Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Tojaris projektai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl civilinės bylos sustabdymo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų (toliau – ir STT) prašė ieškinį atmesti. Taip pat pateikė prašymus stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-624-655/2011 ir bus įvertintas trečiojo asmens pareigūnų atliktų procesinių veiksmų teisėtumas, kadangi šių veiksmų įvertinimas turės tiek įrodomąją, tiek prejudicinę galią nagrinėjamai bylai.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Byloje pateikta pakankamai duomenų apie neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus, lėmusius ieškovo teisių ir interesų pažeidimą: krata ieškovo patalpose buvo neteisėta, atlikta nesant nutarimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 145 straipsnis). 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimas buvo pagrindas atlikti kratą tik įtariamojo P. B. darbo vietoje, o P. B. patalpą savo advokato darbo vietai subnuomoja iš UAB „Tojaris“. BPK 145 straipsnio 4 dalyje numatytas būtinas patalpos, kurioje daroma krata, savininko, valdytojo ar nuomininko dalyvavimas, tačiau ieškovui ši garantija nebuvo suteikta, krata dalyvaujantiems asmenims nebuvo išaiškintas taikomos procesinės prievartos tikslas ir jų dalyvavimo esmė. STT pareigūnai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, kratos metu nebuvo imtasi priemonių, kurios padėtų išvengti nereikalingo trukdymo įmonės veiklai.Baudžiamojoje byloje ieškovas nėra proceso šalis ir/arba dalyvis, todėl negali pasinaudoti BPK įtvirtintomis galimybėmis ginti savo teises. Tikėtina, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą nebus nagrinėjamas pareigūnų veiksmų teisėtumas ieškovo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokios bylai reikšmingos aplinkybės, kurių negalima nustatyti civilinio proceso tvarka, gali būti nustatytos baudžiamojoje byloje, todėl formaliai sustabdžius bylą, yra be pagrindo vilkinamas procesas. Baudžiamosios bylos duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai civilinėje byloje, tam nebūtina sustabdyti bylą. Atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad baudžiamojoje byloje yra nagrinėjamas STT pareigūnų veiksmų teisėtumas ieškovo atžvilgiu. Procesinės prievartos priemonės taikymas ieškovo atžvilgiu nebuvo reikalingas baudžiamojoje byloje, t.y. kratos metu paimti kompiuteriai ir dokumentai buvo grąžinti, gauti duomenys nėra naudojami grindžiant kaltinimus. Tikėtina, jog baudžiamojoje byloje priimti sprendimai neturės įrodomosios ir prejudicinės galios šioje civilinėje byloje. Negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui reikalingi faktai yra nustatinėjami kitoje byloje, ir teismas pats negali jų nustatyti. Teismo pareiga sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų, ir kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus. Be to, teismas turi rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, CPK 2, 7 straipsniai). Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai. Civilinei bylai prejudicinę reikšmę turi tik tam tikri faktai, nurodyti įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje. Civilinę bylą nagrinėjančiam teismui nereikia iš naujo nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, konstatuoti nuosprendyje, ir ar juos atliko nuteistasis, o kiti nuosprendyje nurodyti faktai neturi civilinei bylai prejudicinės galios. Baudžiamojoje byloje yra užfiksuoti procesinės prievartos atlikimo veiksmai P. B. darbo vietoje ir UAB „Tojaris“, STT pareigūnui priėmus nutarimus tokius veiksmus atlikti, tačiau tokių veiksmų atlikimas nebuvo fiksuojamas UAB „Tojaris projektai“ atžvilgiu. Teismui yra pateikta pakankamai duomenų (o jeigu jų trūksta, juos galima prijungti iš baudžiamosios bylos) išnagrinėti šią civilinę bylą.

Ieškovas žalą kildina iš kratos ir STT pareigūnų veiksmų jos metu, todėl, nesant įsiteisėjusio galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje, civilinės bylos nagrinėjimas negalimas. Visą baudžiamosios bylos medžiagą ir duomenų gavimo teisėtumą įvertins baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, tuo pačiu nuspręsdamas, kurie iš duomenų patvirtina ar paneigia reikšmingas aplinkybes, ir kurie laikytini įrodymais (BPK 20 straipsnis). Jei teismas baudžiamojoje byloje konstatuotų, kad kratos metu gauti duomenys yra neteisėti, tai šioje civilinėje byloje turėtų įrodomąją galią, kadangi iš esmės būtų pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus atliekant kratą. Argumentai, kad baudžiamojoje byloje galimai nebus sprendžiamas klausimas dėl kratos teisėtumo yra tik ieškovo prielaidos.Kratos atlikimo metu įtariamasis P. B. (kuris šiuo metu yra teisiamasis) buvo įvairiais ryšiais susijęs su ieškovu. Kratos metu gautų duomenų reikšmingumą baudžiamajai bylai įrodo faktas, kad P. B. ikiteisminio tyrimo metu taip pat skundė kratos teisėtumą, prašė įpareigoti sunaikinti kratos pagrindu gautus duomenis.

Ieškovo argumentai dėl įrodymų pakankamumo yra nesusiję su klausimu dėl bylos sustabdymo pagrįstumo. Įrodymų pakankamumas yra civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Esminis klausimas – ar yra aplinkybių, kurios neleidžia objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti civilinę bylą. Kol nėra priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje dėl veiksmų, ieškovo nurodomų kaip ieškinio pagrindas, teisėtumo, tol nėra galimybės jų vertinti civiline teisine prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik BPK nustatyta tvarka (2011 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2011). Taigi įrodymų teisėtumo (leistinumo) klausimas yra vienas iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo iš esmės dalykų. Jei teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, konstatuotų, kad atliekant kratą buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos, tai iškreiptų baudžiamosios bylos procesą ir trukdytų teismui priimti objektyvų ir nešališką sprendimą baudžiamojoje byloje. Vadovaujantis BPK 62 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui. Taigi ieškovas turi visas galimybes savo teises ginti BPK nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl civilinės bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkte numatytuoju privalomuoju bylos sustabdymo pagrindu, t.y. dėl to, kad negalima nagrinėti šios bylos kol nebus išnagrinėta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-61-655/2012 (ankstesnis bylos Nr. 1-624-655/2011). Civilinę bylą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu būtina stabdyti tada, kai tarp nagrinėjamos teisme civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ryšys, t. y. kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę sprendimui nagrinėjamoje byloje. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga privalomai sustabdyti savo nagrinėjimą bylą yra siekiama išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose priėmimo, taip pat eliminuoti tų pačių faktų nustatinėjimą kelis kartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007). Teismų praktikoje suformuluota pozicija, kad spręsdamas dėl būtinumo sustabdyti bylą, teismas visų pirma privalo įsitikinti, ar sudaranti pagrindą privalomam bylos sustabdymui aplinkybė tikrai egzistuoja, ar nėra duomenų apie tai, kad artimiausiu metu pagrindas bylą sustabdyti išnyks. Galima ar ne išnagrinėti bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-703/2007).Pagrįstas ir teisėtas bylos sustabdymas ne tik nepažeidžia civilinio proceso tikslų ir principų bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimų, bet ir yra vienas iš procesinių teisinių garantų, užtikrinančių tinkamą asmenų teisių bei teisėtų interesų gynybą, įstatymų taikymą, kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2008), tačiau visais atvejais bylos sustabdymas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, turi atitikti proporcingumo principą. Bylos sustabdymas yra procesinė priemonė, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais, t.y. bylą reikia stabdyti tik tuomet, kai negalima jos nestabdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1687/2011).

Vadovaujantis CPK 182 straipsniu, prejudiciniais faktais pripažįstamos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, taip pat asmens nusikalstamų veikų pasekmės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Teismas sutinka su apelianto argumentu, kad tarp nagrinėjamos bylos ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-61-655/2012 nėra tiesioginio prejudicinio ryšio. Priešingai nei ginčijamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, paminėtoje baudžiamojoje byloje nėra vertinamas šioje byloje ginčijamų pareigūnų veiksmų teisėtumas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad paminėtoje baudžiamojoje byloje sprendžiamas L. A., A. A. ir P. B. baudžiamosios atsakomybės klausimas, taigi paminėtos baudžiamosios bylos išnagrinėjimo rezultatas negali turėti tiesioginės įtakos teismo sprendimui nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų turinio matyti, kad nagrinėjamos bylos sąsajos su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamąja byla Nr. 1-61-655/2012 grindžiamos baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo atliekamu surinktų įrodymų vertinimu priimant nuosprendį, t.y. tam tikrų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pripažinimu ar nepripažinimu leistinais įrodymais baudžiamojoje byloje. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, konstatavus, kad atliekant kratą buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos, tai iškreiptų baudžiamosios bylos procesą ir trukdytų teismui priimti objektyvų ir nešališką sprendimą baudžiamojoje byloje. Tačiau sutikti su tokiu vertinimu nėra teisinio pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nors neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų, dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 381/2003).Taikytų procesinės prievartos priemonių teisėtumas (jų nepanaikinimas instancine tvarka), nereiškia, kad aptariamos priemonės esą visais atvejais teisėtos ir civiliniu teisiniu aspektu – šių priemonių teisėtumas gali ir turi būti tiriamas bei vertinamas kartu su kitais civilinėje byloje pateiktais duomenimis, įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-499/2011). Atsižvelgiant į tai atmestinas kaip nepagrįstas atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentas, kad kol nėra priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje dėl veiksmų, ieškovo nurodomų kaip ieškinio pagrindas, teisėtumo, tol nėra galimybės jų vertinti civiline teisine prasme. Tuo pačiu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvada dėl būtinybės sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu negali būti pripažinta pagrįsta.

Teismas neanalizuoja atskirojo skundo argumentų, susijusių su byloje surinktų įrodymų pakankamumu ieškovo reikalavimui pagrįsti, kadangi, kaip pagrįstai pažymima atsiliepime į atskirąjį skundą, įrodymų pakankamumo vertinimas teismo atliekamas bylą nagrinėjant iš esmės. Taip pat neanalizuojami atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai, susiję su byloje ginčijamų procesinių veiksmų poreikiu baudžiamajam procesui, kadangi tai nėra susiję su ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 2 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. nutartį panaikinti.