Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą ir pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaivorykštė“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Bendrystė“, J. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vaigera“ ieškinį atsakovams H. A., V. Ž., N. Č., D. M., V. R., J. D., uždarajai akcinei bendrovei „Bendrystė“, uždarajai akcinei bendrovei „Vaivorykštė“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. V.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo patikslinusi ieškinį, ieškovė BUAB „Vaigera“ (toliau – ir įmonė) prašė: 1) iš atsakovų H. A., V. Ž., N. Č., D. M., V. R., J. D., UAB „Bendrystė“, UAB „Vaivorykštė“ solidariai lygiomis dalimis priteisti ieškovei 9 588,83 Eur dydžio žalos atlyginimą; 2) iš atsakovų H. A., V. Ž., N. Č., D. M., V. R., J. D., UAB „Bendrystė“ solidariai lygiomis dalimis priteisti ieškovei 44 656,18 Eur dydžio žalos atlyginimą.

6. Ieškovė aiškino, kad BUAB „Vaigera“ veikla 2000 metais nutrūko ne dėl verslo nesėkmės, o dėl įmonės valdymo organų ir jos tuometinės akcininkės UAB „Vaivorykštė“ atliekamų neteisėtų ir verslo logikai prieštaraujančių veiksmų – apyvartinių lėšų išėmimo iš įmonės kasos, išankstinio, tariamai numatomo, pelno paskirstymo akcininkams, įmonės lėšų panaudojimo vadovų ir akcininkų asmeniniams poreikiams tenkinti, banko paskolos panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį, nepagrįsto įmonės lėšų perdavimo akcininkei UAB „Vaivorykštė“, apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo, įmonės įstatinio kapitalo fiktyvaus didinimo. Laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2000 m. vidurio (kuomet įmonė nustojo vykdyti veiklą) ieškovė buvo sąmoningai blogai valdoma, o jos bankrotas pripažintas tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

15. Atsakovo V. Ž. apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sudarant 2000 m. kovo 28 d. sandorius atsakovas veikė kaip ieškovės faktinis vadovas. Juridinių asmenų registre ieškovės vadovu nurodytas H. A., nėra sprendimo atleisti jį iš vadovo pareigų, o atsakovas V. Ž. dirbo ne UAB ,,Vaigera“ pagrindinėje įmonėje, bet jos filiale Vilniuje. V. Ž. negali būti laikomas įmonės vadovu, nes jokių esminių sprendimų nepriiminėjo ir realiai įmonei nevadovavo, negavo tinkamų įgalinimų veikti įmonės vardu ir apie tai jam nebuvo žinoma. Visus sprendimus, susijusius su įmonės veikla, priiminėjo akcininkų vardu veikiantys A. V. ir J. T., faktiniu įmonės vadovu buvo A. V..

15.2. Teismas iš atsakovo V. Ž. nepagrįstai priteisė 9 588,83 Eur žalos dalį, kurią sudaro ieškovės bankroto byloje patvirtintas UAB ,,Vaivorykštė“ kreditorinis reikalavimas. Atsakovė UAB ,,Vaivorykštė“ neteisėtais veiksmais prisidėjo prie ieškovės bankroto, todėl jos kreditorinis reikalavimas patvirtintas nepagrįstai.

15.3. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad atsakovų prievolė yra pasibaigusi, nes skolininkas ir kreditorius yra tas pats asmuo, jog atsakovė UAB ,,Vaivorykštė“ prisidėjo prie žalos atsiradimo, o tai yra pagrindas atleisti kitus atsakovus nuo civilinės atsakomybės.

15.4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2000 m. kovo 28 d. skolos perkėlimo sutartimi realiai žala ieškovei nebuvo padaryta ir nesukėlė jos padėties pablogėjimo. Ieškovei paskola suteikta dar 1998 metais, taigi atsakovas V. Ž. nėra niekaip prisidėjęs prie šio sandorio sudarymo bei prievolių pagal jį vykdymo. Jeigu nebūtų buvusi sudaryta skolos perkėlimo sutartis, atitinkamą kreditorinį reikalavimą būtų pareiškęs paskolą suteikęs bankas.

15.5. Ieškovės bankroto administratorė veikė susitarusi su atsakove UAB ,,Vaivorykštė“ ir trečiuoju asmeniu A. V., siekdama padėti jiems išvengti atsakomybės ir užtikrinti maksimalią atsakovės UAB ,,Vaivorykštė“ naudą, nes neaišku, kodėl ieškovė patikslintame ieškinyje atsakovais neįtraukė kitų įmonės akcininkų, priiminėjusių strategiškai svarbius sprendimus, susijusius su įmonės veikla, bei aktyviai dalyvavusių jos veikloje.

15.6. Teismas tenkino ieškinį tik iš dalies, todėl proporcingai atmestų reikalavimų daliai turėjo iš ieškovės priteisti atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Atsakovų apeliaciniame skunde pateikti tokie argumentai:

19.1. Ieškovė praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrindo atnaujinti praleistą terminą nebuvo, nes ieškovė nenurodė svarbių jo praleidimo priežasčių.

21.1. Priešingai nei teigia apeliantai, iš skirtingų atsakovų ieškovei buvo priteistas skirtingas žalos atlyginimas.

21.2. Kadangi patikslintas ieškinys yra pareikštas dėl atlyginimo žalos, atsiradusios dėl ieškovės tyčinį bankrotą sukėlusių neteisėtų veiksmų, ieškinio senaties termino pradžia negali būti ankstesnė nei įsiteisėjo teismo sprendimas ieškovės bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

21.3. Priešingai nei teigia apeliantai, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimas laikytinas prejudiciniu. UAB ,,Vaivorykštė“, siekdama paneigti savo atsakomybę dėl žalos, padarytos jos neteisėtais veiksmas, lėmusiais ieškovės bankroto pripažinimą tyčiniu, turėtų ginčyti ne Lietuvos apeliacinio teismo sprendime konstatuotus neteisėtus veiksmus ir savo kaltę dėl jų, o paneigti priežastinio ryšio tarp jos neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos prezumpciją.

21.4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nemoki tapo 2000 metų pradžioje, kai jos akcininkais buvo H. A., J. D. ir UAB ,,Bendrystė“, kas lemia jų civilinės atsakomybės taikymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovų apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

26. Nagrinėjant bylos dalį iš naujo, joje spręstas ginčas dėl bankrutavusiai ieškovei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo iš kaltų dėl žalos atsiradimo asmenų – ieškovės vadovų, darbuotojų ir dalyvių (akcininkų).

Dėl argumentų, susijusių su V. Ž. faktiniu vadovavimu ieškovei ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos jai iškėlimo nevykdymo

27. Apeliantas V. Ž., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo žalos atlyginimą, teigia, kad jis nebuvo faktiniu BUAB „Vaigera“ vadovu, neteisėtų veiksmų neatliko, prie įmonės bankroto neprisidėjo ir nėra atsakingas dėl jai padarytos žalos.

28. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad UAB „Vaigera“ direktoriumi atsakovas H. A. dirbo nuo 1995 m. rugsėjo 27 d. iki 2000 m. kovo 7 d., nuo 2000 m. kovo 7 d. jis dirbo komercijos direktoriumi, o 2003 m. kovo 29 d. darbo sutartis su atsakovu H. A. buvo nutraukta. Nuo 2000 m. kovo 7 d. iki 2000 m. gegužės 31 d. UAB „Vaigera“ atstovavo atsakovas V. Ž.. Atsakovas V. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad nėra duomenų apie H. A. atleidimą iš direktoriaus pareigų, Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie V. Ž. vadovavimą įmonei, nes jis dirbo direktoriumi ne UAB ,,Vaigera“, bet jos filiale Vilniuje. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Vien tai, kad Juridinių asmenų registre V. Ž. vadovavimo įmonei faktas nebuvo išviešintas, nereiškia, jog įmonei faktiškai vadovavo kitas asmuo. Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie faktinį V. Ž. vadovavimą ieškovei.

29. Šioje byloje anksčiau priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimu ir bylos dalis dėl žalos atlyginimo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Paminėtame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovo V. Ž. faktiniu vadovavimu ieškovei, nebuvo nuginčytos ar paneigtos. Byloje konstatuota, kad atsakovas V. Ž. buvo UAB „Vaigera“ vadovas ir šias funkcijas jis pradėjo vykdyti nuo 2000 m. kovo 7 d. Teismas atmetė kaip nepagrįstus V. Ž. paaiškinimus, kad jis, kaip ieškovės Vilniaus filialo vadovas, tik atliko tam tikras funkcijas, kurias jam pavedė ieškovės akcininkai, nes tokius paaiškinimus paneigia visuma byloje nustatytų faktinių aplinkybių. UAB „Vaigera“ visuotinio akcininkų 2000 m. kovo 28 d. susirinkimo protokole nurodoma, kad jame dalyvauja UAB „Vaigera“ direktorius V. Ž., susirinkimo protokolą pasirašė UAB „Vaigera“ direktorius V. Ž.. Nors byloje nėra akcininkų sprendimo, kuriuo V. Ž. buvo paskirtas UAB „Vaigera“ direktoriumi, tačiau tai, kad kituose akcininkų susirinkimo protokoluose nurodyta, jog V. Ž. yra įmonės direktorius, patvirtina faktinę aplinkybę, kad įmonės akcininkai buvo pavedę V. Ž. eiti vadovo pareigas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo V. Ž. argumentus, kad jis buvo suklaidintas, kad akcininkų 2000 m. kovo 28 d. susirinkime nedalyvavo, kad susirinkimo protokolas jam buvo pateiktas tik pasirašyti, kad jis formaliai pasirašinėjo UAB „Vaigera“ dokumentus, nesigilindamas į jų esmę, nesuprasdamas reikšmės. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad V. Ž. buvo ieškovės filialo vadovas, sudaro prielaidas teigti, jog, turėdamas vadovavimo patirties, jis suprato savo veiksmus, jų svarbą ir reikšmę, veikė savo valios rizika ir turi prisiimti iš to kylančias pasekmes. Pagal proceso dalyvės N. Č. paaiškinimus ji į Šiaulius 2000 m. kovo 9 d. kartu su V. Ž. atvyko atlikti UAB „Vaigera“ prekių atsargų sandėlyje inventorizacijos, kadangi Vilniaus filiale nebebuvo darbo, filialas nebevykdė veiklos. Pagal V. Ž. darbo knygelės duomenis jo darbo santykiai UAB „Vaigera“ Vilniaus filiale pasibaigė 2000 m. balandžio 30 d., o darbo santykiai buvo tęsiami UAB „Vaigera“ Šiaulių m., kad UAB „Vaigera“ Šiaulių m. V. Ž. dirbo nuo 2000 m. kovo 8 d. iki 2000 m. gegužės 31 d. Tokius duomenis taip pat patvirtina VSDFV Šiaulių skyriaus pranešimas apie apdraustojo socialiniu draudimu priėmimą į darbą, kuriame nurodyta, kad 2000 m. kovo 7 d. V. Ž. yra priimamas į darbą UAB „Vaigera“, kurios adresas Pramonės g. 21, Šiauliai. Byloje pateikti dokumentai patvirtina V. Ž., kaip vadovo, atliktas funkcijas – sprendimų priėmimą, sutarčių sudarymą, nurodymų kitiems UAB „Vaigera“ darbuotojams davimą, disponavimą UAB „Vaigera“ turtu, įsakymo atleisti iš pareigų komercijos direktorių H. A. priėmimą, kitų 2000 m. kovo 9 d. įsakymų, prekių nurašymo akto pasirašymą. V. Ž. taip pat sudarė ir pasirašė 2000 m. kovo 8 d. cesijos sutartį dėl UAB „Vaigera“ turto perleidimo, kaip UAB „Vaigera“ direktorius pasirašė Valstybinės mokesčių inspekcijos 2000 m. gegužės 4 d. patikrinimo akte Nr. 07-243-1. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2000 m. lapkričio 24 d. akte Nr. 443-10-00 V. Ž. nurodytas kaip UAB „Vaigera“ direktorius, patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad UAB „Vaigera“ direktorius V. Ž. pateikė paaiškinimus. V. Ž., kaip UAB „Vaigera“ direktorius, 2000 m. kovo 22 d. pasirašė ir pateikė Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už 2000 m. vasario mėnesį (iki to laiko deklaracijas pasirašinėjo ir teikė prieš tai buvęs UAB „Vaigera“ direktorius H. A.). V. Ž. taip pat teikė pasirašytus pranešimus apie UAB „Vaigera“ darbuotojų atleidimus.

30. Iš esmės analogiškos pirmiau nurodytoms aplinkybės nustatytos Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-108-772-2020, kuriuo buvo atmestas kaip nepagrįstas ieškovo V. Ž. ieškinys dėl 2000 m. kovo 28 d. UAB „Vaigera“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo ir 2000 m. kovo 28 d. skolų perkėlimo sutarties pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais. Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimas nebuvo skundžiamas ir yra įsiteisėjęs. Jame konstatuota, kad 2000 m. kovo 28 d. UAB ,,Vaigera“ visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvavo ir protokolą pasirašė UAB ,,Vaigera“ direktorius V. Ž., kuris taip pat buvo ir susirinkimo sekretorius, susirinkime nutarta įpareigoti UAB ,,Vaigera“ direktorių V. Ž. įmonės vardu pasirašyti su UAB ,,Vaivorykštė“ 911 801,03 Lt skolos perkėlimo sutartį. Nustatyta, kad UAB ,,Vaigera“ ir UAB ,,Vaivorykštė“ įgalioti asmenys 2000 m. kovo 28 d. pasirašė skolos perkėlimo sutartį, o vėliau ir sutarties papildymą bei susitarimus kaip jos priedus. Nurodytame teismo sprendime konstatuota, kad UAB ,,Vaigera“ direktoriaus V. Ž. 2000 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 2 Dėl inventorizacijos sandėlyje buvo sudaryta inventorizacinė komisija, tos pačios dienos direktoriaus V. Ž. įsakymu Nr. 3 inventorizacijos metu nustačius prekių trūkumą nurodyta jį išieškoti iš atsakingų asmenų. Remdamasis Šiaulių apygardos prokuratūros 2006 m. rugsėjo 5 d. nutarimo ,,Nelaikyti civiliniu ieškovu, nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-1-541-2000“ duomenimis, teismas nurodė, kad liudytojas V. Ž. du kartus yra paaiškinęs, jog 2000 metų kovo mėnesį UAB ,,Vaigera“ akcininkams sprendimu nušalinus bendrovės direktorių H. A., pastarojo pareigas teko eiti jam. Teismas konstatavo, kad nurodytas ikiteisminio tyrimo dokumentas, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais paneigia V. Ž. teiginius, kad jis nelaikytinas ieškovės vadovu, nes šis dokumentas laikytinas oficialiu rašytiniu dokumentu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismas atmetė kaip neįrodytus V. Ž. teiginius, kad toje byloje ginčytų sandorių sudarymo metu jis buvo ar galėjo būti suklaidintas.

31. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamai duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad atsakovas V. Ž. buvo faktiniu ieškovės vadovu laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 8 d. iki 2000 m. gegužės 31 d., todėl ir jis yra atsakingas už žalą ieškovei pagal ieškinyje nurodytas žalos atsiradimo aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas V. Ž. buvo įgaliotas atlikti tik atskiras pavienes vadovo funkcijas (atlikti inventorizaciją, pasirašyti sutartis, įsakymus), todėl jam nekilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Byloje nustatyta, kad bankroto byla ieškovei buvo iškelta kreditoriaus iniciatyva, taigi atsakovas V. Ž., būdamas ieškovės faktiniu vadovu tuo laikotarpiu, kai ieškovė buvo nemoki įmonė, ne tik laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, bet šios pareigos apskritai nevykdė.

Dėl kitų atsakovo V. Ž. apeliacinio skundo argumentų

32. Atsakovas V. Ž. apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo teiginių, jog ieškovė į bylą atsakovais įtraukė ne visus už ieškovės privedimą prie bankroto atsakingus asmenius. Pasak atsakovo V. Ž., ieškovės bankroto administratorė veikė susitarusi su kai kuriais dėl ieškovei padarytos žalos atsakingais asmenimis, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendimu grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo, konkrečiai įvardijo visus asmenis, kurie turi būti įtraukti į bylos nagrinėjimą sprendžiant dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokias apelianto teiginiais.

33. Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo turinio, jame, priešingai nei teigia atsakovas V. Ž., nėra išskirti tam tikrais ieškovės valdymo laikotarpiais veikę konkretūs asmenys, kurie turėjo būti traukiami į procesą atsakovais, nei buvo ieškovės padaryta. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, jame pasisakyta dėl visų esminių atsakovo V. Ž. argumentų, taip pat išdėstyti motyvai, kuriais remiantis atmesti kaip nepagrįsti atsakovo teiginiai, susiję su kitų asmenų nepatraukimu atsakingais už žalą asmenimis – atsakovais. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, išanalizavusi faktines bylos aplinkybes bei atsakovo V. Ž. apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme ydingumo ar konkrečių teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų, galėjusių lemti neteisingą ginčo pagal ieškovės ieškinyje pareikštus reikalavimus išsprendimą.

34. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šiuo atveju atsakovas V. Ž., teigdamas, kad ieškovės bankroto administratorius veikė galbūt susitaręs su kitais asmenimis, siekiančiais išvengti galimo žalos atlyginimo, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl tokie teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti (CPK 185 straipsnis).

Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, privedusių ieškovę prie tyčinio bankroto

35. Atsakovas V. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad jis neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais būtų prisidėjęs prie ieškovės nemokumo gilinimo ir kurie būtų lėmę žalos atsiradimą. Apeliantai – atsakovai UAB ,,Vaivorykštė“, J. D. ir UAB ,,Bendrystė“, nesutikdami su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad atsakovė UAB ,,Vaivorykštė“ nelėmė ieškovės nemokumo padėties ir neturėjo įtakos kitų ieškovės akcininkų ar valdymo organų sprendimams, jokios naudos iš santykių su ieškove negavo, bet priešingai, – perėmusi ieškovės skolines prievoles patyrė žalą. Apeliantų įsitikinimų, atsakovai J. D. ir UAB ,,Bendrystė“ nepriėmė sprendimų, kurie būtų privedę ieškovę prie bankroto, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nebuvo nei ieškovės vadovais, nei kitų valdymo organų nariais, jų civilinės atsakomybės sąlygos nenustatytos, be to, jie neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nes tokia pareiga numatyta tik įmonės vadovui. Atsakovai taip pat nurodo, kad 2000 m. kovo 28 d. skolos perkėlimo sutartimi žala ieškovei ir (ar) neigiamas poveikis jos nemokumo būklei nebuvo padaryti, bet priešingai, – ieškovė išvengė savo įsipareigojimų bankui vykdymo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais.

36. Šioje byloje priimtu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimu konstatuota, kad BUAB ,,Vaigera“ prie bankroto buvo privesta tyčia, o bylos dalis dėl su tyčiniu bankrotu susijusios žalos atlyginimo ir jo dydžio nustatymo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

38. Kasacinis teismas, pasisakydamas apie atsakingo asmens atsakomybę dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Kaip jau nurodyta, vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

39. Juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo ir kitų kaltų asmenų civilinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Tai reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas); 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir kaltė.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakomybė už tyčinio bankroto sukėlimą numatyta ne tik juridinio asmens valdymo organams bet ir juridinio asmens dalyviams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės dalyvio veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą kaip tyčinį, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012). Taigi jei įmonės dalyvis atlieka veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jis tuo pačiu atlieka nesąžiningus veiksmus, kurie CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu gali lemti jo civilinę atsakomybę, jei yra visos kitos šios normos taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

41. Tiek atsakovas V. Ž., tiek atsakovai UAB ,,Vaivorykštė“, J. D. ir UAB ,,Bendrystė“ apeliaciniuose skunduose iš esmės ginčija faktines aplinkybes, nustatytas sprendžiant klausimą dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusias su jų neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti ieškovės tyčinį privedimą prie bankroto. Atsakovų teigimu, jie neteisėtų veiksmų neatliko, prie ieškovės nemokumo atsiradimo ar padidėjimo neprisidėjo, kad 2000 m. kovo 28 d. priimtas ieškovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas dėl skolos perkėlimo buvo ne žalingas, o naudingas ieškovei. Kaip pirmiau jau minėta, tokios faktinės aplinkybės, kaip prejudiciniai faktai, nebegali būti ginčijamos (priešingas aiškinimas reikštų res judicata (liet. galutinis teismo sprendimas) principo pažeidimą). Atsakovai nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo bylos faktinių aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo yra nepagrįsti.

42. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendime konstatuota, kad BUAB „Vaigera“ vykdoma veikla 2000 metais nutrūko ne dėl verslo nesėkmės, o dėl įmonės valdymo organų ir akcininkės UAB „Vaivorykštė“ atliekamų neteisėtų ir verslo logikai prieštaraujančių veiksmų, t. y. dėl apyvartinių lėšų išėmimo iš įmonės kasos, nesant tam nei teisinio, nei ekonominio pagrindo, išankstinio, tariamai numatomo, pelno paskirstymo įmonės akcininkams, įmonės lėšų panaudojimo vadovų ir akcininkų asmeniniams poreikiams tenkinti, banko paskolos panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį (papildyti apyvartinėms lėšoms), o be pagrindo perduodant lėšas akcininkei UAB „Vaivorykštė“, apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo, įskaitant fiktyvų įstatinio kapitalo didinimą. Nustatyta, kad BUAB „Vaigera“ ne tik buvo privesta prie bankroto tyčia, tačiau jai esant faktiškai nemokiai įmonės valdymo organai ir akcininkai priėmė sprendimus, kuriais dar labiau pablogino įmonės (jos kreditorių) padėtį, t. y. likęs įmonės turtas buvo perkeltas atsakovei UAB „Vaivorykštė“, kuri, nors jau ir nebuvo ieškovės akcininke 2000 m. kovo 28 d. priimant sprendimus dėl skolos ir turto perkėlimo, tačiau aktyviai veikė ir prisidėjo prie ieškovės privedimo prie bankroto. UAB ,,Vaigera“ 2000 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas patvirtina, kad įmonės akcininkai (H. A., J. D. ir UAB ,,Bendrystė“), atsižvelgdami į tai, jog įmonė dėl prekinių - piniginių vertybių grobimo masto tapo nemoki ir negali grąžinti AB „Vilniaus bankas“ iš jo pagal 1998 m. kovo 26 d. kredito sutartis gautų paskolų, visą likusį 911 801,03 Lt įsiskolinimą bankui nusprendė perkelti UAB „Vaivorykštė“, o už pastarosios perimtą prievolę bankui, UAB „Vaigera“ įsipareigojo perleisti visas turimas reikalavimo teises į neįvykdytas skolininkų prievoles (debitorinius reikalavimus) pagal atskirus susitarimus, taip pat visą likusį turtą, jei UAB „Vaivorykštė“ to pageidauja, ir atsiskaityti pinigais iki 2000 m. balandžio 10 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendime konstatavo, kad tas sandoris buvo nenaudingas ieškovei ir jos kreditoriams, nes tuo pačiu laikotarpiu UAB „Vaivorykštė“ perėmė iš ieškovės UAB „Vaigera“ pastarosios turimą turtą. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2000 m. vidurio (kuomet įmonė nustojo vykdyti veiklą) UAB „Vaigera“ buvo sąmoningai blogai valdoma, sudarant galimybę valdymo organams ir dalyviams (H. A., UAB ,,Transnebas“, UAB ,,Vaivorykštė“, J. T., A. V.) pasisavinti (iššvaistyti) įmonės lėšas, netinkamai (apgaulingai) tvarkoma buhalterinė apskaita, siekiant nuslėpti lėšų pasisavinimą (iššvaistymą). Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad UAB „Vaigera“ faktiškai nemoki tapo ne vėliau kaip 2000 m. pradžioje. Nurodytu laikotarpiu įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais – mokėti kredito įmokas bankui, atsiskaityti su darbuotojais, tiekėjais, valstybės biudžetu.

43. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Vaigera“ 2000 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole užfiksuota, jog akcininkams žinomas bendrovės nemokumo faktas, tačiau jie ne tik neinicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimo, bet ir priiminėjo įmonės tolesnei veiklai reikšmingus sprendimus. UAB „Vaigera“ nemoki tapo 2000 m. pradžioje, todėl jos vadovai ir (ar) akcininkai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, nustatytais Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendime, kuriuo BUAB „Vaigera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl jų (aplinkybių) nereikia įrodinėti.

44. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų UAB ,,Vaivorykštė“, J. D. ir UAB ,,Bendrystė“ argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendime konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis kaip turinčiomis prejudicinę reikšmę, nes šis sprendimas yra priimtas toje pačioje byloje.

45. Remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 ir kt.).

46. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, juo galutinai išspręstas savarankiškas teisinis reikalavimas – dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Ta aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimu nuspręsta bylos dalį dėl kito byloje pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo – žalos atlyginimo priteisimo – perduoti nagrinėti iš naujo, nesudaro pagrindo nesivadovauti apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis (CPK 185 straipsnis, 182 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų šioje byloje pagrįstumo, vadovavosi ne vien bylos dalyje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytomis aplinkybėms, bet taipogi analizavo bei įvertino po bylos dalies perdavimo iš naujo nagrinėti ieškovės pateiktame patikslintame ieškinyje išdėstytus faktus ir argumentus (CPK 263 straipsnis).

Dėl žalos atlyginimo dydžio

47. Tyčinis bankrotas suprantamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, o jo požymiais yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindas manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma, kuri rodo tai, jog akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012 ir kt.). Taigi civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų kaltų asmenų atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Asmenys, pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdami paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad tokiu atveju jiems tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad neteisėti veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

48. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal konkrečios bylos faktinę situaciją, todėl vienais atvejais jis gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto bylose nepatenkintų reikalavimų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant pagal ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat ieškinio pateikimo aplinkybes priteisti žalą iš atsakovų buvo prašoma dviem pagrindais – dėl ieškovės tyčinio bankroto, t. y. sąmoningo blogo įmonės valdymo, sukėlusio ieškovės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, taip pat dėl neįvykdytos ieškovės vadovų ir dalyvių pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai ieškovei iškėlimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo V. Ž. apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė ir tą žalą, kurią sudaro ieškovės bankroto byloje patvirtintas atsakovės UAB ,,Vaivorykštė“ kreditorinis reikalavimas. Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB ,,Vaivorykštė“ aktyviais neteisėtais veiksmais prisidėjo prie ieškovės privedimo prie tyčinio bankroto, todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo ieškovei priteistino žalos atlyginimo dalimi pripažinti ir atsakovės UAB ,,Vaivorykštės“ patvirtintą kreditorinį reikalavimą, nes ši atsakovė taip pat yra kalta dėl žalos atsiradimo.

50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovei iš atsakingų asmenų – atsakovų V. Ž., H. A., UAB ,,Bendrystė“, J. D., UAB ,,Vaivorykštė“ priteistinas atlyginimas žalos, priežastiniu ryšiu susijusios su jų neteisėtais veiksmais, t. y. nevykdymu pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir (ar) tyčiniu ieškovės privedimu prie bankroto. Tokią žalą sudaro ieškovės bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų 4 970,11 Eur kreditorinių reikalavimų suma (patvirtinta kreditoriams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir antstoliui A. B.), į žalos atlyginimo mastą neįskaitant atsakovės UAB ,,Vaivorykštė“ patvirtinto kreditorinio reikalavimo, bei 4 618,72 Eur ieškovės bankroto proceso administravimo išlaidų suma. Tai reiškia, kad iš šioje byloje ieškovei priteisto žalos atlyginimo tenkintini Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir antstolio A. B. patvirtinti kreditoriniai reikalavimai bei padengiamos ieškovės bankroto administravimo išlaidos.

Dėl ieškinio senaties termino atsakovų UAB ,,Vaivorykštė“, J. D. ir UAB ,,Bendrystė“ atžvilgiu

51. Apeliantai atsakovai UAB ,,Vaivorykštė“, J. D. ir UAB ,,Bendrystė“ apeliaciniame skunde teigia, kad ieškinys jų atžvilgiu turėjo būti atmestas, nes ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo reikšti ir nebuvo pagrindo šį terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

52. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju trejų metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 2017 m. rugpjūčio 5 d., kai įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Vaigera“ ir baigėsi 2020 m. rugpjūčio 5 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovei buvo nustatytas terminas patikslinti ieškinį iki 2020 m. liepos 7 d.; ieškovės prašymu pratęsus nustatytą terminą, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį 2020 m. rugpjūčio 13 d., nežymiai praleidusi senaties terminą, todėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą.

53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.). Kai administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužinojo ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bet kuriuo atveju bankrutuojančios įmonės administratorius apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą sužino ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016 ir kt.).

54. Analizuojamu atveju patikslintas ieškinys byloje pareikštas Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2020 m. birželio 3 d. sprendimą, kuriuo konstatuota, kad dėl ieškovei kilusios žalos gali būti atsakingi ne tik buvę UAB ,,Vaigera“ vadovai, bet ir jos dalyviai. Vadinasi, po šio teismo procesinio sprendimo priėmimo tapo žinoma, kad ieškovės UAB ,,Vaigera“ dalyviai (akcininkai UAB ,,Vaivorykštė“, J. D., UAB ,,Bendrystė“) prisidėjo prie UAB ,,Vaigera“ tyčinio bankroto ir gali būti atsakingi dėl žalos ieškovei padarymo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio šios dalies atsakovų (ieškovės dalyvių) atžvilgiu senaties termino pradžią, kuri skaičiuotina ne nuo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, bet nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 3 d. sprendimo priėmimo. Ieškovė patikslintą ieškinį, kuriame reikalavimus pareiškė ir ieškovės akcininkams, pateikė 2020 m. rugpjūčio 13 d., vadinasi, trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Dėl procesinės bylos baigties

55. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Tačiau pasisakydamas dėl solidariai priteistino 4 970, 11 Eur žalos atlyginimo ir 4 618,72 Eur bankroto administravimo išlaidų priteisimo iš atsakovų H. A., V. Ž., J. D. ir UAB „Bendrystė“, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodant, kad ieškovei iš atsakovų H. A., V. Ž., J. D., UAB „Bendrystė“, UAB „Vaivorykštė“ solidariai priteistinas 9 588,83 Eur žalos atlyginimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Atsakovas V. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Apelianto teigimu, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme turėjo būti atlygintos proporcingai ieškovės atmestų reikalavimų daliai. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, susijusią su ieškovės tyčiniu bankrotu ir atsakovų veiksmų šiame kontekste įvertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes nepatenkinta ieškinio reikalavimų dalis sietina būtent su atsakovų neteisėtais veiksmais, lėmusiais atsakovės UAB ,,Vaivorykštė“ kreditorinio reikalavimo ieškovės tyčinio bankroto byloje atsiradimą, o ne dėl tokių ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Šioje byloje susiklosčiusioje išskirtinėje situacijoje nėra pagrindo atsakovus (buvusius ieškovės vadovus ir dalyvius) ar kurį nors iš jų vertinti kaip bylą ,,laimėjusią šalį“, nes apeliacinės instancijos teismo nustatytos žalos ieškovei atlyginimo dydžio ribojimą apsprendžia neteisėtų atsakovų veiksmų įvertinimas.

57. Nors iš atsakovų H. A., J. D. ir UAB „Bendrystė“ priteistino žalos atlyginimo suma yra mažinama, nėra pagrindo spręsti šių atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimo, nes nepateikti įrodymai apie tokių išlaidų turėjimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vaigera“ ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovų H. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bedrovės „Bendrystė“ (juridinio asmens kodas 144934595), uždarosios akcinės bedrovės „Vaivorykštė“ (juridinio asmens kodas 144050881) solidariai 9 588,83 Eur (devynis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 83 ct) žalos atlyginimą ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vaigera“ (juridinio asmens kodas 145087459).

Kitą ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo dalį atmesti.

Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vaigera“ ieškinį atsakovėms N. Č., D. M., V. R. atmesti.

Priteisti atsakovei V. R. 2 299 Eur (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vaigera“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Priteisti valstybei iš atsakovų H. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bedrovės „Bendrystė“ (juridinio asmens kodas 144934595), uždarosios akcinės bedrovės „Vaivorykštė“ (juridinio asmens kodas 144050881) po 14,68 Eur (keturiolika eurų 68 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.“