraižiusio eismo įvykio schemą parodymų, kad apeliantas dėl to, kad sunkvežimis yra gana aukštas galėjo nematyti automobilio „Honda Civic“, kuri yra žema transporto priemonė, nepaneigia minėtais įrodymais byloje pripažinto fakto, kad V. S. ne tik turėjo justi, bet ir juto smūgį. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. vertintinas automobiliui padarytos žalos mastas ir kontakto pobūdis (žr. LAT 2015-06-02 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-57-139/2015). Byloje nustatyta, kad V. S. būdamas krovinio automobilio vairuotojas ir turėdamas teisę vairuoti tokių gabaritų automobilius, privalo būti atidus kelyje ir matyti visas transporto priemones esančias kelyje. Įvykis buvo ryte, apie 9.30 valandą, todėl matomumas kitų transporto priemonių buvusių kelyje buvo geras. Šiuo gi konkrečiu atveju V. S. vairuojamas automobilis DAF FT XF 95, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe KOEGEL SNCO 24, valst. Nr. . (duomenys neskelbtini) į lengvojo automobilio galinį bamperį atsitrenkė du kartus, be to trečiąjį kartą kontaktavo šonu, aplenkdamas lengvąjį automobilį iš šono, taip įlenkdamas kairės pusės priekinį sparną ir dureles, nulenkdamas galinio vaizdo veidrodėlį, bei įlenkdamas ir nubraukdamas dažus kairės pusės priekinio bamperio kairiajame kampe (b.l. 3-5). Šią situaciją pastebėjo moteris išėjusi iš parduotuvės ir spėjo užrašyti krovininio automobilio numerį, kurį perdavė nukentėjusio automobilio vairuotojai. Patvirtino, kad kelyje mėtėsi stikliukai ir plastmasinės nuolaužos. Todėl bylos duomenų visuma rodo, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. S. suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, nors turėjo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą, kaip privalėjo tai padaryti pagal KET (2015-11-04 redakcija) 219.1 punkte nustatytus reikalavimus.