Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo „AirHelp Limited“ ieškinį atsakovui „Finnair Oyj“ dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo metu ieškinį palaikė jame išdėstytais argumentais. Nurodė, kad reikalavimą perėmęs asmuo įgyja tas pačias teises, kurias turi pradinis prievolės dalyvis, t. y. keleivis. Pažymėjo, kad skrydžio išvykimo vieta buvo Vilniuje, todėl byla teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui pagal Reglamento 261/2004 taisykles, kuris yra tiesioginio taikymo. Taip pat pažymėjo, kad senaties terminas ieškovo pareikštam reikalavimui turi būti taikomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas nežymiai. Pažymėjo, kad šis reikalavimas yra kylantis iš vartojimo santykių, be to, pretenzija atsakovui pareikšta 2019 m. balandžio 12 d., t. y. nepraleidus senaties termino. Prašo praleistą senaties terminą atnaujinti bei ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2016 m. gegužės 15 d. skrydis AY 132 maršrutu Vilnius – Helsinkis, kuriuo skrido keleiviai K. J. T., T. A., L. K., T. K., A. M. atidėtas. Skrydis galutinę paskirties vietą pasiekė daugiau nei 3 valandas pavėlavęs. Sutrikdyto skrydžio atstumas – 609,73 km.

Keleivis Kari J. T. ir ieškovas2016 m. rugsėjo 14 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, keleivis T. K. ir ieškovas 2016 m. rugsėjo 16 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, A. M. ieškovas 2016 m. rugsėjo 16 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, T. A. ir ieškovas 2016 m. rugsėjo 18 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, keleivis L. K. ir ieškovas 2016 m. rugsėjo 19 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią keleiviai K. J. T., T. A., L. K., T. K., A. M. perleido ieškovui „AirHelpLimited“ visą nuosavybės teisę ir teisinį statusą į jų reikalavimą pagal Reglamentą Nr. 261/2004 ir 1999 m. Monrealio konvenciją, kurios susijusios su vykdytu skrydžiu Nr. AY 132 maršrutu Vilnius – Helsinkis. Byloje pateikta 2016 m. rugsėjo 20 d. ieškovo atsakovui siųsta pretenziją dėl vėlavusio skrydžio ir 1250 Eur kompensacijos sumokėjimo, tačiau, atsakovas pretenzijos nenagrinėjo. 2019 m. balandžio 12 d. ieškovas atsakovui pateikė pakartotinę pretenziją dėl vėlavusio skrydžio ir 1250 Eur kompensacijos sumokėjimo, tačiau atsakovas pakartotinės pretenzijos taip pat nenagrinėjo.

Dėl jurisdikcijos.

Tarp šalių byloje kilo ginčas dėl Lietuvos teismo jurisdikcijos bei taikytinos teisės.

Ieškinys pareikštas vadovaujantis Reglamentu Nr. 261/2004, kuris nereglamentuoja teismingumo klausimų, todėl teismingumas nustatomas pagal 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 (toliau – Reglamento Nr. 1215/2012) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatas.

Pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, nustatytą Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, tačiau, tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje narėje. Pagal Reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, nustatytas Reglamento 1215/2012 II skyriaus 2–7 skirsniuose.

Vadovaujantis specialiąja jurisdikcijos taisykle, įtvirtinta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukoje, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas prievolės įvykdymo vietos teismuose, o paslaugų teikimo atveju prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme(2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Rehder, C?204/08, EU:C:2009:439, 43 ir 47 punktai).2009 m. liepos 9 d. Sprendime Rehder (C?204/08, EU:C:2009:439) suformuluota sąvoka „prievolės vykdymo vieta“, nors ir susijusi su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, taip pat galioja mutatis mutandis tokiais atvejais, kai, viena vertus, užsakytas jungiamasis skrydis apima du skrydžius ir, kita vertus, atitinkamą skrydį vykdantis oro vežėjas nėra tiesiogiai sudaręs sutarties su atitinkamais keleiviais (ESTT 2018 m. kovo 7 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-274/16, C-447/16, C-448/16).Jungiamąjį skrydį sudarantys du ar daugiau skrydžių, kiek tai susiję su keleivių teise į kompensaciją, nustatytą Reglamente 261/2004, vertinami kaip viena visuma (ESTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Air France prieš Heinz-GerkeFolkerts ir Luz-TerezaFolkerts, C?11/11, 17, 18 punktai; 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje ClaudiaWegener prieš Royal AirMaroc SA, C?537/17, 18–19 punktai),o tai reiškia, kad Reglamento Nr. 261/2004 taikymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pirmąją išvykimo vietą ir galutinę paskirties vietą (2018 m. gegužės 31 d. sprendimas WegenerC?537/17, EU:C:2018:361).

Nagrinėjamu atveju lėktuvo išvykimo vieta yra Lietuva, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukos taikymo prasme Lietuva laikoma prievolės vykdymo vieta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir atitinkamai Vilniaus miesto apylinkės teismui, kadangi skrydis buvo vykdomas iš Vilniaus (CPK 30 str. 9 d.).

Dėl ieškovo teisės reikalauti kompensacijos.

Reglamento Nr. 261/2004 1 straipsnyje nurodyta, kad šis Reglamentas jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas (b punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014).

Pagal Reglamento Nr. 261/2004 15 straipsnio 1 dalį, prievolės keleivių atžvilgiu pagal šį reglamentą negali būti apribotos arba jų negali būti atsisakyta, pirmiausia įtraukiant į vežimo sutartį leidžiančią nukrypti arba ribojančią nuostatą. Keleivis, kuriam nebuvo suteiktos paslaugos arba jos buvo suteiktos netinkamai, gali ginti teises pats arba per savo atstovus.

Atsižvelgiant į Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, spręstina, jog keleivio teisės negali būti kaip nors ribojamos gauti kompensaciją iš oro vežėjo, t. y. keleiviui negali būti apribota jo teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdo (ar pačiam reikšti reikalavimą, ar jį perleisti ir pan.). Taigi keleivis turėjo teisę perleisti, o ieškovas turėjo teisę perimti keleivio reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. Ieškovas, perimdamas reikalavimo teisę, perėmė ir visas su reikalavimu susijusias teises, įskaitant teisę reikšti prašymus atsakovui dėl tokio reikalavimo įvykdymo. Netiesioginis įpareigojimas keleiviui tiesiogiai pačiam reikšti reikalavimus atsakovui dėl kompensacijos priteisimo teismuose, atsisakymas tenkinti reikalavimą priešingu atveju, draudimas perleisti reikalavimo teisę į kompensacijos išmokėjimą yra tokio pobūdžio apribojimai, kuriuos draudžia Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos.

Pažymėtina ir tai, kad keleivių su atsakovu sudaryta vežimo sutartis yra vartojimo sutartis, kadangi vežimo oro transportu paslaugą įsigijo fizinis asmuo savo reikmėms iš atsakovo kaip verslininko teikiančio minėtą paslaugą. Ta aplinkybė, kad iš minėtos sutarties kylanti reikalavimo teisė į kompensaciją pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies a punktą buvo perleista ieškovui, nepakeičia šios sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties.

Atsižvelgiant į Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, konstatuotina, jog keleivio, kaip vartotojo, teisės negali būti kaip nors ribojamos gauti kompensaciją iš oro vežėjo, t. y. keleiviui negali būti apribota jo teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdo (ar pačiam reikšti reikalavimą, ar jį perleisti ir pan.).Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis ir nustačius, kad reikalavimo perleidimas yra tokio pobūdžio apribojimas, kurį draudžia minėtos Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos, darytina išvada, kad keleiviai turėjo teisę perleisti, o ieškovas turėjo teisę perimti keleivių reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. Ieškovas, perimdamas reikalavimo teisę, perėmė ir visas su reikalavimu susijusias teises, įskaitant teisę reikšti prašymus atsakovui dėl tokio reikalavimo įvykdymo. Taigi, ieškovas, kaip teisėtas keleivių reikalavimo teisių perėmėjas, įgijo ir teisę reikšti ieškovui ieškinį dėl kompensacijos priteisimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju tokios pozicijos laikomasi ir teisminėje praktikoje (Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis Nr. e2A-125-773/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 nutartis Nr. e2A-1108-779/2020, 2020 m. birželio 30 d. nutartis Nr. e2A-1106-661/2020, Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartis Nr. e2A-80-601/2021 ir kt.).

Vadovaujantis Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktu, atšaukus skrydį, keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį, išskyrus i-iii punktuose nurodytus atvejus. Pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies a punktą, kai daroma nuoroda į šį straipsnį, keleiviai gauna tokio dydžio kompensaciją: 250 Eur visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo skrydžių atveju. Oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių (politinis nestabilumas, meteorologinės sąlygos, pavojus saugumui, netikėtai atsiradę skrydžių saugos trūkumai ir streikai ir kt.), kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014). Byloje nepateikta įrodymų, jog skrydis vėlavo dėl ypatingų aplinkybių (CPK 178 str.).

Pagal Reglamento 7 straipsnį, keleiviai gauna tokio dydžio kompensacijas: a) 250 Eur visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo skrydžių atveju; b) 400 Eur visų didesnio kaip 1500 kilometrų atstumo Bendrijos vidaus skrydžių ir visų kitų 1500–3500 kilometrų atstumo skrydžių atveju; c) 600 Eur visų skrydžių, kuriems netaikomas a arba b punktas, atveju. Nustatant kompensacijos apskaičiavimui reikšmingą atstumą, pagrindu laikoma paskutinė paskirties vieta, į kurią keleivis dėl atsisakymo vežti arba skrydžio atšaukimo atvyksta vėliau už tvarkaraštyje numatytą laiką. Sąvoka „galutinė paskirties vieta“ apibrėžta Reglamento 2 straipsnio h punkte kaip paskirties vieta, nurodyta biliete, pateikiamame registravimo vietoje, o jungiant skrydžius – paskutinio skrydžio paskirties vieta. Atsižvelgiant į tai, kad tarp Helsinkio ir Vilniaus atstumas yra mažesnis nei 1500 km, mokėtinos kompensacijos dydžiui nustatyti taikytinas Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktas, pagal kurį keleiviams, pagrįstai priklauso 1250,00 Eur dydžio kompensacija (penki keleiviai po 250,00 Eur).

Dėl ieškinio senaties termino.

Reglamente Nr. 261/2004 nėra įtvirtintos nuostatos dėl ieškinio senaties termino taikymo keleivių pretenzijoms (skundams) dėl kompensacijų pateikimo. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad „2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, aiškintinas taip, kad terminas ieškiniams dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo reikšti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.T aigi atsakovo argumentai, jog ginčui spręsti taikytina Suomijos teisė, atmestini. Ieškiniams dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamento 261/2004 nuostatas, taikytinos Lietuvos Respublikos teisės (nacionalinės teisės) normos, reguliuojančios ieškinio senaties terminus.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atsakovas prašo taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 8 punktu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad keleivio skrydis įvyko 2016 m. gegužės 15 d., o pareiškimas dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo teismui pateiktas 2020 m. vasario 22 d., (praėjus daugiau kaip 3 metams ir 9 mėnesiams). Darytina išvada, jog ieškovas praleido sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą, per kurį turėjo teisę kreiptis dėl kompensacijos priteisimo.

Lietuvos Respublikos CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas turi būti atnaujinamas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo (nebuvimo) klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2013 ir kt.). Ieškovas prašė ieškinio senaties terminą atnaujinti, tačiau nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, jog trejų metų ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, jog 2019 m. balandžio 14 d. pretenzijos atsakovui pateikimas nepasibaigus senaties terminui, nenutraukia senaties termino, ir nėra laikytina svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui. Be to, ieškovas yra profesionalas, kuriam taikomi aukštesni atidumo standartai, jis yra savarankiškas pelno siekiantis ūkio subjektas, perėmęs reikalavimo teisę iš fizinių asmenų (vartotojų). Todėl vien ta aplinkybė, nesant jokioms kitoms svarbioms priežastims, negali būti laikoma svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui. Teismas svarbių priežasčių ieškinio senaties termino atnaujinimui nenustatė, ieškovas tokių nepateikė, todėl prašymas dėl senaties termino atnaujinimo atmestinas. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo reikalavimu teismas taiko ieškinio senatį. Dėl nurodytos priežasties ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis LR CPK 93 str. 1 d. – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas, iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 450,00 Eur (atstovavimo išlaidų) bylinėjimosi išlaidų.(LR CPK 79 str., 93 str., 96 str. 98 str.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5,00 Eur dydžio (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Priteisti atsakovui „Finnair Oyj“, j. a. k. 0108023-3, iš ieškovo „AirHelpLimited“, j. a. k.1926223, 450,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.