Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Viktorijos Baradinskaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. L. paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį gydytis priklausomybės ligas, nevartoti alkoholio. Vadovaujantis BK 72² straipsniu, A. L. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 1 metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. L. nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 17 d., apie 20.50 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,86 promilių neblaivumo laipsnis), žodinio konflikto metu du kartus rankomis trenkė nukentėjusiajai sutuoktinei G. L. į nugarą, tęsdamas nusikalstamą veiką, jai sėdint, suėmė nukentėjusiosios kairės rankos riešą, kurį spaudė ir suko, atsistojęs priešais, abejomis rankomis trenkė nukentėjusiajai į krūtinę, o jai nusisukus, iš nugaros suėmė rankomis už jos kaklo ir spaudė, taip pat du kartus rankos kumščiu trenkė į G. L. nugaros apatinę dalį, bei, jai nugriuvus ant laiptų ir gulint ant nugaros, suėmęs jos kaklą spaudė, tęsdamas nusikalstamą veiką, kai nukentėjusioji atsistojo, jis koja spyrė sutuoktinei į pilvą, tokiais savo veiksmais sukėlė sutuoktinei G. L. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, padarydamas krūtinės ląstos, kairės krūties, nugaros, žastų, kairės alkūnės, kairio dilbio, kairio riešo poodines kraujosruvas

2. A. L. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. balandžio 22 d., apie 20 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,62 promilės neblaivumo laipsnis), esant realiam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, nukentėjusiajai sutuoktinei G. L. pasakė, kad padegs jos namus, ją nužudys ir padarys taip, kad jai maža nepasirodys, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

9. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė tyčinį nesunkų smurtinį nusikaltimą prieš šeimos narį, nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - A. L. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, įvertinto sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikaltimą padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau teismas nepagrįstai nenustatė kitos sunkinančios aplinkybės, o būtent, kad A. L. padarė nusikalstamą veiką, turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnį tyčinį nusikaltimą, t. y. būdamas recidyvistu. Konstatuotas nusikaltimų recidyvas turi būti tinkamai įvertintas išsprendus sunkinančios aplinkybės nustatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir jos įtakos bausmės skyrimui klausimą.

12. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė - užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016).

13. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Išimtiniu atveju nelaikytina teismo išvada, kad teismas atsižvelgė į probacijos instituto galimybes taisyti nusikaltusius asmenis laisvėje, nes akivaizdu, kad nuteistasis nesilaiko jam jau paskirtų įpareigojimų, padarė analogišką smurtinį nusikaltimą bausmės vykdymo atidėjimo metu.

14. Taip pat pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė netinkamai, šio teismo motyvai dėl bausmės nuteistajam individualizavimo yra lakoniški. Teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas byloje nebuvo atliktas ne dėl A. L. veiksmų, o dėl to, kad teismui kilo abejonių dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje.

15. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padalytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinus baudžiamosios bylos aplinkybes, manytina, jog A. L. paskirta bausmė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo yra per švelni, nes teismas neįvertino visų aplinkybių, todėl netinkamai individualizavo bausmę.

16. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nuosprendį, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. L. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Apylinkės teismas, pripažinęs A. L. kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, paskyrė jam teisingą bausmę, kurią griežtinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindų nenustatyta.

Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje

20. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų būtų ketinęs grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).

21. Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, sukėlė jam įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylu skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-90-689/2018).

22. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu G. L. nurodė, kad ji bijojo sutuoktinio, jo grasinimus vertina kaip realius, tačiau teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad tyrėja prašė „pastiprinti“ liudijimą, sufleravo jai, ką reikia pasakyti, todėl ji davė būtent tokius parodymus. Apeliacinės instancijos teisme iš dalies atnaujinus įrodymų tyrimą ir atlikus tyrėjos J. M.-Vaitukaitienės apklausą, ji parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nukentėjusiąją G. L. matėsi, kad nukentėjusioji yra susijaudinusi pasakodama apie įvykius, tačiau ji pakankamai nuosekliai juos nurodė taip kaip jie įvyko ir vėliau parodymų nekeitė. Liudytoja nurodė, jog apklausą rašo pažodžiui, po to apklausiamajam pateikia persiskaityti, paklausia, ar teisingai užrašyta, ar turi kuo papildyti parodymus. Taip buvo ir apklausiant nukentėjusiąją, nukentėjusioji perskaitė ir pasakė, kad viskas gerai ir pasirašė. Taip pat antrosios apklausos metu liudytoja klausė nukentėjusiosios, ar ji pageidauja papasakoti viską taip, kaip buvo ar ne. Nukentėjusioji atsakė, kad pageidauja, nurodė, kad nežino, ką daryti, negali išsiskirti, iškraustyti iš namų, neranda sprendimo. Pirmoji nukentėjusiosios apklausa buvo paviršutiniška, o sujungus du ikiteisminius tyrimus reikėjo detalios apklausos (b. l. 196-200).

23. Teismų praktikoje nuosekliai teigiama, kad pagrindinis dėmesys sprendžiant dėl grasinimo realumo, turi būti skiriamas nukentėjusiojo suvokimui dėl kaltinamojo grasinimų realumo, nustatyti. Kaip matyti iš liudytojos tyrėjos J. M.-Vaitukaitienės teisiamajame posėdyje duotų parodymų tiek pirmosios tiek antrosios apklausos metu nukentėjusiosios parodymai nebuvo pakankamai išsamūs ir užtikrinti, dėl ko tyrėja turėjo pagrindo suabejoti ar nukentėjusioji tikrai pageidauja išsamiai papasakoti visas aplinkybes, o tai suponuoja manymą, jog pati nukentėjusioji kaltinamojo žodžius suprato ne kaip realius grasinimus, tačiau tai suvokė kaip situaciją, kuri galėtų padėti skyrybų procese.

24. Be kita ko, byloje pačios nukentėjusios pateiktas garso įrašas nors ir patvirtina kaltinamojo grasinamojo pobūdžio žodžius, tačiau atsižvelgtina ir į nukentėjusiosios reakciją į juos. Atsakydama į kaltinamojo gąsdinimus, nukentėjusioji sako „gąsdini, grasini“, „tai nieko aš parašysiu, kad tu man grasini ir gąsdini“, „gerai gerai, gąsdink gąsdink kiek gali“ (t. 1., b. l. 16-17). Įvertinusi šiuos įrašus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog moteris vyro grasinimų neišsigąsta, kalba ganėtinai ramiu ir tvirtu balsu. Be to net ir paskambinusi bendrosios pagalbos centrui nukentėjusioji nurodo, jog nuteistasis iš jos tyčiojasi, neduoda ramybės bet ne tai, jog jai grasina ar gąsdina (t. 1., b. l. 19). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusiosios apklausą vykdė ne tik tyrėja, bet taip pat ir pareigūnas, atvykęs gavus iškvietimą, visgi įvertinusi šių apklausų turinį teisėjų kolegija sprendžia, jog ir nurodyti parodymai neparodo, jog nukentėjusioji kaltinamojo grasinimus vertino kaip realius.

25. Apklausiama vyriausiojo patrulio A. L., nukentėjusioji G. L. parodė, jog nuteistasis A. L. jai grasino, tačiau iš parodymų turinio matyti, jog labiau buvo baiminamasi dėl to, jog būtent įvykio dieną nuteistasis, kadangi tuo metu buvo labai agresyvus dėl vartoto alkoholio, gali nukentėjusiąją sužaloti, taigi nukentėjusioji baiminosi dėl savo sveikatos ir gyvybės dėl agresyvaus sutuoktinio elgesio būtent įvykio metu, tačiau ne dėl ateityje galimo sutuoktinio grasinimų realizavimo. Tai, jog vyro grasinimai suprantami kaip realūs buvo nurodyta tik antrosios apklausos atliktos vyresniosios tyrėjos J. M.-Vaitukaitienės metu, kurios, kaip matyti iš tyrėjos parodymų, ji taip pat abejojo savo duodamais parodymais ir lakoniškai atsakė į tyrėjos klausimus. Pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad tarp sutuoktinių vyravo priešiški santykiai tik tuomet, kai A. L. būdavo apsvaigęs nuo alkoholio, tuo tarpu kaip nurodė ir pati nukentėjusioji, būdamas blaivus, nuteistasis yra „nuostabus ir įdomus žmogus“ (t. 1., b. l. 142), kas iš esmės susidariusią situaciją leidžia vertinti kaip sutuoktinių nesutarimus, o toks įprastas jų santykis, bei pačios nukentėjusiosios vėliau pirmosios instancijos teisme duoti parodymai - „nei aš bijau nei aš ką, tokių pasakų aš prisiklausius“ suponuoja išvadą, jog pati nukentėjusioji niekuomet nevertino nuteistojo sutuoktinio grasinimų kaip realių.

26. Taip pat nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusiosios parodymai pirmosios instancijos teisme rodo jos akivaizdų norą padėti kaltinamajam. Viso proceso metu, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji dėl nuteistojo išreikštų grasinimų nebuvo vienareikšmiškos nuomonės, pradžioje, kaip minėta teigė, jog iš jos tyčiojosi ir tik antrosios apklausos metu pareiškė, jog suprato nuteistojo grasinimus kaip realius. Visgi atkreiptinas dėmesys, jog po apklausos nukentėjusioji toliau bendravo su nuteistuoju ir kaip pati nurodo, lankėsi su juo kavinėje, leido laisvalaikį, taigi akivaizdu, jog po to kai buvo pareikšti grasinimai sutuoktiniai toliau bendravo ir šios aplinkybės rodo, jog nukentėjusioji nesureikšmino grasinimų ir nelaikė jų realiais.

27. Atsižvelgiant į tokius iš esmės priešiškus nukentėjusiosios ir nuteistojo tarpusavio santykius, jų kontekste sprendžiant parodymų patikimumo klausimą, svarbu paminėti, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokioje situacijoje, kai nesutaria santuokoje gyvenantys asmenys, jų santykiai įtempti, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją bei turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais giminystės ryšiais susiję asmenys (sutuoktiniai, sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir pan.) ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylu skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-71/2012).

28. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas su šia veika susijusias aplinkybes, įvertino nukentėjusiosios parodymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, taip pat nukentėjusiosios pateiktus duomenis, A. L. parodymus, ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl A. L. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje.

Dėl bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo

29. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, skirdamas bausmę nuteistajam A. L., nenustatė jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y., kad jis padarė nusikalstamą veiką, turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnį tyčinį nusikaltimą, t. y. būdamas recidyvistu. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka.

30. BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, A. L. tyčinį nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė jau būdamas teistas už tyčinį nesunkų nusikaltimą įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu, taigi nauja tyčinė veika padaryta dar neišnykus ankstesniam teistumui (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis). Todėl nuteistojo A. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįsta ir tai, jog jis skundžiamame nuosprendyje nagrinėjamą nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

31. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje, be kitų bausmių, numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl laisvės atėmimo bausmės nuteistajam skyrimo. Teismas, nustatydamas bausmės trukmę, atsižvelgė į nustatytą lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, A. L. charakterizuojančius duomenis, taip pat ir į tai, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas byloje nebuvo atliktas ne dėl kaltinamojo veiksmų (priešingai, jis sudarė visas galimybes atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, davė išsamius parodymus, pripažino kaltę ir dėl veikos, dėl kurios buvo išteisintas), o dėl to, kad teismui kilo abejonių dėl nuteistajam inkriminuotos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nustatė mažesnę, nei laisvės atėmimo bausmės vidurkis, jos trukmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui sprendžiant, jog yra pagrindas nustatyti dar vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, visgi nėra pagrindo, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas aukščiau nurodytas aplinkybes, skirti A. L. griežtesnę, nei paskyrė apylinkės teismas, laisvės atėmimo bausmę.

32. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas BK 75 straipsnio taikymo galimybes nuteistajam A. L., nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę bei jį charakterizuojančius duomenis, ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtų įpareigojimų nesilaikymo bausmės vykdymo atidėjimo metu aplinkybių, todėl nepagrįstai atidėjo jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad įpareigojimų nesilaikymas bausmės vykdymo atidėjimo metu neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau, nagrinėjamu atveju, vien formalus charakteristikos vertinimas, neįvertinus nuteistojo pastangų keistis, jo socialinių ryšių bei kitų aplinkybių, neatitiktų teisingumo bei protingumo principų įgyvendinimo.

33. Kaip nurodoma ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nėra draudžiama taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Kasacinio teismo pažymėta, kad aplinkybė, jog asmeniui anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, negali būti suabsoliutinama ir nurodoma, kad teismas, priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-457-677/2015; 2K-268-942/2017). Taigi šiuo atveju aktualu išsiaiškinti, ar teismo nustatytos aplinkybės gali būti vertinamos kaip išimtinės ir sudarančios pagrindą atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

34. Pirmosios instancijos teismas sprendimą dar kartą atidėti bausmės vykdymą nuteistajam grindė tuo, jog tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji teigė, kad A. L. deda pastangas vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus, nors ne visada pavyksta tinkamai jų laikytis: nukentėjusioji parodė, kad alkoholio vartojimo atvejai reti, bei tai. jog kaltinamasis suvokia savo nusikalstamo elgesio negatyvumą, deda pastangas ieškoti tokio elgesio priežasčių ir jį keisti: nurodė savo iniciatyva probacijos specialistų paprašęs psichologo pagalbos, šiuo metu lankosi pas psichologę, kas turi teigiamos įtakos jo elgesiui, padeda jam keisti elgesį, t. y. teismo paskirtas bausmės vykdymo atidėjimas, probacijos specialistų priežiūra yra veiksminga, nors vis dar nepakankama. Įvertinta ir tai, kad beveik visos nusikalstamos veikos padarytos tos pačios nukentėjusios atžvilgiu, tačiau nukentėjusiajai ir nuteistajam gyvenant atskirai mažėja galimybė, jog nusikalstama veika kartosis, be to pati nukentėjusioji prašė teismo neskirti A. L. realios laisvės atėmimo bausmės.

35. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas netinkamai rėmėsi aplinkybėmis, kad nukentėjusioji prašė teisme neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, kadangi dėl sutuoktinių santykių specifikos tai vertintina kaip sutuoktinės noras vyrui padėti išvengti teisinių padarinių. Visgi šiuo atveju nesutiktina su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip matyti šiuo metu vyksta nukentėjusiosios ir nuteistojo skyrybų procesas, be to kaip nurodė ir patys sutuoktiniai kartu jie nebegyvena, todėl akivaizdu jog tarp sutuoktinių iš esmės vyraujant priešiškiems santykiams, bei siekiant toliau kurti gyvenimą atskirai, nėra pagrindo teigti jog, tokiu prašymu nukentėjusioji siekia palengvinti nuteistojo sutuoktinio atsakomybę ir yra linkusi švelninti parodymus.

36. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas byloje nebuvo atliktas ne dėl A. L. veiksmų, o dėl to, kad teismui kilo abejonių dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamajame įstatyme nepateikta nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl toks deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginys laikytinas nepagrįstu.

37. Taigi, kaip minėta, nuteistasis pats savo iniciatyva paprašė psichologo pagalbos, kas rodo, jog jis supranta ir nori keisti savo elgesį, deda pastangas pasitaisyti, be to taip pat ir dalyvavimas elgesį keičiančioje programoje esmingai prisidės prie nuteistojo elgesio pakeitimo. Kita vertus, pažymėtina, kad nuteistojo nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo būtent apsvaigimas nuo alkoholio, todėl pagrįstai tikėtina, kad gydymasis ir įpareigojimas nevartoti alkoholio, turės teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. Be to, nuteistasis pripažino padaręs nusikaltimus, dėl to gailisi, o tai atskleidžia nuteistojo kritišką požiūrį į savo netinkamą elgesį, jo veiksmai rodo, kad jis ėmėsi iniciatyvos iš esmės pakeisti gyvenimo būdą.

38. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės. Nustatytas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas maksimaliam įstatyme numatytam terminui - 3 metams, turės teigiamą įtaką nuteistajam ir užtikrins jo veiksmingą resocializaciją, o baudžiamojo poveikio priemonės, jų suderinamumas sudarys realias galimybes paveikti nuteistąjį ir pasiekti bausmės tikslus. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistasis bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, o tuo atveju, jeigu A. L. nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu turės teisę kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

39. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nuosprendis dalyje dėl bausmės nuteistajam A. L. skyrimo yra teisėtas ir pagrįstas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis ir jos vykdymo atidėjimo maksimalus įstatymu nustatytas laikotarpis, nelaikytini per švelnia bausme, todėl jos keisti, įvertinus ir tai, kad byloje nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė, pagrindų ir priežasčių teisėjų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Viktorijos Baradinskaitės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti A. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžio nekeisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.