Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi N. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarimo N. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad ji 2013 m. gruodžio 28 d., 15 val., Kaune, Karaliaus Mindaugo pr.–Kaunakiemo g., vairuodama automobilį „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris neapdraustas įstatymų nustatyta tvarka, būdama apsvaigusi nuo psichotropinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį. Iš eismo įvykio vietos nepranešusi policijai pasitraukė. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Tokiais veiksmais ji pažeidė KET 9, 14, 133, 238, 231.1, 231.2 p. reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 123 straipsnio 5 dalyje, 127 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad N. M. neturėjo ir iki dabar neturi jai jokių pretenzijų, jam žala nėra padaryta, šioje byloje jis nėra nukentėjusysis. Nukentėjusiojo statuso neturi ir automobilio „VW Golf“ savininkas. Jis teismui apie žalą nepranešė nei žodžiu, nei raštu. Teisiškai konstatuotina, kad automobilis „VW Golf“ nėra apgadintas ir nėra niekam padaryta žala. Tik darytina prielaida, kad galėjo būti apgadintas jos automobilio „Peugeot 307“ priekinio bamperio dešinės pusės, valstybinis numeris. Automobilio „VW Golf“ galimi apgadinimai galėjo atsirasti nuo to, kad pats automobilio vairuotojas neteisėtai, neleistinai persekiodamas ją ir taip keldamas didelį pavojų jai ir kitiems eismo dalyviams, įvažiavo į duobę. Policija minėtos aplinkybės nepatikrino, jos nepatikrino ir teismas. Tuomet nėra aišku, kur ta duobė, koks duobės gylis, koks duobės pagrindas (kietas, minkštas), koks duobės plotis ir pan. Taip pat nėra aišku, ką apie minėtą apgadinimą galėjo pasisakyti specialistai (inžinieriai, fizikai, atlikę autotechninę ekspertizę) apžiūrėję automobilį „VW Golf“ ir jo galinio bamperio apgadinimą. Teismas ėmėsi nebūdingos sau funkcijos, neturint tinkamo išsilavinimo ir specialių žinių, nustatė, kad būtent ji su savo automobilio valstybiniu numeriu galėjo padaryti tokį „VW Golf“ automobilio apgadinimą. Nurodo, kad pagal bylos aplinkybes, įvykio vietos galėjo būti ne viena, o net trys. Pirma – PC „Akropolis“, antra – akligatvis (kur – ją, pasak N. M., bandė stabdyti), trečia – duobė, šalikelė, kur (pasak N. M.) buvo apgadintas automobilio ratas. Teismas nekreipė jokio dėmesio ir nevertino jos naudai vieno svarbiausio šioje byloje liudytojo parodymų, tai gydytojos psichiatrės A. V. parodymų, kuri surašė aktą. Teisme liudytoja nurodė, kad rašydama išvadą pažymėjo, jog asmuo buvo sužalotas. Išvadoje paminėti galvos sužalojimai gal ir galėjo lemti apsvaigimą, svyruojančią eiseną, bet tai galėjo lemti ir pavartoti vaistai. Gydytoja psichiatrė A. V., turinti specialių žinių, pati suabejojo, ar jos apsvaigimą lėmė naudoti medikamentai prieš įvykį (galimai prieš vieną dvi dienas) ir jai nežinant vartota narkotinė medžiaga amfetaminas, metamfetaminas, ar apsvaigimą lėmė jos patirti sužalojimai (galvos trauma), kurie aiškiai matomi fotonuotraukoje. Kyla klausimas, dėl kokios priežasties teismas nepatikėjo minėto liudytojo (specialisto) parodymais ir jos apsvaigimo nevertino kaip iškilusios abejonės, kuri turi būti vertinama kaltinamojo naudai. Mokslas iki dabar negali pasakyti kokią reikšmę žmogaus organizmui, fizinei būsenai turi patirtas stresas, šokas. Ji patyrusi stresą (šoką) dėl galvos sumušimo ir neteisėto persekiojimo pasijuto visiškai sužlugdyta tiek fiziškai, tiek psichiškai. Jautėsi bejėgiškos būsenos dar ilgai po įvykio. Visiems yra žinoma, kad stresas (šokas) pirmiausia sukelia fizinius pokyčius, dėl ko tikrinimo metu jos eisena ir stovėsena buvo svyruojanti, tai patvirtino ir gydytoja psichiatrė A. V., liudydama teisme. Ji nurodė, kad iš pradžių nežinojo, dėl ko galimai apsvaigęs yra asmuo, – ar dėl vartojamų medžiagų, ar dėl patirtų galvos traumų. Ji tą apsvaigimą matė, bet nežino, dėl ko jis būna, o šiuo atveju juk buvo ir sumušimo žymės. Tyrimui dėl jos galimo apsvaigimo (narkotinių medžiagų galimo vartojimo) nustatymo buvo imtas tik šlapimas, nors ji neprieštaravo, kad tyrimui gali duoti ir kraują. Gydytoja psichiatrė A. V. liudydama teisme nurodė, kad medikų išvadoje nebuvo nustatoma, kiek medžiagų suvartojo asmuo. Tuomet lieka neaišku, kodėl buvo atliktas tik kokybinis testas dėl narkotinių medžiagų galimo vartojimo, o neatliktas kiekybinis testas (tyrimas), t. y. nenustatyta, koks kiekis tiksliai narkotinės medžiagos amfetamino ar metamfetamino buvo rastas jos organizme ir kokią įtaką apsvaigimui turėjo vairuojant automobilį. Tai dėl rasto šlapime amfetamino galėjo būti ta tabletė, kurią jai davė nepažįstamas vyras jai būnant bare „Kaukazas“. Prieš šventes ji lankėsi bare „Kaukazas“ (kelios dienos prieš įvykį). Nepažįstamas vyriškis bare parodė jai išskirtinį dėmesį, vėliau jai skaudėjo dantį ir ji išgėrė vyro pasiūlytą tabletę manydama, kad tai tikrai vaistas nuo skausmo. Teisme liudytoja D. Z. parodė, kad ji jai paskambino 2013-12-27 vakare ir paaiškino, kad ją sumušė. D. Z. matė ją sumuštą ir pasimetusią. Ji siūlė kviesti grietąją ir paliko vaistų „Xanax“ – 3 tabletes, kurias ji suvartojo tą patį vakarą, t. y. dieną prieš įvykį, todėl jos apsvaigimui (prieš dieną - dvi) vartoti raminamieji vaistai „Xanax“ ar amfetaminas vairavimui neturėjo įtakos.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nutarimas nepagrįstas visapusišku ir išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir dėl to teismas priėmė neteisėtą ir neteisingą nutarimą. Šios teismo klaidos turi būti ištaisytos, nes lieka neaišku: 1) kodėl neatlikta autotechninė ekspertizė; 2) kodėl policijos pareigūnai neatliko jokių veiksmų nei vienoje įvykio vietoje – nėra aišku, kur buvo, jeigu buvo, apgadinti abu automobiliai, koks automobilių apgadinimo mechanizmas, kur jų detalių liekanos ir pan., į kokio dydžio duobę įvažiavo N. M. vairuodamas automobilį „VW Golf“ ir kokios dėl to galėjo būti pasekmės (automobilio apgadinimai); 3) kodėl nėra nustatyta, dėl kokios priežasties jai staiga (ar po patirto streso, galvos traumos, po persekiojimo) pasidarė bloga ir dėl ko ji pajautė, kad negali toliau vairuoti automobilio, kurį perdavė vairuoti policijos pareigūnei; 4) kodėl nėra aišku, koks tiksliai kiekis rastas jos organizme psichotropinės medžiagos, o gal rasta tik jos skilimo produktas; 5) neaišku, kokį poveikį psichotropinė medžiaga galėjo padaryti jos apsvaigimui. Prašo panaikinti nutarimą ir bylą jos atžvilgiu nutraukti arba iš naujo atlikti įrodymų tyrimą, išreikalauti naujus įrodymus, kuriais būtų objektyviai ir visapusiškai nustatytos reikšmingos bylos aplinkybės, pašalintos bet kokios abejonės dėl jų pagrįstumo ir priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

N. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 123 straipsnio 5 dalyje, fakto nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šį pažeidimą. Apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas dėl pažeidimų, numatytų LR ATPK 127 straipsnio 3 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose (LR ATPK 302¹¹ straipsnis).

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino N. M. padariusią LR ATPK 127 straipsnio 3 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.

LR ATPK 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), padarytas neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, užtraukia administracinę atsakomybę.

Apeliaciniame skunde ginčijamas tiek paties eismo įvykio faktas, nurodant, kad automobilio „VW Golf“ apgadinimai galėjo atsirasti ir kitu metu, nei nurodė teismas, tiek N. M. apsvaigimo nuo psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų faktas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad N. M. 2013 m. gruodžio 28 d., 15 val., Kaune, Karaliaus Mindaugo pr.–Kaunakiemo g., vairuodama automobilį „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo psichotropinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį. Liudytojas N. M. tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose, tiek nagrinėjant bylą teisme nuosekliai nurodė, kad automobilis „Peugeot 307“ atsitrenkė į jo automobilio galą, po ko jis priėjęs vairuotojai pasakė pavažiuoti toliau, kad galima būtų užpildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau minėto automobilio vairuotoja padidinusi greitį nuvažiavo, vėliau bandė taranuoti jo vairuojamą automobilį, dėl ko buvo prakirstas ratas, o tolesnį persekiojimą tęsė policijos pareigūnai. Šias aplinkybes patvirtino ir su N. M. tame pačiame automobilyje važiavusi liudytoja D. L.. Teismas neturėjo pagrindo netikėti šių įvykyje dalyvavusių liudytojų parodymais, kadangi jie viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, taip pat nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių liudytojai siektų melagingai apkalbėti N. M. nebūto pažeidimo padarymu, priešingai – N. M. nurodomų aplinkybių nepatvirtinta jokia kita bylos medžiaga. Apeliantė teigia, kad jokio eismo įvykio nebuvo, tačiau iš transporto priemonės techninės apžiūros aktų (b.l. 20, 21) matyti, jog ant N. M. automobilio „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aptiktas nesenas apgadinimas ant automobilio priekinio bamperio dešinėje pusėje, taip pat apgadintas valstybinis numeris, o apgadinimo pobūdis ir aukštis atitinka apgadinimus, aptiktus ant automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kas leidžia manyti, jog šių automobilių kontaktas buvo. Šie rašytinai įrodymai patvirtina liudytojų N. M. ir D. L. nurodytas aplinkybes. Apeliantė skunde nurodo, kad nustatyti, ar buvo automobilių kontaktas, reikėjo atlikti autotechninę ekspertizę, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų rinkimas byloje negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama tiek, kad būtų galima padaryti neabejotinas išvadas. Nagrinėjamu atveju liudytojų parodymai, kurie buvo patvirtinti kita bylos medžiaga, nekelia jokių pagrįstų abejonių dėl minėto eismo įvykio kilimo, todėl atlikti automobilių autotechninės ekspertizės nebuvo pakankamo pagrindo. Negana to, N. M. patvirtino, jog automobilių kontaktas buvo, tačiau teigia, jog dėl šio kontakto neatsirado apgadinimų, tačiau pamačiusi, kad N. M. stengiasi ją sustabdyti, ji nestojo, kadangi manė, jog jis nori pinigų. Šis N. M. paaiškinimas taip pat patvirtina teismo manymą, jog ji suprato, kad automobiliai gali būti apgadinti, priešingu atveju ji būtų sustojusi ir, esant nepašalintiems nesutarimams, būtų kviečiama policija. Be to, iš N. M. rašytinio paaiškinimo (b.l. 18, 19) matyti, kad ji pripažino, jog atsitrenkė į automobilį „VW Golf“, ir apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl N. M. neteisėto persekiojimo patyrė didelį šoką, todėl jos pirminio paaiškinimo negalima laikyti objektyviu ir teisingu aplinkybių išdėstymu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad N. M. pirminis paaiškinimas atitinka liudytojų parodymus, kitą byloje surinktą medžiagą. Aplinkybė, kad pažeidėja šio savo paaiškinimo nepatvirtino teisme, nereiškia, jog šis paaiškinimas yra niekinis ir neturintis įrodomosios vertės. Kai bylos tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie pažeidimo buvimą ar nebuvimą, asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie paaiškinimai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu, dėl to jokio pagrindo jais nesivadovauti nėra. Pažeidėjos paaiškinimas, kad ji bijojo N. M., todėl nestabdė vairuojamo automobilio, teismo nelaikytinas įtikinamu, kadangi nei liudytojai, nei pati pažeidėja nenurodė, kad tarp jų anksčiau kilo konfliktas, dėl ko ji pagrįstai galėtų bijoti bendrauti su kitu eismo įvykio dalyviu.

Atkreiptinas dėmesys, kad N. M. administracinėn atsakomybėn buvo patraukta dėl to, kad atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį, o ne dėl to, kad vėliau jį taranavo ir tuo apgadino automobilį, ar dėl to, kad buvo prakirstas N. M. vairuojamo automobilio ratas, todėl ši apeliacinio skundo argumentų dalis nenagrinėtina. Byloje nustačius, kad N. M., atsitrenkusi į N. M. vairuojamo automobilio galą, apgadino šio automobilio bamperį, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas kitiems asmenims priklausantis turtas, buvo, ir tai yra vienas iš būtinųjų LR ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo elementų. Įstatymas nenumato, kad traukiant asmenį pagal LR ATPK 127 straipsnį, turi būti nustatoma konkreti padaryta žala, ar kad asmuo, kurio turtas buvo apgadintas, būtų pripažintas nukentėjusiuoju. Liudytojas N. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad automobiliui žala buvo padaryta, automobilį susitvarkė pats savo lėšomis ir N. M. pretenzijų neturi, tačiau tai neeliminuoja N. M. atsakomybės už minėtą administracinį pažeidimą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nėra aišku, koks tiksliai psichotropinės medžiagos kiekis rastas N. M. organizme, o gal rasta tik jos skilimo produktas, taip pat neaišku, kokį poveikį psichotropinė medžiaga galėjo padaryti jos apsvaigimui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apsvaigimas - tai tokia būsena, kuomet sutrinka asmens elgsena, nuotaika, sąmoningumas, atmintis, dėmesys, mąstymas, kalba, tačiau atsakomybę pagal LR ATPK 127 straipsnio 3 dalį užtraukia tik apsvaigimas nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnai po sulaikymo patikrino N. M. blaivumą, alkotesterio parodymais buvo 0,00 promilių, tačiau jos elgesys kėlė įtarimų, nes ji sunkiai orientavosi aplinkoje, buvo sulėtėję jos judesiai ir reakcija, akivaizdžiai matėsi, kad ji apsvaigusi, todėl ją pristatė į Priklausomybės ligų centrą, kur buvo paimti N. M. šlapimo mėginiai tyrimui. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad N. M. šlapime rasta metamfetamino, amfetamino, midazolamo, alprazolamo ir ?-hidroksialprazolamo (b. l. 28). Iš Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto matyti, kad gydytojas psichiatras po eismo įvykio apžiūrėjęs N. M. nurodė, jog ji eina svirduliuodama, stovėsena svyruojanti, judesiai sulėtinti, atlikus tyrimus, padarė išvadą, kad N. M. blaivi, nustatytas metamfetamino, benzodiazeoino vartojimo faktas su slopinimo reiškiniais, vairuoti negali dėl psichosomatinės būsenos (b. l. 29). Liudytojas V. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad N. M. nesigaudė aplinkoje, buvo apsvaigusi, todėl kilo įtarimas, kad ji gali būti pavartojusi vaistų. Ekspertas V. M. parodė, kad atlikus tyrimą N. M. kraujyje buvo rasta benzodiazepinų ir amfetamino, taip pat atlikus amfetamino grupės testą buvo rasta amfetamino ir metamfetamino. Specialistė A. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad N. M. apsvaigimą galėjo sukelti midezolamo, alprazolamo vartojimas, nes buvo vartotos didelės jų dozės. Taip pat nurodė, kad benzodiazepinai, kurie buvo rasti atlikus tyrimą, yra vaistai, kurie veikia slopinančiai, o amfetamino ir benzodiazepino derinys yra naudojamas tuomet, kai pavartojus amfetaminą atsiranda nemalonūs reiškiniai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų išvadai, jog N. M. buvo apsvaigusi nuo psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Priešingai – byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog N. M. patirti sužalojimai galėjo lemti apsvaigimo faktą. Specialistė A. V. nurodė, kad prieš surašydami galutinę išvadą jie nežino, dėl ko asmuo yra apsvaigęs, ar dėl vartotų medžiagų, ar dėl patirtų traumų, tačiau byloje nesant jokių duomenų apie traumų poveikį apsvaigimui, teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių, jog N. M. buvo apsvaigusi nuo psichotropinių vaistų – benzodiazepinų.

Byloje neginčytinai nustačius, kad N. M., vairuodama automobilį „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo psichotropinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį, jos veika pagal LR ATPK 127 straipsnio 3 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad N. M. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suvokusi, jog sukėlė eismo įvykį, ir tikėdamasi išvengti atsakomybės, kadangi nesutarė su nukentėjusiuoju dėl eismo įvykio aplinkybių, vengdama eismo įvykio deklaracijos surašymo pasišalino iš eismo įvykio vietos, suprato savo veiksmų neteisėtumą ir priešingumą Kelių eismo taisyklėms, nevykdė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje. Pabrėžtina ir tai, kad supratusi, jog N. M. bando sustabdyti jos vairuojamą transporto priemonę, ji sąmoningai nestojo, nesiekė sutarti dėl eismo įvykio aplinkybių ar dėl eismo įvykio iškviesti policiją, todėl jos veika pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad N. M., žinodama Kelių eismo taisyklių reikalavimus, suvokdama, kad įvyko eismo įvykis, ir su kitu eismo įvykyje dalyvavusiu asmeniu nesutarus dėl eismo įvykio aplinkybių, žinodama, kad tokioje situacijoje privalu iškviesti policijos pareigūnus, šios pareigos nevykdė, t. y. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Dėl šių priežasčių pritartina nutarime padarytai išvadai, kad N. M. veika teisingai kvalifikuota ne tik pagal LR ATPK 127 straipsnio 3 dalį, bet ir pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas nuobaudos skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes ir už LR ATPK 127 straipsnio 3 dalyje bei 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus N. M. paskyrė nuobaudas minėtų pažeidimų sankcijos ribose, kurios šiuo atveju yra teisingos. Paskirtoji nuobauda – administracinė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams, laikytina proporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui, atitinkanti nubaustosios asmenybę ir pakankama, kad būtų įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslai. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju paskirta administracinė nuobauda nėra per griežta siekiant nubausti ir auklėti nubaustą asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir kad nedarytų naujų teisės pažeidimų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą ir N. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.