- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-07
- Bylos Nr.
- e2A-1884-794/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23064-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas (pirm.), Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Atsakovas
- D. Š.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Ieškovas
- BUAB „Statybų garantas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1477-807/2021 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Statybų garantas“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Statybų garantas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. Š. 19 218,97 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovei 2019 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o įmonės bankroto administratoriumi (toliau – administratorius) paskirtas UAB „Finera“. Ieškovės teigimu, administratoriui iki šiol nėra perduoti ieškovės finansiniai ir teisiniai dokumentai, įskaitant įmonės turtą, dėl ko Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi paskyrė baudą buvusiam UAB „Statybų garantas“ vadovui A. K.. Pažymėjo, jog patikrinus ieškovės sąskaitos, esančios kredito unijoje „Mano bankas“, išrašus, administratorius nustatė, kad 2018 m. spalio 2 d. UAB „Statybų garantas“ atliko iš viso 20 mokėjimų skirtingiems fiziniams asmenims, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad tai UAB „Garantas“ (dabartinis pavadinimas – BUAB „Bugasta“) darbo užmokestis už 2018 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. (toliau – ginčo mokėjimai). Bendra mokėjimo pavedimų suma sudarė iš viso 21 218,97 Eur. Paaiškino, jog siekiant įvertinti anksčiau nurodytų mokėjimų teisėtumą ir pagrįstumą, administratorius kreipėsi į kredito uniją „Mano bankas“, su prašymu nurodyti, kas pasirašė minėtus mokėjimo pavedimus. Gautame atsakyme kredito unija nurodė, jog mokėjimų pavedimus pasirašė tuometinis UAB „Statybų garantas“ direktorius D. Š.. Bankroto administratorius neturi įrodymų, jų taip pat nepavyko gauti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administruojamoje duomenų bazėje, apie minėtus mokėjimų pavedimus gavusių fizinių asmenų darbo santykius su ieškove, todėl atsakovas be pagrindo pervedė (pasirašė mokėjimo pavedimus) kito juridinio asmens UAB „Garantas“ (UAB „Bugasta“) darbuotojams iš viso 19 218,97 Eur ir tokiais savo veiksmais padarė ieškovei bei jos kreditoriams žalą. Ieškinyje kartu paaiškinta, jog dėl dviem fiziniams asmenims išmokėtų, atitinkamai – 500,00 Eur ir 1 500,00 Eur, sumų, yra inicijuotos atskiros bylos Vilniaus miesto apylinkės teisme, todėl bendra mokėjimo pavedimų suma mažintina 2 000,00 Eur. Be to, 2018 m. spalio 2 d., kuomet buvo atlikti minėti mokėjimo pavedimai, jau buvo atsiradusios ieškovės prievolės valstybės biudžetu, kurios nėra įvykdytos iki šiol, t. y. administratorius, tikrindamas informaciją, nustatė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos ISAF registruose neužfiksuoti ieškovo nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai: parduodant nekilnojamąjį turtą (butus, stovėjimo aikšteles, žemės sklypus), nebuvo išrašomos PVM sąskaitos – faktūros, taip neįvykdant Valstybinei mokesčių inspekcijai mokestinių prievolių. VĮ Registrų centro bankroto administratoriui pateikti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių nuorašai patvirtina, kad buvę UAB „Statybų garantas“ vadovai vien 2018 m. neišrašė PVM sąskaitų – faktūrų už (duomenys neskelbtini), parduotus butus, dėl kurių Valstybinei mokesčių inspekcijai neįvykdytos mokestinės prievolės siekia net 140 161,98 Eur sumą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai niekaip nepatvirtina egzistuojant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinio reikalavimas dėl žalos priteisimo negali būti tenkinamas. Ieškovės administratorius, manydamas, kad 2018 m. spalio 2 d. atlikti mokėjimo sandoriai galimai turėjo įtakos bendrovės finansinės padėties pablogėjimui ar pažeidė ieškovo kreditorių interesus, galėjo kreiptis į teismą dėl sandorių, priešingų juridinio asmens veiklos tikslams, pripažinimo negaliojančiais, tačiau informacijos apie tai, kad minėti mokėjimų sandoriai būtų nuginčyti teismine tvarka, byloje nėra. Ieškovė neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo sąlygos, todėl neegzistuoja pagrindas ieškinio reikalavimų tenkinimui.
4. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei BUAB „Statybų garantas“ iš atsakovo D. Š. 19 218,97 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (19 218,97 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 573,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo D. Š. valstybei 432,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo D. Š. valstybei 5,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
6. Teismas nustatė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. spalio 2 d. atsakovas buvo UAB „Garantas“ (dabartinis pavadinimas BUAB „Bugasta“) gamybos direktorius, o laikotarpiais nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d., o taip pat ir nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d., atsakovas buvo UAB „Statybų garantas“ vadovas. Ginčo mokėjimų atlikimo metu UAB „Statybų garantas“ vadovas buvo būtent atsakovas. Byloje esanti kredito unijos „Mano unija“ pažyma apie bendrovės atliktus pavedimus patvirtina, jog būtent atsakovas pasirašė iš UAB „Statybų garantas“ atsiskaitomosios banko sąskaitos atliktus bankinius mokėjimus.
7. Kadangi atsakovas, žinodamas apie įmonės įsipareigojimus kitiems kreditoriams, išimtinai tenkino tik vieno iš kreditorių interesus, teismas konstatavo, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė kitų kreditorių teisės atgauti bent reikšmingesnę dalį skolos pažeidimu.
8. Teismas, nustatęs atsakovo neteisėtus veiksmus (veikimą, pervedant bendrovės lėšas kito juridinio asmens darbuotojams), sprendė dėl kitos atsakovo civilinei atsakomybei taikytinos sąlygos – žalos dydžio. Kadangi 2018 m. spalio 2 d. atsakovas, žinodamas apie įmonės įsipareigojimus kitiems kreditoriams, pasirašė ginčo mokėjimų pavedimus, teismas konstatavo, jog ieškovei padaryta iš viso 19 218,97 Eur žala.
9. Teismas pažymėjo, jog tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. esant iššvaistytoms bendrovės lėšoms, bankroto administratorius neturi galimybės jų realizuoti įmonės bankroto byloje, todėl nėra jokių kitų priemonių tenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Teismas vertino, jog šią prezumpciją turėtų paneigti atsakovas, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovas neįrodė, jog ginčo mokėjimai buvo būtini, o juos atlikdamas jis nepažeidė kitų kreditorių interesų. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų pagrįstumą ir nustatęs visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, konstatavo, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti, iš atsakovo ieškovei priteisiant 19 218,97 Eur nuostolių (žalos) atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovas (apeliantas) D. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės BUAB „Statybų garantas“ 2020 m. rugpjūčio 12 d. ieškinį atsakovui D. Š. dėl žalos priteisimo, civilinėje byloje Nr. e2-1477-807/2021. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantas nurodo, jog jis inicijavo ginčo mokėjimų atlikimą, siekiant sumažinti ieškovės įsiskolinimą kreditoriui UAB „Garantas“. Kreditoriaus UAB „Garantas“ 2018 m. spalio 2 d. prašymas dėl tiesioginio apmokėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) neprieštaravo jokiems teisės aktams ir nebuvo neteisėtas. Mokėjimų atlikimo metu ieškovės atžvilgiu nebuvo keliama nei restruktūrizavimo, nei bankroto byla. Atsiskaitymai tarp ieškovės ir UAB „Garantas” pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie buvo pateikti nagrinėjamoje civilinėje byloje. Kadangi 2018 m. spalio 2 d. mokėjimų sumos dydžiu atitinkamai sumažėjo ir ieškovės turimas kreditorinis įsipareigojimas, ieškovės turto balansas išliko nepakitęs, taigi dėl 2018 m. spalio 2 d. atliktų mokėjimų ieškovė žalos nepatyrė. Kadangi 2018 m. spalio 2 d. mokėjimų atlikimas nebuvo nuostolingas ieškovei, tokiu būdu ieškovė sumažino turimą įsiskolinimą kreditoriui, byloje neegzistavo objektyvus teisinis pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Vadovo veikimas geriausiais ieškovės interesais preziumuojamas, todėl šią prezumpciją paneigti pareiga byloje teko ieškovei. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kokios materialinės teisės normos ir (ar) bendrosios atidumo ir rūpestingumo pareigos buvo pažeistos 2018 m. spalio 2 d. mokėjimų atlikimu. Teismas nekonstatavo, kad 2018 m. spalio 2 d. mokėjimo sandoriai yra neteisėti, pažeidžia imperatyvias įstatymo normas ir (ar) pripažintini negaliojančiais.
10.2. Apelianto teigimu, dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo teismas grindė vienintele, teismo vertinimu, reikšminga aplinkybe, t. y. tuo, jog atliekant 2018 m. spalio 2 d. mokėjimus, tariamai buvo pažeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) interesai, tačiau ši teismo išvada visiškai nemotyvuojama, nenurodoma jokia teisės norma, kuri tariamai buvo pažeista, atliekant 2018 m. spalio 2 d. mokėjimus. Pažymėjo, jog 2018 m. spalio 2 d. bankinių mokėjimo pavedimų atlikimo metu bankroto byla ieškovei nebuvo iškelta, taigi 2018 m. spalio 2 d. mokėjimai įstatymo nebuvo draudžiami (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Ieškovės administratorius nei šioje, nei jokioje kitoje civilinėje byloje neginčijo 2018 m. spalio 2 d. vienašalių mokėjimo sandorių, taigi, 2018 m. spalio 2 d. mokėjimo sandoriai yra teisėti ir galiojantys. Nors skundžiamame sprendime atsakovo veiksmų neteisėtumas siejamas su VMI teisių pažeidimu, tačiau VMI taip pat nereiškė reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Byloje taip pat nebuvo nustatyta akivaizdžių aplinkybių, sudarančių pagrindą 2018 m. spalio 2 d. mokėjimo sandorius pripažinti niekiniais teismo iniciatyva. Nors ieškovė ieškinį argumentavo atsiskaitymo su kreditoriais eilės pažeidimu, pažymėjo, kad ieškovė byloje buvo bankrutuojanti bendrovė, veikianti per nemokumo administratorių, kuris vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK6.930¹ straipsnio pagrindu.
10.3. Atsakovo ir trečiojo asmens VMI byloje pateikti rašytiniai įrodymai paneigė ieškovės deklaratyvius teiginius apie 2018 m. spalio 2 d. egzistavusią mokestinę nepriemoką. Atsakovo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo pagrindu VMI pateikė byloje 2018 m. spalio 2 d. nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtino, jog 2018 m. spalio 2 d. ieškovės mokėtina suma VMI siekė 17 545,50 Eur, ir 2018 m. spalio 31 d. nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtino, kad per nepilną mėnesį ieškovė šią sumą iš esmės pilnai apmokėjo. Iki 2019 m. sausio 25 d. ieškovė neturėjo jokių neįvykdytų mokestinių prievolių valstybei, o 342,16 Eur nepriemoka susidarė tik 2019 m. sausio 25 d. Teismas neturėjo faktinio pagrindo daryti išvadų dėl 2018 m. spalio 2 d. egzistavusio ieškovės įsiskolinimo valstybei ir atsakovo tariamo žinojimo apie šias skolas bei šių faktų ignoravimo. Pažymėjo, kad ieškinio argumentai dėl tariamo ieškovės PVM sąskaitų – faktūrų neišrašymo už parduodamus nekilnojamojo turto objektus taip pat buvo paneigti VMI byloje pateiktu laikotarpio 2017 m. gruodžio 1 d. - 2019 m. rugsėjo 25 d. UAB „Statybų garantas“ išrašomų/gaunamų PVM sąskaitų faktūrų išrašu, kuris patvirtina PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo ir deklaravimo faktą kiekvienam iš ieškinio 7 p. nurodytų turto pardavimo sandorių.
Atsiliepimas
10.4. Atsakovas nurodo, jog ieškovė siekė suklaidinti bylą nagrinėjantį teismą, teigdama, jog ieškovės įsiskolinimas valstybei pradėjo formuotis nuo 2017 m. gruodžio mėn. Byloje VMI pateikti duomenys patvirtino, kad reikšmingo dydžio ieškovės mokestinė nepriemoka buvo apskaičiuota jau po ieškovės bankroto bylos iškėlimo ieškovės administratoriui atlikus praeities PVM deklaracijų patikslinimus, iš esmės neturint jokių ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Remiantis byloje pateiktu VMI 2021 m. vasario 17 d. pranešimu dėl informacijos pateikimo, ieškovės 2017 - 2018 m. PVM deklaracijų tikslinimai buvo atlikti 2020 m. rugsėjo - spalio mėnesiais administratoriaus iniciatyva, kas sąlygojo ir VMI kreditorinio reikalavimo padidinimą ieškovės bankroto byloje, o VMI iš esmės nežino, kokiu teisiniu pagrindu šie veiksmai buvo atlikti.
10.5. Net ir įsipareigojimų kreditoriams turėjimas, ieškovei nesant pripažintai nemokia, savaime nesudarė pagrindo spręsti apie 2018 m. spalio 2 d. mokėjimų neteisėtumą ir tuo pagrindu taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, todėl teismas nepagrįstai suabsoliutino šią klaidingai konstatuotą aplinkybę, spręsdamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų sąlygos egzistavimo.
10.6. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į ieškovės ieškinio reikalavimą ir pagrindą, bylos nagrinėjimo dalyku nebuvo aplinkybės, susijusios su ieškovės teisiniu ar faktiniu nemokumu, t. y. ieškovės nemokumo faktas ir (ar) momentas nebuvo įrodinėjamas. Atsakovas, kaip buvęs ieškovės vadovas, jam įstatymų nustatytas pareigas vykdė tinkamai, duodamas nurodymą atlikti 2018 m. spalio 2 d. mokėjimus, tokiu būdu atsiskaitant su ieškovės kreditoriumi, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir žalos ieškovei nesukėlė, kadangi mokėjimo sandoriais buvo sumažinta ieškovės įsiskolinimų apimtis. Teismas neįvardijo jokių įstatymuose, kituose teisės aktuose, bendrovės įstatuose ir (ar) bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų, kurias tariamai pažeidė atsakovas, nevertino ir nenustatinėjo esminę reikšmę nustatant vadovo civilinę atsakomybę turinčių aplinkybių, susijusių su sandorių sudarymo rizika ir (ar) atsakovo veikimą geriausiais ieškovės interesais. Teismas, neatsižvelgdamas į suformuoto ieškinio dalyką ir pagrindą, nepagrįstai ir neteisėtai suabsoliutino vieno ieškovės kreditoriaus (VMI) interesus.
10.7. Atsakovas taip pat nurodo, jog įrodinėjant žalos dydį, ieškovė nesugebėjo paaiškinti ir pagrįsti, kodėl, skaičiuojant žalos dydį ieškovė neįtraukė AB „Telia Lietuva“, Ramirent Baltic AS Vilnius filialas tą pačią dieną, kurią buvo atlikti kiti ginčo mokėjimai, išmokėtų piniginių lėšų sumų. Taip pat ieškovė be jokio teisinio pagrindo, skaičiuojant tariamai patirtos žalos dydį, įtraukė savo darbuotojai 2018 m. spalio 2 d. išmokėtą darbo užmokesčio sumą. Ieškovė byloje neneigė, jog ją su darbuotoja D. P. – Š. siejo darbo teisiniai santykiai - ieškovės pareiga mokėti darbuotojai priklausantį darbo užmokestį numatyta tiek pagal darbo teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, tiek su darbuotoja sudarytos darbo sutarties pagrindu. Pažymėjo, jog ieškinio reikalavimo sumoje yra įtrauktas darbo užmokesčio mokėjimas ieškovės darbuotojai, nepaisant to, teismas, nukrypdamas nuo materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbo teisinius santykius bei civilinės atsakomybės taikymo pagrindus, ieškovės išmokėtą darbo užmokestį savo darbuotojai laikė ieškovės nuostoliais ir neteisėtai nekonstatavo akivaizdaus žalos dydžio skaičiavimo nepagrįstumo ir klaidingumo, ieškinį patenkinant pilna apimtimi.
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Statybų garantas“ prašo atmesti atsakovo D. Š. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Ieškovės teigimu, VMI informavo teismą, kad UAB „Statybų garantas" skola VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. spalio 2 d. duomenimis, atliekant ginčo mokėjimus kitiems kreditoriams, buvo 244 017,85 Eur, todėl visiškai nepagrįsti atsakovo deklaratyvūs teiginiai, jog tariamai ieškovė nebuvo skolinga VMI ginčo mokėjimų atlikimo metu.
11.2. Atsakovas tapęs ieškovės direktoriumi, vos po vienos dienos nuo jo paskyrimo, t. y. 2018 m. spalio 2 d., kaip ieškovės direktorius iš ieškovės sąskaitos atliko mokėjimus įmonės UAB „Garantas“, kurioje tuo metu jis dar dirbo gamybos direktoriumi, darbuotojams, įskaitant paties atsakovo sutuoktinę, t. y. faktiškai dalis ginčo mokėjimų tapo paties atsakovo turtu (bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimas pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą). Atsakovas, būdamas UAB „Garantas“ darbuotoju, ir būdamas pavaldus UAB „Garantas“ direktoriui L. M., vykdė pastarojo neteisėtus nurodymus ir iš ieškovės sąskaitos atliko mokėjimus ne tik minėtam UAB „Garantas“ direktoriui, bet ir savo žmonai bei sau, kas tvirtina, kad atsakovas neišvengė akivaizdžios interesų konflikto situacijos. Priešingai, šią interesų konflikto situaciją atsakovas būtent ir sukūrė tiek pasirašydamas neteisėtą 2018 m. rugsėjo 13 d. Tarpusavio skolų suderinimo aktą tarp ieškovės ir UAB „Garantas“, nors neturėjo teisės veikti ieškovės vardu, tiek jo pagrindu atlikdamas neteisėtus pavedimus.
Atsiliepimas
11.3. Atsakovas byloje paaiškino ir patvirtino, kad ginčo mokėjimai atlikti neteisėto 2018 m. rugsėjo 13 d. Tarpusavio skolų suderinimo akto pagrindu. Šis aktas yra neteisėtas, kadangi jį iš ieškovės pusės pasirašė atsakovas 2018 m. rugsėjo 13 d., nors jis ieškovės direktoriumi jau nebebuvo nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. Taigi, neteisėto 2018 m. rugsėjo 13 d. Tarpusavio skolų suderinimo akto pagrindu atlikti ginčo mokėjimai yra akivaizdžiai neteisėti.
Šalies argumentai
11.4. Ieškovės teigimu, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4, 12, 21 straipsniuose, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 7, 8, 12 dalyse bei CK 2.87 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus juridinio asmens valdymo organams dėl įmonės veiklos organizavimo ir vadovavimo ir prisidėjo prie situacijos, kad ieškovė neturi galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais, neįmanoma nustatyti įmonės turto, nes neišsaugotas ir administratoriui neperduotas ieškovės turtas, o taip pat – visi privalomi įmonės veiklos apskaitos dokumentai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ieškovės turto masę, realizuotiną siekiant atsiskaityti pagal ieškovės prievoles, įmonės veiklos rezultatus ir bankroto priežastis. Ieškovės vadovų pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį. Šių pareigų atsakovas nevykdė – nepateikė finansinių ataskaitų rinkinio už 2018 metus bei ieškovės bankroto bylos iškėlimo dienai, o taip pat neužtikrino privalomos įmonės dokumentų ir didelės vertės turto apsaugos, dėl ko ieškovei buvo padaryta žala.
11.5. Atsakovas iš ieškovės banko sąskaitos atliko bankinius pavedimus kitos bendrovės UAB „Garantas“, kurios darbuotoju jis buvo tuo metu, darbuotojams, atsakovas ginčo mokėjimo pavedimus atliko pagal neteisėtą 2018 m. rugsėjo 13 d. Tarpusavio skolų suderinimo aktą, kurį neturėdamas įgaliojimų pasirašė jis pats. Ginčo mokėjimų pavedimų darymo metu ieškovė turėjo kreditorių, kuriems didelės vertės mokėjimai buvo pradelsti, įmonės finansinė padėtis buvo sunki, dėl ko akivaizdžiai neteisėtai buvo atlikti ginčo mokėjimai. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas, žinodamas apie įmonės įsipareigojimus kitiems kreditoriams, išimtinai tenkino tik vieno iš kreditorių interesus, todėl atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė kitų kreditorių teisės atgauti bent reikšmingesnę dalį skolos pažeidimu.
11.6. Kadangi 2018 m. spalio 2 d. atsakovas, žinodamas apie įmonės įsipareigojimus kitiems kreditoriams, pasirašė ginčo mokėjimų pavedimus, ieškovės teigimu, jai padaryta iš viso 19 218,97 Eur žala. Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. esant iššvaistytoms ieškovės lėšoms, bankroto administratorius neturi galimybės jų realizuoti įmonės bankroto byloje, todėl nėra jokių kitų priemonių tenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Ieškovės reikalavimas pagrįstas rašytiniais įrodymais, taip pat įvertinus byloje pateiktų įrodymų pagrįstumą, bei nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, teismas pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino iš atsakovo ieškovo naudai priteisiant 19 218,97 Eur nuostolių (žalos) atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
15. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Statybų garantas“, bendrovės bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Finera“. Iš Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matyti, jog atsakovas nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d., ir nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 31 d., buvo ieškovės BUAB „Statybų garantas“ vadovas. Bankroto byla ieškovei iškelta 2019 m. rugsėjo 25 d., kai bendrovės vadovu atsakovas jau nebuvo. Taip pat nustatyta, jog nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. spalio 2 d. atsakovas buvo UAB „Garantas“ (dabartinis pavadinimas – BUAB „Bugasta“) gamybos direktorius. Iš ieškovės atsiskaitomosios banko sąskaitos 2018 m. spalio 2 d. buvo atlikti mokėjimo pavedimai fiziniams asmenims, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad tai UAB „Garantas“ (BUAB „Bugasta“) darbo užmokestis už 2018 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Ieškovė nurodo, jog būtent dėl buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų (be pagrindo atliktų mokėjimų), ieškovė patyrė prašomą priteisti žalą (nuostolius), kurią sudaro 19 218,97 Eur suma.
Dėl papildomų paaiškinimų ir įrodymų priėmimo
16. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
17. 2021 m. rugpjūčio 24 d. teisme buvo gauti atsakovo papildomi paaiškinimai ir įrodymai dėl ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių. Iš šio prašymo turinio nustatyta, jog jame atsakovas nurodo, naujas aplinkybes, argumentus ir motyvus bei įrodymus, kurie papildomai patvirtina atsakovo byloje pateiktus argumentus. Taigi, įvertinus 2021 m. rugpjūčio 24 d. apeliacinės instancijos teisme gauto atsakovo prašymo dėl papildomų paaiškinimų ir įrodymų prijungimo turinį, darytina išvada, jog tokio pobūdžio prašymu siekiama papildyti jau pateiktą byloje apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo. CPK 323 straipsnyje įtvirtinta, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2021 m. rugpjūčio 24 d. teisme gautą atsakovo prašymą priimti papildomus paaiškinimus bei įrodymus ir spręsdamas apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo klausimą jo nevertina.
Dėl įmonės vadovo (atsakovo) civilinės atsakomybės
18. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bendrovės vadovas, siejamas su bendrovė fiduciariniais ryšiais, todėl privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros, valdant įmonę, laikytis įstatymų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015, 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).
19. Pažymėtina, kad nuo tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus - rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).
20. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga — tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų — dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų - kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai, ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi, bendrovės vadovas, atlikdamas įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose jam nustatytas (tiek konkrečiai įvardytas, tiek fiduciarinės) pareigas turi atsižvelgti ne tik į akcininkų, bet ir į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų.
21. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog VMI informavo teismą, kad UAB „Statybų garantas“ skola VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. spalio 2 d. duomenimis, atliekant ginčo mokėjimus kitiems kreditoriams, buvo 244 017,85 Eur (2020 m. gruodžio 8 d. atsiliepimo į ieškinį 2 punktas). Pažymėtina ir tai, kad VĮ Registrų centras 2020 m. gegužės 19 d. pateikė administratoriui UAB „Statybų garantas“ 8 vnt. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių nuorašus (už 2018 m.) iš kurių administratorius nustatė, kad buvę ieškovės vadovai vien 2018 m. neišrašė PVM sąskaitų – faktūrų už (duomenys neskelbtini), parduotus butus, dėl kurių neįvykdytos mokestinės prievolės VMI siekia 140 161,98 Eur sumai (Ieškinio priedas Nr. 7).
22. Mokesčių deklaracijų teikimo ir tikslinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ). Pagal MAĮ 68 ir 80 straipsnių nuostatas, galiojančias nuo 2020 m. sausio 1 d., mokesčiai gali būti perskaičiuojami ir mokesčių deklaracijos gali būti tikslinamos (teikiamos) ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, išskyrus išimtis.
23. Nors apelianto teigimu iki 2019 m. sausio 25 d. ieškovė neturėjo jokių neįvykdytų mokestinių prievolių valstybei, o 342,16 Eur nepriemoka susidarė tik 2019 m. sausio 25 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktą 2021 m. vasario mėn. VMI pranešimą dėl informacijos pateikimo Nr. (duomenys neskelbtini), pažymi, jog 2020 metais ieškovė galėjo tikslinti 2017 ir 2018 metų PVM deklaracijas (MAĮ 68 straipsnis, 80 straipsnis). Kadangi byloje VMI pateikti duomenys patvirtina, kad reikšmingo dydžio ieškovės mokestinė nepriemoka buvo apskaičiuota jau po ieškovės bankroto bylos iškėlimo, ieškovės nemokumo administratoriui atlikus praeities PVM deklaracijų patikslinimus ir įvertinus tai, jog byloje nėra duomenų, jog minėti duomenys yra neteisingi ar nuginčyti (CPK 178 straipsnis), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo argumentus dėl ieškovės įsiskolinimo valstybei nebuvimo ir atsakovo nežinojimo apie šias skolas bei šių faktų ignoravimo, vertina kritiškai. Be to, atsakovo teiginiai, jog 2020 m. rugsėjo - spalio mėn. nemokumo administratoriaus atlikti PVM deklaracijų patikslinimai prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo bei PVM įstatymų nuostatoms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra deklaratyvaus pobūdžio, t. y. atsakovas nenurodo konkrečių įstatymų normų ir grindžia tik prielaidomis, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
25. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2018 m. spalio 1 d. tapęs ieškovės vadovu, vos po vienos dienos nuo jo paskyrimo, t. y. 2018 m. spalio 2 d., kaip ieškovės vadovas iš ieškovės sąskaitos atliko ginčo mokėjimus įmonės UAB „Garantas“, kurioje tuo metu jis dar dirbo gamybos direktoriumi, darbuotojams. Ginčo mokėjimai atlikti 2018 m. rugsėjo 13 d. Tarpusavio skolų suderinimo akto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad šis Tarpusavio skolų suderinimo aktas yra neteisėtas, kadangi jį iš ieškovės pusės pasirašė atsakovas 2018 m. rugsėjo 13 d., nors iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog atsakovas ieškovės direktoriumi jau nebebuvo nuo 2018 m. rugsėjo 10 d., t. y. pagal Juridinio asmenų registro 5.2.3 punktą, atsakovo įgaliojimų pabaiga buvo 2018 m. rugsėjo 10 d., o šis faktas Juridinių asmenų registre buvo užregistruotas 2018 m. rugsėjo 17 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, jog neteisėto 2018 m. rugsėjo 13 d. Tarpusavio skolų suderinimo akto pagrindu atlikti ginčo mokėjimai taip pat yra neteisėti.
26. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
27. Nors atsakovas teigia, kad 2018 m. spalio 2 d. ginčo mokėjimų atlikimas nebuvo nuostolingas ieškovei ir tokiu būdu ieškovė sumažino turimą įsiskolinimą kreditoriui bei byloje neegzistavo objektyvus teisinis pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog egzistavo ginčo mokėjimo atlikimo metu ieškovės reikšminga skola valstybei bei nenustačius duomenų, jog atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, nežinojo apie minėtas skolas ir įvertinus tai, kad ginčo mokėjimai buvo atlikti neteisėto 2018 m. rugsėjo 13 d. Tarpusavio skolų suderinimo akto pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovas, žinodamas apie įmonės įsipareigojimus kitiems kreditoriams, išimtinai tenkino tik vieno iš kreditorių interesus. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė kitų kreditorių teisės atgauti bent reikšmingesnę dalį skolos pažeidimu.
28. Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, jog ieškovė byloje buvo bankrutuojanti bendrovė, veikianti per nemokumo administratorių, kuris vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, kadangi ieškovė nagrinėjamu atveju reiškė ieškinį CK 6.246-6.249 straipsnių nuostatų pagrindu.
29. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus (veikimą, pervedant bendrovės lėšas kito juridinio asmens darbuotojams), spręstina dėl kitos atsakovo civilinei atsakomybei taikytinos sąlygos – žalos dydžio. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, jei asmuo nuostolių dydžio nurodyti negali, tai jų dydį nustato teismas.
30. Atsakovo teigimu, įrodinėjant žalos dydį, ieškovė nesugebėjo paaiškinti ir pagrįsti, kodėl, skaičiuojant žalos dydį ieškovė neįtraukė AB „Telia Lietuva“, Ramirent Baltic AS Vilnius filialas tą pačią dieną, kurią buvo atlikti kiti ginčo mokėjimai, išmokėtų piniginių lėšų sumų.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, t. y. reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo asmeniui, atlikusiam neteisėtus veiksmus, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), taip apibrėždama bylos nagrinėjimo ribas. CPK 226 straipsnyje nustatyta šalių pareiga pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Priimdamas sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų teismas negali peržengti apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, išskyrus civilinio proceso normose nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
32. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir įvertinus tai, kad ieškovė teikdama ieškinį savo nuožiūra pasirinko ieškinio dalyką, nurodė ieškinio pagrindą bei apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, atsakovo minėti argumentai dėl neįtrauktų tam tikrų mokėjimų į ieškovės žalos dydį, šiuo atveju, nėra teisiškai nereikšmingi.
33. Taip pat atsakovas nurodo, kad ieškovė be jokio teisinio pagrindo, skaičiuojant tariamai patirtos žalos dydį, įtraukė savo darbuotojai D. P. – Š. 2018 m. spalio 2 d. išmokėtą darbo užmokesčio sumą. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog D. P. – Š. ginčo mokėjimų metu buvo UAB „Garantas“ darbuotoja (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš ieškovės pateikto VSDFV duomenų bazės išrašo apie UAB „Statybų garantas“ darbuotojus kopijos matyti, kad D. P. – Š. buvo ieškovės darbuotoja. Be to, iš pateikto kredito unijos „Mano Unija“ išrašo kopijos matyti, kad be kitų 2018 m. spalio 2 d. ginčo mokėjimų, iš ieškovės banko sąskaitos D. P. – Š. buvo išmokėta 150,00 Eur suma. Pažymėtina, kad skirtingai nuo visų kitų ginčo mokėjimų, kurie buvo įvardinti kaip už UAB „Garantas“ darbo užmokestis už rugpjūčio – rugsėjo mėnesį, pastarasis mokėjimas buvo įvardintas tik kaip darbo užmokestis už rugpjūčio mėnesį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, D. P. – Š. išmokėta 150,00 Eur suma laikytina, ne kaip darbo užmokestis už UAB „Garantas“, o kaip darbo užmokestis iš ieškovės „Statybų garantas“, kurį atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, turėjo pareigą mokėti darbuotojai priklausantį darbo užmokestį. Taigi, sutiktina su atsakovo argumentais, jog ieškovė dėl išmokėto 150,00 Eur darbo užmokesčio savo darbuotojai D. P. – Š. nepagrįstai įtraukė į prašomų priteisti nuostolių dydį ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį priteisė. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pirmosios instancijos sprendimą pakeisti dalyje dėl ieškovei priteistinos žalos dydžio, kadangi šiuo atveju įvertinus ieškovės darbuotojai pagrįstai išmokėtą 150,00 Eur sumą, ieškovei priteistina žalos suma surado 19 068,97 Eur (19 218,97 Eur – 150,00 Eur) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
34. Pažymėtina, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. esant iššvaistytoms ieškovės lėšoms, administratorius neturi galimybės jų realizuoti įmonės bankroto byloje, todėl nėra jokių kitų priemonių tenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog, šią prezumpciją turėtų paneigti atsakovas, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovas neįrodė, jog ginčo mokėjimai buvo būtini, o juos atlikdamas jis nepažeidė kitų kreditorių interesų.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą iš esmės teisingai atskleidė bylos esmę, teisingai įvertino civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias teisės normas, tačiau spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo dalies t. y. 19 218,97 Eur žalos atlyginimo priteisimo, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir apskaičiavo priteistinos žalos dydį. Esant šioms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo tenkintas ieškovės ieškinys dalyje dėl 19 218,97 Eur žalos atlyginimo priteisimo keistinas, priteisiant ieškovei BUAB „Statybų garantas“ iš atsakovo D. Š. 19 068,97 Eur žalos atlyginimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
36. Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
37. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 1 573,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai (priteista 19 218,97 Eur), t. y. buvo patenkinta 100 procentų turtinių reikalavimų, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 1 573,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
38. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
39. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl ieškovei priteistinos žalos atlyginimo dydžio (19 068,97 Eur), t. y. tenkinus 99,22 procentų ieškinio turtinių reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistinos 1 560,73 Eur bylinėjimosi išlaidos.
40. Atsižvelgiant į iš atsakovo priteistą sumą, iš atsakovo valstybei priteistina 429,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
41. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas patyrė 5,74 Eur išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos sprendimą dalyje ir tenkinus 99,22 procentus reikalavimų, iš atsakovo valstybei priteistinos 5,70 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
42. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
43. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas iš dalies, tačiau atsakovo apeliacinis skundas iš esmės netenkinamas, ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas taip pat nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
44. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
45. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui BUAB „Statybų garantas“ iš atsakovo D. Š. 19 068,97 Eur (devyniolika tūkstančių šešiasdešimt aštuonių eurų 97 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (19 068,97 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 560,73 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimties eurų 73 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo D. Š., 429,00 Eur (keturis šimtus dvidešimt devynių eurų 00 ct) žyminį mokestį.
Priteisti valstybei iš atsakovo D. Š. 5,70 Eur (penkis eurus 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu“.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.