- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-06
- Bylos Nr.
- e2A-17-614/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23229-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnyba“
- Ieškovas
- E. Y.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Y. ieškinį atsakovei VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnyba“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 5 300 Eur skolą, 40,66 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2018 m. gegužės mėnesį į ieškovę kreipėsi atsakovės vadovas A. M., prašydamas paskolinti pinigų jo įstaigai. Šį asmenį ieškovė pažinojo iš seniau, nes įstaigoje buvo dirbusi. A. M. nurodė, kad įmonė atsidūrė sunkioje situacijoje, nes skubiai reikalingi pinigai kažkokiam projektui ar konkursui. Minėjo, kad jei nesurinks reikalingos sumos, įstaiga gali žlugti, o jei surinks, gaus daug pelno ir atsiskaitys su ieškove. Ieškovė juo patikėjo, pasitikėjo ir sutiko paskolinti jam pinigus. Tarp šalių 2018 m. gegužės 4 d. buvo pasirašytas Paskolos raštas, pagal kurį ieškovė paskolino atsakovei 5 300 Eur sumą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolintus pinigus iki 2018 m. birželio 6 d., tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė, įstaigos vadovas vengė bendravimo, nereagavo į ieškovės siūlymus sumokėti skolą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė su ieškovės reikalavimais nesutiko, nurodė, kad paskolos sutartis sudaryta dėl sumos, viršijančios 3 000 Eur, sutartis netvirtinta notaro. Ieškovė byloje nesirėmė aplinkybe, jog skolinamus pinigus būtų pervedusi bankiniu pavedimu (to ir nebuvo), todėl paskolos sutartis (Paskolos raštas) dėl 5 300 Eur sumos, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės yra niekinė ir negaliojanti, kaip pažeidžianti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 4 dalies imperatyvias normas. Teigia, jog atsakovė nėra gavusi pinigų grynais ar pavedimu, nors apie pinigų paskolinimą su ieškove buvo tartasi. Ieškovė negalėjo pinigų perduoti sandorio sudarymo metu, tą ketino daryti, tačiau savo pažado realiai neįvykdė. Šiuo atveju ieškovei teigiant, jog paskola buvo suteikta – pinigai perduoti, tą turi įrodyti, todėl ne atsakovė turi įrodinėti, jog paskolos pinigai nebuvo perduoti, o būtent ieškovė, nes įrodyti tai ko nebuvo – neįmanoma.Ieškovė niekada nereikalavo iš atsakovės pinigų grąžinimo, kadangi jį puikiai žinojo, jog nebuvo realiai pinigų perdavusi. Pareikštas ieškinys laikytinas piktnaudžiavimu teise.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, t. y. nusprendė pripažinti negaliojančiu 2018 m. gegužės 4 d. Paskolos raštą, sudarytą tarp ieškovės E. Y. ir atsakovės VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnybos“, bei pritaikė restituciją – priteisė iš atsakovės VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnybos“ ieškovei E. Y. 5 300 Eur sumą, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (5 300 Eur) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo ir 889,02 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Atsakovei iš ieškovės priteisė 7,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, jog Paskolos rašte, kurį surašė ir pasirašė pats atsakovės vadovas, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog A. M., atstovaujantis VšĮ „SSMPT“, priėmė pinigų sumą 5 300 Eur iš J. J., todėl padarė išvadą, jog paskolos rašte aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuotas pinigų atsakovei perdavimo faktas. Atsakovės atsikirtimus, kad ji paskolos rašte nurodytos pinigų sumos negavo, kad jie turėjo būti sumokėti esant tam tikroms aplinkybėms, kad pinigus atsakovė planavo skolintis ne įstaigai, o sau asmeniškai, laikė nepagrįstais ir neįrodytais.
5. Teismas sprendė, jog atsakovės vadovo nurodyta aplinkybė, jog pinigus jis ketino skolintis asmeniškai ir šią aplinkybę patvirtina faktas, jog nebuvo išrašytas kasos pajamų kvitas, taip pat nėra pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog pinigų priėmimo faktas nebuvo įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, įrodo, jog A. M., būdamas įstaigos vadovu, elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai, tačiau nepaneigia fakto, jog pinigai buvo priimti veikiant atsakovės vardu.
6. Pasisakydamas dėl paskolos rašteliui keliamų formos reikalavimų, teismas konstatavo, jog Paskolos raštas atitiko paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus – užfiksuotas pinigų atsakovei perdavimo momentas bei sutartis tarp šalių sudaryta rašytine forma (CK 6.870 straipsnis, 6.871 straipsnio 1-3 dalys), tačiau neatitiko įstatymo reikalaujamos notarinės formos, todėl yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu (CK 1.93 straipsnio 3 dalis) ir taikyti restituciją, ieškovei iš atsakovės priteisiant grynaisiais pinigais ieškovės atsakovei perduotą 5 300 Eur sumą (CK 1.93 straipsnio 5 dalis).
7. Teismas sprendė, kad paskolos raštą pripažinus negaliojančiu, ieškovės reikalavimas dėl 40,66 Eur kompensacinių palūkanų už naudojimąsi paskolintomis lėšomis priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
8. Teismui nusprendus taikyti restituciją, ieškovei iš atsakovės priteisiant grynaisiais pinigais perduotą 5 300 Eur sumą, iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 5300 Eur sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Atsakovė VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnyba“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai taikė restituciją įpareigodamas atsakovę grąžinti 5 300 Eur, kadangi pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Nurodo, jog teismas rėmėsi iš esmės niekinio ir negaliojančio sandorio turiniu, argumentuojant, jog atsakovei pinigai buvo perduoti (sprendimo 13.1 ir 17 punktai), kuris nepagrįstai vertinamas atsakovės nenaudai. Teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio ir negaliojančio sandorio, nes iš neteisės negali kilti teisė. Apeliacinės instancijos teismui sutikus, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu, teismas turėtų konstatuoti ir tai, jog sandorio dėl pinigų paskolinimo apskritai nebuvo;
Atsiliepimas
9.2. Atsakovės teigimu, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, jog atsakovė yra pripažinusi savo prievolę mokėti/grąžinti kokias nors sumas apskritai. Ieškovės vienašališkai rašytos žinutės atsakovės vadovui, nepatvirtina atsakovės sutikimo ar patvirtinimo, jog ši yra įsipareigojusi kokius nors pinigus grąžinti, be to tokio sutikimo davimas būtų teisiškai nereikšmingas (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Atsakovės direktorius pripažįsta faktą, jog siekė pasiskolinti pinigų savo naudai, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, ieškovei pasinaudojus jo paties patiklumu, ginčo sandoris buvo sudarytas negavus siekto rezultato (pinigų sumokėjimo);
9.3. CK 6.871 straipsnis nustato reikalavimus paskolos sutarties formai, šio straipsnio 4 dalis nustato, jog jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Aptariama norma įstatymo leidėjas neabejotinai siekė išvengti galimo ginčo ir dėl pinigų perdavimo fakto fiksavimo, kuomet pinigų perdavimas yra patvirtinamas notariniu veiksmu. Tuo atveju, jei teismas manytų, jog apelianto argumentai yra nepakankami, dėl negalimumo teismui remtis niekiniu ir negaliojančio sandorio konstatuojant, jog 5 300 Eur suma atsakovei buvo perduota, nesant kitų svarių įrodymų liudijančių pinigų perdavimo buvimą/nebuvimą, tokiu atveju ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas;
9.4. Pažymėjo ir tai, jog teismas motyvuojamoje dalyje (Sprendimo 9 punktas) nurodo, jog remiantis teismų praktika, įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino. Teismų praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būtinai remtis motyvuojamąja dalimi, t. y. teismo išvada turi būti pagrįsta teismo sprendimo motyvais, kas minėtu atveju nėra padaryta ir yra akivaizdžių prieštaravimų. Ginčo atveju teismas sprendė ne pinigų grąžinimo klausimą pagal Paskolos raštą, o dėl restitucijos taikymo šį sandorį pripažinus negaliojančiu;
9.5. Sandoris akivaizdžiai negaliojantis, todėl, siekiant nustatyti pinigų perdavimo faktą, įrodinėjimo naštos pareiga tenka šaliai teigiančiai, jog pinigus apkritai perdavė, vadovaudamasis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis. Ieškovė tokių neginčijamų įrodymų nepateikė. Šalies, kuri netinkamai įgyvendino įrodinėjimo naštą ir nepašalino abejonės dėl tiriamo fakto tikrumo (šiuo atveju dėl faktinio pinigų perdavimo), atžvilgiu turėjo būti priimtas nepalankus sprendimas, t.y. ieškinys atmestas.
2. Ieškovė E. Y. pateikė atsiliepimą į apeliantės pateiktą apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Ieškovės manymu, apeliantė nepagrįstai sutapatina sandorį, kurį teismas pripažino negaliojančiu ir Paskolos raštą – rašytinį dokumentą, kuriuo yra įformintas sandoris (arba faktines aplinkybes, patvirtinančias sandorio sudarymą). Tai, kad sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymų reikalaujamos formos (CK 1.93 str. 1 d., 3 d.), buvo pripažintas negaliojančiu, nepanaikina pačio sandorio (šalių veiksmų buvimo), sandorio sudarymo (kad ir neteisinga forma) fakto, tuo pačiu – ir teismo konstatuotų atitinkamų faktinių aplinkybių, kad šalys šį sandorį sudarinėjo, t. y. atliko valingus veiksmus, derino sandorio sąlygas ir jas išreiškė rašytine forma. Civilinės teisės prasme, šis buvęs ir faktiškai įvykęs sandorio sudarymo faktas tebeegzistuoja, tačiau jo pripažinimas negaliojančiu reiškia, kad sandoris „išardomas“ - šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką yra gavę pagal šį sandorį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
4. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Bylos duomenimis nustatyta ir šalys neginčijo, kad atsakovės VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnyba“ vadovas ant įstaigos blanko 2018 m. gegužės 4 d. surašė ir pasirašė Paskolos raštą, kuriame nurodė, kad A. M., atstovaujantis VšĮ „SSMPT“, priėmė 5 300 Eur pinigų sumą iš J. J., įmonės veiklos vystymui, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. birželio 1 d. (e. b. l. 4).
6. Byloje kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo ir jų nebuvimo, vertinant įrodymus. Ieškovė įrodinėja, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovei buvo paskolinta 5 300 Eur suma. Atsakovė įrodinėja, kad ieškovė neperdavė pinigų atsakovei, be to, Paskolos raštas neatitinka įstatymo reikalavimų. Taip pat nurodė, jog paskola turėjo būti suteikta ne atsakovei, o A. M. asmeniškai ir tik esant tam tikroms aplinkybėms.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad pinigų perdavimas pagal šią paskolos sutartį įvyko, todėl tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria sprendimo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
8. Paskolos sutartis yra realinė – ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Todėl rašytine ar kita forma šalių išreikštas susitarimas skolinti pinigus arba daiktą bei įsipareigojimas juos priimti bei nustatyta tvarka ir terminu grąžinti nereiškia paskolos sutarties sudarymo, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo neperduotas paskolos gavėjui.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas ir jame nurodytą praktika).
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas koreguodamas ir plėtodamas paskolos sutartinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad paprastai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
11. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto kontekste įvertinęs rašytinės paskolos sutarties arba rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
12. Ieškovės pateiktame Paskolos rašte nurodyta: „aš, A. M., atstovaujantis VšĮ „SSMPT“, priėmė pinigų sumą 5300 € (penki tūkstančiai trys šimtai eurų) iš J. J., įmonės veiklos vystymui. Pinigų suma beprocentinė paskola. Grąžinti iki 2018.06.01.“ (e. b. l. 4)“. Atsakovė neginčija, kad šį tekstą surašė ir pasirašė A. M., atstovaudamas VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnyba“, tačiau teigia, jog pinigų realiai negavo, o tokiu rašteliu buvo išreikštas ketinimas skolintis ateityje.
13. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo lingvistiniam ir semantiniam šio Paskolos rašto teksto vertinimui, kurį teismas atliko atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, išaiškinimus, sprendžia, jog yra labiau tikėtina, kad raštelio turinys liudija apie tarp šalių egzistavusius realius paskolos teisinius santykius, bet ne ketinimą juos sukurti (skolintis) ateityje, esant tam tikroms aplinkybėms. Pažymėtina, jog protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, neprisiėmęs skolinės prievolės paskolos davėjui, nepasirašytų skolos lapelio su įrašu „priėmė“, patvirtinančiu konkrečios paskolos sumos suteikimą. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl paskolos teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo nuspręsti, jog paskolos sutartyje (Paskolos rašte) nesant expressis verbis (liet. „tiesiogiai“) užfiksuoto pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, tokie santykiai tarp ieškovės ir atsakovės nesusiklostė (CPK 185 straipsnis). Šiuo atveju ginčo šalių pavartota sąvoka „priėmė“ byloje buvo aiškinama vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, o jokių konkrečių rašytinių įrodymų, kurie leistų suabejoti pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktu, apeliantė teismui nepateikė.
14. Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Nesilaikius notarinės sandorio formos laikoma, kad toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra niekinis (Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad paskolos suma viršija 3 000 Eur sumą ir šis sandoris buvo vykdomas grynaisiais pinigais, pagrįstai sprendė, jog pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatas sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, o kadangi sudarant ginčijamą sandorį nebuvo laikytasi privalomos įstatyme nustatytos notarinės formos, pagrįstai laikė, jog šalių sudaryta paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis)
15. Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 5 dalis numato: jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda Lietuvos Respublikos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t. y. kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pagal bendrąją taisyklę niekiniai sandoriai negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento), tačiau tai savaime nereiškia, kad įvykę juridiniai faktai nesukėlė jokių pasekmių. Iš esmės ir niekiniai sandoriai sukelia tam tikrus materialius (faktinius) padarinius, nes ir niekiniai sandoriai jau galėjo būti įvykdyti – jų pagrindu galėjo būti perleistas turtas, suteiktos paslaugos ir pan. Nagrinėjamos bylos atveju, nors paskolos sutartis (Paskolos raštas) buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, vis dėlto ji sukėlė tam tikrų padarinių, kurių šalys, sudarydamos tokią sutartį, siekė – apeliantui buvo perduoti pinigai, kuriais jis naudojosi, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas 2018 m. gegužės 4 d. Paskolos raštą negaliojančiu, pagrįstai taikė restituciją, iš atsakovės VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnybos“ ieškovei E. Y. priteisdamas 5 300 Eur sumą.
16. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką dėl paskolos teisinių santykių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
17. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
18. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
19. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodyto dydžio išlaidos pagrįstos 2019 m. kovo 14 d. pinigų paėmimo kvitu serija LAT Nr. 1040554, išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti.
20. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistinos 400 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės VšĮ „Sostinės skubios medicinos pagalbos tarnyba“, juridinio asmens kodas 125513517, ieškovės E. Y., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 400 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.