Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-499/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-12-12
Bylos Nr.: 2A-499/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: (nepasirinktas)

Teisėjai: Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Vytas Milius
Ieškovas: A. E. R.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija LR Generalinė prokuratūra
Trečiasis asmuo: Policijos departamentas prie LR VRM

Kategorijos

44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-499/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.4, 44.2.4.1, 44.2.4.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. E. R. ir atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-430-267/2011 pagal ieškovės A. E. R. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. E. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydama atnaujinti ieškinio padavimo terminą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 4155,88 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2004-02-26 buvo sulaikyta baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-102-04, o 2004-02-28 Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartimi jai buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. 12 dienų trukmės sulaikymas ir kardomasis kalinimas ieškovei buvo taikytas neteisėtai, nes 2007-04-17 buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris įsiteisėjo 2007-11-29. Dėl nepagrįsto sulaikymo ir suėmimo ieškovė patyrė žalą – neteko 1505,88 Lt dydžio 12 darbo dienų užmokesčio ir 2650 Lt sumokėjo advokatui už atstovavimą baudžiamojoje byloje. Ieškovė taip pat patyrė neturtinę žalą dėl neteisėto sulaikymo ir suėmimo, nes įtariama ir sulaikyta buvo nepagrįstai į Pakruojo rajono apylinkės teismą 2004-02-28 dėl kardomosios priemonės paskyrimo buvo vedama per miesto aikštę su antrankiais, matant Pakruojo miesto gyventojams, 12 dienų buvo įkalinta Pakruojo rajono policijos komisariato areštinėje nežmoniškose ir kankinančiose sąlygose, per masinės informacijos priemones (laikraščius) buvo viešai skelbiama, kad ieškovė yra suimta ir siejama su 100 000 Lt pagrobimu iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos. Dėl to ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jos reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko sveikata.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą; priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės ieškovei A. E. R. 6554 Lt žalai atlyginti ir 60 Lt bylinėjimosi išlaidų; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas, remdamasis bylos duomenimis bei prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 75-1-102-04 duomenimis, nustatė, kad baudžiamasis procesas šioje byloje buvo pradėtas 2004-02-18 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalį dėl juridinio asmens dokumentų pagrobimo. Nuo 2004-02-23 toje pačioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas tęsiamas ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl pasisavinimo didelės vertės svetimo turto, kuris buvo patikėtas ar esantis kaltininko žinioje. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdybos pirmininko A. A. pareiškimu. 2004-02-26 13 val. 34 min. ieškovė A. E. R. buvo sulaikyta kaip asmuo įtariamas dėl juridinio asmens dokumentų ir pinigų grobimo, jai patikėto turto pasisavinimo stambiu mastu, apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo ir galintis trukdyti nustatyti byloje tiesą. 2004-02-28 A. E. R. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimus, numatytus BK 178 str. 3 d., 222 str., 183 str. 2 d., 302 str. 1 d. 2004-02-28 Pakruojo rajono apylinkės teismas paskyrė ieškovei kardomąją priemonę suėmimą dešimčiai dienų. Pasibaigus 10 dienų kardomojo kalinimo laikui ieškovei kita kardomoji priemonė nebuvo paskirta. 2005-09-15 Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-102-04 A. E. R. atžvilgiu dėl pareikštų įtarimų pagal BK 178 str. 3 d., 183 str. 2 d., 302 str. 1 d., 222 str. buvo nutrauktas. 2006-02-07 A. E. R. buvo įteikti pranešimai apie įtarimus padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str. 1 d. 2006-05-02 baudžiamoji byla, kurioje A. E. R. ir A. A. buvo įtariami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str., su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui. A. E. R. ir A. A. buvo kaltinami tuo, kad pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. 1 d. reikalavimus ir neišsaugojo pirminių grynųjų pinigų išmokėjimo operacijas patvirtinančių dokumentų, tokiu būdu aplaidžiai vedė apskaitos tvarkymą. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2007-04-17 paskelbė išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad A. E. R. ir A. A. nepadarė veikos turinčios nusikaltimo požymių. Nuosprendis įsiteisėjo 2007-11-29 Šiaulių apygardos teismui paskelbus nutartį, kuria Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas buvo atmestas. CK 6.272 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinio prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Sulaikymas ir suėmimas gali būti pripažinti teisėti tik tuo atveju, jeigu jie buvo teisėti tiek nacionalinės teisės, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto požiūriu. Teismas atsižvelgė į tai, kad sulaikant įtariamą asmenį, skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus, trukdys procesui ir t. t. Šia nuostata reikalaujama sulaikyti asmenį pagal baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant jį padarius inkriminuojamą nusikaltimą, o ne teisėto pripažinimo kaltu. Teismas nurodė, kad teisiniai pagrindai ikiteisminiam tyrimui pradėti ir sulaikyti įtariamąją A. E. R. buvo: padaryti nusikaltimai, numatyti BK 183 str. 2 d. ir 178 str. 3 d., 222 str., 302 str., iš kurių du priskirti sunkių nusikaltimų grupei, byloje surinktų duomenų pakako įtarti, kad šį nusikaltimą padarė A. E. R., dirbusi Pakruojo ūkininkų kredito unijos vyr. buhaltere. Teismo teigimu, nors ieškovės sulaikymas 2004-02-26 teisės požiūriu buvo teisėtas, t.y. atitiko Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatas, vėlesni ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo atlikti procesiniai veiksmai, skiriant griežčiausią kardomąją priemonę įtariamajai A. E. R. yra neteisėti. Teismo manymu, Pakruojo rajono apylinkės teismas 2004-02-28 nutartyje tinkamai neargumentavo savo sprendimo – skirti A. E. R. griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, apsiribodamas tik abstrakčiu įstatyminių pagrindų nurodymu, nepaaiškinant kaip jie pritaikytini ieškovės individualiai situacijai. Tokia nutartis, įvertinus paskirto kardomojo kalinimo trukmę ir ikiteisminio tyrimo eigą, kai visi neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti iki ieškovės sulaikymo (kratos, apklausos), teismo vertinimu nesuderinami su Konvencijos garantijomis, juo labiau, kad kiti įtariami asmenys byloje ne tik nebuvo suimti ar sulaikyti, bet jiems nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė. Teismo teigimu, visą sulaikymo laiką jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai byloje nebuvo atliekami, tačiau įtariamajai laisvė buvo atimta 12 dienų. Teismo vertinimu, sulaikymo trukmė ir ieškovei parinkta griežčiausia kardomoji priemonė neatitiko Lietuvos teisėje įtvirtintų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Teismas mano, kad A. E. R. kardomasis kalinimas nuo 2004-02-28 iki 2004-03-08 tikslo, kurio buvo siekiama sulaikymo trukme, požiūriu buvo nesuderinamas su Konvencijos 5 str. 1 d. nuostatomis, nes ieškovės teisė į laisvę buvo ribojama nepateisinamai ilgai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad ieškovės sulaikymas ir suėmimas tęsėsi neprotingai ilgai, todėl Konvencijos 5 straipsnio prasme turi būti vertinamas kaip neteisėtas. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė A. E. R. 12 dienų buvo įkalinta Pakruojo rajono policijos komisariato areštinėje žmogaus orumą žeidžiančiomis sąlygomis: kameroje nebuvo plautuvės, vėdinimo, minkšto inventoriaus ir lovos skalbinių, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto neatskirtas. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 7 str. 1 d. nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietų administracija užtikrina asmenų kalinimo tvarką kardomojo kalinimo vietose. Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 3 p. nustatyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) turi būti vykdomas tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų žmogaus orumą bei atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą. Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Įvertinęs bylos medžiagą teismas sutiko su ieškovės ir jos atstovų teiginiais, kad vedant įtariamąją A. E. R. į teismą dėl kardomosios priemonės skyrimo per aikštę su antrankiais, matant Pakruojo miestelio gyventojams, nebuvo išsaugota ieškovės savigarba, ji buvo viešai pažeminta, o tuo pačiu buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovės atžvilgiu buvo pažeista Konvencijos 3 str. nuostatos, dėl ko ieškovė įgijo teisę į jai padarytos žalos atlyginimą. Teismo teigimu, nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, kad dėl kalinimo higienos normas pažeidžiančiose sąlygose ieškovė patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, juo labiau, kad ieškovės sveikata nebuvo gera: ji sirgo nervų, sąnarių ligomis, pastoviai vartojo medikamentus. Teismo manymu, negalima paneigti, jog dėl nustatytų neteisėtų pareigūnų veiksmų ieškovė giliai išgyveno ir jos ligos paaštrėjo, tai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ieškovės sveikata pablogėjo patvirtina aplinkybė, jog 2005 m. rugsėjo mėnesį jai buvo nustatytas 50 procentų darbingumo netekimas. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovės atžvilgiu baudžiamasis procesas vyko pažeidžiant jos konstitucines ir pilietines teises, o kardomojo kalinimo sąlygos žeidė jos žmogiškąjį orumą ir padarė ieškovei žalą (CK 6. 272 str. 1,3 dalys), todėl nustatęs visas tris būtinąsias sąlygas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti šioje reikalavimo dalyje (neteisėti pareigūnų veiksmai, žala ir priežastinis ryšis) laikė iš dalies pagrįstu ir tenkintinu ieškovės reikalavimą atlyginti jam neturtinę žalą. Spręsdamas dėl ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydžio teismas atmetė ieškovės argumentus, susijusius neturtinės žalos atlyginimu dėl to, kad per masinės informacijos priemonės ji buvo siejama su 100 000 Lt pagrobimu ir skleidžiama informacija apie jos suėmimą. Teisminio nagrinėjimo metu pati ieškovė pripažino, jog šią informaciją žiniasklaidos atstovams suteikė ne atsakovai, o Pakruojo rajono ūkininkų kredito unijos direktorius (b. l. 109). Todėl teismas nurodė, kad ši reikalavimo dalis negali būti tenkinama, neįrodžius neteisėtų pareigūnų veiksmų (CK 6.245 str.). Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose, įvertinęs pažeistas vertybes ir sukeltas pasekmes, valstybės ekonominę ir jos piliečių turtinę padėtį, sprendė esant teisingu priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą – 3000 Lt (CK 1.5 str. 3 d.). Teismas, pripažino, kad ieškovė iš tikrųjų patyrė turtinę žalą – (nuostolius dėl prarasto darbo užmokesčio ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti baudžiamajame procese), kurią turi atlyginti valstybė (CK 6.272 str., 6.249 str., 6.272str.). Teismo teigimu, tarp šalių nėra ginčo dėl turtinės žalos dydžio, nes teismo posėdžio metu ieškovės atstovas sutiko su atsakovų atsikirtimais dėl žalos paskaičiavimo šioje reikalavimo dalyje, pripažinęs, kad A. E. R. neteko 8 dienų darbo užmokesčio, o bylinėjimosi išlaidos turi būti mažinamos 100 Lt. Todėl teismas sprendė, kad ši reikalavimų dalis tenkinama iš dalies, priteisiant ieškovei byloje pateiktais dokumentais pagrįstą turtinę žalą 3554 Lt, t. y. : 2550 Lt bylinėjimosi išlaidas ir 1004 Lt netektą darbo užmokestį, likusią reikalavimų dalį atmetant kaip neįrodytą (CK 178 str.). Teismas nurodė, kad išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti priteistinos ieškovei iš valstybės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 60 Lt (CPK 88 str., 93 str., 98 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė A. E. R. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą pakeisti – padidinti ieškovei priteistos neturtinės žalos dydį iki 100 000 Lt bei padidinti ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 1 000 Lt, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes, tačiau priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą neteisingai mažino neturtinės žalos atlyginimą dėl valstybės ekonominės ir jos piliečių turtinės padėties. Teisingo atlyginimo principas yra nesuderinamas su neturtinės žalos atlyginimo mažinimu dėl valstybės ekonominės ir jos piliečių turtinės padėties. Teismo nustatytos neturtinės žalos dydžio priteisimas yra akivaizdžiai neproporcingas ieškovės patirtai žalai.

2. Ieškovė teismui pateikė 1000 Lt kvitą patvirtinantį jos turėtas teisinės pagalbos išlaidas. Ieškovės ieškinio reikalavimai iš esmės buvo patenkinti visiškai keičiant tik žalos atlyginimo dydį. Todėl priteisiant bylinėjimosi išlaidas turėjo būti atsižvelgta į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą bei tai, kad mažinant priteistos žalos dydį atsižvelgiant į valstybės ekonominę ir jos piliečių turtinę padėtį, nemažintinas priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo Pakruojo rajono apylinkės teismo neteisėtus veiksmus ieškovei skiriant kardomąją priemonę. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teismo veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų pareigūnų veiksmų sulaikant ieškovę bylos iškėlimo stadijoje. Todėl darytina išvada, kad baudžiamoji byla ieškovei pareikštais įtarimais iškelta pagrįstai. Teismas, spręsdamas dėl kardomosios priemonės – suėmimo, ieškovei paskyrimo pagrįstumo, turėjo vertinti visą baudžiamosios bylos medžiagą. Tačiau teismas nepakankamai tyrė ir vertino valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtiną sąlygą – neteisėtus veiksmus. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės atžvilgiu buvo surinkta pakankamai faktinių įrodymų, leidžiančių įtarti, kad ieškovė padarė nusikaltimus, be to ieškovė gali trukdyti procesui, kadangi įtarimai buvo pareikšti ir S. R. Todėl Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartis skirti ieškovei kardomąją priemonę – suėmimą atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kad suėmimas yra teisėtas, kai jis grindžiamas procesiniu sprendimu ir esant pagrįstam įsitikinimui, kad suimtas asmuo yra padaręs nusikaltimą. Be to, teismo turėjo būti įvertinta ir tai, ar ieškovė pasinaudojo galimybe baudžiamojo proceso tvarka skųsti procesinį dokumentą, kuriuo jai skirta kardomoji priemonė – suėmimas, t. y. ar ji išnaudojo visas gynybos priemones. Iš bylos duomenų matyti, kad Pakruojo rajono apylinkės teismui, skiriant ieškovei kardomąją priemonę – suėmimą dalyvavo pati ieškovė ir jos gynėjas. Tačiau ieškovė neišnaudojo visų gynybos priemonių, t. y. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo neskundė.

2. Neteisingas teismo argumentas, kad ieškovei paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo trukmė tęsėsi neprotingai ilgai, ieškovės sulaikymo metu byloje nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai. Ieškovė suėmime buvo 10 dienų. Toks suėmimo terminas yra protingas atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo įtariama padarius kelis nusikaltimus, padaryti nusikaltimai susiję su finansine – buhalterine veikla, dėl ko bylos tyrimas buvo sudėtingas, įtarimai buvo pareikšti keliems asmenims, todėl bylos apimtis didelė. Per visą ieškovės suėmimo laikotarpį baudžiamojoje byloje buvo atliekami nuoseklūs tyrimo veiksmai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti tiek ieškovės, tiek kitų asmenų galimą dalyvavimą padarant nusikaltimus. Nors ieškovė per suėmimo laikotarpį buvo apklausta vieną kartą, baudžiamojoje byloje buvo atliekami ir kiti tyrimo veiksmai.

3. Teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 3000 Lt neturtinę žalą. Nors ieškovės kaltė nebuvo įrodyta, tačiau iš Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. nuosprendžio matyti, kad neteisėtos ūkinės operacijos, dėl kurių buvo neteisėtai pasisavinti pinigai, atliktos. Nusikaltimai buvo padaryti, tik nenustatyti kalti asmenys. Teismas neįvertino to, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Atsiliepimas

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, nustatė ieškovei padarytos turtinės nei neturtinės žalos dydį, ir priteisė žalos atlyginimą, proporcingą ieškovei patirtai žalai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime nurodo, kad neteisingas ieškovės argumentas, jog teismas neteisingai neturtinės žalos atlyginimą mažino dėl valstybės ekonominės ir jos piliečių teisinės padėties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra naudojami šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai.

Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu. Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, neteisingai mažino neturtinės žalos atlyginimą dėl valstybės ekonominės ir jos piliečių turtinės padėties. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, atsižvelgė į tai, kad buvo atmesti ieškovės argumentai susiję su masinės informacijos priemonėse paskelbta informacija. Kadangi teismas ieškinį tenkino iš dalies, pagrįstai sumažino ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Ieškovė A. E. R. atsiliepimu į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir pagrįstai atmetė atsakovo atstovų teiginius, kad pagal CK 6.272 straipsnį valstybei kyla pareiga atlyginti ieškovei padarytą žalą.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepimu į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą patenkinti

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje keliamas klausimas dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl atitinkamų valstybės pareigūnų ir institucijų veiksmų pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą, taikant procesinės prievartos priemones.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme įtvirtinta objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už nurodytų valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, t. y. atsakomybė be kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 str. 1 d.). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. F. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010; kt.).

Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką pagrįstas įtarimas suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; L. v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000; S. v. Latvia,no. 32214/03, judgement of 24 November 2009; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-102-04 buvo pradėtas 2004-02-18, remiantis Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdybos pirmininko A. A. pareiškimu, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje dėl juridinio asmens dokumentų pagrobimo, o nuo 2004-02-23 tęsiamas ir pagal nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje dėl pasisavinimo didelės vertės svetimo turto, kuris buvo patikėtas ar esantis kaltininko žinioje (baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04, t. 1, b. l. 4). Ieškovė A. E. R., kuri dirbo Pakruojo ūkininkų kredito unijoje vyr. buhaltere, buvo įtariama juridinio asmens dokumentų bei pinigų pasisavinimu, apgaulingu buhalterinės apskaitos vedimu, t. y. tuo, kad padarė BK numatytą nusikalstamą veiką, todėl 2004-02-26 buvo laikinai sulaikyta (t. 1, b. l. 51, baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04, t. 3, b. l. 1). Taigi bylos duomenys patvirtina, kad egzistavo pakankamas pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti. Tuo atveju, kai nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikaltimą, ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, turėtų būti aiškinamasi, ar teisėtai skirtos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas, nustatytas BPK. BPK 119 straipsnio nuostatos numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. BPK 121 straipsnio 2 dalis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką.

Bylos duomenimis, 2004-02-25 ieškovės A. E. R. gyvenamajame name bei pagalbinėse patalpose buvo atlikta krata (baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04, t. 1, 45-46). Ieškovei 2004-02-28 buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje (Baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04 t. 3. b. l. 4). Ieškovės pirmoji apklausa atlikta 2008-02-28, įtariamoji kalta neprisipažino (Baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04 t. 3. b. l. 5-6). Pakruojo rajono apylinkės teismas 2004-02-28 nutartimi, tenkindamas Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros pareiškimą, skyrė ieškovei kardomąją priemonę – suėmimą dešimčiai dienų nuo 2004-02-28 (Baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04 t. 3. b. l. 9-10).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sulaikymas ir suėmimas gali būti pripažinti teisėti tik tuo atveju, jeigu jie buvo teisėti tiek nacionalinės teisės, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto požiūriu. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. liepos 31 d. sprendime byloje J. v. Lietuva nurodė, kad pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą asmuo gali būti sulaikytas tik baudžiamosios bylos kontekste, siekiant pristatyti jį kompetentingai teismo institucijai įtariant jį padarius nusikaltimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje G. v. Lietuva pažymėjo, kad suėmimo „teisėtumas“ pagal vidaus teisę ne visada yra lemiamas elementas, kompetentingas teismas turi išnagrinėti ne tik tai, ar buvo laikomasi vidaus teisės procesinių normų, bet ir įtarimo, kuriuo grindžiamas sulaikymas, pagrįstumą bei tikslo, kurio siekiama sulaikymu ir po jo sekančiu suėmimu, teisėtumą. Dėl to pirmosios instancijos teismas ieškovės sulaikymo ir suėmimo teisėtumą pagrįstai tikrino įvertindamas procesinius teisinius aktus ne tik pagal BPK normas, bet ir pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą.

Kaip minėta, ieškovė 2004-02-26 buvo sulaikyta motyvuojant tuo, kad būdama laisvėje gali trukdyti byloje nustatyti tiesą, o nuo 2004-02-28 teismo nutartimi dešimčiai dienų suimta motyvuojant tuo, kad ji gali trukdyti procesui, nes pati ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės bylai tirti ar nagrinėti teisme, nes nesurasti visi pirminiai neteisėtų piniginių operacijų dokumentai.

Teisėjų kolegija, ištyrusi nagrinėjamos bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės A. R. R. sulaikymas 2004-02-26 teisės požiūriu buvo teisėtas, baudžiamojoje byloje pakako faktų, pagrindžiančių sulaikymo būtinumą jo skyrimo metu, ieškovė buvo įtariama padarius kelis nusikaltimus, iš kurių du priskirtini prie sunkių nusikaltimų, tačiau pagal nustatytas aplinkybes nagrinėjamu atveju nepagrįstai Pakruojo rajono apylinkės teismo 2004-02-28 nutartimi ieškovei buvo skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Nors ir buvo pagrindas sulaikyti ieškovę, tačiau prokuroro 2004-02-28 pareiškimas dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo ieškovei nebuvo pakankamai konkretus ir motyvuotas, kurį apylinkės teismas tenkino prokuroro pareiškime nurodytais motyvais. Bylos duomenimis, iki ieškovės suėmimo buvo atlikta penkių liudytojų (tarp jų ir ieškovės) apklausa bei dviejų asmenų gyvenamųjų ir ūkinių patalpų (tarp jų ir ieškovei priklausančių) krata (Baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04 t. 1., b. l. 17-23, 32-33, 42-49). Ieškovės suėmimo laikotarpiu buvo atlikta tik keturių liudytojų apklausa ir dviejų asmenų krata (Baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04 t. 1., b. l. 24-31, 65-74). Taigi ikiteisminis tyrimas nebuvo intensyvus, operatyvus, iki ieškovės suėmimo buvo atlikta visi neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai. Nors atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodo, kad pagrįstai buvo galima daryti išvadą, jog ieškovė gali trukdyti procesui, nes įtarimai buvo pareikšti ir kitiems asmenims A. A. ir S. R., tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. A. apklausa ir S. R. gyvenamosiose patalpose bei pagalbinėse patalpose krata atlikta iki ieškovės suėmimo (Baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04 t. 1., b. l. 17-18, 47-49). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kiti įtariami asmenys ne tik nebuvo suimti ar sulaikyti, bet jiems nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei paskiriant griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą dešimčiai dienų, buvo pažeistos Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl valstybės atsakomybės atsiradimo šio veiksmo pagrindu.

Atmestinas atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo įvertinti, kad ieškovė neišnaudojo visų gynybos priemonių, t. y. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo neskundė. Ši aplinkybė (ieškovei taikytų procesinės prievartos priemonių teisėtumas, jų nepanaikinimas instancine tvarka), kaip tokia, nereiškia, kad aptariamos priemonės esą visais atvejais teisėtos ir civiliniu teisiniu aspektu – šių priemonių teisėtumas gali ir turi būti tiriamas bei vertinamas kartu su kitais civilinėje byloje pateiktais duomenimis, įrodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis bylos aplinkybėmis, padarė pagrįstas išvadas, jog ieškovei nepagrįstai buvo apribota judėjimo laisvė, paskiriant nurodytą kardomąją priemonę, todėl pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį valstybė, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų kaltės, privalo atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų buvo pažeista Konvencijos 3 straipsnio nuostata, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostata, dėl ko ieškovei buvo padaryta žala ir dėl ko valstybė privalo atlyginti šią žalą. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių atsakovas neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateikta neturtinės žalos samprata. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais, o neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad žalos atlyginimas įvairiose valstybės funkcijų vykdymo srityse gali būti reguliuojamas skirtingai. Pabrėžta ir tai, kad įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį, ir, vadovaujantis teise, inter alia nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingą atlyginimą už to asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi. Neturtinė žala yra bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis neįrodinėjamas; jis pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą nustatomas teismo. Taigi priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus (CK 6.250 str.). Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti sąlygas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar materialus turtas – negali atstoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu tik tuo atveju, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomas priteisti neturtinės žalos dydis – 100 000 Lt, net keletą kartų viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamus šios žalos atlyginimo dydžius. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė buvo neteisėtai nuteista aštuonis mėnesius, orientuodamasis į jos neteisėto nuteisimo metu buvusį vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, įvertinęs teismų nustatytas aplinkybes dėl jos išgyvenimų bei nepatogumų, sprendė, jog jai turi būti priteisiama 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi buvo palikta nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria ieškovui buvo priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, buvo teisiamas pirmą kartą, buvo apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, o dėl neteisėto suėmimo buvo apribota jo judėjimo laisvė daugiau nei aštuonis mėnesius, taip pat atsižvelgiant į bendrą valstybės ekonominę padėtį bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-364/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovės suėmimo bei procesinių veiksmų trukmę, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus suimant ieškovę, ieškovės kalinimo sąlygas, kitas byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, į ekonominę situaciją valstybėje, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyse įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė 1000 Lt kvitą, patvirtinantį jos turėtas teisinės pagalbos išlaidas, tačiau teismas nepagrįstai sumažino priteistinas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į valstybės ekonominę ir jos piliečių turtinę padėtį.

Įstatymas numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad jos ieškinio reikalavimai buvo iš esmės patenkinti, pakeičiant tik žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiant į teismų praktiką, valstybės ekonominę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes. Kai dalis ieškinio reikalavimų liko nepatenkinta dėl nurodytos priežasties, priteisimas ieškovei advokato atstovavimo išlaidų, apskaičiuotų pagal sumą, kuri priteista, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (CPK 3 str. 7 d.). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikindama jo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteista 60 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš atsakovo ieškovei 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 1, b. l. 103).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei A. E. R. 60 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei A. E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1000 Lt (tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasVytas Milius